​  

Ginkluotasis pasipriešinimas

1944 m. liepos mėnesį, prasidėjus antrai Sovietų Sąjungos okupacijai, keliasdešimt tūkstančių Lietuvos patriotų stojo į nelygią kovą su okupantu. 1944–1945 m. miškuose susitelkė apie 30 tūkst. ginkluotų partizanų. Pagrindinis ginkluoto pasipriešinimo kovotojų tikslas buvo atkurti Lietuvos nepriklausomybę, kurį jie deklaravo svarbiausiuose dokumentuose. Kiekvieno Lietuvos kovotojo asmeninį apsisprendimą kovoti, be abejo, lėmė ne viena, o keletas priežasčių: pirmosios sovietų ir nacistinės okupacijos patirtis, patriotizmas, sovietų teroras, jaunuolių mobilizacija į sovietų kariuomenę, kuri buvo ypač aktuali einant frontui, tikėjimas, kad Vakarų šalys vykdys įsipareigojimus, išdėstytus Atlanto Chartijoje, ir karui pasibaigus diplomatinėmis priemonėmis ar taikos konferencijose išspręs Lietuvos valstybingumo klausimą. Vėliau, jau prasidėjus Šaltajam karui, buvo tikimasi ir Vakarų šalių intervencijos.

Pagal partizanų kovos taktiką, organizacinių struktūrų kaitą, vyriausiosios vadovybės kūrimą bei okupacinių represinių organų slopinimo metodus partizaninis karas skirstomas į tris laikotarpius: 1944 m. vasara–1946 m. vasara, 1946 m. vasara–1948 m. pabaiga, 1948 m. pabaiga–1953 m. pavasaris.

Pirmasis laikotarpis. Šiame laikotarpyje reikėtų išskirti 1944 m. vasarą–1945 m. pavasarį. Dar tebesitęsiant SSRS ir nacistinės Vokietijos karui, vyko neteisėta (pagal 1907 m. Hagos konvenciją) Lietuvos vyrų mobilizacija. Tai turėjo įtakos didelių partizanų būrių iki 200–300 kovotojų susidarymui. Šiuo laikotarpiu vyko atkaklūs mūšiai, turėję pozicinio karo požymių: partizanai pajėgė kautis su gausiomis priešo pajėgomis, tam tikrą laiką išlaikyti užimtus miestelius, valsčių centrus, areštines. Aktyviai veikė ir miestų pogrindinės organizacijos.

1944 m. rudenį partizanų būriai pradėjo burtis į stambesnius junginius. Didelę įtaką jų formavimuisi turėjo nacistinės Vokietijos okupacijos metu įkurta pogrindinė karinė organizacija Lietuvos Laisvės Armija (LLA), turinti programą, statutus, organizacinę struktūrą. Šios organizacijos besąlygiškas tikslas buvo nepriklausomos Lietuvos atkūrimas. Pirmosios kuriamos partizanų apygardos perėmė LLA organizacinę struktūrą, buvo suformuotos apygardų–kuopų–būrių principu.

Iki 1946 m. rudens susiformavo 7 (vėliau 9) apygardos: Vyčio, Didžiosios kovos, Žemaičių,  Tauro, Vytauto, Dainavos ir Jungtinė Kęstučio (nuo 1948 m. balandžio vadinosi Kęstučio apygarda). 1947–1948 m. susikūrė Algimanto ir Prisikėlimo. Apygardas sudarė 2–5 rinktinės. Ir apygardų, ir žemesnių struktūrinių junginių formavimui vadovavo buvę Lietuvos kariuomenės karininkai. Partizanų būrių veikla Lietuvos kariuomenės pavyzdžiu buvo bandoma reglamentuoti statutais, taisyklėmis, stojantieji į partizanų gretas privalėjo duoti partizano priesaiką, pasirinkti slapyvardį, laikytis drausmės.[1] Partizanai vilkėjo karines uniformas su skiriamaisiais ženklais.

Nuo 1945 m. okupantas skelbė „amnestijas“, kuriose partizanai buvo raginami legalizuotis, nutraukti ginkluotą kovą, garantuodamas jiems atleisti „sunkias klaidas ir nusikaltimus prieš Tėvynę“.[2] Dalį legalizuotis atėjusių partizanų sovietų saugumas užverbuodavo, įtraukdavo į kovą su partizanais, nesutikusius bendradarbiauti, sodindavo į kalėjimus, trėmė.

Partizaninio karo pradžioje sovietinė valdžia vykdė naudojo plataus masto baudžiamąsias karines operacijas. 1944–1945 m. visoje Lietuvoje siautėdama čekistinė kariuomenė nužudė apie 12 tūkstančių partizanų ir civilių žmonių, daugiau kaip pusę visų žuvusiųjų per visą partizaninio karo laikotarpį.

Nuo 1945 m. iki 1952 m. vyko didesnio ar mažesnio masto trėmimai. Tremiamos buvo ištisos šeimos, nepaisant amžiaus ir profesijos, apkaltintos ryšiais su partizanais, nepaklususios kolektyvazacijai ir sovietizacijai. Trėmimus organizavo aukščiausieji komunistų partijos ir administracinės sovietų valdžios vadovai, o vykdė  vietiniai kolaborantai, padedami okupacinės sovietų kariuomenės dalinių, dislokuotų Lietuvos teritorijoje. Iš Lietuvos į Irkutsko, Krasnojarsko, Tomsko, Komijos, Buriatijos, Tadžikijos ir kitus tolimuosius Rusijos kraštus ištremta apie 130 tūkst. lietuvių. Tremtyje žuvo  28 tūkst.

Asmeninio Henriko Jataučio archyve nuotraukos: „Henrikas su kitais kalėjusiais lietuviais Magadano srities lageryje 1956–1957 m“., asmeniniame Danutės Rudzikienės archyve esančios Saliklių šeimos nuotraukos  iš  Irkutsko srities: „Darbas, mokymasis, vestuvės 1953–1957“.

Antrasis laikotarpis. Šiame laikotarpyje galutinai susiformavo apygardos ir smulkesnės  partizanų karinės struktūros. Nuo  1946 m. apygardos jungėsi į sritis.  Pirmoji sritis – Pietų Lietuvos (Nemuno) – sujungė Dainavos ir Tauro apygardas. 1947 m. įkurta Rytų Lietuvos (Karaliaus Mindaugo) partizanų sritis, sujungusi Vytauto, Algimanto, Didžiosios kovos ir Vyčio apygardas; 1948 m. Vakarų Lietuvos (Jūros) partizanų sritis, sujungusi Žemaičių, Kęstučio ir Prisikėlimo apygardas.

Ryšys tarp partizanų junginių buvo palaikomas ryšininkų pagalba. Ryšininkai pristatydavo nurodyto junginio vadui dokumentų, leidinių paketus. Dokumentai būdavo užšifruoti, neminimos vietos, pavardės; šifrai ir slapyvardžiai dažnai keičiami. Kilus pavojui ryšininkai taip pat įspėdavo kovotojus apie grėsmę, atnešdavo vaistų, ieškodavo patikimo gydytojo sužeistiesiems, parūpindavo popieriaus leidiniams. Dažniausiai ryšininkų pareigas, ypač didesnių partizanų junginių, atlikdavo merginos.

Asmeniniame Henriko Jataučio archyve saugoma nuotrauka „Vytauto apygardos Plieno rinktinės partizanai su ryšininkėmis“, Onos Nijolės Lepeškienės asmeniniame archyve – Medikamentų sąrašas, kuris buvo rastas partizanų ryšininkės Elės Radzevičiūtės Andriuškevičienės slaptavietėje Trako miške (1946–1947).

Šiuo laikotarpiu buvo taikoma intensyvi agentūrinė-operatyvinė MGB taktika, panaudojant vis besiplečiantį agentų ir informatorių tinklą. Didėjant agentų tinklui, čekistai gaudavo tikslesnę operatyvinę informaciją ir ją realizuodavo siųsdami vidaus agentūrą į partizanų aplinką, buvo formuojami ir panaudojami agentų smogikų būriai.

Keitėsi partizanų veiklos pobūdis – atsirado konspiracinė ir ryšių sistemos patirtis, plėtėsi bunkerių sistema, vengta atvirų susidūrimų su kariuomene, daugiau buvo organizuojamos pasalos. Karinės akcijos dažniau rengtos prieš okupacinės valdžios administracines institucijas, įvairiomis formomis  priešintasi sovietizavimui: trukdoma rinkimams, kolūkių steigimui, skleidžiamais partizanų leidiniais ir atsišaukimais buvo palaikomos patriotinės gyventojų nuotaikos, kovojama su kolaborantais (stribais, agentais, sovietiniais aktyvistais). Kaip ir kiekviename kare, nors ir buvo karinės organizacijos statutai ir partizanų įsakai, besąlygiškai draudžiantys kovotojams savivaliauti, pasitaikydavo smurto ir savivalės atvejų prieš civilius gyventojus.

Šiuo laikotarpiu ypač suklestėjo partizanų spaudos leidyba. 1946–1947 m. beveik visose apygardose įkurti informacijos, spaudos ir informacijos bei propagandos skyriai. Per partizaninio karo laikotarpį ilgiau ar trumpiau ėjo beveik 80 leidinių. Dauguma jų pradžioje buvo spausdinami rašomąja mašinėle, tiražai – po keletą ar kelis šimtus egzempliorių, vėliau įsigijus geresnių spaudos dauginimo priemonių tiražai išaugo beveik iki 2000 egzempliorių. „Kęstučio“ apygardoje  „Laisvės varpas“ išleistas net 176 kartus (daugiausia iš visų pogrindinių leidinių). Pogrindinė spauda tapo vienu svarbiausių kovos būdų. Partizanų leidiniuose buvo spausdinamos apžvalgos apie tarptautinę padėtį, puoselėjama tautinė kultūra, tradicijos, aiškinama totalitarinės sistemos antihumaniškumo prigimtis, raginama nepamiršti dvasinių vertybių, istorijos, nepasiduoti komunistinės ideologijos propagandai, siekiama ugdyti Tėvynės meilę, pilietiškumą, dorovę. Norėta palikti istorijai informacijos apie partizanų kovas, sovietų nusikaltimus. Be laikraščių, buvo spausdinamos ir įvairaus pobūdžio knygelės, pvz. partizanų dainos.

Lietuvos Laisvės kovotojų dainų, antisovietinės maldos tekstai (1947 11–1951-08-23) saugomi Lietuvos diplomatijos šefo Stasio Lozoraičio fonde (LCVA, f. 668, ap. 1, b. 556), Nijolės Onos Lepeškienės asmeniniame archyve saugomas atsišaukimas (straipsnis) „Lietuvi, nusimek kaukę!“, kuriame  gyventojai agituojami boikotuoti sovietų valdžios organizuojamus rinkimus.

Partizanams buvo labai svarbu užmegzti ryšius su Vakarų valstybėmis, lietuvių organizacijomis užsienyje. Iš jų buvo tikimasi gauti ginklų, vaistų, ryšio priemonių ir, žinoma, reikėjo Vakarų politinės paramos skleidžiant informaciją apie besitęsiantį Lietuvos karą prieš okupantus ir siekį atkurti Lietuvos Nepriklausomybę. Pirmieji partizanų įgaliotiniai Jurgis Krikščiūnas ir Juozas Lukša į Vakarus prasiveržė 1947 m. pavasarį, 1947 m. gruodį geležinę uždangą įveikė Kazimieras Pyplys ir Juozas Lukša. Jie nuvežė daug dokumentinės medžiagos apie sovietų valdžios Lietuvoje vykdomas represijas, apie laisvės kovas, taip pat Lietuvos katalikų laišką Šventajam Tėvui, kuris buvo išplatintas Vakarų pasaulio šalyse. Tik po pusantrų metų K. Pyplys, o daugiau nei po dvejų su puse – J. Lukša desantu grižo į Lietuvą.

Dalis į Vakarus išvežtų dokumentų saugomi LCVA Lietuvos diplomatijos šefo Stasio Lozoraičio fonde (f. 668) ap. 1, b. 553 „Lietuvos partizanų sudaryti areštuotų ir ištremtų Lietuvos gyventojų sąrašai 1947-01-01–1947-12-31)“. Šioje byloje yra: Dainavos ir Tauro apygardų partizanų sudaryti sąrašai, kuriuose užfiksuoti  į minėtų apygardų veikimo ribas patekusių Lietuvos apskričių sovietų valdžios nužudyti, suimti ir  ištremti gyventojai. Į Dainavos apygardos sudarytus sąrašus įrašyti represuoti gyventojai iš Alytaus apskrities Alytaus, Birštono, Daugų, Druskininkų, Jiezno, Marcinkonių, Merkinės, Miroslavo, Onuškio, Simno valsčių ir Lazdijų apskrities Leipalingio, Sangrūdos valsčių. Tauro apygardos partizanų sąrašuose suregistruoti represuoti Marijampolės apskrities Balbieriškio, Gudelių, Kavarsko, Liubavo, Marijampolės valsčių, Vilkaviškio apskrities Bartninkų, Alvito, Gižų, Gražiškių, Keturvalakių, Vilkaviškio valčių ir Šakių apskrities gyventojai. Prie kiekvieno į sąrašą įtraukto asmens pavardės nurodoma gyvenamoji vieta, amžius, užsiėmimas, represavimo data, įkalinimo vieta, kai kuriuose sąrašuose pateikiamos kalėjimuose žuvusių asmenų pavardės. Prie ištremtųjų nurodyta, kad jie ištremti į Sibirą. Yra duomenų apie sovietų valdžios konfiskuotus gyventojų ūkius, kilnojamąjį turtą. Kai kuriuose sąrašuose įrašyti 1945–1946 m. represuoti gyventojai.

Lietuvos centrinio valstybės archyvo garso ir vaizdo fonduose saugomos Juozo Lukšos- Skirmanto, Juozo Šibailos-Merainio, Broniaus Liesio-Nakties, Leonardo Grigonio-Užpalio, Adolfo Ramanausko-Vanago ir kitų partizanų, ryšininkų, partizanų veiklos, partizanų ginkluotės, ryšių priemonių, mokymų, susitikimų, buities, sovietų represinių struktūrų išniekintų partizanų kūnų nuotraukos, taip pat kitos: Dainavos apygardos vadovybės sveikinami Kazimieraičio rinktinės Vytauto grupės partizanai, susirinkę į sąskrydį Varėnos miškuose 1948 m. balandžio 23 d., Dainavos apygardos štabo darbas 1948 m. liepos 6 d., nežinomas partizanas su žiemine maskuote. Henriko Jataučio asmeniniame archyve saugomos Vytauto apygardos Plieno rinktinės partizanų 1948 m., Plieno rinktinės vado Juozo Petrausko-Laimučio ir partizano Stasio Mikelionio nuotraukos, Danutės Rudzikienės asmeniniame archyve saugomos Dainavos apygardos Šarūno rinktinės ginkluotų partizanų Vytauto Kliokio-Jūreivio ir Vytautas Saliklio-Eimučio nuotraukos.

Trečiuoju laikotarpiu reikšmingiausias įvykis buvo Lietuvos partizanų vadų suvažiavimas 1949 metų vasario 10–20 d., vykęs netoli Radviliškio, Prisikėlimo apygardos štabo bunkeryje Minaičių kaime. Suvažiavime buvo svarstoma ir priimta: vietoj Bendro demokratinio pasipriešinimo sąjūdžio įkurtas Lietuvos laisvės kovos sąjūdis, priimtas LLKS statutas, įstatai ir kiti dokumentai, kurie įteisino Sąjūdį kaip organizaciją, vadovaujančią politinei ir karinei tautos išlaisvinimo kovai, taip pat reglamentavo sąjūdžio veiklos taktiką, LLKS politinę, ideologinę programą, kovos strategiją, organizacinę veiklą. Sudaryta Sąjūdžio Taryba,  kuri 1949 m. vasario 16 d. priėmė politinę deklaraciją, skelbiančią, kad atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, iki susirenkant Seimui, Lietuvos Respublikos Prezidento pareigas turėjo eiti LLKS Tarybos Prezidiumo Pirmininkas, kuris privalėjo sudaryti Laikinąją Vyriausybę ir organizuoti demokratinius rinkimus. Deklaracija kartu su kitais Lietuvos partizanų vadų suvažiavime priimtais dokumentais sudarė teisinį ir politinį Lietuvos ginkluotojo pasipriešinimo pagrindą, suteikė laisvės kovoms naują pobūdį, įteisino LLKS kaip visuotinio organizuoto ginkluotojo pasipriešinimo sovietinei okupacijai organizaciją, o jos Tarybą – kaip vienintelę teisėtą valdžią okupuotos Lietuvos teritorijoje.

Suvažiavime taip pat priimtas LLKS nutarimas „Dėl laisvė kovotojų ir gyventojų santykių pobūdžio“, LLKS Tarybos Prezidiumo „Kreipimasis į sąjūdžio dalyvius ir į visus krašto gyventojus“, LLKS Tarybos Prezidiumo nutarimas „Dėl visuomeninės dalies veiklos bei Sąjūdžio spaudos“. Buvo nutarta leisti LLKS oficialų leidinį „Prie rymančio Rūpintojėlio“.

Ginkluotas pasipriešinimas okupuotoje Lietuvoje vis labiau silpnėjo: pakirsta rėmimo bazė (vykstantys trėmimai), vis labiau aktyvėjo smogikų būriai, kurie retino partizanų gretas, daugėjo ir išdavysčių. Buvo skatinama nepasitikėjimo atmosfera, panaudojant suimtus ir užverbuotus partizanus.

Plataus masto okupantų teroras, areštai, trėmimai, vidinių agentų, agentų smogikų veikla, karinės-čekistinės operacijos bei laisvės kovotojų žūtys – visa tai galutinai palaužė partizanų pasipriešinimą visoje Lietuvoje. 1953 m. Lietuvos miškuose teliko apie pusantro šimto pavienių ar mažais būreliais besislapstančių partizanų, išsilaikiusių dar keletą metų. Paskutinis partizanas Kostas Liuberskis-Žvainys žuvo 1969 m. spalio 2 d.

Lietuvoje vykęs ginkluotas pasipriešinimas, dar vadinamas partizaniniu karu, rezistencija – unikalus, išskirtinis reiškinys Lietuvos istorijoje: pagal trukmę – truko beveik dešimt metų, pagal aktyviai įsitraukusiųjų į ginkluotąjį pasipriešinimą skaičių, profesijas, amžių. Per visą laikotarpį partizanų gretose buvo apie 50 tūkstančių žmonių., o pasipriešinime dalyvavo apie 100 tūkst. (pogrindžio organizacijų nariai, rėmėjai). Iš viso per šį laikotarpį žuvo 20,5 tūkst. partizanų ir jų rėmėjų.

Ginkluotasis pasipriešinimas atskleidė, kad vertybiniai pagrindai, įgyti nepriklausomoje Lietuvoje: asmens atsakomybė už valstybę, jos ateitį, tautinio tapatumo išlaikymą, daugumos Lietuvos gyventojų ryžtas kovojant prieš okupantus parodė, kad didžiosios Tautos dalies prioritetai buvo ne asmeninė gerovė, o Nepriklausomos valstybės atkūrimas. Partizaninio karo laikotarpis taip pat atsiskleidė sovietinio (totalitarinio) režimo represijų žiaurumo, nusikaltimų žmogiškumui mastus.

Neginkluotasis pasipriešinimas

Nuslopinus ginkluotąjį pasipriešinimą, plėtojosi neginkluotasis pasipriešinimas Sovietų Sąjungos okupacijai. Neginkluotojo antisovietinio pasipriešinimo raidai įtakos turėjo  įvairūs politiniai procesai: 1956 m. TSKP CK generalinio sekretoriaus Nikitos Chruščiovo Komunistų partijos XX suvažiavime perskaitytas pranešimas, kuriuo buvo pasmerktas Stalino kultas ir nepagrįstos represijos (po šio pranešimo prasidėjo politinių kalinių grįžimas į Lietuvą); 1956 m. įvykiai Vengrijoje ir Lenkijoje; 1968 m. sovietų invazija į Čekoslovakiją ir „Prahos pavasaris“; 1980–1982 m. įvykiai Lenkijoje ir „Solidarumo“ veikla. Antisovietiniam pasipriešinimui Lietuvoje įtaką darė XX a. 7-ojo dešimtmečio viduryje Sovietų Sąjungoje pradėjęs formuotis žmogaus teisių gynimo ir disidentinis judėjimas. 

Pasipriešinimo judėjimą stiprino tarptautinės masinės informacijos priemonės, kurių aidas pasiekdavo už „geležinės uždangos“ Lietuvoje likusius gyventojus. Per užsienio radijo stotis „Amerikos balsas“, „Laisvoji Europa“, Vatikano radijas Lietuvos gyventojus pasiekdavusi informacija padėdavo atsverti Sovietų Sąjungos politikos propagandą, transliuotą oficialiaisiais Sovietų Sąjungos masinės informacijos kanalais, palaikyti opoziciją režimui. Tai prisidėjo prie visiškos izoliacijos pralaužimo.

XX a. 8-ąjame dešimtmetyje aktyvioji neginkluotojo pasipriešinimo dalis įgijo organizuotas formas. Pasipriešinimas kito, diferencijavosi ideologijos ir taktikos požiūriais. Su tam tikromis išlygomis galima išskirti kelias neginkluotojo pasipriešinimo kryptis: religinę, tautinę ir tautinę-liberaliąją kryptį.

Antisovietinis neginkluotasis jaunimo pasipriešinimas

XX a. 6–8-aisiais dešimtmečiais jaunimas buvo viena iš aktyviausių visuomenės dalių, kritiškai nusiteikusių prieš Sovietų Sąjungos režimą. Tuo metu visoje Lietuvoje, tiek didžiuosiuose miestuose, tiek provincijoje, kūrėsi nelegalios antisovietinės jaunimo ir moksleivių grupės bei organizacijos. Kai kurios jų turėjo fiksuotą narystę, formaliai patvirtintus įstatus, veiklos programą, jų nariais buvo galima tapti tik davus priesaiką. Viena iš tokių organizacijų – 30 narių turėjusi 1958 m. Vilniuje mokinių įkurta „Laisvoji Lietuva“, kurios tikslas buvo siekti Lietuvos nepriklausomybės. KGB ją išaiškino 1961 m. kovo mėnesį, buvo nuteisti 5 aktyviausi nariai. Lietuvos aukštosiose mokyklose būrėsi pogrindinės grupės, kurios platindavo antisovietinius atsišaukimus. Vieną tokių jaunimo grupių kovai su sovietine santvarka 1965 m. subūrė Lietuvos valstybinės konservatorijos studentas Jonas Volungevičius. Jos išskirtinis bruožas buvo antisovietinių laiškų-atsišaukimų rašymas studentams Latvijoje ir Estijoje. Atsišaukimuose grupės nariai ragino kartu kovoti dėl Baltijos šalių nepriklausomybės.[3]

Šiuo laikotarpiu buvo susibūrę apie 70 tokių grupių, iš viso – apie 700 narių. Per visą okupacijos laikotarpį nebuvo atvejo, kad liktų nepaminėta Vasario 16-oji gerai matomose vietose tos dienos išvakarėse, kad būtų neiškeltos Trispalvės.

Okupuotos Lietuvos jaunimas kiekvienais metais paminėdavo Vėlines. Tą dieną studentai ir moksleiviai lankydavo Lietuvos patriarchų kapus, prisimindavo jų indėlį į valstybės kūrimą. Žinia apie 1956 m. spalio mėnesį Vengrijoje prasidėjusį sukilimą prieš sovietų valdžią sužadino antisovietines nuotaikas Lietuvoje. Lapkričio pradžioje Vilniuje, Rasų kapinėse, ir Kaune, senosiose kapinėse, vykę Vėlinių minėjimai peraugo į demonstracijas. Juose solidarizuojantis su vengrų tauta buvo skanduojami šūkiai „Tegyvuoja Vengrija!“, „Tegyvuoja Laisvė!“, „Šalin Maskvą!“. Šių demonstracijų dalyviai išvaikyti pasitelkus milicijos ir kariuomenės būrius. Aktyvesnieji dalyviai suimti, keliems jų paskirtos laisvės atėmimo bausmės. Nemaža dalis šiose demonstracijose dalyvavusių studentų buvo pašalinta iš aukštųjų mokyklų. 1956 m. Vėlinių įvykiai Lietuvoje sulaukė tarptautinio dėmesio. Apie juos pranešė Vakarų spauda ir užsienio radijo stotys.[4]

Jaunimo pasipriešinimas sovietinei sistemai prasiverždavo pavieniais drastiškais protestais: 1972 m. gegužės 14 d. Kauno muzikinio teatro skverelyje, sušukęs „Už Lietuvą“, susidegino 19-metis jaunuolis Romas Kalanta. Vaikinas prieš mirtį užrašų knygelėje įrašė: „Kam daugiau gyventi? Kad šita santvarka mane lėtai ir negailestingai užmuštų? Geriau jau aš pats save ir iškart... Čia niekad nebus laisvės. Net šitą žodį LAISVĖ uždraudė“ (Antano Kalantos asmeninis archyvas, Romo Kalantos užrašų knygutė, 1972 Romo Kalantos nuotrauka).

R. Kalantos auka sukrėtė Kauno visuomenę, ypač jaunimą. Sovietų valdžia, pasitelkusi KGB pajėgas, gegužės 18 d. numatytas laidotuves keliomis valandomis paankstino ir prieš artimųjų valią palaidojo kitoje Romainių kapinių vietoje. (Antano Kalantos asmeninis archyvas, Romo Kalantos laidotuvių procesija, 1972 05 18). Taip siekdama užkirsti kelią galimiems neramumams, informacijos patekimui į užsienį valdžia sulaukė priešingo efekto: atvykusieji į laidotuves pasipiktino, sužinoję, kad R. Kalanta jau palaidotas, tai buvo dar viena kibirkštis, įžiebusi dvi dienas trukusias masines demonstracijas.

Gegužės 18–19 d. vyko masiškos jaunimo demonstracijos, kurių metu girdėjosi šūkiai: „Tegvuoja Laisvė! Okupantai, lauk iš Lietuvos!“ (Antano Kalantos asmeninis archyvas, demonstracija „Kauno pavasaris“ 1972 05 18). Tarp demonstrantų ir milicijos vyko susirėmimai: milicija puolė jaunuolius, mušė, tempė į mašinas, demonstrantai gynėsi statydami barikadas, vartydami milicijos mašinas ir tik atvykusi vidaus kariuomenė demonstrantus išvaikė. Iš daugiau kaip 3 tūkstančių dalyvių (studentų, moksleivių, darbininkų) suimta apie 400 žmonių, 50 patraukti administracinėn, 10 baudžiamojon atsakomybėn, 8 iš jų nuteisti kalėti nuo vienerių iki trejų metų.[5] Demonstrantai viešai pademonstravo Laisvės ir Nepriklausomybės siekį.

1972 m. „Kauno pavasario“ įvykiai sukėlė didelį atgarsį Lietuvoje ir užsienyje. Kiekvienais metais daugelis Lietuvos gyventojų paminėdavo Gegužės 14-ąją. (Antano Kalantos asmeninis archyvas, nuotrauka „Studentų iš Vilniaus kelyje Kauna–Klaipėda ant Dubysos šlaito pastatytas paminklas su užrašu „Romui Kalantai, pasiaukojusiam už Lietuvą“ 1972 06). Užsienyje gyvenantys lietuviai rengė minėjimus R. Kalantos atminimui, statė paminklus, leido knygas. (Antano Kalantos asmeninis archyvas nuotrauka „Romo Kalantos tragiškos mirties 5 metų sukakties minėjimas-mitingas, Čikaga, 1977 05 15“, nuotrauka „Paminklas Romui Kalantai Švento Kazimiero kapinėse, Čikagoje 1990 05 14“).

Tik po Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo, 1990 m. gruodžio 27 d. išleistas įsakymas R. Kalantos  kapą laikyti vietinės reikšmės istorijos paminklu, o 2000 m. liepos 4 d. Romas Kalanta apdovanotas (po mirties) 1-ojo laipsnio Vyčio Kryžiaus ordinu. 2005 m. jam suteiktas Laisvės kovų dalyvio statusas (Antano Kalantos asmeninis archyvas, nuotrauka „Lietuvos Nepriklausomybės proga Respublikos Prezidentas Valdas Adamkus Vyčio Kryžiaus 1-ojo laipsnio ordinu apdovanoja Romą Kalantą (po mirties)“ 2000 07 06).

Katalikų bažnyčios ir Tikinčiųjų teisių sąjūdis

Brendo ir Katalikų bažnyčios pasipriešinimas sovietų režimui. Tai nulėmė 6–7-ojo dešimtmečių sandūroje pablogėjusi Bažnyčios padėtis: pasunkintos Bažnyčios buitinės sąlygos, varžoma kunigų pastoracinė veikla, ribojamas stojimas į Kunigų seminariją, represijos prieš kunigus, draudimas statyti kryžius, skambinti bažnyčių varpais. Kartu buvo pažeidžiamos ir tikinčiųjų teisės: lankyti Bažnyčią drausta daugelio profesijų žmonėms, tikintieji būdavo įžeidinėjami, jiems taikytos moralinio poveikio priemonės. Nepasitenkinimas apėmė vis didesnes tikinčiųjų mases, tikintiesiems kilo poreikis reikalauti savo ir Bažnyčios teisių, kovoti su stiprėjančiu ateizavimu.

Katalikų bažnyčios pasipriešinimas suaktyvėjo 1965–1966 m. prasidėjus slaptiems kunigų susirinkimams, kuriuose dalyvaudavo įvairių vyskupijų kunigai. Itin aktyvūs buvo Vilkaviškio vyskupijos kunigai: Alfonsas Svarinskas, Sigitas Tamkevičius, Juozas Zdebskis, Konstantinas Ambrasas, Vaclovas Degutis, Albinas Deltuva, Gvidonas Dovidaitis, Petras Dumbliauskas, Vincentas Jalinskas, Lionginas Kunevičius, Jonas Maksvytis, Ignas Plioraitis, Pranciškus Račiūnas, Vaclovas Stakėnas, Juozas Žemaitis. Susirinkimai vykdavo nereguliariai, daugmaž kiekvieną mėnesį. Kunigų susirinkimai organizuoti ir kitose vyskupijose: pas kan. Bronislovą Antanaitį, kun. Joną Lauriūną Panevėžio vyskupijoje, kun. Algimantą Keiną Vilniaus vyskupijoje.[6] Susirinkimuose aptarinėtos Bažnyčios problemos, sovietų režimo antibažnytinė politika, valdžios trukdymai kunigams vykdyti pastoracinę veiklą, būdai nepaklusti kanonų teisei prieštaraujantiems sovietų valdžios nurodymams: katekizuoti vaikus, dalyvauti atlaiduose, rašyti laiškus pareigūnams ir juose kelti reikalavimus.

1968–1974 m. Lietuvos kunigai parengė 21 kolektyvinę peticiją dėl pastoracinės veiklos varžymo, religinės literatūros stokos ir stiprėjančių represijų. Tikinčiųjų teisių gynimas tapo plataus masto judėjimu Lietuvoje, kurio išskirtinis bruožas tas, jog judėjimo dalyviai naudojo legalias bei viešas, veiklos formas, tik veiklos planų kūrimas bei parašų rinkimas buvo slapti.[7] Paminėtina 1972 m. parengta peticija SSKP CK generaliniam sekretoriui Leonidui Brežnevui dėl katalikų teisių varžymo ir už vaikų katekizavimą nuteistų kunigų. Ją pasirašė 17 tūkstančių Lietuvos katalikų. Padedant rusų disidentams, peticija, vadinama „17 tūkstančių katalikų memorandumu“ pasiekė Vakarus ir sukėlė didelę pasipiktinimo bangą sovietiniu režimu.[8]

Sovietinių įstatymų, draudžiančių katekizuoti vaikus nepaisymas, buvo atvira konfrontacija su sistema. Dėl šio draudimo nepaisymo, 3 vyskupai 1958–1961 m. ištremti į atokias parapijas be teisės eiti vyskupų pareigas[9], o 1970–1971 m. nuteisti  kunigai Prosperas Bubnys, Antanas Šeškevičius, Juozas Zdebskis.

1969 m. susiformavo jaunųjų Eucharistijos bičiulių sąjūdis (EBS). Šalia religinės veiklos, jie rengė patriotinio turinio pašnekesius, skaitymus, prisidėjo prie religinių eitynių rengimo, aktyviai dalyvavo politiniuose teismo procesuose, rinko parašus po peticijomis, protestais.[10]

Konfrontacija su sovietų valdžia pasireiškė 1970–1971 m. įkūrus Pogrindinę kunigų seminariją. Jos įkūrimą nulėmė keletas priežasčių. Tuo metu Lietuvoje veikė vienintelė Kauno kunigų seminarija, tačiau jos veikla buvo varžoma, nuolat mažinamas klierikų priėmimas. Po kelerių metų natūraliai, dėl kunigų mirties, galėjo pritrūkti kunigų net minimaliausiems tikinčiųjų poreikiams patenkinti. Stojančiųjų vis mažėjo ir dėl nuolatinių KGB pastangų užverbuoti būsimus kunigus. Iki 1988–1989 m. veikusi pogrindinė kunigų seminarija suteikė 29 kunigams šventinimus, tačiau jie baigę negalėjo gauti registracijos pažymėjimų, jų veikla buvo misionieriška.[11]

1978 m. lapkričio 13 d. susikūrė Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komitetas (TTGKK)[12], nekėlęs politinių tikslų ir siekęs legaliomis bei viešomis akcijomis ginti Bažnyčios ir tikinčiųjų konstitucines teises. Ją įkūrė kunigai:  Jonas Kauneckas, Alfonsas Svarinskas, Sigitas Tamkevičius, Vincentas Vėlavičius, Juozas Zdebskis. Komiteto veiklos tikslai: atkreipti sovietinės valdžios dėmesį į Bažnyčios ir tikinčiųjų diskriminavimo faktus, informuoti Bažnyčios vadovybę, visuomenę apie tikinčiųjų padėtį Lietuvoje ir  kitose tarybinėse respublikose, siekti, kad sovietų įstatymai, susiję su Bažnyčios ir tikinčiųjų reikalais, neprieštarautų tarptautiniams SSRS susitarimams.[13] Siekdamas minėtų tikslų Komitetas užėmė svarbią vietą neginkluotoje kovoje dėl Lietuvos nepriklausomybės. TTGKK narius sovietų režimas persekiojo, 1982–1983 m. suimti A. Svarinskas, S. Tamkevičius, kiti nariai terorizuojami, gąsdinami. Nuo 1983 m. pabaigos TTGKK veikla vyko pogrindyje.

1972 m. pradėta leisti „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronika” (LKBK) – reikšmingiausias pogrindinės periodinės spaudos leidinys. LKBK atsiradimą nulėmė keletas priežasčių: būtinybė registruoti ir skelbti apie Bažnyčios veiklos varžymo, tikinčiųjų persekiojimo ir žmogaus teisių pažeidinėjimo faktus, spausdinti tai liudijančius dokumentus, informuoti Vakarus apie tai. Sektinu pavyzdžiu buvo nuo 1965 m. rusų disidentų Maskvoje leidžiamas savilaidos leidinys „Chronika tekuščich sobytij“ („Einamųjų įvykių kronika“). LKBK atsiradimo iniciatorius ir redaktorius iki suėmimo buvo leidinį redagavęs kun. Sigitas Tamkevičius, po jo suėmimo šio darbo ėmėsi kun. Jonas Boruta.[14] LKBK buvo platinama Lietuvoje ir padedant Rusijos disidentams (Sergejui Kovaliovui, Aleksandrui Lavutui, Tatjanai Velikanovai) pasiekdavo Vakarus, kur buvo perspausdinama ir platinama. LKBK – vienintelis pogrindinis Lietuvos leidinys, išverstas į daugelį kalbų: anglų kalba išleisti 7 tomai, ispanų – 3, portugalų, prancūzų kalbomis – po 1 tomą.[15] Užsienio radijo stočių bangomis LKBK informacija grįždavo į Lietuvą. LKBK skleidžiama informacija drąsino tikinčiuosius kovoti už religijos, sąžinės laisvę, drausmino linkusius kolaboruoti, puoselėjo tautiškumo apraiškas. Dėl LKBK leidimo suimti ir nuteisti 2 kunigai (A. Svarinskas, S. Tamkevičius), 4 vienuolės (tarp jų ses. Nijolė Sadūnaitė (Nuotrauka iš asmeninio Felicijos Nijolės Sadūnaitės archyvo „Ses. Felicija Nijolė Sadūnaitė Sibire prie ligoninės, kur dirbo 1977–1980 m.“), 11 pasauliečių, tarp kurių – rusų disidentai Sergejus Kovaliovas, Tatjana Velikanova. KGB persekiojimai, areštai, lageriai ir tremtys neįstengė nugalėti gilaus tikėjimo, pareigos jausmo savo Tėvynei ir jos laisvei, LKBK buvo ilgiausiai (1989 m. kovo 19 d. išėjo paskutinis numeris) be pertraukos leistas pogrindžio leidinys SSRS. Iš viso buvo išleistas 81 numeris.

1975 m. Helsinkyje pasirašytas Europos saugumo ir bendradarbiavimo Baigiamasis aktas. Sovietų Sąjunga, nors ir pasirašė minėtą dokumentą, tačiau neketino vykdyti straipsnių, deklaruojančių bei ginančių žmogaus teises, laisvą informacijos sklaidą, judėjimo laisvę. Maskvoje susikūrus Helsinkio grupei, siekusiai kontroliuoti, kaip SSRS vykdo savo įsipareigojimus, analogiškų tikslų siekiančios organizacijos kūrėsi ir kitose SSRS respublikose, tarp jų ir Lietuvoje. 1976 m. lapkričio 25 d.  Lietuvos Helsinkio (LHG) grupę įkūrė buvęs politinis kalinys Viktoras Petkus, kun. Karolis Garuckas, fizikos daktaras Eitanas Finkelšteinas, poetė, buvusi politinė kalinė Ona Lukauskaitė-Poškienė, poetas Tomas Venclova. Svarbiausias LHG darbas: fiksuoti žmogaus teisių pažeidimus, platinti šią informaciją Vakaruose, rengti dokumentus. Iki 1981 m. LHG parengė daugiau kaip 30 dokumentų apie sąžinės laisvės, religinių bendruomenių veiklos, teisės pasirinkti gyvenamąją vietą, judėjimo laisvės suvaržymus, represijas prieš dvasininkus, įsitikinimų laisvės pažeidinėjimus, politinių kalinių problemas, tautų teisių pažeidimus, psichiatrijos panaudojimą politiniams susidorojimams. LHG buvo numačiusi veikti viešai, taip demonstruodama, kad jos veikla nėra nukreipta prieš santvarką. Tačiau KGB ir LKP šią viešai veikiančią grupę traktavo kaip antisovietinę organizaciją: 1977 m. suimtas Viktoras Petkus, 1980–1981 m. suimti LHG nariai Algirdas Statkevičius, Mečislovas Jurevičius, Vytautas Vaičiūnas. Tų pačių metų lapkritį mįslingomis aplinkybėmis automobilių avarijoje žuvo LHG narys kun. Bronius Laurinavičius.[16] 

Radikaliausia neginkluoto pasipriešinimo tautinės krypties organizacija buvo Lietuvos laisvės lyga (LLL), įsikūrusi 1978 m. birželio 15 d. Jos keliami uždaviniai buvo: religinės, tautinės ir politinės sąmonės ugdymas, Lietuvos laisvės klausimo kėlimas tarptautiniuose forumuose. Prie LLL įkūrimo aktyviausiai prisidėjo Antanas Terleckas. LLL branduolį sudarė pogrindinio leidinio „Laisvės Šauklys“ leidėjai Julius Sasnauskas, Romualdas Ragaišis, Jonas Pratusevičius, Vytautas Bogušis, Andrius Tučkus ir kt. LLL griežtos struktūros neturėjo, veikė nelegaliai, jos nariu galėjo tapti kiekvienas, pripažįstantis jos tikslus. Viena iš LLL veiklos krypčių buvo Molotovo-Ribbentropo pakto slaptųjų protokolų, kurių Sovietų Sąjunga nepripažino, viešinimas ir paskelbimas negaliojančiais.[17] 1979 m. LLL nariai parengė „Moralinį ultimatumą TSRS Vyriausybei“, kuris vadintas „45-ių pabaltijiečių memorandumu“. Jis buvo adresuotas TSRS, Vokietijos Federacinės Respublikos, Vokietijos Demokratinės Respublikos, Atlanto chartiją pasirašiusių kraštų vyriausybėms ir JTO generaliniam sekretoriui. Memorandume, kurį pasirašė 35 lietuviai, 6 latviai, 4 estai ir keli rusų disidentai, tarp kurių ir akademikas Andrejus Sacharovas, išvardijami visi Sovietų Sąjungos okupuotiems kraštams padaryti nusikaltimai. Jame reikalauta paskelbti negaliojančiais Sovietų Sąjungos ir Vokietijos 1939 m. rugpjūčio 23 d ir vėlesnius susitarimus bei jų slaptuosius protokolus, gražinti Lietuvai panaikintą Nepriklausomybę.[18]

LLL aktyvumas atkreipė represinių struktūrų dėmesį, prasidėjo suėmimai: 1979–1980 m. suimti J. Sasnauskas, A. Statkevičius, A. Terleckas. LLL veikla prigeso iki 1987 m.

1985 m. SSRS atėjus į valdžią Michailui Gorbačiovui, pradėtas Sovietų Sąjungos modernizavimas ir demokratizavimas garsiu pavadinimu perestroika. 1987 m. iš tremties vietų ir kalėjimų grįžo dauguma neginkluoto pasipriešinimo organizacijų vadovų. LLL 1987 m. rugpjūčio 23 d., minint Molotovo-Ribbentropo pakto slaptuosius protokolų pasirašymo 48-metį, suorganizavo pirmąjį viešą nesankcionuotą mitingą Vilniuje, prie Adomo Mickevičiaus paminklo. Mitinge pasmerktas Molotovo-Ribbentropo paktas, slaptieji protokolai, nulėmę Baltijos šalių okupaciją, reikalauta Lietuvos nepriklausomybės.  Šis mitingas tapo lūžiu daugumos Lietuvos žmonių sąmonėje, jis buvo Lietuvos kelio į Sąjūdį ir Nepriklausomybę pradžia. Pagrindinis LLL nuopelnas – nuosekliai keliami reikalavimai suteikti tautai teisę į laisvę bei siekis atkurti Nepriklausomybę.

8-asis dešimtmetis labai reikšmingas neginkluoto pasipriešinimo laikotarpis, kurio metu susiformavo aktyvios grupės. Jų veikloje svarbiausią vietą užėmė pogrindinė katalikiškoji bei tautinės liberaliosios ir kultūrinės pakraipos spauda. Visa tai prisidėjo prie laisvės siekių stiprinimo, vertybių išsaugojimo, demokratinių idėjų formavimo ir atvedė į valstybingumo atkūrimą.

Pabėgimai į Vakarus kaip pasipriešinimo sovietiniam režimui forma

5-ojo dešimtmečio pabaigoje dėl stiprėjančių represijų ir silpstančio pasipriešinimo sovietiniam režimui dalis Lietuvos gyventojų ėmė brandinti mintis apie pabėgimą iš Sovietų Sąjungos. Didelio atgarsio pasaulyje susilaukė mėginimas pabėgti 1970 m. lapkričio 23 d.: per oficialų Sovietų Sąjungos plaukiojančios bazės „Tarybų Lietuva“ ir JAV pakrantės apsaugos laivo „Vigilant“ susitikimą JAV teritoriniuose vandenyse sovietų laive operatoriumi dirbęs lietuvis Simas Kudirka peršoko į JAV laivą ir paprašė politinio prieglobsčio. Amerikiečiai, iš pradžių sutikę, lietuvį vis dėlto grąžino sovietams. Dėl tokių amerikiečių pareigūnų veiksmų JAV kilo masinis nepasitenkinimas. Televizijos stotys transliavo specialias programas, kai kurios radijo stotys pranešimus šia tema kartojo kas valandą.

1970 m. gruodį S. Kudirka suimtas ir už tėvynės išdavimą nuteistas 10-čiai metų laisvės atėmimo. Tikėtina, kad didžiulis JAV dėmesys nulėmė palyginti švelnią bausmę ir prisidėjo prie to, kad jau 1974 m. S. Kudirka buvo paleistas iš kalinimo vietos ir jam su šeima buvo leista emigruoti į JAV.[19]

Kiekvienas lietuvių mėginimas pabėgti iš Sovietų Sąjungos atkreipdavo pasaulio dėmesį į okupuotos valstybės padėtį, dažnai į viešumą iškeldavo neteisėtos okupacijos ir aneksijos klausimą.