Sąjūdžio priešistorė  

Devintojo dešimtmečio antrojoje pusėje Sovietų Sąjungoje įvyko aukščiausios komunistų partijos valdžios pasikeitimas, 1985 m. kovo 11 d. išrinktas Michailas Gorbačiovas į SSKP generalinio sekretoriaus postą. Ryškėjantis ekonominės sistemos neefektyvumas, neišvengiamai skatino sovietų valdžią vykdyti reformą perestroiką (pertvarką). Perestroika neabejotinai skatino ne tik pokyčius politinėje sistemoje, bet ir visuomenės transformaciją. Perestroiką lydėjo skambūs šūkiai – glasnost (viešumas) ir demokratizacija. 

Lietuvoje įvykęs 1987 m. rugpjūčio 23 d. Lietuvos laisvės lygos (toliau – LLL) suorganizuotas pirmasis viešas sovietmečiu nesankcionuotas mitingas prie A. Mickevičiaus paminklo Vilniuje parodė silpnėjantį sovietų valdžios struktūrų funkcionalumą. Nors mitingo organizatoriai patyrė tardymus, persekiojimus, tačiau jie nebuvo suimti, nebuvo užvestos baudžiamosios bylos. Mitingas tapo lūžiu žmonių sąmonėje[1]. 

Nepaisydama politinio sąstingio Lietuvoje, Lietuvos mokslinė ir kūrybinė inteligentija siekė pasinaudoti perestroika ir spręsti gamtos užterštumo, kultūros paveldo niokojimo problemas. Spontaniškai kūrėsi neformalūs gamtos, paminklosaugos judėjimai. 1986 m. Lietuvos inteligentų pastangomis stengtasi sustabdyti sovietų valdžios nurodymu pradėtą griauti namą Tilto gatvėje Nr. 6, o jo vietoje įrengti automobilių stovėjimo aikštelę. Architektai, dailininkai, istorikai, rašytojai, kompozitoriai prieš šio namo griovimą protestavo įvairiomis formomis: laiškais, peticijomis sovietų valdžiai, laikraščių redakcijoms ir piketais. Jono Česnavičiaus nuotraukoje ir negatyvuose užfiksuotas šis įvykis: griaunamas namas be stogo ir langų, protesto dalyviai,[2], plevėsuojanti lietuviška trispalvė, užrašai: „Kas unikalu – išsaugokime“, „Kodėl čia griaunama?“ „Tilto g. Nr. 6 – Senamiesčio ateitis?“[3]. Ši akcija tapo pasipriešinimo prieš beatodairišką Vilniaus senamiesčio niokojimą simboliu, pasibaigusi protestuotojų pergale. 1987 m. pabaigoje, atsižvelgiant į visuomenės reikalavimus, Vilniaus vykdomojo komiteto sprendimu kai kurioms Senamiesčio gatvėms buvo sugrąžinti senieji pavadinimai[4]. 

1987 m. kovo mėnesį susikūrė paminklosaugos klubas „Talka“, kuris rengė diskusijas apie kultūros vertybes, jų saugojimą, organizavo tvarkymo akcijas. Algirdo Sabaliausko negatyvuose įamžinti Vilniaus Žemutinės pilies tvarkymo akcijos dalyviai[5], apsirengę darbiniais drabužiais, tvarkė Vilniaus Žemutinės pilies rūsius. 

Didelis gamtos užterštumas, Ignalinos atominės elektrinės trečiojo bloko statyba, planuojami naftos gręžiniai Kuršių mariose skatino burtis į gamtosaugos klubus: Vilniaus ekologijos klubą „Žemyna“, Kaune –  „Atgaja“. Šie klubai organizavo viešas akcijas, diskusijas. 1987 m. geografo ir kraštotyrininko prof. Česlovo Kudabos iniciatyva įsikūrė Lietuvos kultūros fondas, kuris prisidėjo prie Šv. Mikalojaus, Šv. Gertrūdos, Bernardinų, Šv. Jurgio bažnyčių išsaugojimo, remontavo Mikalojaus Konstantino Čiurlionio galeriją, pastatė paminklą perskridusiems Atlantą lakūnams Steponui Dariui ir Stasiui Girėnui, finansavo „Roko maršą“ per Lietuvą[6]. Ekologijos, kultūros niokojimo, „baltųjų istorijos dėmių“ temomis buvo diskutuojama 1987 m. susikūrusiame „Filosofų klube“. 

Artėjant 1988 m. vasario 16 d. (Valstybės atkūrimo 70-mečiui), sovietų valdžia visais įmanomais būdais bandė paneigti šios istorinės datos reikšmę. Reaguodamas į sovietinės valdžios reakciją filosofas Arvydas Juozaitis balandžio 20 d. Dailininkų sąjungoje perskaitė pranešimą „Politinė kultūra ir Lietuva“, kuriame akcentavo, kad politinė kultūra neįmanoma be racionalios savimonės, sveiko proto ir suvereniteto, bei pateikė istorinių pavyzdžių remdamasis XIX a. pab. lietuvių tautiniu atgimimu.  

Estijoje 1988 m. balandžio 13 d. įsikūrė Liaudies Frontas (Rahvarinne), kuris taip pat skatino Lietuvos visuomenę burtis į judėjimą. 1988 m. gegužės mėnesį Lietuvos Mokslų akademijoje įvyko visuomenės susitikimas su Estijos mokslų akademijos ekonomistais: akademiku Michailu Bronšteinu ir vyresniuoju moksliniu bendradarbiu Ivaru Raigu. Susitikimo metu svečiai pasakojo, kaip gimė Estijos Liaudies Frontas, supažindino su jo programa ir uždaviniais[7].  

Moralinį palaikymą Lietuvos žmonėms suteikė ir 1988 m. gegužės 28 d. popiežiaus Jono Pauliaus II sprendimas paskirti Lietuvos vyskupų konferencijos pirmininką Vincentą Sladkevičių kardinolu. 

Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio įkūrimo išvakarėse, Mokslininkų rūmuose vyko diskusija „Ar įveiksime biurokratiją?“ J. Česnavičiaus, A. Sabaliausko nuotraukose ir negatyvuose užfiksuotas šis renginys: gausiai susirinkę intelektualai[8], jaunieji mokslininkai,[9], kalbėtojai: ekonomistai Kazimieras Antanavičius, Kazimira Danutė Prunskienė, filosofai: Bronislovas Juozas Kuzmickas, Jokūbas Minkevičius, Romualdas Ozolas, matematikas Saulius Lapienis, fizikas Zigmas Vaišvila, žurnalistė Auksė Aukštikalnienė, architektas Artūras Skučas[10]. Šios diskusijos garso įraše[11] K. Antanavičius pasisako už respublikos ekonominį suverenitetą, A. Aukštikalnienė kalba apie biurokratų privilegijų panaikinimą, R. Ozolas akcentuoja esminį persitvarkymą ir iniciatyvinės grupės, liaudies fronto / sąjūdžio sudarymo svarbą. J. Minkevičius primena, kad grupė bus formuojama birželio 3 d. Mokslų akademijoje (toliau – MA). Z. Vaišvila reiškia susirūpinimą dėl Ignalinos atominės elektrinės trečiojo bloko statybų, didelio gamtos užterštumo.  

Sąjūdis: nuo gimimo iki Steigiamojo suvažiavimo 

1988 m. birželio 3 d. MA salėje vyko institutų, visuomenės atstovų susirinkimas. Jame dalyvavo apie 500 žmonių. Oficiali susirinkimo tema „LTSR Konstitucijos projekto svarstymas“. Daugelis susirinkimo dalyvių jau seniau žinojo apie ketinimą išrinkti iniciatyvinę grupę. 1988 m. birželio 3 d. susirinkimo kalbėtojai nuolat nukrypsta nuo oficialios susirinkimo temos, pirmininkaujantis E. Vilkas ragina užbaigti renginį. Žurnalistė A. Aukštikalnienė susirinkusiesiems primena stalinizmo aukas, ragina paskelbti LTSR valstybinio saugumo archyvo 1940–1941 m. dokumentus[12]. A. Skučas pasiūlo judėjimą pavadinti Persitvarkymo Sąjūdžiu ir prašo dalyvaujančių, remiančių Sąjūdį, nurodyti savo kontaktus, Vytautas Landsbergis pabrėžia šio susirinkimo reprezentatyvumą visuomenei, susirinkusiųjų norą įgyvendinti permainas. Reaguodamas į E. Vilko siūlymą baigti susirinkimą, Z. Vaišvila pasisako už iniciatyvinės grupės išrinkimą. Spontaniškai iš salės pasiūlytos kandidatų į iniciatyvinę grupę pavardės, susirinkimo dalyviai plojimais išreikia pritarimą. Į Sąjūdžio Iniciatyvinę grupę buvo išrinkti 35[13] nariai: aktorius Regimantas Adomaitis, rašytojas Vytautas Bubnys, teisininkas Juozas Bulavas, ekonomistas Antanas Buračas, vertėjas Virgilijus Juozas Čepaitis, žurnalistas Algimantas Čekuolis, dainininkas Vaclovas Daunoras, poetas Sigitas Geda, filosofas Bronislovas Genzelis, ekonomistas ir filosofas Arvydas Juozaitis, kompozitorius Julius Juzeliūnas, geografas Česlovas Kudaba, architektas Algirdas Kaušpėdas, filosofas Bronislovas Juozas Kuzmickas, muzikologas Vytautas Landsbergis, dailininkas Bronius Leonavičius, edukologė ir literatūrologė Julija Meilė Lukšienė, poetas Alfonsas Maldonis, poetas Justinas Marcinkevičius, ekonomistas Alvydas Medalinskas, filosofas Jokūbas Minkevičius, architektas Algimantas Nasvytis, filosofas Romualdas Ozolas, ekologas Romas Pakalnis, ekonomistas Saulius Pečiulis, rašytojas Vytautas Petkevičius, ekonomistė Kazimira Danutė Prunskienė, filosofas Vytautas Radžvilas, ekonomistas Raimundas Leonas Rajeckas, architektas Artūras Antanas Skučas, medikas Gintaras Songaila, dailininkas Arvydas Šaltenis, žurnalistas Vitas Tomkus, fizikas Zigmas Vaišvila, režisierius Arūnas Vytautas Žebriūnas (garso įrašas iš Angonitos Rupšytės asmeninio archyvo). J. Česnavičiaus nuotraukoje užfiksuoti sausakimšoje Mokslų akademijos salėje esantys renginio dalyviai.  

Neturėdama savo patalpų LPS Iniciatyvinė grupė rinkdavosi skirtingose vietose: Kinematografininkų sąjungoje, Rašytojų sąjungoje, Fizikos institute. LPS dokumentai buvo pasirašomi „Iniciatyvinės grupės vardu“. 1988 m. birželio 8 d. „Talkos“ klubo patalpose Sąjūdžio Iniciatyvinės grupės posėdyje buvo sudarytos komisijos: ekologinė (R. Pakalnis, Z. Vaišvila), nacionalinė (V. J. Čepaitis, A. Žebriūnas), socialinė (B. Genzelis, R. Ozolas), ekonominė (A. Buračas, K. D. Prunskienė), kultūrinė (V. Bubnys, V. Landsbergis), teisinė (J. Bulavas, V. Tomkus). Atėjusį į šį posėdį LKP CK Mokslo ir mokymo įstaigų skyriaus vedėją Stasį Imbrasą Iniciatyvinė grupė išprašė. Komisijos parengė trumpas Sąjūdžio įvairių sričių programas, siūlydamos panaikinti nomenklatūros darbuotojų privilegijas ir „baltąsias dėmes“ kultūriniame palikime, lietuvių kalbą pripažinti valstybine kalba, grąžinti nacionalinę istoriją, įtraukti ekonominės ir politinės savivaldos klausimą, reguliariai pateikti informaciją apie vandens, oro ir žemės užterštumą[14]. Šiuos pasiūlymus pristatė birželio 13 d. visuomenei. 

Tuometinė valdžia bandė kontroliuoti Sąjūdį, primesti savo vadovavimą. 1988 m. birželio 17 d. LKP CK inicijuotame susitikime su Sąjūdžio Iniciatyvinės grupe pasiūlytos analogiškos jau Sąjūdžio sudarytos komisijos. Šį pasiūlymą Sąjūdis atmetė. Iniciatyvinės grupės nariai birželio 23 d. susitikime su LKP CK pirmuoju sekretoriumi R. Songaila reikalavo pripažinti Sąjūdį, lietuvių kalbą paskelbti valstybine kalba. Dėl informacijos apie Sąjūdį blokavimo, faktų iškraipymo, birželio 19 d. pradėtas leisti pirmas nepriklausomas leidinys „Sąjūdžio žinios“, kuriame buvo spausdinami Sąjūdžio dokumentai ir jų projektai, pareiškimai, kalbos, žmonių laiškai, informacija apie organizuotus renginius. Iki „Sąjūdžio žinių“ aštunto numerio jas redagavo A. Skučas, vėliau LPS  redaktoriumi paskyrė A. Juozaitį.  

Minint 1941 m. trėmimus Iniciatyvinė grupė 1988 m. birželio 14 d. surengė minėjimą Žemės ūkio ekonomikos mokslinio tyrimo institute. J. Česnavičiaus nuotraukose įamžintas buvęs partizanas, LLL narys Leonas Laurinskas (slapyvardis Liūtas), kuris tą patį vakarą LLL suorganizuotame renginyje Gedimino aikštėje iškėlė sovietų valdžios uždraustą trispalvę[15], kalbėtojai ir dalyviai. LLL renginyje dalyvavo ir keletas Iniciatyvinės grupės narių. 

Sąjūdžio idėjų skleidimas vyko Sąjūdžio mitinguose, įvairiose akcijose, juose buvo išsakomos tuo metu aktualios problemos dėl ekologijos, kultūros paveldo niokojimo, lietuvių kalbos, lietuviškų simbolių, gatvių pavadinimo sugrąžinimo, „baltų istorijos dėmių“ atskleidimo ir kt. Protesto akcijos vykdavo ir spontaniškai aktyvių visuomenininkų iniciatyva. Viena pirmųjų protesto akcijų buvo dėl Trakuose niokojamų Vytauto bažnyčios pamatų. Šios akcijos iniciatorius – Trakų irklavimo bazės darbininkas Romualdas Lankas. Protesto akcija vyko 1988 m. birželio 21 d. prie LTSR AT. Akcija pagal tuometinius įstatymus buvo nesankcionuota, negautas leidimas. Dalyvavo apie 500 dalyvių, daugiausia žmonių iš Goštauto gatvėje esančių institutų, Vilniaus universiteto Fizikos fakulteto darbuotojų ir studentų. Apie akciją buvo informuojama telefonais. Akcijoje dalyvavo Sąjūdžio Iniciatyvinės grupės nariai: A. Juozaitis, A. Skučas, G. Songaila. Po protesto akcijos Vytauto bažnyčios pamatų niokojimas buvo sustabdytas.  

Sąjūdis, sekdamas Estijos Liaudies Fronto pavyzdžiu, suorganizavo pirmąjį masinį mitingą 1988 m. birželio 24 d. Gedimino aikštėje palydėdamas delegatus į SSKP XIX partinę konferenciją. Leidimas buvo gautas, pakviesti į mitingą delegatai. Dauguma Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narių manė, kad suformuluotos priesaikos tautos akivaizdoje bus reikšmingas ir ilgalaikis poveikis. Dalyvavo apie 20 tūkst. žmonių[16], kurie laikė pačių pasigamintus plakatus, tvarką palaikė „žaliaraiščiai“, ant rankų užsirišę žalią raištį su Gediminaičių stulpais[17]. Mitinge buvo pristatyti Sąjūdžio tikslai, suformuluoti delegatams reikalavimai[18]: sąjunginių respublikų ekonominis, politinis ir kultūrinis suverenitetas, pilietybės įvedimas, lietuvių kalbos paskelbimas valstybine kalba, teisinės partijos demokratizavimo garantijų užtikrinimas, nacionalinės mokyklos sukūrimas, Konstitucinio Teismo įsteigimas. Kalbėdamas V. Landsbergis nubrėžė Sąjūdžio bendradarbiavimo su LKP liniją, teikdamas, kad jeigu paskirtieji delegatai grįš iš Maskvos priėmę žmonėms ir Lietuvai gerus sprendimus, mes sakysime, kad tai mūsų delegatai, o jeigu bus priimti blogi žmonėms ir Lietuvai nutarimai (ir šie delegatai balsuos už), mes sakysime, kad ten buvo ne mūsų delegatai[19]. Sąjūdžio Iniciatyvinės grupės nariai kalbėjo apie Ignalinos atominės elektrinės trečiojo bloko statybas, lietuvių vienybę ir tarpusavio pasitikėjimą. LKP CK sekretorius A. M. Brazauskas mitingo pabaigoje pranešė apie parengtą projektą lietuvių kalbą paskelbti valstybine LTSR kalba, apie Ignalinos trečiojo bloko statybos finansavimo nutraukimą bei naftos gavybos atsisakymą[20]. J. Česnavičiaus nuotraukose užfiksuoti mitingo momentai: tūkstantinė žmonių minia[21], Sąjūdžio Iniciatyvinės grupės nariai, dalis delegatų, vykstančių į SSKP XIX partinę konferenciją, keletas trispalvių, plakatai: „Jus paskyrė CK, atsiskaitysite – Lietuvai“, „Tribūną Persitvarkymo Sąjūdžiui!“, „Laisva Lietuva –Europos tautų šeimoje“ bei M. Gorbačiovo portretai.  

Reaguodami į informacijos apie Sąjūdį blokavimą, 1988 m. birželio 29 d. Iniciatyvinės grupės nariai suorganizavo nesankcionuotą piketą prie Lietuvos naujienų agentūros (ELTA) pastato. Piketo metu perskaitytas Sąjūdžio pareiškimas ELTAI dėl informacijos blokavimo apie Sąjūdžio organizuojamus mitingus, dalintos „Sąjūdžio žinios“, informuota apie liepos 9 d. Sąjūdžio mitingą. ELTOS atstovai piketo dalyviams pažadėjo objektyviau teikti informaciją. J. Česnavičiaus nuotraukose užfiksuoti piketo dalyviai, kalbėtojai, plakatai: „Tribūną – Sąjūdžiui“, „ELTA –persitvarkyk!“[22]. 

Artėjančio Sąjūdžio mitingo scenarijus ir organizaciniai klausimai buvo aptariami birželio 29 d. Sąjūdžio Iniciatyvinės grupės narių pasitarime. Sąjūdis iš valdžios gavo leidimą organizuoti mitingą. Garso įraše įrašyti Sąjūdžio Iniciatyvinės grupės narių pasisakymai: dėl mitingo kalbėtojų, parašų rinkimo dėl Artūro Sakalausko (tarnavusio sovietinėje kariuomenėje) išteisinimo, sociologinės apklausos, dėl kvietimo į mitingą organizavimo. Nepaisant ELTOS atstovų pažadų piketo dalyviams, spauda ir toliau neinformavo visuomenės apie Sąjūdžio organizuojamą mitingą. Žmonės į mitingą buvo kviečiami telefonais, vaikštant gatvėse užsikabinus plakatus, informaciją klijuojant ant stulpų, apie renginį pranešant „Sąjūdžio žiniose“. 

Į Sąjūdžio mitingą liepos 9 d. Vingio parke susirinko apie 100 tūkst.[23] žmonių iš daugelio Lietuvos miestų ir rajonų. Sąjūdžio Iniciatyvinė grupė buvo nutarusi, kad tą dieną reikia juridiškai įteisinti trispalvę[24]. Buvo nuspręsta mitingo metu po Vingio parko estrados stogu, šalia emblemos „Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdis 1988“ su Gediminaičių stulpais, nuleisti didelę trispalvę. Reaguodama į Sąjūdžio reikalavimą dėl trispalvės įteisinimo, valdžia nutarė ją legalizuoti, apie tai mitingo metu pareiškė A. M. Brazauskas.[25] Mitinge kalbėjo dauguma Sąjūdžio Iniciatyvinės grupės narių, svečias iš Estijos M. Tarmakas, kuris lietuviškai perskaitė Estijos Liaudies Fronto sveikinimą Sąjūdžiui bei pabrėžė lietuvių ir estų tautų solidarumą[26]. Mitingo dalyviams pirmą kartą R. Ozolas pateikė Sąjūdžio programos metmenis, V. Landsbergis pabrėžė Lietuvoje gyvenančių tautų pastangas gyventi taikiai, S. Geda akcentavo būtinybę išsaugoti papročius, tradicijas, kultūrinį palikimą, pabrėžė, kad Lietuva būtų suvereni valstybė tarp tokių pat suverenių valstybių[27], A. Juozaitis paragino boikotuoti LKP CK laikraštį „Tiesa“, Z. Vaišvila informavo apie ekologines problemas, K. Prunskienė kalbėjo apie ekonominį savarankiškumą. Vienbalsiai buvo priimta rezoliucija, reikalaujanti surengti referendumą Kalnų Karabache. Mitingo pabaigoje tūkstančiai žmonių pagiedojo V. Kudirkos „Tautišką giesmę“, kurios tekstas jiems buvo išdalintas. Tvarką palaikė „žaliaraiščiai“, žmonės Sąjūdžiui aukojo pinigus. Vytauto Daraškevičiaus, Broniaus Kašelionio, A. Sabaliausko negatyvuose ir pozityvuose įamžinta tūkstantinė žmonių minia[28], plakatai: „Nacionalizmui – ne! Suverenitetui – taip!“, „Sąjūdis – tautos valia ir viltis“, „Songaila –tautos gėda“, „Šalin funkcionierių privilegijas“, „Už mūsų ir jūsų laisvę“ (lietuvių, rusų kalbomis)[29], „Pusiau tiesa = melo forma“. 

Sąjūdžio iniciatyvinių, Sąjūdžio rėmimo grupių steigimui rajonuose ir miestuose didelę įtaką turėjo Vilniuje vykę Sąjūdžio mitingai. Po liepos 9 d. ėmė steigtis Sąjūdžio iniciatyvinės grupės miestuose ir rajonuose. 1988 m. birželio 10 d. Sąjūdžio Iniciatyvinė grupė buvo įsteigta Kaune, liepos 11 d. Vievyje (Trakų r.), liepos 12 d. Vilkaviškyje, liepos 14 d. Alytuje[30]. Sąjūdžio respublikinis koordinacinis centras nuo liepos mėnesio ragino užsiregistruoti įsteigtas Sąjūdžio rėmimo grupes. Vilniuje Sąjūdžio rėmimo grupių veiklą koordinavo liepos mėnesį įsteigta Vilniaus koordinacinė taryba[31], o nuo 1988 m. rugsėjo 15 d. išrinkta Vilniaus Sąjūdžio taryba ir aktyvas[32]. LPS Iniciatyvinės grupės nariai buvo kviečiami į miestų, rajonų pirmuosius mitingus. Vienas pirmųjų Sąjūdžio mitingų rajonuose liepos 13 d. įvyko Kapsuke (dab. Marijampolėje) Jono Jablonskio vidurinės mokyklos (dab. Rygiškių Jono gimnazija) stadione, kur buvo pristatyta Sąjūdžio veiklos programa, pasisakyta už Marijampolės miesto vardo sugrąžinimą, jaunuolių karinės tarnybos atlikimą Lietuvoje, priekaištauta valdžiai dėl kultūros paveldo niokojimo[33]. Vitalio Mozūraičio, Romo Rusteikos, Pauliaus Ulecko asmeniniuose archyvuose saugomose nuotraukose ir negatyvuose užfiksuota tūkstančiai žmonių su trispalvėmis[34], iškelti Gediminaičių stulpai, Vytis ir plakatai: „Persitvarkymas – tautos atgimimas“, „Kapsukui – Marijampolė“[35], „Gatvėms senus pavadinimus“[36], „Suvalkiečiai, dar kartą įsiūbuokime Atgimimo varpą“, „Mes už M. Gorbačiovą!“, parašų rinkimo akcija dėl Marijampolės vardo grąžinimo[37]. 

Protestuodamas prieš Ignalinos atominės elektrinės trečiojo bloko statybas, gamtos užterštumą, Sąjūdis liepos 15 d. surengė nesankcionuotą mitingą prie LTSR AT, liepos 20 d.–rugpjūčio 2 d. kartu su ekologiniu klubu „Žemyna“ organizavo dviratininkų žygį „Lietuva – mano namai“ maršrutu Vilnius–Švenčionys–Ignalina–Sniečkus (dab.Visaginas)–Utena–Ukmergė–Jonava–Kėdainiai–Dotnuva–Šiauliai–Varniai–Plungė–Kretinga–Palanga–Klaipėda. Žygio metu buvo renkami parašai po laišku SSRS Ministrų Tarybos (toliau – MT) pirmininkui Nikolajui Ryžkovui[38] dėl Ignalinos atominės elektrinės III bloko statybų stabdymo. Suorganizuoti 24 mitingai, kuriuose pristatyti Sąjūdžio tikslai, raginama steigti rėmimo grupes. Skleisti Sąjūdžio idėjas, viešinti gamtos užterštumo problemas padėjo liepos 28 d. Kauno „Atgajos“ klubo suorganizuotas ekologinis protestas. Laikraščio „Kauno aidas“ redaktoriaus Vidmanto Valiušaičio asmeniniame archyve išsaugotoje nuotraukoje užfiksuoti ekologinio protesto dalyviai, plaukiantys baidarėmis, plaustais, plakatas „Lietuvi, broli, kam leidi save nuodyti!“[39]. 

Jaunimui Sąjūdžio idėjas skleidė Roko maršo koncertų antrasis turas po Lietuvą: Biržus, Šiaulius, Mažeikius, Tauragę, Kėdainius, Klaipėdą, Kauną ir Vilnių, vykęs liepos–rugpjūčio mėnesiais. Minias klausytojų į Roko maršo koncertus suburdavo roko grupė „Antis“, šiauliečių grupė „Bix“, folkloro grupė „Namo“, Vilniaus pankų grupė „Už Tėvynę“, kurios priedainis „Lietuva – tai jėga!“ tapo pagrindiniu viso Roko maršo šūkiu[40]. Koncertuose kalbėdavo Sąjūdžio Iniciatyvinės grupės narys A. Juozaitis, jaunimas skanduodavo: „Lietuva!“ Latvija!“ „Estija!“. A. Sabaliausko nuotraukoje užfiksuotas rugpjūčio 7 d. baigiamasis Roko maršo koncertas Vilniuje Kalnų parke: virš estrados iškeltos Lietuvos, Latvijos ir Estijos tautinės vėliavos, estradoje koncertuoja grupė „Antis“, jos lyderis A. Kaušpėdas[41]. Veikiamos Sąjūdžio idėjų sklaidos, iniciatyvinės grupės susikūrė liepos 25 d. Ariogaloje, liepos 26 d. Šiauliuose, liepos 28 d. Panevėžyje, liepos pabaigoje Pasvalyje, Varėnoje[42].  

Skirtingai nei Sąjūdis, LLL viešai pasisakydavo už Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą. Minint 1920 m. Lietuvos ir Sovietų Rusijos sutartį, pagal kurią Sovietų Rusija pripažino Lietuvos nepriklausomybę[43], LLL liepos 12 d. surengė sovietų valdžios nesankcionuotą minėjimą Gedimino aikštėje. Sovietų valdžios nurodymu milicininkai apsupo Gedimino aikštę, tačiau susidūrimų buvo išvengta. Sąjūdis, suvokdamas sovietų valdžios galimybę panaudoti jėgą prieš mitinguotojus, priėmė pareiškimą dėl mitingų draudimų, juos įvardijo kaip antikonstitucinius[44]. Nesankcionuotame mitinge prie LTSR AT liepos 26 d. Sąjūdis protestavo prieš valdžios ketinamą priimti įsaką, apribojantį mitingų, susirinkimų, demonstracijų laisvę. Reaguodamas į šią Sąjūdžio poziciją, LKP CK laikraštis „Sovetskaja Litva“ paskelbė negatyvius atsiliepimus apie Sąjūdį. 

Sąjūdžio pozicijas sustiprino rugpjūčio 9 d. SSKP CK Kultūros skyriaus vedėjo pavaduotojo Aleksėjaus Cvetkovo susitikimas su Sąjūdžio Iniciatyvinės grupės nariais. Tvyravusią įtampą tarp Sąjūdžio ir tuometinės valdžios sušvelnino ir rugpjūčio 11–12 d. SSKP politinio biuro nario, SSKP CK sekretoriaus ideologijai Aleksandro Jakovlevo vizitas Lietuvoje. Susitikime su kūrybine inteligentija ir Sąjūdžio atstovais A. Jakovlevas kritikavo persitvarkymo stabdymą Lietuvoje, taip neoficialiai paremdamas Sąjūdį. Po A. Jakovlevo vizito Sąjūdžio atžvilgiu sušvelnėjo ir valdžios kritika Lietuvoje: leista Sąjūdžiui turėti savo periodinį leidinį ir nuolatinę televizijos laidą. Rugsėjo 16 d. pradėtas leisti R. Ozolo redaguotas savaitraštis „Atgimimas“, rugsėjo 18 d. pirmą kartą Sąjūdžio Iniciatyvinė grupė dalyvavo Lietuvos televizijos laidoje „TV forumas“. 

Sparčiau ėmė steigtis Sąjūdžio iniciatyvinės grupės rajonuose: rugpjūčio 13 d. Anykščiuose, rugpjūčio 15 d. Rokiškyje, rugpjūčio 21 d. Radviliškyje, rugpjūčio 25 d. Kelmėje, Šilutėje, rugpjūčio 29 d. Molėtuose, Skuode, Utenoje, rugpjūčio 30 d. Kaišiadoryse, Šeduvoje[45]. Janinos Ražukienės, B. Kašelionio asmeniniuose archyvuose saugomuose pozityvuose įamžinti Sąjūdžio Iniciatyvinės grupės nariai A. Buračas[46], S. Geda[47] pirmajame Sąjūdžio mitinge Veisėjuose (Lazdijų r.). Garso įraše girdėti S. Gedos pasakyta  kalba apie Nepriklausomybės kovas, partizanus, lietuvių tautos vienybę[48]. Aldonos Pranckėnienės asmeniniame archyve išsaugotas kvietimas[49] į pirmąjį Molėtų Sąjūdžio mitingą, vaizdo medžiagoje[50] įamžinti Sąjūdžio Iniciatyvinės grupės nariai, Molėtų r. Sąjūdžio iniciatyvinės grupės nariai, tremtiniai, dvasininkai ir rajono LKP atstovai. Kalbėtojai akcentavo vykstančias permainas visoje Sovietų Sąjungoje, valdžios ir žmonių santykius, kultūros paminklų niokojimą, lietuvių tremtinių likimą, užfiksuota mitinge vykstanti parašų rinkimo akcija prieš Ignalinos atominės elektrinės trečiojo bloko statybas, mitingo dalyviai giedantys „Lietuva brangi“, fotografai.  

Dažniausiai miesto / rajono Sąjūdžio iniciatyvinės grupės įsisteigdavo prieš pirmąjį Sąjūdžio mitingą arba įsikurdavo po mitingo, pvz., Vilkaviškyje Sąjūdžio iniciatyvinė grupė įsikūrė liepos mėnesį, o pirmasis mitingas vyko rugpjūčio 27 d. P. Ulecko asmeniniame archyve saugoma nuotrauka, kurioje užfiksuoti Vilkaviškyje vykusio mitingo dalyviai, tautinė atributika, plakatai: „Mūsų kalba – mūsų turtas“, „Čia mūsų žemė Lietuva“, „Terši namus – terši gamtą – terši Lietuvą“ „Mes už M. Gorbačiovą, kas prieš mus, tas prieš persitvarkymą“. 

Miestuose ir rajonuose Sąjūdžio rėmimo grupes steigėsi įstaigose, įmonėse. Jos steigiamos pagal profesiją arba gyvenamąją vietą, rėmimo grupių veiklą koordinuodavo miesto arba rajono iniciatyvinė grupė, vėliau taryba. Paminėtinas Jurbarko rajono Sąjūdžio rėmimo grupės veiklos protokolas[51], kuriame užrašytas A. Pečiukaičio (Jurbarko rajono Sąjūdžio tarybos nario) raginimas įsteigti Sąjūdžio rėmimo grupę Jurbarko rajono Nemuno kolūkyje, kuri turėtų rūpintis Seredžiaus miestelio sutvarkymu, padėtų spręsti ekologijos problemas. Rajonų Sąjūdžio tarybų nariai būdavo pasiskirstę pagal veiklos kuravimo sritis, pvz., organizacinę, finansinę, ekologijos, kultūros, leidybos ir kt. Sąjūdžio iniciatyvinės grupės įsisteigdavo beveik tuo pačiu metu, kaip Sąjūdžio rėmimo grupės darbo vietose, tačiau kai kur vykdavo atvirkščias procesas – pirmiausia kūrėsi Sąjūdžio rėmimo grupės darbo vietose, o vėliau Sąjūdžio miestų ir rajonų iniciatyvinės grupės[52]. Rėmimo grupės įsikūrimą darbo vietoje liudija P. Ulecko asmeniniame archyve saugomi Kapsuko (dab. Marijampolės) Maisto pramonės automatų gamybinio susivienijimo (toliau – MPAGS) LPS rėmimo grupės dokumentai apie jos veiklą, ryšius su Sąjūdžio Iniciatyvine grupe, Sūduvos krašto kultūros paveldo, ekologijos problemų sprendimą[53], Kapsuko MPAGS LPS rėmimo grupė iniciavo gyventojų apklausą dėl Marijampolės vardo sugrąžinimo[54], kurioje dauguma žmonių pasisakė už Marijampolės vardo sugrąžinimą, organizuoto Vasario 16-osios minėjimo, scenarijus[55], kalbėtojų pavardės. 

Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje Sąjūdžio rėmimo grupes koordinavo įgaliotinių susirinkimai. Kituose Lietuvos miesteliuose ir rajonuose glaudžius ryšius tarp Sąjūdžio rėmimo grupių palaikė koordinatoriai, kituose rajonuose Sąjūdžio seimeliai. P. Ulecko asmeniniame archyve išsaugoti LPS Marijampolės r. Kalvarijos, Kazlų Rūdos koordinatorių ir narių sąrašai, kandidatų sąrašas į Kapsuko (dab. Marijampolės) miesto ir rajono Sąjūdžio seimelį[56]. 

Norėdami atkreipti dėmesį dėl politinių kalinių išlaisvinimo, neginkluotojo pasipriešinimo dalyviai Petras Cidzikas ir Algimantas Andreika rugpjūčio 17 d. Gedimino aikštėje pradėjo bado streiką, kuris tęsėsi iki rugpjūčio 26 d., kai badautojai ir Sąjūdis pasirašė sutartį dėl bendro politinių kalinių gelbėjimo komiteto įsteigimo. A. Juozapaičio, J. Česnavičiaus, B. Kašelionio pozityvuose ir negatyvuose užfiksuotas badautojų namelis[57], ant kurio stogo iškelta trispalvė[58], ant sienos audeklas su V. Kudirkos „Tautiškos giesmės“ posmu, prašymas paleisti politinius kalinius: Balį Gajauską, Gintarą Iešmantą, Viktorą Petkų, Sigitą Tamkevičių, Valdemarą Karaliūną, žmonės skaitė užrašus, prie arkikatedros, plakatai: „Bado streikas dėl politinių kalinių ir tremtinių“[59], „Laisvę politiniams kaliniams“, „Grąžinkite teises Alfonsui Svarinskui ir Tomui Venclovai[60]. 

1939 m. rugpjūčio 23 d. Sovietų Sąjunga ir nacistinė Vokietija pasirašė Molotovo–Ribbentropo paktą ir slaptuosius protokolus, dėl to 1940 m. birželio 15 d. Lietuva buvo okupuota SSRS. Sąjūdis siekė paviešinti visuomenei šiuos dokumentus: rugpjūčio 5 d. jie paskelbti „Sąjūdžio žinių“ Nr. 15, organizuojamas Vingio parke mitingas šiems dokumentams pasmerkti. Mitingui leidimas buvo gautas, jame dalyvavo apie 250 tūkst. žmonių[61]. Sąjūdis į mitingą kvietė žmones per „Sąjūdžio žinias“, telefonu, respublikinę televiziją, „Vakarinių naujienų“ laikraštį. 

Mitingas buvo transliuotas per televiziją, dalis šios transliacijos yra išsaugota garso įraše[62], kuriame girdėti V. Landsbergio pasisakymas apie Molotovo–Ribbentropo paktą, hitlerizmo ir stalinizmo įvykdytus nusikaltimus, Just. Marcinkevičius siūlymas priimti rezoliuciją, reikalaujančią paskelbti Molotovo–Ribbentropo paktą ir jo slaptuosius protokolus su žemėlapiais visuomenei ir juos pasmerkti kaip grubų tarptautinės teisės pažeidimą. Istorikas Liudas Truska pakto slaptuosius protokolus pavadino „laidotuvių varpais“ Baltijos valstybių nepriklausomybei. Dalyviai išgirdo paskutinio Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministro (1938–1940) Juozo Urbšio kalbos garso įrašą apie derybas su J. Stalinu, Lietuvos likimą po pakto slaptųjų protokolų. V. Landsbergis susirinkusiesiems perskaitė 28 JAV senatorių kreipimąsi į Lietuvos, Latvijos ir Estijos žmones, kuriame pareikštas pritarimas valdžios vykdomai stalinizmo nusikaltimų atskleidimo kampanijai ir Pabaltijo žmonėms suteiktai galimybei pagerbti tremtinių atminimą[63]. Mitingo dalyviai giedojo V. Kudirkos „Tautišką giesmę“ ir Maironio „Lietuva brangi“, uždegė žvakutes, skandavo: „Laisvę sąžinės kaliniams“. Žmonės aukojo pinigus paminklui stalinizmo aukoms. Vytauto Daraškevičiaus, Aleksandro Juozapaičio, Broniaus Kašelionio negatyvuose ir pozityvuose užfiksuoti mitingo momentai: prie Vingio parko estrados simbolinis spygliuotos vielos vainikas su trispalvėmis ir gedulo juostomis[64], virš Vingio parko estrados didžiulė trispalvė su juodu kaspinu, mitinguojantys[65], stovintys neginkluotojo pasipriešinimo dalyviai Nijolė Sadūnaitė, Julius Sasnauskas, Robertas Grigas, kalbėtojai[66], daug trispalvių, perrištų juodais kaspinais, Latvijos, Estijos tautinės vėliavos, uždegtos žvakutės.  

Prastėjanti Baltijos jūros ekologinė situacija skatino Sąjūdį, „Atgajos“, „Žemynos“ klubus, Latvijos ir Estijos žaliųjų judėjimus surengti rugsėjo 3 d. bendrą protesto akciją „Apkabinkime Baltiją“. Akcijoje dalyvavo apie 100 tūkst. žmonių: lietuvių, latvių, estų. Sąjūdis su SSRS pasienio kariuomenės vadovybe suderino dėl protesto dalyvių stovėjimo[67] draudžiamose Baltijos jūros pakrantės zonose. V. Daraškevičiaus negatyvuose užfiksuoti akcijos dalyviai susikabinę rankomis veidu į jūrą[68], daug jaunimo, kai kurie iš jų apsirengę tautiniais drabužiais, daug trispalvių, plakatai: „Tik laisva tauta prikels Baltiją“, „Miršta mūsų jūra, ne tik bėda, bet ir gėda“, įamžinta paroda, kurioje ties Baltijos jūros skalaujamų valstybių vėliavomis supiltos šiukšlių krūvos, savo dydžiu atitinkančios į jūrą išmetamų teršalų kiekį, pirmauja Sovietų Sąjunga[69]. 

Sovietų valdžia po Sąjūdžio rugpjūčio 23 d. mitingo laikėsi griežtesnės pozicijos. Sąjūdžiui rengiant protestą dėl Ignalinos atominės elektrinės trečiojo bloko statybos uždarymo oficialiajai spaudai buvo uždrausta informuoti visuomenę apie šią akciją, nebuvo gauta leidimo. Nepaisant valdžios trukdymų, Sąjūdis rugsėjo 16–18 d. surengė protesto akciją „Gyvybės žiedas“. Buvo nutarta pakviesti tarptautinę komisiją ištirti pirmojo ir antrojo reaktorių patikimumą, pradėti rinkti parašai tarptautinei ekspertizei dėl Ignalinos atominės elektrinės sustabdymo[70]. Onos Volungevičiūtės asmeniniame archyve išsaugoti Kapsuko (dab. Marijampolės) gyventojų 508 parašai dėl tarptautinės komisijos atvykimo tirti Ignalinos atominę elektrinę[71]. Akcijoje dalyvavę lietuviai, latviai, estai, rusai, baltarusiai bei ukrainiečiai (iš viso apie 20 tūkst. žmonių) susikabino rankomis ir „Gyvybės žiedu“ apjuosė Ignalinos atominės elektrinės trečiojo bloko statybos vietą. Tvarką palaikė „žaliaraiščiai“. Valdo Lapašausko ir A. Sabaliausko negatyvuose ir pozityvuose užfiksuotas protesto akcijos štabas su iškaba „Ignalinos A†E“, dalyviai, rengiantys plakatus, radioaktyvumą nurodančius ženklus, pastatytos palapinės, akcijos dalyviai, žiūrintys Vilniaus Senamiesčio teatro spektaklį „Kęstučio mirtis“, klausantys Veronikos Povilionienės dainų, prie mikrofono Sąjūdžio Iniciatyvinės grupės narys Z. Vaišvila[72], protesto akcijos dalyviai, einantys į Ignalinos atominės elektrinės trečiojo bloko statybos vietą, Lietuvos, Latvijos ir Estijos tautinės vėliavos, jaunimas nešiojantis ant nugarų plakatus „Ignalinos A†E“ [73].  

Pagal 1939 m. rugsėjo 28 d. pasirašytą Molotovo–Ribbentropo pakto antrąjį slaptąjį protokolą, visa Lietuvos teritorija atiteko SSRS įtakos sferai. Smerkdama šį faktą 1988 m. rugsėjo 28 d. LLL surengė nesankcionuotą mitingą. Valdžia nedavė leidimo ir renginio organizatorius įspėjo dėl galimos jėgos panaudojimo. Specialieji milicijos daliniai sovietų valdžios įsakymu išvaikė 15–20 tūkst. žmonių. Akcijos dalyviai buvo mušami guminėmis lazdomis, be jokio pagrindo sulaikyti, naktį suimti ir badaujantieji dėl politinių kalinių išlaisvinimo. Jie prievarta nuvežti ir įkalinti Vidaus ministerijai priklausančiose patalpose. Sovietinių struktūrų įvykdytą represiją visuomenė pavadino „Bananų baliumi“. J. Česnavičiaus nuotraukoje užfiksuoti sovietų kariškiai, supantys Gedimino aikštę[74]. Reaguodami į milicijos įvykdytą žiaurumą, rugsėjo 29 d. Sąjūdis ir LLL surengė bendrą protesto akciją. J. Česnavičiaus nuotraukoje užfiksuoti Sąjūdžio Iniciatyvinės grupės nariai V. Landsbergis, A. Skučas, Z. Vaišvila[75] Gedimino aikštėje, kiti protesto akcijos dalyviai. Reikšdama nepasitenkinimą dėl rugsėjo 28 d. įvykių, visuomenė rugsėjo 30 d. piketavo prie valstybinio Radijo ir televizijos komiteto pastato prieš televiziją, nereagavusią į rugsėjo 28–29 d. įvykius Gedimino aikštėje ir nepaisiusią Sąjūdžio Iniciatyvinės grupės reikalavimo fiksuoti ir objektyviai skelbti informaciją apie šiuos įvykius[76]. Spalio 4 d. apie 2 tūkst. žmonių, smerkdami milicijos žiaurumą, piketavo prie tuometinės valdžios įstaigų ir reikalavo, kad LKP pirmasis sekretorius R. Songaila prisiimtų atsakomybę.  

Jau pirmuosiuose mitinguose Sąjūdis reikalavo įteisinti sovietų valdžios uždraustą lietuvišką trispalvę vėliavą, Vytį ir V. Kudirkos „Tautišką giesmę“, lietuvių kalbai suteikti valstybinės kalbos statusą. Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos (toliau – LTSR) Aukščiausiosios Tarybos (toliau – AT) Prezidiumo spalio 6 d. įsaku buvo legalizuota trispalvė, Vytis, Gediminaičių stulpai ir V. Kudirkos „Tautiška giesmė“. Spalio 7 d. Gedimino pilies bokšte iškilmingai iškelta trispalvė. Mitinge kalbėjęs architektas Vytautas Landsbergis Žemkalnis pabrėžė žmonių tarpusavio vienybę, paramą Sąjūdžio judėjimui ir trispalvės svarbą lietuvių tautai, A. Juozaitis akcentavo tautos laisvę ir nepriklausomybę, Just. Marcinkevičius priminė Gedimino kalno ir Gedimino pilies bokšto istorinę ir dvasinę reikšmę. V. Daraškevičiaus, B. Kašelionio negatyvuose ir spalvotuose pozityvuose užfiksuota Gedimino aikštėje tūkstantinė žmonių minia, trispalvės[77], Gedimino pilies bokšte plevėsuojanti trispalvė[78].   

Pasirengimas Sąjūdžio Steigiamajam suvažiavimui vyko nuo rugsėjo mėnesio įkūrus organizacinį komitetą, kuriam pirmininkavo A. Medalinskas. Organizacinė grupė parengė Sąjūdžio struktūros metmenis, kuriuose numatytas aukščiausias LPS sprendžiamasis organas – suvažiavimas, renkamas pagal teritorijas ir priklausymą visuomeniniams judėjimams[79]. Spalio mėnesį miestuose ir rajonuose vyko delegatų į LPS Steigiamąjį suvažiavimą rinkimai. Nomedos Simėnienės asmeniniame archyve saugomas dokumentas apie Panevėžio rajono delegatų rinkimus į Sąjūdžio Steigiamąjį suvažiavimą[80], nurodomi kandidatai į delegatus, surinktų balsų skaičius. V. Mozūraičio negatyvuose užfiksuotas Kapsuko (dab. Marijampolės) Sąjūdžio delegatų išvykimas į Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Steigiamąjį suvažiavimą[81], iškeltos trispalvės, Marijampolės miesto herbas. LPS Steigiamasis suvažiavimas turėjo išrinkti Sąjūdžio Seimą, o jis savo ruožtu – rinkti Sąjūdžio Seimo Tarybą. Sąjūdžio Iniciatyvinės grupės posėdžiuose buvo svarstoma rinkimų į suvažiavimą ir į Sąjūdžio Seimą sistema, parengti Sąjūdžio įstatai ir Sąjūdžio bendrosios programos projektas, kuris spalio 12 d. paskelbtas spaudoje viešai diskusijai.  

Sąjūdžio Steigiamasis suvažiavimas 

1988 m. spalio 22–23 d. įvyko Sąjūdžio Steigiamasis suvažiavimas. Sumažėjus įtampai tarp sovietų valdžios ir Sąjūdžio, spalio 19 d. atsistatydus SSKP (LKP) pirmajam sekretoriui R. Songailai, į jo vietą paskirtas Algirdas Mykolas Brazauskas. Gavus leidimą suvažiavimas surengtas didžiausioje tuo metu salėje – Vilniaus sporto rūmuose.  

Mandatų komisijos duomenimis, LPS Steigiamajame suvažiavime dalyvavo 1021 delegatas, apie 4 tūkst. svečių. Atsižvelgiant į delegatų siūlymus, išankstines gyventojų pastabas, suvažiavime priimta Sąjūdžio bendroji 9 dalių programa, pabrėžusi Lietuvos valstybingumo siekį, pastangas atgaivinti pilietiškai sąmoningą visuomenę, Sąjūdžio paramą atkuriant demokratinę rinkimų tvarką, socialinį teisingumą, Lietuvos kultūros puoselėjimą, ekonominį savarankiškumą (dokumentas iš O. Volungevičiūtės asmeninio archyvo). Taip pat priimti LPS struktūrą apibrėžę Sąjūdžio įstatai, kurie padėjo Sąjūdžiui tapti visateisiu juridiniu asmeniu[82], 30 rezoliucijų, tarp kurių rezoliucijos dėl suvereniteto, dėl ekonominio savarankiškumo, dėl lietuvių kalbos statuso, dėl Lietuvos TSR pilietybės, dėl stalinizmo nusikaltimų ir visuotinės reabilitacijos, dėl politinių kalinių, dėl LTSR teritorinių ginkluotųjų pajėgų, dėl kultūros vertybių grąžinimo. Priimtas geros valios pareiškimas, pasisakantis už taikos siekimą visose gyvenimo srityse ir pritarimą persitvarkymui. 

Suvažiavimo delegatai pateikė miestų, rajonų Sąjūdžio rėmimo grupių konferencijose išrinktą 171 Sąjūdžio Seimo narį[83], pritarė siūlymui dėl kooptavimo į Seimą LPS Iniciatyvinės grupės in corpore. Delegatai išrinko papildomai 15 Sąjūdžio Seimo narių[84]. Demokratiškai išrinktą Sąjūdžio Seimą sudarė 220 narių. Pirmajame Sąjūdžio Seimo posėdyje, priėmus reglamentą, išrinkta 35 narių Sąjūdžio Seimo Taryba. Suvažiavimas buvo transliuojamas per televiziją. Suvažiavime kalbėjo Sąjūdžio Iniciatyvinės grupės nariai, delegatai iš miestų ir rajonų, Latvijos Liaudies Fronto atstovas Janis Gaigals, Estijos Liaudies Fronto lyderis Edgaras Savisaras, Baltarusijos Liaudies Fronto, „Tremtinio“ klubo, LLL, Pasaulio Lietuvių Bendruomenės, dvasininkijos, Katalikiško moterų sambūrio „Caritas“, Vorkutos lietuvių, LKP atstovai. Kalbėtojai pasisakė apie demokratinių rinkimų būtinybę, Lietuvos valstybės suverenitetą, skaudžias Molotovo–Ribbentropo pakto pasekmes, Lietuvos visuomenę sutelkusį Sąjūdį, galimybes lietuviams tremtiniams sugrįžti į tėvynę. Sporto rūmuose tvyrojo pakili nuotaika, emocingas kalbas nuolat pertraukdavo plojimai, skandavimai „Lietuva!“, „Sąjūdis“. LPS Iniciatyvinės grupės nariai pateikė 8 programinius pranešimus Lietuvos atgimimo, teisinės valstybės sukūrimo, gamtos užterštumo, Lietuvos ekonominio savarankiškumo, sovietų valdžios paskatinto nacionalinių santykių paaštrėjimo, LTSR Konstitucijos projekto siūlymo temomis.  

Ryšius su užsienio žurnalistais: akreditacijų teikimą, spaudos konferencijų organizavimą, suvažiavimo biuletenio lietuvių, anglų, vokiečių, rusų kalbomis parengimą koordinavo spalio 10 d. įkurtas tarptautinis spaudos centras, vadovaujamas A. Čekuolio. Suvažiavimo spaudos centro vadovo pavaduotojo organizaciniams klausimams Adolfo Užos asmeniniame archyve saugomi dokumentai: žurnalistų, fotografų prašymai dėl akreditacijos į Sąjūdžio Steigiamąjį suvažiavimą, akredituotų žurnalistų, fotografų, vaizdo operatorių sąrašai, iš Vilniaus bei kitų Lietuvos miestų ir rajonų, Rygos, Talino, Minsko, Maskvos žurnalistų, fotografų, vertėjų, režisierių akreditacijos anketos[85], kuriose nurodytas asmenų vardas, pavardė, darbovietė, miestas, šalis, adresas, anketą patvirtinusio asmens parašas. Tarptautinio spaudos centro informacija žurnalistams apie naudojimąsi telekomunikacinėmis ryšio priemonėmis, spaudos centro darbo grafiką, organizuojamų spaudos konferencijų laiką, informaciją dėl anglų, ispanų, italų, prancūzų vokiečių, lenkų kalbų vertimų. Akredituota daugiau kaip 400 žurnalistų, iš jų 103 užsienio žurnalistai iš 17 šalių[86], kurie padėjo skleisti informaciją apie Sąjūdį užsienyje. J. Česnavičiaus nuotraukose užfiksuoti suvažiavimo spaudos konferencijos dalyviai: A. Čekuolis, A. Juozaitis, V. Petkevičius, K. D. Prunskienė[87]. J. Česnavičiaus, V. Daraškevičiaus, B. Kašelionio, Juozo Kazlausko, Algirdo Sabaliausko, Vido Venslovaičio, V. Valiušaičio negatyvuose, nuotraukose užfiksuota papuošta salė, plati Lietuvos trispalvė[88], nutiesta per lubų vidurį iki pakylos grindų per patį scenos centrą, balta tribūna, papuošta Gediminaičių stulpais, iš gėlių sudėta trispalvė, pirmojo posėdžio pirmininkai M. Lukšienė, Just. Marcinkevičius[89], tribūnoje V. Landsbergis Žemkalnis[90], A. Juozaitis, prie pakylos vaizdo operatoriai, salės šonuose švieslentės rodo kalbėtojų vardus, pavardes, lietuvių ir rusų kalbomis užrašą „Už mūsų ir jūsų laisvę!“[91], Sporto rūmų prieigos papuoštos didžiulėmis emblemomis su užrašu: „Sąjūdis. Steigiamasis suvažiavimas Vilnius 1988 10 22–23“, susirinkę delegatai, svečiai susikibę rankomis[92], tūkstantinė minia su trispalvėmis, plakatais, salėje delegatai iškėlę balsavimo korteles, vakare prie arkikatedros susirenkę delegatai, einantys Gedimino pr. Sąjūdžio Iniciatyvinės grupės nariai, sovietų valdžios atstovai, svečiai, folkloro ansambliai su žvakėmis, fakelais ir trispalvėmis[93], jaunimas,  nešantis Gediminaičių stulpus.  

Suvažiavimo metu A. M. Brazauskas paskelbė, kad tikintiesiems grąžinama Vilniaus arkikatedra. Kardinolas V. Sladkevičius spalio 23 d. rytą prie uždarų arkikatedros durų aukojo Šv. Mišias, kurias tiesiogiai transliavo televizija. J. Česnavičiaus nuotraukoje įamžintas kardinolas V. Sladkevičius su dvasininkais prie arkikatedros. Sąjūdis Sąjūdžio steigiamajame suvažiavime gavo visuomenės mandatą atstovauti tautos interesams[94].

Sąjūdis: nuo institucionalizuotos organizacijos iki Lietuvos valstybės Nepriklausomybės atkūrimo  

Paskelbtas spalio mėnesį SSRS Konstitucijos pakeitimų ir papildymų projektas numatė liaudies deputatų suvažiavimą, kuris galėtų keisti SSRS Konstituciją, sudarytų galimybę lengviau panaikinti straipsnius, garantuojančius respublikų suverenitetą, buvo numatytas SSRS konstitucinės priežiūros komitetas, kuriam būtų suteikta teisė naikinti sąjunginių respublikų priimtus teisinius aktus[95]. Reaguodama į šį projektą, Sąjūdžio Seimo Taryba priėmė nutarimą, kuriuo pareiškė, kad į SSRS Konstituciją gali būti įtraukti straipsniai, neprieštaraujantys atskirų respublikų Konstitucijoms, SSRS Konstitucija įsigaliotų tik tuo atveju, jei ją ratifikuotų respublikų parlamentai. Sąjūdžio Seimo Taryba lapkričio 2 d. laiške M. Gorbačiovui[96] teigė, kad paskelbtas SSRS Konstitucijos pakeitimų ir papildymų projektas dėl sąjunginių respublikų teisių SSRS AT sesijoje neturi būti priimtas dėl jo netinkamo parengimo. Rygoje lapkričio 8 d. Sąjūdžio, Latvijos ir Estijos Liaudies Frontų atstovų susitikime nutarta, kad SSRS Konstitucijos pakeitimų ir papildymų projekto įsigaliojimas sukurtų centralizuotą unitarinę valstybę ir anuliuotų sąjunginių respublikų teisę į valstybinį suverenitetą, buvo nutarta rinkti parašus prieš SSRS Konstitucijos pataisas.   

Sąjūdis lapkričio 9 d. „Atgimimo bangoje“ (Sąjūdžio rengiama laida) paskelbė parašų rinkimo akciją „Milijonas parašų“, kuria siekta, kad artimiausioje SSRS AT sesijoje (lapkričio 26 d.) nebūtų svarstytas šis projektas. SSRS AT Prezidiumui adresuotame dokumente, kurio vienas egzempliorių saugomas R. J. Juodenio asmeniniame archyve, teigiama, kad paskelbtas SSRS Konstitucijos pakeitimų ir papildymų projektas pažeidžia teisinės valstybės principus, neatitinka XIX partinės konferencijos tikslų, riboja sąjunginių respublikų ir kitų tautų teises bei stiprina centralizuotą biurokratinę valdymo sistemą.  

Pirmojoje Sąjūdžio Seimo sesijoje lapkričio 13 d. priimtos dvi rezoliucijos, smerkiančios SSRS Konstitucijos pakeitimų ir papildymų projektą, SSRS liaudies deputatų rinkimo tvarką bei absoliučia balsų dauguma paremtą LTSR Konstitucijos projektą. J. Kazlausko negatyvuose užfiksuota MA Sąjūdžio Seimo sesija: nariai prisikabinę ženkliukus su užrašu „Ne SSKP Konstitucijos pataisoms“, kai kurie nagrinėja naujos redakcijos LTSR Konstituciją[97]. Parašų rinkimą organizavo Sąjūdžio Seimo Taryba, miestuose ir rajonuose akciją koordinavo rajonų Sąjūdžio tarybos. Per naktį akcijai viešinti buvo išleistas plakatas:[98] raudoname fone nugaras atsukę sovietų armijos kariškiai, virš jų lietuviška trispalvė ir užrašas: „Rink parašus savo name!“, rusiškai parašyta „Конституция“ (Konstitucija). Parašai buvo renkami visur: gatvėse, darbovietėse, net vaikštant po butus. J. Kazlausko, J. Česnavičiaus negatyvuose ir nuotraukose užfiksuoti Vilniuje, prie Sąjūdžio būstinės[99], žmonės, pasirašantys prieš SSRS Konstitucijos pataisas, plakatas, skelbiantis, kad jau priartėta prie 1 mln. parašų. Iš miestų ir rajonų Sąjūdžio Seimo nariai, lapkričio 13 d. atvykę į LPS Seimo sesiją, perduodavo didžiules bylas su parašais[100]. Per trumpą laiką (lapkričio 9–20 d.) surinkta 1,8 mln. parašų, kuriuos lapkričio 24 d. Sąjūdžio Seimo Tarybos įgaliotiniai (Sąjūdžio Seimo nariai) A. Kaušpėdas, Č. Stankevičius, M. Laurinkus, S. Pečeliūnas, Sąjūdžio koordinacinio akcijų rengimo centro atstovė Angonita Rupšytė bei keliolika Vilniaus universiteto Fizikos fakulteto studentų traukiniu nuvežė į Maskvą ir lapkričio 25 d. įteikė SSRS AT priimamojo atstovams. Latvijoje panašią peticiją pasirašė daugiau kaip 1,1 mln. žmonių, Estijoje – beveik 1 mln., neoficialiame referendume prieš SSRS valdžios centralizaciją pasisakė beveik 4 mln. žmonių[101].  

Ne visi Lietuvos gyventojai pritarė Sąjūdžio idėjoms. Prosovietinių pažiūrų lietuviai bei dalis prosovietiškai nusiteikusių Lietuvoje gyvenančių kitataučių – rusų, lenkų – reiškė nepasitenkinimą Sąjūdžio veikla. Tai liudija lapkričio 4 d. Vilniuje įsikūrusi prosovietinė organizacija „Socialistinis judėjimas už persitvarkymą Lietuvoje Vienybė, Jedinstvo, Jedność“ (toliau – Jedinstvo). „Jedinstvo“ iš pradžių deklaravo siekį „bendradarbiauti ir pradėti konstruktyvų dialogą su Sąjūdžiu“, tačiau vėliau šio ketinimo atsisakė. Organizacija pasisakė, kad lietuvių kalba netaptų valstybine LTSR kalba, Lietuvos komunistus ragino kovoti dėl savo pozicijų, stiprinant suverenių respublikų sąjungą – TSRS[102]. Reaguodama į LTSR AT Prezidiumo įsaką dėl LTSR valstybinės kalbos vartojimo, „Jedinstvo“ 1989 m. vasario 12 d. surengė mitingą, kuriame dalyvavo apie 15 tūkst. žmonių, protestuojančių prieš valstybinę lietuvių kalbą, reikalaujančių atšaukti įsaką, atstatydinti A. Brazauską ir kitus LKP vadovus. Buvo pareikšta, kad vasario 15 d. vyks streikas, kuriuo priešinamasi sumanymui paminėti Lietuvos Nepriklausomybę. Planuotas streikas neįvyko. J. Kazlausko negatyvuose užfiksuota žmonių minia prie Vilniaus Sporto rūmų[103],  laikanti užrašus rusų kalba „нет выход из ссрс“ (Nėra išėjimo iš SSRS); „национальная замкнутост – гибель нации“ (nacionalinis uždarumas – tautos mirtis). „Jedinstvo“ 1989 m. rugpjūčio 10 d. suorganizavo mitingą Kalnų parke prieš „tarybinės armijos diskriminavimą, priėmė rezoliuciją dėl požiūrio į SSKP, reikalauta – „Respublikos kompartijos išstojimui iš SSKP – ne!“[104]. Iš O. Volungevičiūtės asmeniniame archyve saugomų Sąjūdžio Seimo Tarybos darbotvarkių užrašų pastebima, kad klausimai dėl „Jedinstvos“ veiklos, streikų organizavimo dažnai būdavo sprendžiami atsižvelgiant į „Jedinstvos“ veiksmus. Artėjant SSKP CK plenumui, 1989 m. birželio 25 d. Kalnų parke įvyko „Jedinstvos“ mitingas, kuriame dalyvavo apie 10 tūkst. žmonių. Mitingo metu pasmerktas LKP CK XIII plenumo nutarimas apie LKP statusą, lietuvių kalbos paskelbimą valstybine kalba, Pilietybės įstatymo projektas, dalyviai pasisakė už Vilniaus krašto autonomiją. Reaguodami šį į „Jedinstvos“ reikalavimą, 1989 m. rugsėjo 16 d. Šalčininkų gyventojai, nesutinkantys su autonomijos paskelbimu Šalčininkų rajone, susitikime su SSRS liaudies deputatais A. Čekuoliu, M. Laurinkumi, A. Buraču, K. Motieka, rinko parašus po rezoliucija dėl protesto prieš Šalčininkų r. autonomiją. LTSR AT Prezidiumas 1989 m. rugsėjo 21 d. priėmė nutarimą dėl Šalčininkų ir Vilniaus rajonų paskelbimo lenkų nacionaliniais teritoriniais rajonais pripažinti negaliojančiais. 

1988 m. lapkričio 17–18 d. LTSR AT sesijoje lietuvių kalbai suteiktas valstybinės kalbos statusas, priimtos LTSR Konstitucijos pataisos dėl vėliavos ir himno, tačiau nebuvo priimtos LTSR Konstitucijos pataisos dėl suvereniteto, neparemta Estija, kuri buvo priėmusi šią pataisą. Tarp Sąjūdžio ir sovietų valdžios įvyko konfrontacija. Sąjūdis priėmė kreipimąsi į Estijos AT, Estijos Liaudies Frontą, kuriame, kaip pastebima iš O. Volungevičiūtės asmeniniame archyve saugomos šio dokumento kopijos, buvo pareikšta parama Estijos AT sprendimams bei apgailestauta dėl neapgintų konstitucinių pataisų pasiūlymų[105]. J. Kazlausko negatyvuose užfiksuotas LTSR AT vykęs mitingas, mitinguojantys laiko plakatus: „Reikalaujame LTSR pilietybės“, „Lietuvai – lietuvių valstybinę kalbą“[106], „Lietuvai reikia tikros Konstitucijos“, „Kalba – tautos gyvybė“, „Lietuva – tai valstybė“, „SOS žus gimtoji kalba – išnyks tauta“, mitingo dalyvis su megafonu, vaizdo operatoriai. 

Išplėstiniame lapkričio 20 d. Sąjūdžio Seimo Tarybos posėdyje buvo priimtas Moralinės nepriklausomybės pareiškimas[107], kurio kopija saugoma O. Volungevičiūtės asmeniniame archyve. Jame pasisakyta už moralinę Lietuvos nepriklausomybę, priėmimą ir gerbimą įstatymų, nevaržančių Lietuvos nepriklausomybės. Sąjūdžio Seimo Tarybos lapkričio 21 d. posėdyje reikalauta LTSR AT Prezidiumo pirmininko Vytauto Astrausko, LKP sekretorių LTSR AT pirmininko Liongino Šepečio, prezidiumo sekretoriaus Jono Gurecko atsistatydinimo. Sugriežtėjo sovietų valdžios pozicija Sąjūdžio atžvilgiu: lapkričio 23 d. nutraukta „Atgimimo bangos“ transliacija, spausdinti straipsniai, kaltinę Sąjūdį konfrontacijos kurstymu. Sąjūdžio Seimo Taryba, reaguodama į LKP bandymus skaldyti Sąjūdžio vadovybę, lapkričio 25 d. posėdyje Sąjūdžio Seimo Tarybos Pirmininku išrinko Vytautą Landsbergį. Tą pačią dieną priimtoje Sąjūdžio Seimo Tarybos moralinės vienybės deklaracijoje skelbiamas Sąjūdžio siekis – Lietuvos suverenumas, dėlei kurio turi būti įveiktos visos tarpusavio prieštaros[108]. 

Dėl Sąjūdžio veiklos apribojimų sukritikuota valdžia lapkričio 26 d. Sąjūdžio mitinge Katedros a., palydint SSRS deputatus. Mitinge dalyvavo Sąjūdžio Seimo Tarybos nariai, LKP atstovai, iš visų pakviestųjų atvyko tik du SSRS deputatai – A. Ferensas ir V. Mikučiauskas. V. Daraškevičiaus, J. Kazlausko negatyvuose užfiksuota: Sąjūdžio Seimo Tarybos nariai, kalbėtojai, tūkstantinė minia, jaunimas, laikantis plakatus: „Deputate, nugalėk savyje vergą!“, „Tėvynė Lietuva laukia Jūsų ryžtingų žingsnių“, „Niekam neleisime skaldyti Lietuvos“, „Už demokratinę konstituciją“, „Be nepriklausomybės nenurimsim“, „Okupacinė kariuomenė – lauk!“, „Lietuvai –valstybingumą“[109].   

LPS Seimo gruodžio 4 d. II sesijoje kalbėta apie politines tendencijas Sovietų Sąjungoje, numatomas Sąjūdžio strategijas ir veiklos kryptis, priimta rezoliucija „Apie Sąjūdžio veiklą“, kurioje pasisakoma, kad 1939 m. Hitlerio ir Stalino sandėriai būtų pripažinti neteisėtais, apsisprendimo teisė įgyvendinamą per piliečių referendumą, ginama LTSR įstatymų viršenybė prieš Sovietų Sąjungos įstatymus, dėl demokratiškų liaudies rinkimų Lietuvoje, ekonominio savarankiškumo[110]. J. Kazlausko negatyvuose užfiksuota sesija Mokslų akademijoje: balsuojantys Seimo nariai[111], kalbėtojai.  

Tarp Sąjūdžio Seimo sesijų beveik kiekvieną antradienį vykdavo Sąjūdžio Seimo Tarybos posėdžiai, kuriuose buvo aptariama politinė situacija, nacionaliniai santykiai, rinkimų, Sąjūdžio spaudos pasirengimas Seimo sesijoms, dokumentų projektai, švietimo, kultūros, atsikuriančių organizacijų veikla, renginių organizavimas ir finansiniai klausimai (O. Volungevičiūtės asmeniniame archyve saugomos Seimo Tarybos posėdžių dienotvarkės, užrašai)[112].  

Sąjūdis, atsižvelgdamas į sunkią nukentėjusiųjų nuo žemės drebėjimo Armėnijoje padėtį, gruodžio 7 d. organizavo paramą. O. Volungevičiūtės asmeninio archyvo gruodžio 13 d. Sąjūdžio Seimo Tarybos posėdžio užrašuose užfiksuota, kad iš Sąjūdžio iždo nusiųsta 100 tūkst. rublių[113]. J. Janonio asmeniniame archyve saugomas LPS Vievio paukštyno rėmimo grupės finansinis dokumentas apie Vilniaus įmonių ir gamyklų centro atstovui perduotus pinigus (1302 rublių) iš Vievio paukštyno atstovo J. Janonio nukentėjusiesiems nuo žemės drebėjimo Armėnijoje paremti[114].  

Gruodžio 14 d. buvo vėl leista transliuoti „Atgimimo bangą“. Gruodžio 24 d. pirmą kartą po karo Lietuvoje viešai švenčiamos Kūčios. Sąjūdžio Seimo prašymu Lietuvos žmonės savo namuose ant palangių uždegė žvakutes ir taip prisijungė prie simbolinio šeimų referendumo vieningai pasisakydami už Lietuvos valstybingumą. V. Daraškevičiaus negatyvuose užfiksuotos vakare daugiabučių languose uždegtos žvakutės[115].  

Gruodžio mėnesį buvo paskelbtas rinkimų į SSRS liaudies deputatų suvažiavimą įstatymas. Sąjūdis, nepritardamas LLL kvietimui boikotuoti šių rinkimų, nutarė kelti savo kandidatus į SSRS liaudies deputatus 10 teritorinių ir 42 nacionalinėse teritorinėse apygardose. O. Volungevičiūtės asmeninio archyvo gruodžio 13 d. Sąjūdžio Seimo Tarybos užrašuose nurodoma, kad sudaroma LPS rinkimų grupė: Egidijus Bičkauskas, Andrius Kubilius, Mečys Laurinkus, Tautvydas Lideikis, Angonita Rupšytė. E. Bičkauskas ir M. Laurinkus buvo iškelti kandidatais į SSRS liaudies deputatus. Pagal rinkimų įstatymą kandidatus keldavo darbo kolektyvai. Įstatyme buvo numatyti ir apygardiniai susirinkimai, kurie turėjo nuspręsti dėl iškeltų kandidatų registravimo[116]. Atsižvelgiant į Sąjūdžio protestą dėl apygardinių susirinkimų, jie įvyko tik dviejose apygardose. Sąjūdžio rinkimų kampanijos organizavimas, koordinavimas buvo aptariami rinkimų koordinatorių pasitarimuose, kuriuose dalyvaudavo ir Sąjūdžio miestų, rajonų tarybų nariai.   

Antrojoje Sąjūdžio Seimo sesijoje nutarta, kad Sąjūdis kels savo kandidatus į 5 vakuojančias LTSR AT vietas. Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Seimo Tarybos posėdžių protokoluose[117] užfiksuota, kad nutarta iškelti Sąjūdžio Seimo narių: V. Landsbergio (Trakų r.,  Vievyje), Z. Vaišvilos ir V. Petkevičiaus (Šiaulių Žemaitės apygardoje), K. Motiekos (Raseiniuose, Viduklės apygardoje) kandidatūras. Tai liudija darbo kolektyvų, iškėlusių Vytauto Landsbergio kandidatūrą rinkimuose į LTSR AT, protokolai[118]. Sąjūdžio remiami kandidatai varžėsi su LKP kandidatais. Sąjūdis laimėjo dviejose apygardose: Z. Vaišvila surinko 75 proc. balsų, K. Motieka – 82 proc. balsų[119]. V. Landsbergis Vievyje surinko 47 proc. Pagal rinkimų įstatymus, kad būtų išrinktas į deputatas, kandidatas turėjo surinkti 50 proc. visų registruotų rinkėjų balsų. J. Janonio asmeniniame archyve saugomas dokumentas „Ekspress informacija dėl rinkimų į LTSR AT rezultatų“ Vievio rinkiminėje apygardoje Nr. 318, kuriame nurodyta kiek balsų surinko kandidatai[120].   

Atgimimo laikmečiu pradėjo atsikurti ir kurtis politinės partijos ir visuomeninės organizacijos. Vasario 5 d. atkurta Lietuvos demokratų partija (toliau – LDP). J. Česnavičiaus nuotraukose užfiksuota LDP emblema, dalyviai[121], kalbėtojai. Atsikūrusi LDP kartu su LLL vasario 10 d. organizavo mitingą, pasmerkiantį Molotovo–Ribbentropo pakto slaptuosius protokolus. Mitinge reikalauta, kad Maskva pripažintų Baltijos šalių nepriklausomybę. LDP liepos 29–30 d. surengė steigiamąjį suvažiavimą, jame patvirtinta programa, įstatai, išrinkta LDP taryba, paskelbtas LDP pareiškimas dėl Lietuvos nepriklausomybės, dėl nepriklausomos valstybės atkūrimo raidos, rezoliucija „dėl nepripažinimo politikos svarbos“. Kaune liepos 15 d. įkurta Žaliųjų partija. Lietuvos socialdemokratų partijos (toliau – LSDP) atkuriamoje konferencijoje rugpjūčio 12 d. pareikšta, kad LSDP visapusiškai remia ir rems Sąjūdžio veiklą, pasisako už demokratinių politinių jėgų konsolidaciją dėl Lietuvos nepriklausomybės. J. Česnavičiaus nuotraukose užfiksuoti konferencijos kalbėtojai[122]. Vasario 12 d. susirinkę skautai atkūrė savo organizaciją. J. Kazlausko negatyvuose: skautai, scena, papuošta didžiule trispalve ir skautų ženklu, skautai, einantys su vėliavomis Pilies gatve prie Signatarų namų[123]. Kovo–gruodžio mėn. atkurtos šios organizacijos: teisininkų, geografų, bibliotekininkų, kinematografininkų, inžinierių, ateitininkų, moterų, rašytojų, tautinis olimpinis komitetas, vyko pedagogų, kultūros darbuotojų suvažiavimai[124].  

1989 m. vasario 5 d. įvyko Vilniaus arkikatedros atgavimo iškilmės, kuriose dalyvavo 20 tūkst. žmonių. V. Daraškevičiaus, J. Kazlausko negatyvuose užfiksuota prie arkikatedros žmonių minia su trispalvėmis[125] ir plakatais „Red Army go home“, „Mes sugrįžome į Europą“[126], dvasininkai ir tikintieji arkikatedroje.   

Vilniuje vasario 6 d. lankėsi trys Europos parlamento „Baltic Intergroup“ nariai, kurie susitiko su Sąjūdžio, LLL, Demokratų partijos atstovais, vysk. Julijonu Steponavičiumi, LKP atstovais. Delegacijai įteiktas 24 LPS Seimo narių pareiškimas, kuriame apibrėžtas pagrindinis Sąjūdžio tikslas – Lietuvos Nepriklausomybė. J. Kazlausko negatyvuose užfiksuoti susitikime dalyvavę Sąjūdžio Seimo nariai, Algis Klimatis[127], fotografas. O. Volungevičiūtės asmeninio archyvo sausio 3 d. Sąjūdžio Seimo Tarybos posėdžių užrašuose pažymėta, kad Sąjūdžio Seimo Taryba vieneriems metams įgaliojo Europos Parlamento „Baltic Intergroup“ generalinį sekretorių A. Klimaitį atstovauti LPS Europos parlamente.  

LPS vasario 15 d. Seimo III sesijoje priimta LPS Seimo deklaracija, kurioje Sąjūdis išreiškė tautos ryžtą taikiu būdu atkurti savo teises, pabrėžta tautų apsisprendimo teisė, siekimas teisinio, politinio, ekonominio ir kultūrinio Lietuvos savarankiškumo ir valstybinio suvereniteto (dokumento kopija iš O. Volungevičiūtės asmeninio archyvo). Ši deklaracija buvo pirmas oficialus Sąjūdžio dokumentas, kuriame atvirai pasisakyta už Lietuvos nepriklausomybę[128]. Sesija transliuota per televiziją. A. Sabaliausko nuotraukoje įamžinti Kauno muzikiniame teatre sesijos dalyviai, scenoje plati trispalvė, didelis plakatas su „Laisvės“ paminklo Kaune atvaizdu[129], Sąjūdžio Seimo Tarybos pirmininkas V. Landsbergis.   

Pirmą kartą per sovietinės okupacijos laikotarpį Vasario 16 d. viešai buvo švenčiama visoje Lietuvoje. Vilniuje, prie Signatrų namų, atidengta memorialinė lenta su užrašu „1918 m. vasario 16 d. šiuose namuose paskelbtas Nepriklausomos Lietuvos Valstybės atkūrimo aktas“. J. Česnavičiaus, R. Grigo negatyve ir nuotraukose užfiksuotas V. Landsbergis Žemkalnis[130], V. Landsbergis, susirinkusieji su trispalvėmis[131]. Kaune, Karo muziejaus sodelyje, iškilmingai atidengtas atstatytas Juozo Zikaro „Laisvės“ paminklas. A. Juozapaičio ir A. Sabaliausko negatyvuose užfiksuota tūkstantinė minia[132], Sąjūdžio Seimo Tarybos nariai, dvasininkai, kardinolas V. Sladkevičius, LKP atstovai, jaunimas, tautinėmis juostomis juosiantis „Laisvės“ paminklą[133], trispalvės, fotografai, vaizdo operatoriai, kalbėtojai. A. Pečiukaičio nuotraukose užfiksuota, kai Vasario 16-osios proga Jurbarko r. Sąjūdžio nariai iškelia ant Palemono piliakalnio trispalves[134]. P. Ulecko nuotraukoje užfiksuotas Vasario 16-osios minėjimas įmonėje „Fasa“[135], kurioje dalyvauja V. Landsbergis Žemkalnis.  

Surengti Vasario 16-osios minėjimai bei didėjanti visuomenės parama Sąjūdžiui kėlė nerimą sovietų valdžiai. LKP CK XVII vasario 21 d. plenumo dalyviai pasisakė už Sąjūdžio veiklos suvaržymą, LKP stiprinimą, Sąjūdžio spaudos cenzūravimą. Vasario 22 d. buvo uždrausta „Atgimimo banga“, nespausdinami Sąjūdžio remiamų kandidatų į SSRS liaudies plakatai.  

Lietuvos žemdirbių sąjūdžio suvažiavimas vyko 1989 m. vasario 25–26 d, kuriame dalyvavo Lietuvos ūkininkų sąjungos, Sąjūdžio, LDP atstovai. Buvo priimta programa, 23 rezoliucijos, 800 delegatų išrinko žemdirbių sąjūdžio tarybą, prezidiumą. Kreiptasi į valdžią dėl „Atgimimo bangos“ transliacijos atnaujinimo, dėl Sąjūdžio spaudos užgniaužimo. Nors į suvažiavimą buvo kviesti ir valdžios atstovai, jie jame nedalyvavo. J. Kazlausko negatyvuose užfiksuoti profsąjungų kultūros rūmų salėje susirinkę dalyviai, scena papuošta užrašu „Lietuvos žemdirbių sąjūdžio suvažiavimas“[136], kalbėtojai. 

Vilniaus pramonės įmonių Sąjūdžio rėmimo grupių kovo 2 d. įgaliotinių įkurta Sąjūdžio darbo bendrija „Labora“, kuri pasiskelbė esanti sudėtinė Sąjūdžio dalis ir vykdanti Sąjūdžio programą. Gedimino Jurčiukonio asmeniniame archyve saugomas Vilniaus pramonės įmonių Sąjūdžio darbo bendrijos „Labora“ tarybos nario-koordinatoriaus G. Jurčiukonio padėjėjų sąrašas, „Laboros“ deklaracija dėl Lietuvos suvereniteto, kurioje bendrija reiškia pritarimą Sąjūdžio Seimo 1989 m. vasario 15 d. deklaracijai, „Labora“ pasisako už politinių jėgų, siekiančių Lietuvos savarankiškumo, koordinacinės tarybos sukūrimą. J. Janonio asmeniniame archyve saugoma už tautos vienybę pasisakanti Vilniaus darbininkų sąjungos deklaracija, dokumentai apie sąjungos tikslus ir veiklą[137].  

Uždraudus „Atgimimo bangą“, Sąjūdis kovo 8 d. surengė Kalnų parke priešrinkiminį mitingą, kuriame dalyvavo Sąjūdžio remiami kandidatai rinkimuose į SSRS liaudies deputatus. V. Daraškevičiaus, B. Kašelionio negatyvuose ir spalvotuose pozityvuose užfiksuoti Sąjūdžio atstovai, tūkstančiai žmonių [138] su trispalvėmis ir plakatai[139].  

„Sąjūdžio žinios“ kovo 7 d. paskelbė Sąjūdžio remiamų kandidatų į SSRS liaudies deputatus sąrašą. Rinkiminė kampanija aktyviai vyko ir rajonuose: į susitikimus su gyventojais važinėjo Sąjūdžio emblemomis papuošti automobiliai, prie Sąjūdžio būstinių įrengti stendai, platinama informacija apie Sąjūdžio remiamus kandidatus. Sąjūdžio rinkimų šūkis buvo „Už Sąjūdį, už Lietuvą“[140]. O. Volungevičiūtės asmeniniame archyve saugomos LPS Seimo Tarybos posėdžių protokolų santraukos[141], kuriose užrašyti svarstyti klausimai dėl kandidatų iškėlimo, rinkiminių apygardų specifiškumo, rinkiminės kampanijos organizavimo. Kai kuriose apygardose, kur gyventojų daugumą sudarė ne lietuviai, Sąjūdžio kandidatų rinkiminė kampanija vyko sunkiai. J. Janonio asmeniniame archyve saugomi kandidato į SSRS liaudies deputatus rinkiminėje apygardoje Nr. 686 Virgilijaus Čepaičio ir kandidato į SSRS liaudies deputatus rinkiminėje apygardoje Nr. 251 Juliaus Juzeliūno agitaciniai dokumentai: skrajutės, SSRS liaudies deputato J. Juzeliūno raštas Vievio miesto Vykdomojo komiteto pirmininkui, Vievio apylinkės Vykdomojo komiteto pirmininkui dėl Vievio miesto ir Vievio apylinkės rinkėjų skaičiaus ir sąrašų; rinkimų į SSRS liaudies deputatus Trakų rajone rezultatų suvestinė[142], plakatas „Rinkėjai būkite budrūs“[143], kuriame pavaizduotas rinkėjas su kaklaraiščiu, viršuje – trispalvė, apačioje – sovietinė vėliava. V. Mozūraičio negatyvuose užfiksuota Sąjūdžio kandidatų į SSRS liaudies deputatus A. Buračo, R. Gudaičio rinkiminė agitacija Kapsuke (dab. Marijampolėje), kalbėtojai A. Buračas, S. Geda, R. Gudaitis[144], Marijampolės Sąjūdžio atstovai, S. Gedos, A. Buračo rinkiminė agitacija Lazdijų rajone[145].   

Tik prieš rinkimus į SSRS liaudies deputatus 1989 m. kovo 16 d. Sąjūdis buvo įteisintas juridiškai. Šiuos rinkimus stebėjo atvykę žurnalistai iš užsienio. Rinkimuose į SSRS liaudies deputatus kovo 26 d. pirmajame ture laimėjo 31 Sąjūdžio remiamas kandidatas (iš 39). Po juodojo LKP plenumo vasario mėnesį prieš A. M. Brazauską, V. Beriozovą Sąjūdžio kandidatai atsiėmė savo kandidatūras. Sąjūdžio Seimo Tarybos nariai balandžio 5 d. surengė gyvąją „Atgimimo bangą“ lauke prie televizijos pastato. Žmonės buvo raginami balsuoti už Sąjūdžio kandidatus. Antrame rinkimų ture (balandžio 9 d.) iš 8 Sąjūdžio remiamų kandidatų laimėjo 5. Iš viso Sąjūdis laimėjo 36 vietas (iš 39), už juos balsavo apie 60 proc. balsuoti atėjusių rinkėjų ir 49 proc. visų rinkėjų. Rinkimų rezultatai aptarti balandžio 1 d. LPS Seimo IV sesijoje. Joje priimta rezoliucija dėl LTSR Konstitucijos projekto, deklaracija dėl sąjunginių respublikų ekonominio savarankiškumo.   

Pirmasis Sąjūdžio atstovų B. Genzelio, V. Landsbergio, R. Ozolo, K. D. Prunskienės susitikimas su SSRS AT Prezidiumo pirmininku Anatolijumi Lukjanovu įvyko 1989 m. balandžio 6 d. Kremliuje O. Volungevičiūtės asmeniniame archyve saugomuose užrašuose apie LPS Seimo Tarybos posėdžių metu svarstomą medžiagą – klausimai dėl naujo Lietuvos politinio statuso SSRS, LKP reorganizavimo, jaunuolių karinės tarnybos savo krašte, tremtinių palaikų pargabenimo.  

LDP organizuotame balandžio 16 d. mitinge „Konstitucija ir demokratija“ dalyvavo LSDP, LKDP, Sąjūdžio atstovai. J. Česnavičiaus, B. Kašelionio pozityvuose užfiksuoti mitingo dalyviai, laikantys plakatus: „Sąjūdis su daugiapartine sistema į tautų laisvę“, „Lietuvai pliuralistinę demokratinę sistemą“[146], „Likviduoti sovietų–nacių paktą“, „Gruzija, Lietuva remia Jūsų kovą už nepriklausomybę“, kalbėtojai, vaizdo operatoriai[147].  

LPS Seimo IV sesijoje (balandžio 23 d.) įvertinta politinė padėtis Lietuvoje, aptarti LTSR Konstitucijos, Referendumo, Pilietybės, Rinkimų įstatymų, Seimo Statuto projektai, priimtas nutarimas dėl LTSR Konstitucijos straipsnių pakeitimo, rezoliucijos[148]. LDP, reaguodama į 1989 m. balandžio 9 d. sovietinių struktūrų represijas Tbilisyje prieš taikius protestuojus, balandžio 23 d. surengė organizuotą gedulo eiseną Gedimino prospektu. V. Daraškevičiaus, J. Česnavičiaus nuotraukose ir negatyvuose užfiksuoti eisenos dalyviai prie nacionalinės M. Mažvydo bibliotekos, eisena Gedimino prospektu, LDP atstovai, nešantys uždegtas žvakutes[149], plakatus: „R. Armija – tautų genocidas“, „Mūsų priešas – Rusijos imperija“, trispalvės su gedulo kaspinais, priekyje nešamas kryžius, vaizdo operatoriai, prie Katedros sienos padėtos gėlės, plakatai: „Liūdime su tavimi, Gruzija“, „Kai tu kenti, ir man skaudu“, žmonės uždegantys žvakutes[150].   

Bendrąją Sąjūdžio programą rėmė ir balandžio 29 d. susikūrusi Lietuvos darbininkų sąjunga (steigiamasis susirinkimas vyko Klaipėdoje). J. Janonio asmeniniame archyve saugomi Klaipėdos darbininkų sąjungos įstatai[151], kuriuose apibrėžti organizacijos tikslai, narystė, organizacinė struktūra, finansinė parama, teisinė padėtis. Sąjungos steigiamasis suvažiavimas įvyko 1989 m. liepos 1 d., kuriame nuspręsta, kad LDS veiks prieš monopolizavimą politikoje, ekonomikoje ir socialinėje srityje, sieks turėti savo atstovus visų lygių valstybinės valdžios ir valdymo organuose. LDS pagrindinis tikslas – Lietuvos nepriklausomybė. J. Česnavičiaus nuotraukose užfiksuoti suvažiavimo dalyviai, balsuojantys iškėlę korteles[152].  

Sąjūdžio laikotarpiu visoje Lietuvoje buvo atstatomi sovietmečiu nugriauti istoriniai paminklai, 1989 m. gegužės 7 d. atstatytas paminklas „Lietuvai Motinai“, skirtas atkurtai Lietuvos Nepriklausomybei. V. Mozūraičio negatyvuose užfiksuotas šis paminklas su raižiniu ir užrašu „Lietuvai Motinai“, šalia padėti nuversto paminklo fragmentai[153].   

Minint S. Dariaus ir S. Girėno skrydį per Atlantą, 1989 m. gegužės 13 d. iš Klaipėdos uosto išplaukė trys Lietuvos jachtos „Audrė“, „Dailė“, „Lietuva“. Ričardo Grigo negatyvuose užfiksuota pro pakeltą tiltą plaukiančių jachtų įgulos, jas palydintys žmonės[154].   

Sąjūdžio, Estijos ir Latvijos Liaudies Frontų atstovai į Baltijos Asamblėją susirinko 1989 m. gegužės 13–14 d. Taline. Buvo pakviesta svečių iš Armėnijos, Azerbaidžano, Baltarusijos, Gruzijos, Ukrainos judėjimų, Rusijos neformalių judėjimų susivienijimų atstovai. Susirinkimo dalyviai išgirdo įrašytą paskutinio Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministro J. Urbšio sveikinimo žodį[155] (garso įrašas). Asamblėjoje diskutuota dėl ekonominio savarankiškumo, Baltijos valstybių suvereniteto siekio, pagerbtas Romo Kalantos atminimas, priimti dokumentai: Baltijos tautų teisių deklaracija, pabrėžusi tautų siekį atgauti valstybinį suverenitetą, Rezoliucija dėl stalinizmo nusikaltimų, reikalauta pripažinti SSRS AT stalinizmo politiką ir valstybinio teroro sistemą prieš Baltijos valstybes nusikaltimu žmoniškumui, Estijos, Latvijos ir Lietuvos ekonominio savarankiškumo deklaracija, kreipimasis į SSRS liaudies deputatų suvažiavimą dėl valstybės karo prieš savo liaudį grėsmės, Kreipimasis į Sovietų Sąjungos demokratines jėgas, laiškai SSRS AT prezidiumo pirmininkui ir SSRS generaliniam prokurorui dėl suimtų Armėnijos Karabacho komiteto narių, Kreipimasis į valstybių Saugumo ir bendradarbiavimo Europoje pasitarimo dalyvių vadovus, SNO Generalinį sekretorių ir SSRS AT prezidiumo pirmininką. Pirmą kartą atvirai paminėtas Baltijos tautų siekis atgauti nepriklausomybę[156]. Judėjimų pirmininkai Edgaras Savisaras, Dainis Ivans ir V. Landsbergis pasirašė susitarimą dėl bendrų tikslų ir bendradarbiavimo ketinimų, įkurta Baltijos Taryba.  

LTSR AT sesijoje, gegužės 18 d. priimtos LTSR Konstitucijos pataisos, garantavusius suverenitetą, teisę į Lietuvos teritoriją ir Respublikos įstatymų viršenybę. Sąjūdžio gegužės 20 d. mitinge (SSRS liaudies deputatų palydose) reikalauta apginti LTSR AT gegužės 18 d. nutarimus, konstitucines pataisas ir suvereniteto deklaraciją[157]. Deputatai įpareigoti reikalauti, kad SSRS liaudies deputatų suvažiavimas paskelbtų neteisėtais ir negaliojančiais Molotovo–Ribbentropo pakto slaptuosius protokolus[158]. V. Daraškevičiaus negatyvuose užfiksuota tūkstantinė minia Kalnų parke su tautinėmis trispalvėmis[159], kalbėtojai.   

Prasidėjusiame 1989 m. gegužės 25 d. SSRS liaudies deputatų suvažiavime dalyvavo 2250 deputatų, iš Lietuvos 58. Suvažiavime suformuotas nuolat dirbsiantis parlamentas iš dviejų rūmų: Sąjungos Tarybos (270 deputatų) ir Tautybių Tarybos (271 deputatas). Deputatai iš Lietuvos – Vaidotas Antanaitis, A. M. Brazauskas, A. Buračas, K. D. Prunskienė išrinkti į Sąjungos Tarybą. Egidijus Bičkauskas, B. Genzelis, Sigitas Kudarauskas, Jūratė Kupliauskienė, Nikolajus Medvedevas, Kazimieras Motieka, Juozas Olekas, Kazimieras Uoka, E. Vilkas, K. Zaleckas išrinkti į Tautybių Tarybą[160]. Lietuvos delegacijos nariai (išskyrus prosovietinėms jėgoms atstovaujančius Ivaną Tichonovičių, Anicetą Brodavskį) veikė vieningai. Baltijos kraštų deputatai suvažiavime kėlė Molotovo–Ribbentropo pakto panaikinimo klausimą, reiškė protestą prieš Tbilisio žudynes, SSRS konstitucinės priežiūros komiteto įsteigimą, turintį teisę panaikinti respublikose priimtus įstatymus[161]. Nepaisant daugelio suvažiavimo dalyvių pasipriešinimo, buvo sudaryta deputatų komisija „dėl Tarybų Sąjungos–Vokietijos 1939 m. nepuolimo sutarties politinio ir teisinio įvertinimo“ (pirmininkas A. Jakovlevas).   

Mitinge, susitikime su SSRS liaudies deputatais, birželio 11 d. dalyvavo apie 70 tūkst. žmonių. V. Daraškevičiaus, A. Sabaliausko negatyvuose užfiksuota tūkstantinė žmonių minia su trispalvėmis[162] ir plakatais: „Nutraukti sovietų-nacių pakto vykdymą, išvesti okupacinę armiją iš Lietuvos, atlyginti okupacijos metu padarytą žalą“[163], Sąjūdžio Seimo nariai, LPK atstovai.  

Sąjūdžiui nutarus paminėti visoje Lietuvoje masinius trėmimus, 1989 m. birželio 9 d. LTSR AT Prezidiumo įsaku birželio 14-oji oficialiai paskelbta Gedulo ir vilties diena. Vilniaus arkikatedroje pašventinta Tremtinių koplyčia, atidengtas atstatytas paminklas „Trys kryžiai“. J. Česnavičiaus, K. Svėrio negatyvuose ir nuotraukoje užfiksuotas jaunimas tautiniais rūbais prie atstatyto paminklo[164], žmonės, apjuosiantys paminklą žolynų juostomis; trispalvė, perrišta juodu kaspinu;[165] žmonės, dedantys gėles, žvakutės, kardinolas V. Sladkevičius su kitais dvasininkais. 1941 m. iš Naujosios Vilnios geležinkelio stoties gyvuliniuose vagonuose žmonės buvo tremiami į GULAG‘o lagerius. V. Daraškevičiaus, K. Svėrio negatyvuose užfiksuoti žmonės, Naujojoje Vilnioje dedantys gėles, žvakutes ant bėgių[166], stovintys prie paminklo „Lietuvos tremtiniams 1940–1953“[167]. V. Daraškevičiaus negatyvuose užfiksuoti Kaune susirinkę žmonės su tautinėmis trispalvėmis, perrištomis juodu kaspinu, žvakutės, gėlės[168]. V. Mozūraičio, R. Rusteikos negatyvuose – birželio 14 d. minėjimas Marijampolėje, minėjimo dalyviai, Sąjūdžio Seimo Tarybos nariai, Marijampolės Sąjūdžio nariai, gedulo kaspinu perrištos trispalvės[169]. A. Pečiukaičio nuotraukose – birželio 14 d. ant Palemono piliakalnio Jurbarko r. Sąjūdžio nariai, keliantys trispalvę, perrištą gedulo kaspinu[170]. V. Rimavičiaus nuotraukoje užfiksuota prie Giedraičių koplyčios iškelta trispalvė su juodu kaspinu, Molėtų r. Sąjūdžio dalyviai laikantys plakatus: „Šlovė tremtiniams, žuvusiems vardan Tėvynės Lietuvos“, „Lietuva turi būti laisva, Lietuvių tautininkų sąjunga“[171].   

LPS Seimo V sesijoje birželio 18 d. įvertinta Sąjūdžio remtų SSRS liaudies deputatų veikla suvažiavimo metu, aptartos Sąjūdžio programos gairės nacionaliniu klausimu, svarstytas Sąjūdžio Seimo statutas, patvirtintos Seimo komisijos[172]. Sesijoje priimtas pareiškimas dėl Lietuvos valstybingumo atkūrimo raidos“, kuriame teigiama, kad „okupacijos ir aneksijos padariniams panaikinti būtina: paskelbti 1940 m. Liaudies Seimo rinkimus neteisėtais, o jo nutarimus – negaliojančiais; parengti įstatymą dėl SSRS kariuomenės laikino buvimo Lietuvos teritorijoje sutartinių sąlygų; pradėti derybas su SSRS dėl jos kariuomenės laipsniško išvedimo iš Lietuvos[173].   

Saločių Sąjūdžio grupės iniciatyva, remiant Latvijos Liaudies Fronto ir Panevėžio Sąjūdžio nariams[174], birželio 18 d. atstatytas sovietmečiu Saločiuose nugriautas Nepriklausomybės paminklas, skirtas 1918–1919 m. savanoriams, žuvusiems už nepriklausomybę. K. Svėrio negatyvuose įamžintos paminklo atidengimo iškilmės, gelžbetoninis obeliskas ant granito postamento su užrašu „Žuvusiems kovose už Lietuvos laisvę“, kalbėtojai, kunigas, šventinantis paminklą, trispalvės.  

Sąjūdis inicijavo lietuvių ekspedicijas į Sibirą, tremtinių palaikų pargabenimą į Tėvynę. 1989 m. liepos 9 d. į Tiksį išskrido ekspedicija „Lena 89“, kurios dalyviai pastatė 4 paminklus lietuvių tremties, kančių ir mirties vietose Lenos žiotyse ir Laptevų jūros pakrantėje: Tyt Ary, Bykov Myso ir Muostacho pusiasaliuose, Trofimovske[175], sutvarkė baigiančius išnykti lietuvių tremtinių kapus. Eugenijaus Ignatavičiaus, J. Kazlausko negatyvuose ir nuotraukose užfiksuoti Bykovo tremtinių kapinėse ekspedicijos dalyviai su trispalve prie pastatyto koplytstulpio[176], kunigas, šventinantis paminklą Tyt Aruose, moterys su tautiniais drabužiais, tvarkantieji tremtinių kapus, statantys kryžius, lėktuvu parskraidinti tremtinių palaikai į Kėdainių oro uostą[177]. Virgilijaus Rimavičiaus asmeniniame archyve saugomuose pozityvuose užfiksuota liepos–rugpjūčio mėn. Molėtų r. visuomenininkų ekspedicija Rėvūčij lageryje, kur buvo tvarkomi tremtinių kapai, pastatytas paminklas tremtiniams. Į karinį oro uostą Kėdainiuose liepos 28 d. pargabenta 120 tremtinių palaikų iš Igarkos. J. Kazlausko negatyvuose užfiksuoti trispalve uždengti pargabenti tremtinių palaikai, išnešami iš arkikatedros, Katedros aikštėje tūkstantinė minia, stovintys autobusai su tremtinių palaikais, eisena Pilies gatve, žmonės, nešantys uždegtas žvakes, dvasininkai, vaizdo operatorius, fotografai[178].   

Minint 1920 m. liepos 12 d. sutarties tarp Lietuvos ir Sovietų Rusijos sukaktį, Lietuvos nepriklausomybės sąjunga 1989 m. liepos 12 d. surengė mitingą Kalnų parke. Kalbėtojai mitingo metu pabrėžė, kad sutartis nedenonsuota, todėl galioja, buvo priimtas kreipimasis į SSRS liaudies deputatus iš Lietuvos, įgaliojimas Vyriausiajam Lietuvos išlaisvinimo komitetui. J. Česnavičiaus asmeniniame archyve saugomas minėjimo skelbimas[179], kuriame minimas 1920 m. sutarties sulaužymas bei informuojama apie organizuojamą eiseną iš Kalnų parko prie Lenino paminklo. Liepos mėnesį vykusiame Lietuvos partijų ir politinių organizacijų konsultaciniame susirinkime nuspręsta organizuoti parašų rinkimą dėl Molotovo–Ribbentropo pakto pasekmių likvidavimo[180].  

Vilniuje, Kaune ir Trakuose 1989 m. liepos 14–23 d. vyko „Lituanicos“ klubo organizuoti Pasaulio lietuvių jaunimo dienų renginiai, kurių metu priimtas pareiškimas, kad „lietuvių tauta yra viena ir nedaloma“. J. Česnavičiaus nuotraukoje užfiksuotas renginio kalbėtojas, salėje – emblema su užrašu Pasaulio lietuvių jaunimo dienos „Lituanica“su Gediminaičių stulpais[181].   

Sąjūdis ragino paminėti Lietuvos valstybingumui reikšmingas istorines datas. 1989 m. rugpjūčio 12 d. Užulėnio dvare, Ukmergės rajone, paminėtos Lietuvos prezidento Antano Smetonos 115-osios gimimo metinės. K. Svėrio negatyvuose užfiksuotas paminklinis akmuo su užrašu „Lietuvos prezidento Antano Smetonos gimtinė“[182], žmonės su trispalvėmis prie Užulėnio dvaro, kanklininkas Antanas Bujokas, kunigas, šventinantis paminklinį akmenį.   

Baltijos Taryba (Estijos, Latvijos Liaudies Frontų ir Sąjūdžio trišalė komisija) 1989 m. liepos 15 d. Estijoje priėmė sprendimą nutiesti nuo Talino iki Vilniaus „Gyvąją grandinę“, ją pavadinti „Baltijos keliu į laisvę ir nepriklausomybę“[183]. Atsakingus už šį renginį paskyrė Heinzą Valką (Estijos Liaudies Fronto atstovą), Arnoldą Kluotinį (Latvijos Liaudies Fronto atstovą), V. J. Čepaitį (Sąjūdžio atstovą). „Baltijos kelio“ akcija 1989 m. liepos 19 d. per „Atgimimo bangą“ pristatyta Lietuvos žmonėms. Sąjūdžio Seimo Taryba 1989 m. liepos 25 d. posėdyje pritarė „Baltijos kelio“ akcijai, sudarė darbo grupę. Neeiliniame Baltijos Tarybos posėdyje Latvijoje 1989 m. rugpjūčio 12 d. aptarti akcijos pasirengimo darbai, pasikeista nuomonėmis apie rinkimų strategiją, apsvarstytas Pilietybės įstatymo projektas. A. Rupšytės asmeniniame archyve saugomame LPS koordinatorių rugpjūčio 12 d. posėdžio garso įraše girdimas organizacinių klausimų dėl „Baltijos kelio“ derinimas: kas 50 atkarpų koplytstulpių pastatymas, mitingų organizavimas, žmonių srauto reguliavimas atskirose atkarpose bei nutarimas giedoti V. Kudirkos „Tautišką giesmę“. Oficiali spauda beveik neinformavo visuomenės apie organizuojamą „Baltijos kelio“ akciją. Sąjūdžio Seimo Taryba 1989 m. rugpjūčio 16 d. per „Atgimimo bangą“ dar kartą pakvietė Lietuvos gyventojus aktyviai dalyvauti. Artėjant Molotovo–Ribbentropo pakto 50-mečiui, Vilniuje ir kituose miestuose vyko mitingai. 1989 m. rugpjūčio 20 d. Lietuvos nepriklausomybės sąjunga organizavo mitingą Katedros aikštėje, 1989 m. rugpjūčio 22 d. Sąjūdžio Kalnų parke surengtame mitinge buvo reikalaujama denonsuoti Molotovo–Ribbentropo paktą, atkurti Lietuvos nepriklausomybę. LTSR AT komisija paskelbė išvadas dėl 1939–1941 m. nacistinės Vokietijos ir SSRS sutarčių, jų pasekmių likvidavimo, pripažino, kad sovietų armijos įžengimas į Lietuvą 1940 m. buvo okupacija[184]. LPS Seimo VI sesijoje rugpjūčio 23 d. priimtas pareiškimas dėl Molotovo–Ribbentropo pakto, dar kartą pasisakyta už Lietuvos nepriklausomybę. V. Daraškevičiaus, A. Sabaliausko, K. Svėrio pozityvuose užfiksuotas Lietuvos Nepriklausomybės sąjungos skelbimas, kviečiantis į mitingą[185] Kalnų parke, jaunimas, laikantis trispalves, perrištas juodais kaspinais, plakatai: „Likviduoti sovietų-nacių pakto padarinius, išvesti SSRS okupacinę armiją ir kolonistus, atlyginti okupacijos metais padarytą žalą“, „SSRS privalo vykdyti 1920 m. taikos sutartį su Lietuva!“, „Okupacine kariauna – lauk iš Lietuvos“[186], Katedros aikštėje – didelė Stalino ir Hitlerio karikatūra su raudonu užrašu „Red Army go home“[187], „Baltijos tautų kelias – tai pasaulinis karas prieš chimerą agresorių, tai pokario Golgota už Nepriklausomybę“, sudeginama Stalino ir Hitlerio karikatūra. Mitingo Kalnų parke, kalbėtojai – Sąjūdžio Seimo Tarybos nariai. J. Česnavičiaus pozityvuose užfiksuoti mitinge neginkluotojo pasipriešinimo dalyviai, plakatas „Likviduoti sovietų-nacių paktą[188], vaizdo operatoriai. V. Venslovaičio negatyvuose užfiksuoti mitingo Kudirkos Naumiestyje plakatai: „Likviduoti sovietų-nacių pakto padarinius, 1939 m. Ribbentropo–Molotovo paktas įteisino rusų okupaciją Estijoje, Latvijoje, Lietuvoje“[189], trispalvė perrišta gedulo kaspinu, mitingo dalyviai.  

1989 m. rugpjūčio 23 d. nuo Vilniaus Gedimino pilies bokšto, per Latviją iki Tompea bokšto Taline nusidriekė 650 km gyva žmonių grandinė. Dalyviai stovėjo jiems iš anksto paskirtoje atkarpoje. „Baltijos kelyje“ dalyvavo apie 2 mln. estų, latvių, lietuvių (apie 1 mln.). Akcijoje dalyvavo ir Sąjūdžio Seimo Tarybos nariai, SSRS liaudies deputatai, rajonų Sąjūdžio nariai, akademinis jaunimas, įvairių organizacijų atstovai. Tvarką palaikė „žaliaraiščiai“. „Baltijos kelias“ parodė trijų Baltijos tautų sugebėjimą susitelkti bendram tikslui – nepriklausomų valstybių atkūrimui, taip pat ši akcija pademonstravo Sąjūdžio, Estijos ir Latvijos Liaudies Frontų didelį organizuotumą bei sudarė galimybę paskelbti laisvam pasauliui trijų Baltijos tautų ryžtą siekti nepriklausomybės[190]. Akcijos metu buvo renkami parašai dėl okupacinės kariuomenės išvedimo, per daugiau negu mėnesį surinkta 1,6 mln. parašų[191]. Akcijos „Baltijos kelias“ organizatorių išleistame plakate nuo Vilniaus iki Talino pažymėti miestai, per kuriuos vyko „Baltijos kelio“ akcija, ir pavaizduoti susikabinę rankomis žmonės[192]. J. Česnavičiaus, V. Daraškevičiaus A. Sabaliausko, A. Pečiukaičio nuotraukose ir negatyvuose užfiksuota akcija Ukmergės plente (ties Šeškine)[193], kelio kelkraščiuose ir ant žalios juostos pastatyti automobiliai[194], dalyviai su šeimomis, susikabinę rankomis stovi keliomis eilėmis[195], pastatyti ir pašventinti koplytstulpiai[196], matyti važiuojantys automobiliai su trispalvėmis, perrištomis juodais kaspinais, automobilių srautas, judantis tik į vieną pusę, vakare uždegtos žvakutės, žmonės, stovintys prie pastatyto koplytstulpio, lėktuvas, barstantis gėles[197], Sąjūdžio atstovai iš Seredžiaus[198].   

LPS Seimo VI sesijoje 1989 m. rugpjūčio 26 d. aptartas pilietybės įstatymo projektas, rinkimai į LTSR AT ir vietines tarybas, priimtas kreipimasis į LTSR AT sesiją „Dėl LTSR piliečių teisinio gynimo, tremtinių organizacijos spaudos, tremtinių reabilitavimo, dėl lengvatų panaikinimo“. Po „Baltijos kelio“ SSKP CK priėmė rezoliuciją dėl nacionalinių santykių Baltijos respublikose. Sąjūdžio Seimo Taryba 1989 m. rugpjūčio 29 d. paskelbė pareiškimą, kuriame teigiama, kad Sovietų Sąjungos ir Lietuvos santykių politinės problemos turi būti sprendžiamos teisinio dialogo forma.   

Neeilinėje LPS Seimo VII sesijoje 1989 m. rugsėjo 5 d. įvertinta politinė padėtis Lietuvoje, reikalauta kuo anksčiau sušaukti LTSR AT sesiją, kurią valdžia neteisėtai nukėlė dviem mėnesiams. Priimtas kreipimasis į Lietuvos žmones, kuriame pareikšta, kad nepriklausomybės siekiams gali būti daromos įvairaus pobūdžio kliūtys.   

Lietuvos politinių partijų ir organizacijų Konsultacinio susirinkimo posėdyje 1989 m. rugsėjo 21 d. nuspręsta panaikinti LKP vienvaldystę ir siūlyti LTSR AT įregistruoti visas politines partijas.   

LTSR AT XII sesijoje, vykusioje 1989 m. rugsėjo 22–23 d., 1989 m. rugsėjo 28–29 d., svarstyti LTSR vietinių liaudies deputatų, tarybų deputatų rinkimo, Pilietybės ir Referendumo įstatymų projektai, aptartas SSRS įstatymo „Dėl Lietuvos, Latvijos ir Estijos ekonominio savarankiškumo“ projektas, nuspręsta, kad nuo 1990 m. Lietuvos jaunuoliai atliktų karo tarnybą Lietuvos SSR teritorijoje arba Pabaltijo karinėje apygardoje. Moterų visuomeninis judėjimas 1989 m. spalio 28 d. protestavo prieš neteisėtą Lietuvos jaunuolių šaukimą į sovietų armiją. Surengtame bado streike daugiausia dalyvavo žuvusių arba sunkiai sužalotų okupacinėje kariuomenėje karių motinos. K. Svėrio negatyvuose įamžinti protesto dalyviai, einantys Pilies gatve, Gedimino pr., plakatai: „Tarnauti okupacinėje armijoje – amoralu“, „Ne – sovietinei armijai“, „Lietuvi, žinok! 1949 m. Ženevos konvencijos 51 str. 3 d. draudžia SSRS vyriausybei mobilizuoti lietuvius į sovietinę armiją“[199], „Grąžinkime okupantams karinius bilietus ir prirašymo liudijimus“.  

LPS Seimo VIII sesijoje 1989 m. spalio 24 d. aptartos LTSR pilietybės ir referendumo įstatymų pataisos dėl LTSR piliečių sąvokos apibrėžimo, LTSR piliečio paso išdavimo tvarkos, LTSR piliečių pareigos, piliečio priesaikos teksto[200]. LTSR AT sesijoje 1989 m. lapkričio 3–4 d. priimti LTSR pilietybės ir referendumo įstatymai, suteikę LTSR pilietybę visiems respublikos gyventojams. LPS Seimo IX sesijoje 1989 m. lapkričio 12 d. apsvarstyti rinkimų į LTSR AT ir į vietines tarybas, Lietuvos jaunuolių karinės tarnybos sovietinėje armijoje, Sąjūdžio spaudos, Sąjūdžio Seimo statuto klausimai, priimtas Sąjūdžio Seimo Statutas.  

Minint Vilniaus ir jo krašto sugrąžinimo 50-metį, 1989 m. spalio 25 d. netoli Maišiagalos, prie buvusios demarkacinės linijos vyko minėjimas. K. Svėrio negatyvuose užfiksuoti minėjimo dalyviai, trispalvė, plakatas: „Sugrąžintam Vilniaus kraštui mes giraitę pasodinsim, brangią Lietuvą tėvynę gražiai padabinsim“, atidengtas paminklinis akmuo su Gediminaičių stulpais ir užrašu „Vilniaus krašto atgavimo 50-metis 1939–1989“[201], kanklininkas Antanas Bujokas, dalyviai, sodinantys ąžuoliukus, kunigas, šventinantis paminklinį akmenį.  

Prosovietinių jėgų ir SSRS kariuomenės parado, skirto 72-osioms spalio revoliucijos metinėms (lapkričio 7 d.) paminėti, Gedimino pr. važiuojantiems kariniams automobiliams kelią užstojo LLL, komiteto „Ženeva-49“ ir kitų radikalių organizacijų nariai. B. Kašelionio pozityvuose užfiksuota prosovietinių jėgų organizuota eisena Gedimino pr., nešanti raudonus ir baltus užrašus „Vienybė Edistvo Jedosnosc“[202].  

SSRS liaudies deputatai iš Lietuvos, Latvijos ir Estijos 1989 m. rugsėjo 30 d. įkūrė Baltijos parlamentinę grupę, kurios tikslas – koordinuoti vieningus veiksmus einant parlamentiniu keliu į Baltijos valstybių nepriklausomybę. Artėjant II SSRS liaudies deputatų suvažiavimui, 1989 m. lapkričio 11 d. Latvijoje Baltijos Tarybos posėdyje nutarta rekomenduoti Baltijos parlamento grupei nebalsuoti SSRS AT priimant įstatymus, susijusius su respublikų suverenitetu; parengti liaudies frontų judėjimų politiką SSRS karinių pajėgų atžvilgiu ir siūlyti prie respublikų sudaryti komisijas, rengiančias įstatymus apie juridinį sovietinės armijos buvimo visose trijose Pabaltijo respublikose. Iki II SSRS liaudies deputatų suvažiavimo deputatų komisija „Dėl Tarybų Sąjungos–Vokietijos 1939 m. nepuolimo sutarties politinio ir teisinio įvertinimo“ nagrinėjo ir sprendė Molotovo–Ribbentropo paktą, jo slaptuosius protokolus, J. Stalino pasirašymo motyvus. Šios komisijos 1989 m. lapkričio 4 d. posėdžio garso įraše[203] girdimi aiškinamai rusų kalba dėl Molotovo–Ribbentropo pakto sudarymo aplinkybių, SSRS ir nacistinės Vokietijos pasidalijimų įtakos sferomis. Antrajame SSRS liaudies deputatų suvažiavime 1989 m. gruodžio 24 d. priimtas nutarimas „Dėl Tarybų Sąjungos ir Vokietijos 1939 m. nepuolimo sutarties politinio ir teisinio įvertinimo“, pripažinta, kad buvo slaptieji protokolai, kurie prieštaravo trečiųjų šalių suverenumui ir nepriklausomybei. Suvažiavimas pasmerkė šiuos protokolus ir pripažino „slaptuosius protokolus teisiškai nepagrįstais ir negaliojančiais nuo jų pasirašymo momento“.  

Sąjūdžio Seimo sesijoje 1990 m. sausio 6 d. įvyko diskusija dėl LKP Sąjūdžio narių, priimtas Sąjūdžio Seimo nutarimas „Dėl požiūrio į dabartinę LKP“, nutarta M. Gorbačiovo atvykimo proga surengti taikią demonstraciją, kuri parodytų pasauliui lietuvių tautos apsisprendimą siekti laisvės ir nepriklausomybės, šiuo klausimu priimta rezoliucija. Sąjūdžio Seimo Taryba 1990 m. sausio 10 d. suorganizavo Lietuvos žmonių sueigą „Laisvę ir Nepriklausomybę Lietuvai!“ V. Daraškevičiaus negatyvuose užfiksuota mitingas, plakatas „Laisvę Lietuvai“, „1920 07 12“[204]. M. Gorbačiovo vizito Lietuvoje metu 1990 m. sausio 11–14 d. žmonės išreiškė valią siekti nepriklausomybės.  

1989 m. rudenį vyko „Sąjūdžio rinkiminės konferencijos, įgaliotinių susirinkimai, kuriuose buvo keliami kandidatai į LTSR AT, daugelyje rajonų buvo keliami vietiniai žmonės“[205]. Tai liudija ir Kretingos LPS rėmimo grupių rinkimų konferencijos garso įrašas[206], kuriame svarstomas kandidatų į LTSR AT iškėlimas ir rėmimas rinkiminėse apygardose Nr. 73 ir Nr. 74. Sąjūdžio rinkiminė grupė rengė ir leido rinkimų agitacinę medžiagą. Politinė situacija Lietuvoje keitėsi po 1989 m. gruodžio mėn. įvykusio LKP atsiskyrimo nuo SSKP. 1990 m. laikraštyje „Atgimimas“ Sąjūdžio paskelbtoje rinkiminėje platformoje pareikšta, kad Sąjūdis sieks atkurti nepriklausomą valstybę. Sąjūdžio rinkiminėje konferencijoje „Lietuvos kelias“ 1990 m. vasario 3 d. pristatyti 148 Sąjūdžio remiami kandidatai, patvirtinta Sąjūdžio rinkiminė programa. Joje numatyta, jog dalyvausiantys rinkimuose Sąjūdžio remiami kandidatai gavę tautos mandatą, sieks atkurti nepriklausomą, demokratiškai tvarkomą Lietuvos valstybę[207]. V. Venslovaičio negatyvuose užfiksuota „Lietuvos kelio“ scena: didžiulė emblema, balti Gediminaičių stulpai, Sąjūdžio ženklas ir užrašas „Su Sąjūdžiu – už Lietuvą!“, balsuojantys konferencijos dalyviai, vaizdo operatoriai[208].  

Susikūrusios ir atsikūrusios politinės partijos: LDP, LSDP, Žalioji partija, KDP pareiškė, kad atskirai nekels savo kandidatų ir sieks Sąjūdžio paramos[209]. Į AT 141 vietą bolotiravosi 475 kandidatai, Sąjūdis rėmė 146 kandidatus, kurie rinkiminę kampaniją vykdė per „Atgimimo bangą“, važiuodami į susitikimus rajonuose, platindami agitacines skrajutes bei plakatus[210], kuriuose pavaizduotas pats Sąjūdžio remiamas kandidatas į LTSR AT, rinkimų šūkis, Sąjūdžio emblema, Gediminaičių stulpai.   

Pirmajame rinkimų į LTSR AT ture 1990 m. vasario 24 d. laimėjo 72 (iš 90) Sąjūdžio remiami kandidatai. Pirmajame rinkimų ture išrinktų Sąjūdžio remtų deputatų pasitarime 1990 m. vasario 28 d. buvo priimtas kreipimasis į LTSR AT Prezidiumą paankstinti antrąjį rinkimų turą ir sušaukti AT sesiją 1990 m. kovo 11 d., nes kovo 12 d. turėjo įvykti SSRS liaudies deputatų suvažiavimas ir SSRS prezidento rinkimai. Antrajame rinkimų ture (kovo 4, 7, 8, 10 dienomis) išrinkta dar 30 Sąjūdžio remtų deputatų. Sąjūdžiui laimėjus rinkimus siekta įgyvendinti pagrindinį Sąjūdžio tikslą – atkurti Lietuvos valstybę.  A. Rupšytės asmeniniame archyve saugomuose garso įrašuose girdėti, kad Sąjūdžio deputatų pasitarimuose buvo sudaryta Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo planui rengti komisija, aptariami dokumentų projektai, taktikos dėl tolimesnės AT veiklos, teisėtvarkos, krašto apsaugos klausimai. Kovo 8 d. Sąjūdžio Seimo XIII sesijoje apsvarstyti nepriklausomybės atkūrimo strategija ir taktika[211].  

LR AT 124 deputatams balsavus už ir 6 susilaikius, 1990 m. kovo 11 d. buvo priimtas Aktas „Dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo“.