Kalba:
Lietuvos valstybingumas: iš praeities į ateitį
Prisijungti / Registruotis
> Pagrindinis > Suskaitmenin­tų dokumentų apžvalga: istorinis kontekstas ir šaltiniai > Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė XIII–XVIII a.
 

 Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė XIII–XVIII a.

 

 

Valstybės sukūrimas ir pagoniškas Lietuvos laikotarpis

Lietuvos vardas pirmą kartą iki šiol žinomuose istorijos šaltiniuose paminėtas 1009 m. Kvedlinburgo vienuolyno analuose. Iš esmės apie Lietuvos valstybingumą galima kalbėti tik nuo XIII a. vidurio, kai kunigaikštis Mindaugas sugebėjo įtvirtinti savo valdžią tarp giminaičių ir kitų Lietuvos kilmingųjų. 1219 m. Voluinės ir Lietuvos kunigaikščių sutartyje Mindaugas buvo minimas tik kaip ketvirtasis iš penkių vyriausiųjų Lietuvos kunigaikščių. Nepaisant to, susiklosčius palankioms sąlygoms giminėje (vyresnio brolio Dausprungo mirtis bei jo įpėdinių mažametystė) ir dėl asmeninių gabumų Mindaugas sugebėjo išstumti konkurentus ir tapti vienvaldžiu valdovu. Jis giminiavosi ne su savo šalies galingaisiais, o su aplinkinių šalių valdovais, taip išskirdamas savo statusą. Vienintelę žinomą savo dukterį buvo ištekinęs už Haličo kunigaikščio Danieliaus sūnaus Švarno. 

Ryškiausia Mindaugo pergalė buvo pasiekta ne mūšio lauke  ir ne ginklu, bet diplomatinėmis priemonėmis. Tarpininkaujant Livonijos ordino magistrui Andriui Štiriečiui Mindaugas 1251 m. priėmė krikštą ir po dvejų metų – 1253-iaisiais. buvo vainikuotas Lietuvos karaliumi. Tai garantavo Lietuvos valstybės bei jos suverenaus valdovo pripažinimą tarptautinėje arenoje. Įsiliejimas į krikščionišką Vakarų pasaulį ilgai netruko, nes po karaliaus Mindaugo nužudymo 1263 m. Lietuva daugiau nei šimtmečiui vėl į sugrįžo į pagonybę.  

Atsimetimas nuo krikščioniško pasaulio visai nereiškė, kad Lietuva prarado savo valstybingumą. Be abejo, po karaliaus Mindaugo mirties Lietuvoje prasidėjo suirutė – per penkerius metus pasikeitė net trys valdovai (Treniota (1263–1264), Mindaugo sūnus Vaišelga (1264–1267), Traidenis (1268–1282), bet užgimęs Lietuvos valstybingumas vis dėlto nebeužgeso.

Daugelis Lietuvos valdovų portretų bei dalies valdovų skulptūrų nuotraukos saugomos Vytauto Didžiojo karo muziejaus (toliau – VDKM) fonduose, kuriuos galima peržvelgti šioje svetainėje. Tai Viliaus Jomanto, Lauros Šlapelienės, Vlado Didžioko, Juozo Janulio ir daugelio kitų menininkų darbai. Žinoma, ši ikonografinė medžiaga nėra autentiška. Ji tik iš dalies atspindi Lietuvos didžiųjų kunigaikščių išvaizdą. Šie XIX–XX a. Lietuvos tapytojų ir skulptorių darbai ne tik mitologizuoti XIII–XV a. valdovų portretai bei skulptūros[1], bet ir geros kokybės XVI–XVIII a. nutapytų Lietuvos didžiųjų kunigaikščių portretų reprodukcijos[2]. Šie portretai yra žinomi, kadangi nuo XVI a. pradžios renesanso menas išplatino Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje (toliau – LDK) portreto žanrą, kurio mecenatyste pasižymėjo ypač Lietuvos didieji kunigaikščiai (toliau – Ldk). 

Nuo XIII a. pabaigos Lietuvoje įsigalėjo nauja, matyt, su Mindaugu nesusijusi giminė, kuri ilgainiui įgijo Gediminaičių vardą. Gediminas (1316–1341) nebuvo pirmasis šios dinastijos atstovas, tačiau  jo išskirtinumą, kalbant apie pirmtakus, lėmė didelis politinis toliaregiškumas. Matyt, jo iniciatyva buvo užmegzti santykiai su Bizantijos imperija. Gediminas taip pat kvietė atvykti į Lietuvą naujakurius iš Vakarų Europos. Šiam tikslui pasiekti siuntė laiškus popiežiui, Vokietijos miestams, Saksonijos provincijos dominikonams ir pranciškonams, kad atvykę naujakuriai iš Vakarų Europos keltų ekonominį ir karinį valstybės potencialą. Šie resursai buvo būtini jau nuo XIII a. pabaigos Lietuvą pasiekusiai Vokiečių ordinų agresijai atremti bei plėtoti  tolesnei ekspansijai į Rytus. 

Karinis Vokiečių vienuolių ordinas į Pabaltįjį atsikraustė iš Palestinos 1226 m. Mazovijos kunigaikščio Konrado kvietimu ir ilgainiui tapo viena galingiausių regiono jėgų. Pirminis Vokiečių ordino tikslas buvo pagonių christianizacija, tačiau ilgainiui jis išsigimė. Vokiečių ordino galybė buvo palaužta XV a. pradžioje. Iš dalies ši pergalė buvo pasiekta per Lietuvos krikštą, kai Jogaila (Ldk 1377–1381, 1382–1401), aukščiausiasis kunigaikštis (1401–1434), vedė Lenkijos karalienę Jadvygą ir tapo Lenkijos karaliumi (Lk 1386–1434). Tada Ordinas neteko pagrindinio preteksto kariauti su Lietuva. 1410 m. Žalgirio mūšio lauke ordino galybė buvo sugniuždyta jungtinės Lietuvos ir Lenkijos kariuomenės dėka. Po pralaimėjimo Žalgirio mūšyje Vokiečių ordinas nebegalėjo atkurti savo prarastos galybės, kadangi buvo praradęs paramą iš nuosmukį XV a. pradžioje patyrusios Vakarų Europos. 

Žalgirio mūšis tapo svarbia atminimo vieta Lietuvos istorijoje. Šio ir kitų mūšių įamžinimui daug dėmesio skirta Lietuvos istorinėje tapyboje[3]. VDKM saugoma žymiausio XIX a. lenkų dailininko Jano Matejkos „Žalgirio mūšio“ paveikslo kopijos, nutapytos Igno Rudolfo, nuotrauka[4] bei J. Matejkos mokinio Tadeušo Stykos Žalgirio mūšio eskizų nuotraukos[5]

Dar karui su Vokiečių ordinu neprasidėjus Lietuvos valstybės žvilgsnis ėmė krypti Rytų link. Ekspansija į Rytus pagimdė LDK, kurios žemės apėmė ne tik pagoniškos (vėliau katalikiškos) Lietuvos teritoriją, bet kartu ir stačiatikių Rusios pasaulį. Vienas pirmųjų į Lietuvos įtaką buvo pakliuvęs Naugardukas, kurį valdė karaliaus Mindaugo sūnus Vaišelga. Ilgainiui, ypač Gediminaičių dinastinių vedybų ir karinių kampanijų metu, Lietuva per XIII–XIV a. prisijungė Bresto, Minsko, Polocko, Vitebsko, Lucko, Kijevo, Briansko ir kitas žemes. Vėliausiai prie LDK buvo prijungtas Smolenskas – XV a. pradžioje valdant Ldk Vytautui (1401–1430). Šios teritorijos nebuvo tiesiogiai ar besąlygiškai inkorporuojamos į bendrą valstybę. Kiekviena kunigaikštystė ar atskira žemė pasižymėjo aukštu savarankiškumo laipsniu. Vietinė valdymo sistema buvo keičiama iš lėto ir palaipsniui. Valdančiąją poziciją užimdavo lietuvių kilmės kunigaikščiai (Gediminaičiai), kurie laikėsi vietinių gyventojų „žaidimo“ taisyklių, priimdami stačiatikių krikštą.  

 

Lietuvos krikštas ir valstybės modernizacijos pradžia 

Tik tada, kai 1387 m. pagoniška Lietuva priėmė iš Vakarų krikščionybę, valstybės modernizacijos ir centralizacijos procesas paspartėjo. 1387 m. krikštas žymėjo dar vieną Lietuvos valstybės etapą, artimų santykių su Lenkijos karalyste plėtrą. Gedimino anūkas Jogaila, tapęs Lietuvos ir Lenkijos valdovu, pradėjo naujos dinastijos – Jogailaičių iškilimą. Šios dinastijos atstovai 1490–1526 m. vienu metu valdė Lietuvą, Lenkiją, Čekiją ir Vengriją. Vis dėlto Jogailaičių kelias tėvynėje Lietuvoje nebuvo paprastas. Jogailai išvykus į Lenkiją Lietuvoje ėmė formuotis valdžios vakuumas. Juo sugebėjo pasinaudoti Jogailos pusbrolis Vytautas, kurio išskirtinį statusą LDK buvo priverstas pripažinti ir pats Jogaila. Ldk Vytautui, ypač tarpukario Lietuvos istoriografijoje, suteiktas Didžiojo kunigaikščio epitetas, kadangi jo valdymo laikais Lietuvos valstybė pasiekė  didžiausias savo ribas – nuo Baltijos jūros vakaruose iki Juodosios jūros pietryčiuose.  

Lietuvos istorinėje savimonėje mitologizuojamas faktas, kad Ldk Vytautas „girdė“ žirgą Juodojoje jūroje. Tokį vaizdą galima išvysti dailininko J. Mackevičiaus piešinio „Vytautas Didysis prie Juodųjų jūrų“[6] nuotraukoje.  

Ldk Vytautas ne tik plėtė, bet ir centralizavo bei modernizavo valstybę. Buvo sukurti naujo tipo teritoriniai administraciniai dariniai – vaivadijos, kurias sudarė mažesni – pavietai ir valsčiai; pirmiausia jie paplito etninėse Lietuvos žemėse, valstybės branduolyje. 1413 m. įkurtos pirmosios Vilniaus ir Trakų vaivadijos. Toks administracinis suskirstymas XV–XVI a. išsilaikė visoje LDK teritorijoje. Tik Žemaitijos vidaus raidos savitumas nulėmė, kad buvo įkurta ne vaivadija, o kunigaikštystė, kuriai vadovavo seniūnas, kadangi ši teritorija XIV–XV a. sandūroje priklausė Vokiečių ordinui ir tik po 1422 m. Melno taikos buvo sugrąžinta LDK. 

Administracinis LDK suskirstymas ir valstybės sienų kaita, vaivadijos centrų, kitų miestų ir miestelių, dvarų, upių ir kelių tinklas atsispindi kartografijoje, kurios pirmuoju darbu ir etalonu LDK yra laikomas 1613 m. išleistas Mykolo Kristupo Radvilos Našlaitėlio Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemėlapis[7]. Tai nėra pirmasis žemėlapis, pavaizdavęs LDK. VDKM taip pat saugomas šiek tiek anksčiau – 1595 m. pasirodęs Gerardo Merkatoriaus Atlasas, kuriame taip pat yra LDK žemėlapis[8]. Be abejo, nereikia aklai pasitikėti šių žemėlapių teikiama informacijai, nes juose stengtasi atspindėti ne tik realią geografinę aplinką, upių, kelių tinklą – žemėlapiai kartu reprezentavo valstybę bei jos siekius. Pavyzdžiui, 1569 m., Liublino unijos išvakarėse, dabartinės Ukrainos teritorijos buvo perduotos Lenkijai, tačiau 1613 m. Našlaitėlio žemėlapyje šios teritorijos priskirtos LDK, matyt, kaip politinė siekiamybė. 

Lietuvos christianizacija lėmė ne tik valstybės centralizacijos proceso paspartinimą, ji tapo katalizatoriumi naujiems reiškiniams krašto viduje atsirasti, kurie padėjo pamatus socialinėms ir kultūrinėms permainoms. Po krikšto priėmimo 1387 m. ėmė sparčiai vystytis raštija, vietinė metraštinė tradicija bei rašytinė teisė. 

Rašytiniais dokumentais, laiškais, istoriografija ėmė naudotis platus bajorijos sluoksnis, kuris kartu su krikštu gavo dalinio imuniteto teises. Tais pačiais metais Lk ir Ldk Jogailos suteikta privilegija katalikybę priėmusiems bajorams garantavo nuosavybės teises į tėvonines žemes už atliekamą karo tarnybą. Vis dėlto šiuo dokumentu LDK nebuvo sukurtas homogeniškas bajorijos sluoksnis. Jame išskirtinę padėtį užėmė diduomenė, kuri asmeniniais ryšiais buvo susijusi su didžiuoju kunigaikščiu bei savo autoritetu išsiskyrė ypač lokalinėse visuomenėse, kadangi buvo kilusi iš šių visuomenių pagoniškos gentinės aristokratijos. 

Iš pagoniškos Lietuvos praeities išliko mažai žinių apie valdovų šeimas bei jų palikuonis. Su krikščionybės atėjimu tarp bajorijos paplito tėvavardžių sistema, prigijo paveldimas giminės vardas (vienas ankstyviausių Goštautų tarpe), taip pat įprasminta paveldima genealoginė atmintis. VDKM galima aptikti šio fenomeno atspindžių net  XVIII a. pabaigoje, kai po valstybės sunaikinimo bajorija siekė naujai Rusijos imperijos administracijai įrodyti, kad teisėtai disponuoja savo valdomis. Bajorai Aužbikavičiai (Aušbikavičiai) savo pavardę ir bajorišką genealogiją prisiminė nuo 1649 m. ir siejo ją su Auzbikų (Ausbikų) valda, iš kurios pavadinimo, matyt, kilusi šios giminės pavardė[9]. 

Po Vytauto mirties, priešingai, negu 1413 m. buvo susitarta Horodlėje, Lietuvos diduomenė nesitardama su Lenkijos Karalystės taryba, didžiuoju kunigaikščiu išsirinko Jogailos jauniausiąjį brolį Švitrigailą (1430–1432). Tarpusavio nesutarimų būta ir Lietuvos diduomenės viduje, todėl 1432 m. Ašmenoje buvo surengtas perversmas, po kurio sostą gavo su Lenkija suartėti siekęs jaunesnysis Vytauto brolis Žygimantas (1432–1440). LDK prasidėjo pilietinis karas, užtrukęs beveik dešimtmetį. Karas pasibaigė tik tuomet, kai Švitrigaila atsisakė pretenzijų į didžiojo kunigaikščio sostą, o Žygimantas buvo nužudytas sąmokslo metu Trakuose. 1440 m. Lietuvos didikai didžiuoju kunigaikščiu išsirinko trylikametį Jogailos sūnų Kazimierą (Ldk 1440–1492, Lk 1447–1492), kuris 1447 m. tapo Lenkijos karaliumi. Lenkijos ir Lietuvos valstybės vėl buvo valdomos to paties valdovo, tačiau jos išliko savarankiškos. Lenkijos viešajame gyvenime didėjo vidutinės ir smulkiosios bajorijos įtaka, o Lietuvoje, Kazimierui daugiau laiko praleidžiant Lenkijoje – diduomenės. Ją institucionalizavo Ponų taryba, kurią sudarė aukščiausi ir įtakingiausi valstybės pareigūnai. Be kita ko, Ldk Kazimiero valdymo epocha pasižymėjo ilgu taikos laikotarpiu, teisės kodifikacijos plėtra bei tolesniu valstybės centralizacijos procesu. Atskiroms žemėms buvo suteiktos sritinės privilegijos (pavyzdžiui, Naugardukui 1440 m.), bet ir toliau buvo kuriamas vaivadijų tinklas (1471 m. įkurta Kijevo vaivadija). Teisės kodifikavimas pasiekė naujas aukštumas. 1447 m. Kazimieros suteikė naują visuotinę privilegiją bajorijai, maždaug nuo 1468 m. įsigaliojo „Kazimiero teisynas“. 

Visi šie teisinės minties raiškos aspektai buvo vainikuoti 1529 m. Žygimanto Senojo (1506–1548) paskelbtame Pirmajame Lietuvos Statute (toliau – PLS). Jo brolis Ldk Aleksandras (Ldk 1492–1506, Lk 1501–1506) buvo įsipareigojęs visoje LDK teritorijoje suvienodinti įstatymus. Įstatymai buvo suformuluoti įvairiuose teisiniuose šaltiniuose, todėl kartais vieni kitiems prieštaraudavo. Be to, vieni galiojo visoje LDK teritorijoje, kiti tik atskirose LDK žemėse. Šis teisės kodeksas ne tik suvienodino iki tol galiojusią rašytinę teisę, jam didelę įtaką darė paprotinė teisė bei romėnų teisės normos. 1529 m. Statutas tapo pirmuoju politinio kompromiso ženklu tarp diduomenės ir smulkiosios ir vidutinės bajorijos, ėmusios vaidinti vis didesnį vaidmenį viešajame LDK gyvenime. To priežastis – LDK suartėjimas su Lenkija bei Lenkijos Karalystės bajorijos pavyzdys. 1566 m., valdant Žygimantui Augustui (Ldk 1544–1572, Lk 1548–1572), priimtas Antrasis Lietuvos Statutas užtvirtino, o Zigmanto Vazos (Lk 1587–1632, Ldk 1588–1632) 1588 m. patvirtintas Trečiasis Lietuvos Statutas galutinai įtvirtino ne diduomenės, bet bajorijos prerogatyvas LDK valstybėje.  

 

Lietuva Abiejų Tautų Respublikos sudėtyje 

Glaudesnį suartėjimą su Lenkijos Karalyste LDK bajoriją skatino ne tik patraukliai atrodžiusi valdymo sistema bei bajorijos įtaka politiniame gyvenime, tačiau taip pat nuo XV a. pabaigos prasidėjęs nuolatinis karinis konfliktas su Maskvos valstybe. XV–XVI a. karai Lietuvai sekėsi su permaininga sėkme: prarastos Okos aukštupio kunigaikštystės, vėliau Smolenskas ir Seversko Naugardas, tačiau 1514 m. Oršos kautynėse buvo sutriuškinta skaitlingesnė Maskvos valstybės kariuomenė, o 1534–1537 m. karo kampanijos metu atsiimtas Gomelis. Vis dėlto 1558 m. pradėtas Livonijos karas išsekino Lietuvą, todėl, ji, spaudžiama Lk ir Ldk Žygimanto Augusto, 1569 m. Liubline sudarė uniją su Lenkija. Liublino unija sukūrė bendrą, federacinę Lietuvos ir Lenkijos valstybę, valdomą bendro valdovo ir seimo, tačiau turinčią atskiras titulatūras, teritorijas, iždus, kariuomenes ir įstatymus. Ši valstybė įgavo Abiejų Tautų Respublikos (toliau – ATR) arba trumpiau Respublikos (lenk. Rzeczpospolita) vardą. 

Dar gerokai prieš sudarant uniją, 1564–1566 m., Lietuvoje buvo įvykdyta pirmosios instancijos teismų bei administracinė reforma. Pagal administracinę reformą LDK buvo suskirstyta į 13 vaivadijų, kurias sudarė 30 pavietų. Pavietuose buvo sukurti trys bajorų luominiai teismai su renkamais pareigūnais, kurie panaikino prieš tai buvusius didikų teismus. Pilies teismas sprendė baudžiamąsias bylas, žemės teismas – civilines, o pakamario – susijusias su žemės nuosavybės ginčais. Tokia sistema išliko iki didžiųjų valstybės reformų laikotarpio, kai 1792 m. vietoj pilies ir žemės teismo buvo suformuotas žemionių teismas. Miestiečiai tarpusavyje civilines bylas sprendė tarybos, o kriminalines – suolininkų teisme, kuriam pirmininkavo miesto vaitas. Valstiečiai teisėsi kuopos teisme. Apeliacines bylas nagrinėjo valdovo teismas, o nuo 1581 m. įsteigtas Vyriausiasis Lietuvos tribunolas[10]

Be abejo, ši sistema nebuvo išgryninta, todėl dažnai teismų kompetencijos persipindavo tarpusavyje. Iš svetainėje esančių VDKM šaltinių matyti, kad pilies teismas taip pat nagrinėjo civilines bylas[11]. Kiekvienas iš teismų vedė aktų knygas. Į šias knygas pakliūdavo įvairių teismių dokumentų: skundų[12], šaukimų į teismą[13], nukentėjusios šalies liudytojų apklausų[14], vaznių pakvitavimų apie įteiktus šaukimus[15] arba įvesdinimą į valdymą[16], ištisų teismų bylų[17]. Taip pat kitų įvairaus pobūdžio ir turinio dokumentų[18], kuriuos bajorija siekė išsaugoti, nes nepasitikėjo asmeniniais archyvais, dažnai kentėjusiais nuo gaisrų. Taip pat ieškovai arba atsakovai pasidarydavo šių dokumentų išrašus, kurie praversdavo kitos instancijos teismuose. Išrašai buvo sutvirtinami teismo pareigūnų parašais bei antspaudais. 

Tam tikrų pasikeitimų bei reformų įvyko ir LDK seime. XVI a. pradžioje tai buvo Lietuvos didikų, t. y. Ponų tarybos suvažiavimas, o XVI a. 5–6 dešimtmečiais jame vis garsiau reiškėsi smulkioji ir vidutinioji bajorija. Nuo 1569 m. Liublino unijos seimas tapo visam bajorų luomui atstovaujančia institucija, nes buvo įsteigtas bendras ATR seimas. 

Žygimantas Augustas tapo paskutiniu LDK tėvoniniu valdovu. Po jo mirties ATR seimai ėmė rinkti Europos monarchus. Taip buvo siekiama bajoriškos lygybės idėjos, kad nebūtų iškelta viena bajoriška giminė prieš kitas. Ilgiausiai ATR valdė Vazų (1588–1668) ir Saksų (su pertraukomis 1697–1763) dinastijos, kurios valstybę įtraukė į nuolatinius dinastinius karus. Vazų ir Saksų epochų sandūroje atsirado nauja valdovų rinkimo tradicija. Kai paskutinis Vazų dinastijos atstovas Jonas Kazimieras (1648–1668) atsisakė sosto, ATR valdovais buvo renkami tarp bajorijos populiarūs vietos kilmingieji Mykolas Kaributas Višnioveckis (1669–1673), vėliau Jonas Sobieskis (1674–1696). Simboliška, kad paskutiniu ATR valdovu taip pat tapo vietos kilmingasis – Stanislovas Augustas Poniatovskis (1764–1795). Tai buvo dramatiškas valstybės laikotarpis. Silpna renkamų monarchų valdžia, išaugusi kaimyninių šalių, ypač Rusijos imperijos, įtaka bei kilmingųjų grupuočių nesutarimai, dažnai peraugdavę į karinius konfliktus šalies viduje, priartino valstybę prie žlugimo slenksčio. 1772 m. ATR teritorija buvo smarkiai „apkarpyta“ Rusijos, Austrijos ir Prūsijos naudai. Valstybėje ne tik pribrendo, bet ir buvo realizuojamos įvairiausios valstybės valdymo, kariuomenės, iždo, teisminės, edukacinės, ekonominės ir kitos reformos. Pavyzdžiui, skatinant ekonomikos augimą, daugelis miestų ir miestelių, nuniokoti XVII–XVIII a. sandūros karuose, atgavo savivaldos teises. Būtent dėl šios priežasties 1791 m. Darsūniškio miestelis atgavo miesto teises ir herbą[19]. Visų šių valstybės reformų simboliu tapo Ketverių metų seimo (1788–1792) 1791 m. gegužės 3 d. priimta pirmoji konstitucija Europoje (antroji po JAV). Šios reformos dalies kilmingųjų bei kaimyninių valstybių buvo ptriimtos neigiamai. 1792 m. ATR m. išgyveno antrąjį padalijimą, o 1794 m. malšinant reformų šalininkų sukilimą visa Lenkijos ir Lietuvos teritorija patyrė svetimų kariuomenių intervenciją. 

1795 m. spalio 24 d. Rusijos imperijos sostinėje St. Peterburge tarp Rusijos, Austrijos ir Prūsijos buvo pasirašyta sutartis dėl paskutinio ATR padalinimo. Po mėnesio, lapkričio 25 d.,  Lk ir Ldk S. A. Poniatovskis pasirašė abdikacijos, sosto atsisakymo, aktą, galutinai ištrindamas ATR iš Europos žemėlapio. Taip baigėsi maždaug penkis su puse šimtmečio vykęs nenutrūkstamas Lietuvos valstybingumo kūrimosi laikotarpis. 

 

[1] Mindaugas: VDKM, N-971; Treniota: VDKM, N-963; Vaišelga: VDKM, N-964; Traidenis: VDKM, N-962; Butigeidis: VDKM, N-197, N-201, N-204, N-945; Vytenis: VDKM, N-946; Gediminas: VDKM, N-58, N-970; Jaunutis: VDKM, N-947; Algirdas: VDKM, N-949; Jogaila: VDKM, N-940; Kęstutis: VDKM, N-969; Vytautas: VDKM, N-15, N-73, N-810, N-941; Švitrigaila: VDKM, N-960; Kazimieras: VDKM, N-965. 
 
[2] Aleksandras: VDKM, N-950; Žygimantas Senasis: VDKM, N-951; Žygimantas Augustas: VDKM, N-952; Henrikas Valua: VDKM, N-961; Zigmantas Vaza: VDKM, N-958; Vladislovas Vaza: VDKM, N-959; Mykolas Kaributas Višnioveckis: VDKM, N-955; Jonas Sobieskis: VDKM, N-943; Augustas II: VDKM, N-958; Stanislovas Leščinskis: VDKM, N-944; Augustas III: VDKM, N-957; Stanislovas Poniatovskis: VDKM, N-967. 
 
[3] Pavyzdžiui, Saulės arba Šiaulių 1236 m. mūšis šiuo metu yra laikomas baltų vienybės simboliu. VDKM, N-788. 
 
[4] VDKM, N-28. 
 
[5] VDKM, N-789, N-790, N-931, N-932, N-933, N-934. 
 
[6] VDKM, N-798. 
 
[7] VDKM, N-835, N-836, S-2207. 
 
[8] VDKM, S-2005. Vėlesnės G. Merkatoriaus žemėlapių reprodukcijos: VDKM, S-2370, S-2373.  
 
[9] VDKM, S-2167. 
 
[10] VDKM, S-11025-33. 
 
[11] VDKM, S-11025-9. 
 
[12] VDKM, S-11025-4. 
 
[13] VDKM, S-11025-32. 
 
[14] VDKM, S-11081. 
 
[15] VDKM, S-11025-5, S-11025-6, S-11025-9, S-1179. 
 
[16] VDKM, S-1999. 
 
[17] VDKM, S-11077, S-11078. 
 
[18] VDKM, S-11025-34, S-11025-12. 
 
[19] VDKM, S-2265.
 
Rekomenduoti draugui
<2017 m. liepa>
PrAnTrKtPnŠtSk
262728293012
3456789
10111213141516
17181920212223
24252627282930
31123456