Kalba:
Lietuvos valstybingumas: iš praeities į ateitį
Prisijungti / Registruotis
 

 Lietuvos Respublika 1918–1940 m.

 

 

Nepriklausomybės atkūrimas

Pirmasis pasaulinis karas sukrėtė pasaulį, o vienu iš jo padarinių tapo kai kurių didžiausių Europos monarchijų žlugimas. 1915-aisiais vokiečiai, okupavę dabartinės Lietuvos teritoriją, ne iš karto buvo apsisprendę, kas yra „Lietuva“, jie tai suprato vėliau: kai lietuvių visuomenės veikėjai vis garsiau ėmė reikalauti nepriklausomos Lietuvos valstybės. Taigi sutapus palankioms vidaus ir išorės aplinkybėms, o svarbiausia, pasireiškus lietuvių politinei valiai Europa Pirmojo pasaulinio karo pabaigoje vėl išgirdo apie Lietuvą.

XIX a. pabaigoje į visuomeninį darbą įsitraukė daugiausia iš kaimo kilusi lietuvių inteligentija. Pradėta kurti nacionalinė ideologija („Aušra“, „Varpas“, „Apžvalga“ ir kita), pradėjo formuotis tam tikras lietuvių politinis pasaulis. Tačiau konkretesnių išraiškų Lietuvos tautinio išsivadavimo siekiai ėmė įgauti revoliuciniais 1904–1906 m., kai buvo pradėta aiškiai kalbėti apie Lietuvos autonomiją Rusijos imperijos sudėtyje[1]. Šio klausimo iškėlimas siejamas su Didžiuoju Vilniaus Seimu, dirbusiu Vilniuje 1905 m. gruodžio 4–6 d. Šiame Seime reikalauta autonomijos Lietuvai: kad į Rusijos imperijos sudėtį įėjusiai Lietuvai būtų leista pačiai save valdyti, turėti savo valdininkus lietuvius, įstaigose vartoti lietuvių kalbą, turėti lietuviškas mokyklas, taip pat buvo iškelta demokratiškai išrinkto Seimo siekiamybė bei apibrėžta Lietuvos teritorija – etnografinė Lietuva su sostine Vilniumi[2].

Pirmasis pasaulinis karas sudarė palankias tarptautines aplinkybes ir palankiai pakoregavo Lietuvos geopolitinę situaciją savarankiškumo siekiams įgyvendinti, jo metu garsiau reikalauta autonomijos. Šia kryptimi dirbo Lietuvoje ir už jos ribų išsibarstę lietuvių inteligentai, tačiau pagrindinė kova vyko Lietuvos teritorijoje. 1916 m. pavasarį autonomijos siekį pakeitė nepriklausomybės idėja, o vėliau ir reikalavimas. Europoje toliau kintant geopolitinei situacijai ir artėjant vienokiai ar kitokiai Didžiojo karo atomazgai, 1917 m. vasarą Vokietija susirūpino savo politinės įtakos išplėtimu okupuotose teritorijose, tarp jų ir Lietuvoje. Todėl užsimojo sukurti sau paklusnų patariamąjį, ribotų galių politinį organą Krašto tarybą. Lietuvių veikėjai, daugiausia su A. Smetona priešakyje Vilniuje veikęs Lietuvių draugijos nukentėjusiems nuo karo šelpti neformalus Politinis skyrius), šią progą nusprendė panaudoti lietuviško valstybingumo naudai. Po Lietuvą išsiuntinėti Komiteto atstovai į Vilnių kvietė atvykti įtakingus, autoritetingus, aktyvius, politiškai susipratusius lietuvius: kunigus, ūkininkus, inteligentus, dvarininkus, etc. Žmonės buvo kviečiami iš įvairių socialinių sluoksnių, skirtingo išsilavinimo ir politinių pažiūrų. Tokiomis aplinkybėmis vasaros pabaigoje–rudens pradžioje Lietuvos sostinėje Vilniuje buvo sušaukta Lietuvių konferencija.

1917 m. rugsėjo 18–23 d. Vilniuje vykusi Lietuvių konferencija pasisakė už nepriklausomą, demokratišką valstybę, kurią sudarytų etnografinės Lietuvos žemės. Taip pat konferencijoje buvo nuspręsta, kad galutinę valstybės valdymo formą ir santykius su kaimyninėmis valstybėmis nustatys demokratiškai, visų gyventojų išrinktas Steigiamasis Seimas. Šiam tikslui įgyvendinti buvo išrinkta dvidešimtiems asmenų Lietuvos Taryba, kurią sudarė  pagrindinių to meto lietuvių politinių srovių atstovai (krikščionys demokratai, Tautos pažangos partijos atstovai, socialdemokratai bei socialistai) ir nepartiniai.

1917 m. gruodžio pradžioje Lietuvos Taryba pradėjo derybas su okupacine vokiečių valdžia dėl Lietuvos tolesnės politinės ateities. 1917 m. gruodžio 11 d. Lietuvos Taryba paskelbė su vokiečių valdžios atstovais suderintą Deklaraciją, kuri skelbė „nepriklausomos Lietuvos valstybės atstatymą su sostine Vilniumi“[3]. Tai buvo itin svarbus juridinis ir politinis žingsnis išlaisvinant Lietuvą iš sąjungos (unijos) su Lenkija ir ištraukiant ją iš carinės Rusijos suvereniteto. Kartu šis Aktas Lietuvos valstybę numatė glaudžiais saitais – keturiomis konvencijomis – susaistyti su Vokietija: muitų, finansų, susisiekimo ir karine. Vis dėlto Vokietijai delsiant pripažinti Lietuvos valstybės nepriklausomybę pagal gruodžio 10 d. Deklaraciją Lietuvos Taryboje kilo nepasitenkinimas ir vidaus trintis. Spaudžiama kairiojo sparno  (socialdemokratų ir socialistų) Lietuvos Taryba ryžosi veikti radikaliau.

1918 m. vasario 16 d. Lietuvos Taryba, pirmininkaujama Jono Basanavičiaus, vienbalsiai priėmė ir paskelbė Lietuvos nepriklausomybės aktą. Aktą pasirašė visi dvidešimt Lietuvos Tarybos narių. Jame buvo teigiama, kad Lietuvos Taryba, kaip vienintelė lietuvių tautos atstovė, remdamasi tautų apsisprendimo teise ir Lietuvių konferencijos Vilniuje 1917 m. rugsėjo 18–23 d. nutarimu, skelbia atstatanti nepriklausomą demokratinę Lietuvos valstybę su sostine Vilniumi ir nutraukia buvusius jos valstybinius ryšius su kitomis tautomis. Kartu Taryba pareiškė, kad galutinius Lietuvos valstybės pamatus ir santykius su kitomis valstybėmis kaip galima greičiau privalo nustatyti demokratiškai išrinktas Steigiamasis Seimas. Nepriklausomos valstybės paskelbimas buvo didelis laimėjimas, nes suteikė teisinį pamatą būsimai valstybei. Tačiau valstybę dar reikėjo sukurti, o kūrimo procesas vyko sudėtingoje, permainingoje ir nepalankioje politinėje tikrovėje. Lietuvos Taryba atsižvelgdama į sparčiai kintančią tarptautinę konjunktūrą privalėjo neatsilikti nuo procesų – laviruoti ir ieškoti pačių efektyviausių valstybės kūrimo kelių. 1918 m. pavasarį–vasaros pradžioje Pirmojo pasaulinio karo raidai pasiekus apogėjų, o Vokietijai ir toliau neslepiant aneksionistinių planų Lietuvos atžvilgiu, buvo išbandytas net monarchinis Lietuvos valstybingumo atkūrimo scenarijus. 1918 m. birželio d. Lietuvos Taryba siekdama išvengti galimo Lietuvos pajungimo kaizerinei Vokietijai Lietuvos karaliumi išrinko Viurtenbergo grafą ir Uracho hercogą, princą Vilhelmą von Krachą , o pati pasivadino Lietuvos Valstybės Taryba. Tai buvo pirmasis atvejis nuo XVIII a. pabaigos, kai vėl oficialiai buvo panaudotas apibrėžimas „Lietuvos valstybė“. Tačiau konstitucine monarchija Lietuva vis dėlto netapo. Kaizerinei Vokietijai patyrus visišką pralaimėjimą didžiajame kare Lietuvos konstitucinės monarchijos modelis nebeteko prasmės ir Lietuvos Valstybės Taryba grįžo prie demokratinės Respublikos koncepto.

Šaltinių  apžvalga

Vytauto Didžiojo karo muziejuje saugomos nuotraukos, kuriose įmažinti to meto lietuvių visuomenės ir politiniai veikėjai: Vincentas Laucevičius, 1905 m. Didžiojo Vilniaus Seimo dalyvis[4], taip pat žymioji nuotrauka, kurioje užfiksuoti Lietuvos Tarybos nariai, pasirašiusieji Nepriklausomybės aktą (nuotraukoje įamžinti Jonas Vileišis, Jurgis Šaulys, Justinas Staugaitis, Stanislovas Narutavičius, Jonas Basanavičius, Antanas Smetona, Kazimieras Šaulys, Steponas Kairys, Jonas Smilgevičius, Kazimieras Bizauskas, Jonas Vailokaitis, Donatas Malinauskas, Vladas Mironas, Mykolas Biržiška, Alfonsas Petrulis, Saliamonas Banaitis, Petras Klimas, Aleksandras Stulginskis, Jokūbas Šernas, Pranas Dovydaitis.[5] Muziejaus rinkinyje yra nuotraukų iš 1919 metais Kaune vykusių iškilmių, kuriose taip pat įamžinti Lietuvos Valstybės Tarybos nariai.

 

Nepriklausomybės kovos  

1918 m. lapkričio 11 d. buvo sudarytos Kompjeno paliaubos ir pasibaigė Pirmasis pasaulinis karas. Lietuvos likimas priklausė nuo lietuvių tautos, Lietuvos gyventojų politinių jėgų pastangų bei nuo tarptautinių politinių jėgų slinkties taikos derybose. Nepriklausomybę paskelbusiose valstybėse, Rusijos imperijai priklausiusiose teritorijose (taip pat ir Lietuvoje), Antantė paliko vokiečių kariuomenę, kuri turėjo saugoti teritoriją nuo bolševikų. Tačiau ši apsauga nebuvo patikima. Sovietų Rusija rengė žygį į Vakarus. Vokiečiai, vengdami kontakto su Raudonąja armija, traukėsi, taip Lietuvos valstybė, dar nesukūrusi savo kariuomenės, atsidūrė nepavydėtinoje padėtyje. Jaunai Lietuvos valstybei teko kovoti su bolševikais, bermontininkais ir Lenkijos kariuomene.  

Ypač sudėtinga situacija susiklostė Vilniuje, kur rezidavo Lietuvos Valstybės Taryba ir besikurianti vyriausybė. Miestą administravo okupacinė vokiečių valdžia. Ten kovinius būrius kūrė darbininkų sovietai, su kuriais kovojo pogrindinė karinė lenkų organizacija (POW). Prie miesto artėjo Raudonoji Armija, o lietuviai su lenkais negalėjo susitari dėl Lietuvos valstybės ateities, vokiečiai ėmė trauktis iš miesto. Iškilo grėsmė jaunai Lietuvos vyriausybei. 1919 m. sausio 2 d. Lietuvos vyriausybė laikinai persikėlė į Kauną, palikdama Vilniuje savo įgaliotinį ir nedidelį karių būrį. Šis laikinumas užtruko net 20 metų.

Lietuvos Valstybės Tarybai ir vyriausybei teko atremti bolševikų agresiją, suorganizuota kariuomenė, kuri buvo sukomplektuota iš savanorių ir šauktinių. Lietuvos kariuomenės kūrimas iš mirties taško pajudėjo, kai

M. Sleževičiaus Vyriausybė paskutinėmis 1918 m. dienomis pažadėjo tuoj pat, nelaukdama Steigiamojo Seimo, dalyti dvarų žemę bežemiams ir mažažemiams, pirmiausia kariams savanoriams[6]. Karo sąlygomis Lietuvos vyriausybė kūrė institucijas, kurios turėjo garantuoti sklandų valstybės darbą: ministerijas, teismus, paštą, muitines, buvo steigiamos atstovybės užsienyje. Lietuvos diplomatai stengėsi išgauti valstybės pripažinimą, užsitikrinti užsienio šalių karinę paramą kovai su išorės priešais. O jų būta iš įvairių pusių: Raudonoji armija, kuri nešė pasaulinės revoliucijos idėją, Lenkija – ir jos didvalstybinės pretenzijos Lietuvos atžvilgiu (Juzefas Pilsudskis 1919 m. balandžio 19 d. kovų su Litbelu dingstimi puolė ir užėmė Vilnių bei pasuko į Lietuvos vyriausybės kontroliuotas žemes) – įvyko kariniai Lenkijos ir Lietuvos susidūrimai. Vilniaus klausimas buvo nuolatinių nesutarimų tarp šių kaimyninių valstybių priežastis, tai tapo problema, kuri neleido sutelkti rytinėje Baltijos jūros pakrantėje susikūrusių valstybių. 1919 m. Lietuvą užgriuvo dar vienas pavojus – bermontininkai (vokiečių globojami baltieji rusai, kurie stengėsi atkurti Rusijos imperiją ir buvo prieš Baltijos valstybių nepriklausomybę). Su jais susidurta Šiaurės Lietuvoje (1919 m. pabaigoje jie buvo išvyti iš Lietuvos)[7].

Pralaimėjusi Pirmąjį pasaulinį karą Vokietijos kariuomenė buvo priversta trauktis iš okupuotųjų teritorijų. Įkandin besitraukiančių vokiečių, žengė Raudonoji armija. Lietuvos valstybė nuo 1919 m. balandžio mokėjo atlyginimą vokiečių kariams, padėjusiems sustabdyti bolševikų veržimąsi. 1918 m. gruodžio 30–31 d. bolševikai užėmė Švenčionis ir artėjo prie Vilniaus. 1919 m. sausio 1 d. Vokietijos kariuomenė apleido Vilnių, jauna Lietuvos kariuomenė, kuri dar tebebuvo formavimo stadijoje, nepajėgė rimtai pasipriešinti besiveržiantiems bolševikams. Lietuvos vyriausybė buvo priversta 1919 m. sausio 2 d. persikelti iš Vilniaus į Kauną, o Vilniuje liko tik lietuvių karių savanorių būrelis[8]. Lietuviai savanoriai Gedimino pilies bokšte 1919 m. sausio 1 d. iškėlė trispalvę tautinę vėliavą. 1919 m. sausio 5 d. Vilnių užėmė bolševikai. Jie puolė Lietuvos teritoriją. Bolševikų kariuomenės dalys turėjo užduotį užimti Alytų, Kauną ir prisiartinti prie Vokietijos sienos. Jiems buvo svarbu užimti Kauno tvirtovę. 1919 m. vasario 8 d. Taučiūnų kaime (dabar – Kėdainių rajonas) kautynių su bolševikais metu žuvo pirmasis Lietuvos karys savanoris Povilas Lukšys (1938 m. rugsėjo 8 d. Kaune, Vytauto Didžiojo karo muziejaus sodelyje buvo atidengtas P. Lukšio paminklas[9]). Po šių kautynių bolševikų pastangos supti Kauną iš šiaurės buvo sustabdytos.

1919 m. vasario mėnesį bolševikai veržėsi Jiezno, Alytaus kryptimi. Vyko mūšis dėl Alytaus. Lietuvos kariuomenei teko atsiraukti Simno ir Prienų kryptimis. Pulko vadas karininkas Antanas Juozapavičius, parengęs atsitraukimą, pats stengėsi nepalikti Alytuje esančių ginklų, tačiau buvo nukautas ant tilto 1919 m. vasario

13 d. A. Juozapavičius buvo pirmasis mūšio lauke žuvęs Lietuvos kariuomenės karininkas (1938 m. rugsėjo 8 d. Kaune, Vytauto Didžiojo karo muziejaus sodelyje, atidengtas A. Juozapavičiaus paminklas[10]). 1919 m. vasario 14 d. bolševikai buvo išstumti iš Alytaus. 1919 m. viduryje frontas su bolševikais nusitęsė linija: Kuršėnai, Šiauliai, Baisiogala, Krekenava, Pagirys, Vepriai, Žasliai, Jieznas, Varėna, Stakliškės. Tuo tarpu Lietuvos šiaurę puolė bolševikai iš Latvijos teritorijos. Po kitų nepavykusių mūšių bolševikai buvo priversti pasitraukti į Šiaulių apylinkes. Kurį laiką neveikli bolševikų kariuomenė bastėsi tarp Šiaulių ir Panevėžio[11]. 1919 m. kovo 15 d. Lietuvos kariuomenė užėmė geležinkelio ruožą Dotnuva–Kuršėnai ir išstūmė bolševikus iš Šiaulių, Radviliškio bei Šeduvos.

1919 m. balandžio pradžioje Lietuvos kariuomenė pradėjo puolimą Vilniaus kryptimi, bandydama atkovoti Vilnių. Balandžio viduryje Lietuvos kariuomenė visu frontu pasistūmėjo į rytus ir priartėjo prie Vilniaus, tačiau Lenkijos kariuomenė pirmoji išstūmė bolševikus iš Vilniaus ir 1919 m. balandžio 19 d. pirmoji užėmė Vilnių. Lietuvos šiaurę tebekontroliavo bolševikų kariuomenė.

1919 m. Lietuvos kariuomenės išstūmė bolševikus iš Lietuvos teritorijos. 1919 m. rugpjūčio 30 d. Lietuvos kariuomenė pasiekė Dauguvos krantus[12]. 1920 m. sausio 15 d. Latvijos ir Lenkijos kariuomenės užėmė Daugpilį ir Lietuva neteko fronto su bolševikais[13]. 1920 m. liepos 12 d. Maskvoje buvo pasirašyta taikos sutartis su SSRS.

Dar tebevykstant kovoms su bolševikais, į šiaurinę Lietuvos dalį pradėjo veržtis bermontininkai – iš rusų belaisvių ir vokiečių karių sudaryta tariamai nepriklausoma kariuomenė, kuriai vadovavo Pavelas Bermontas Avalovas. Šios kariuomenės atsiradimą inspiravo vokiečių karininkai. Vokietijos kariuomenė, pralaimėjusi Pirmąjį pasaulinį karą, turėjo apleisti Baltijos kraštus, kuriuose nuo seno buvo įsitvirtinę vokiečių didikai (dabartinių Latvijos ir Estijos teritorijose), jų valstybingumo vizijose nepriklausomų Latvijos ir Estijos valstybių nebuvo. Santarvės valstybės nurodė Vokietijos kariuomenei palikti kraštą iki 1919 m. rugpjūčio 20 d. – priešingu atveju Vokietijai grėsė blokada. Bermontininkai ketino pulti bolševikinę Rusiją, jie pasisakė už nedalomos Rusijos atkūrimą, į kurios teritorijos sudėtį turėjo įeiti Lietuva, Latvija bei Estija. Lietuvoje pirmieji bermontininkai pasirodė 1919 m. vasarą. Kol Lietuvos kariuomenė kovėsi su bolševikais, su bermontininkais kariavo tik negausios Lietuvos karių pajėgos. Todėl iki 1919 m. pabaigos bermontininkai užėmė visą šiaurės Lietuvą. 1919 m. lapkričio 22 d. Lietuvos kariuomenė sumušė bermontininkus ties Radviliškiu. Mūšio metu buvo paimtas didelis grobis: 30 lėktuvų, 15 patrankų, 100 kulkosvaidžių, 14 minosvaidžių ir daug visokios amunicijos. Lietuvos kariuomenės ir bermontininkų kovas bandė nutraukti Antantės valstybių misija, kuri abi puses stengėsi susodinti prie derybų stalo. Tačiau derybos nepavyko. Plėšikaujantys bermontininkų likučiai per Lietuvos teritoriją ėmė trauktis į Vokietiją.

Nepriklausomybę paskelbusi Lietuva susidūrė su kaimyninių valstybių teritorinėmis pretenzijomis. Lenkijoje būta sumanymų atgaivinti Lietuvos ir Lenkijos uniją, inkorporuoti Lietuvą į Lenkijos sudėtį. Lenkijos kariuomenė taip pat kovojo su Raudonąja armija. 1919 m. balandžio 19 d. Lenkijos kariuomenei, vadovaujamai Juzefo Pilsudskio, pavyko išstumti Raudonąją armiją iš Vilniaus ir užimti miestą. Į Vilnių pretendavo ir Lietuvos valstybė. Lenkijos kariuomenė ėmė veržtis gilyn į Lietuvą. 1919 m. liepos 4 d. lenkai pareikalavo per 24 val. atiduoti jiems Vievio geležinkelio stotį ir miestelį. Santarvės valstybės pamėgino taikiai sureguliuoti Lietuvos ir Lenkijos konfliktą, tai pristabdė kovinius veiksmus.

1919 m. birželio 18 d. Santarvės valstybės nustatė pirmąją (laikiną) demarkacijos liniją. Nustatant šią liniją Lietuvos atstovai nedalyvavo, todėl Lietuva jos nepripažino, o Lenkija greitai liniją peržengė ir užėmė Lietuvos pusėje buvusias teritorijas. Kurį laiką kovota diplomatijos priemonėmis. 1919 m. liepos 27 d.  nustatyta nauja demarkacijos linija, tačiau ir ji buvo peržengta. Lenkijos vyriausybė atsisakė pripažinti Lietuvos valstybę su sostine Vilniumi. Abiejų valstybių derybos buvo bevaisės. 1919 m. rugpjūčio 22–28 d. vyko įnirtingi mūšiai prie Seinų, tačiau Lietuvos kariuomenė nepajėgė jų užimti. Vyko nuolatiniai Lietuvos ir Lenkijos karių susidūrimai[14]. Lenkija mėgindama prijungti Lietuvą bandė organizuoti Lietuvos valstybės perversmą Kaune (1919 m. rugpjūčio pabaigoje – rugsėjo pradžioje), kurį turėjo įgyvendinti slapta lenkų karinė organizacija – Polska Organizacja Wojskowa (POW). Šį sąmokslą demaskavo Lietuvos saugumo tarnybos, Kaune vyko jų teismas. XX a. 3 dešimtmetį Karo muziejuje Kaune buvo įrengta ekspozicija, kurioje rodyti su POW byla susiję eksponatai (ginklai, raštai, paveikslas, kuriame pavaizduotas perversmininkų teismo procesas)[15]. Tarp Lietuvos ir Lenkijos kilusį konfliktą ir toliau bandyta sureguliuoti tarptautiniu lygiu. 1919 m. gruodžio 8 d. buvo nustatyta vadinamoji Curzono linija, ji Vilnių paliko Lietuvai. Santarvės valstybių atstovai pareikalavo, kad Lenkija sustabdytų puolimą ir atitrauktų kariuomenę. 1920 m. balandžio mėnesį Lenkijos kariuomenė pradėjo puolimą prieš Raudonąja armiją, 1920 m. gegužės 8 d. lenkai užėmė Kijevą. Netrukus iniciatyvą perėmė Rusija ir lenkams teko trauktis, jų kariuomenė buvo nustumta iki pat Lenkijos teritorijos. Iširo lenkų frontas, Lietuvos kariuomenė ėmė užiminėti jų paliktas teritorijas ir artėjo prie Vilniaus. 1920 m. liepos 15 d. į Vilnių įžengusi Lietuvos kariuomenė ten jau rado bolševikus. Nuotraukose užfiksuotas Lietuvos ir Sovietų Rusijos kariuomenių susitikimas Lentvaryje[16]. Rusijos kariuomenė perleido Vilnių Lietuvai, tačiau iš Vilniaus išsikraustė tik 1920 m. rugpjūčio 26 d. Vėl atsinaujino kovos tarp Lietuvos ir Lenkijos kariuomenių, nes vydami nugalėtus bolševikus lenkai užėmė dalį Lietuvos teritorijos. 1920 m. rugpjūčio 28 d. Lenkija užėmė Augustavą, o rugpjūčio 31 d. Suvalkus ir Seinus. Vykstant kovoms bandyta konfliktą sureguliuoti derybų metu. Derybos vyko

1920 m. rugsėjo 15 d. Kalvarijoje ir 1920 m. rugsėjo 29 d. Suvalkuose tarpininkaujant Tautų Sąjungos Karinei kontrolės komisijai. Abiejų derybų delegacijų nariai yra užfiksuoti Vytauto Didžiojo karo muziejuje saugomose nuotraukose[17]. 1920 m. spalio 7 d. buvo pasirašytas Suvalkų susitarimas, kuris nustatė demarkacijos liniją Suvalkų krašte, Vilnių paliekant Lietuvos pusėje. Nespėjus įsigalioti sutarčiai, 1920 m. spalio 9 d. „sukilėliu“ pasiskelbęs Liucijanas Želigovskis (su Lenkijos valstybės viršininko Juzefo Pilsudskio žinia) užėmė Vilnių ir ėmė veržtis gilyn į Lietuvos teritoriją, iki 1920 m. lapkričio vidurio užėmė Giedraičius, Dubingius ir kitas vietoves, artėjo prie Ukmergės. Lietuvos kariuomenė perėjo į puolimą ir 1920 m. lapkričio 19 d. po įnirtingų mūšių užėmė Širvintas, o lapkričio 21 d. Giedraičius. Tolesnį Lietuvos kariuomenės veržimąsi sustabdė Tautų Sąjunga, pareikalavusi sustabdyti kovos veiksmus. 1920 m. lapkričio 29 d. ji nustatė neutraliąją zoną, kurios viduriu ėjo administracinė linija, skyrusi Lietuvos ir Lenkijos teritorijas iki 1939 m. pabaigos[18]. Nors Lietuvos kariuomenė pasiekė pergalę, tačiau Vilniaus kraštas ir Vilnius, regėtas kaip Lietuvos sostinė, liko Lenkijos pusėje. Vilniaus kraštas Lenkijos okupacijos pradžioje buvo vadinamas nauja valstybe Vidurio Lietuva, o 1922 m. buvo galutinai įjungtas į Lenkijos sudėtį. 1920 m. rudenį kovomis su Lenkija baigėsi beveik dvejus metus trukusios Lietuvos nepriklausomybės kovos. Vilniaus netektis tapo labai ryškia ideologine gija nepriklausomos Lietuvos istorijoje. Buvo leidžiami atsišaukimai, rinktos paskolos Vilniui vaduoti, įtrauktas menas (leisti plakatai, atvirutės, pašto ženklai, tapyti paveikslai, rašyti eilėraščiai), spauda (nuo oficiozo iki satyrinių leidinių, kuriais lietuviai raginti nepamiršti Vilniaus), buvo kuriamos draugijos, valstybinės šventės neapsieidavo be šūkio „Mes be Vilniaus nenurimsime“.

Šaltinių apžvalga

Susipažinti su Nepriklausomybės kovų eiga padeda Vytauto Didžiojo karo muziejuje ir Lietuvos centriniame valstybės archyve saugoma medžiaga: rašytiniai dokumentai (atsišaukimai, telegramos), fotografijos, plakatai, piešiniai, paveikslai, žemėlapiai. Vytauto Didžiojo karo muziejuje saugomos fotografijos ir stiklo negatyvai, kuriuose užfiksuotas Lietuvos kariuomenės kūrimasis, kariuomenės, visuomenės ir valdžios institucijų santykis. Fotografijos atskleidžia sunkumus, kuriuos teko patirti jaunai valstybei komplektuojant kariuomenę, aprūpinant savanorius būtiniausiais reikmenimis, ruošiant juos kovoms, saugant jų sveikatą ir gyvybę kovų metu ir po jų. Iš šio turiningo nuotraukų masyvo paminėtinos nuotraukos, kuriose įamžinta Pirmoji Lietuvos kariuomenės priesaika Kaune, Rotušės aikštėje 1919 m. gegužės 11 d. Priesaikos ceremonijoje dalyvavo Lietuvos Valstybės Prezidentas Antanas Smetona, ministrai, katalikų bažnyčios hierarchai[19]. Taip pat nufotografuoti kariuomenės mokymai[20], kariai Karo ligoninėje Kaune[21], Karo mokyklos II laidos išleistuvės Nepriklausomybės aikštėje, prie Įgulos bažnyčios Kaune (1919 m. gruodžio 16 d.), kuriose dalyvavo Valstybės Prezidentas, Vyriausybės nariai[22], Karo mokyklos III laidos išleistuvės, jose apsilankė ir Prezidentas[23]. Muziejuje saugomi iš kovų vietų rašyti pranešimai Lietuvos kariuomenės vadui, pulkų vadams apie padėtį fronte[24], aprašyti šarvuočio „Šarūnas“ kovos veiksmai[25]. Muziejuje taip pat saugomi žemėlapiai, kurie naudoti Nepriklausomybės kovų metu, juose ranka sužymėtos kai kurių pulkų kovų kryptys, surašytos mūšių datos[26], pateiktos nepriklausomybės kovų vietovių nuotraukos, darytos 1919 m.[27] Muziejuje esančiose nuotraukose įamžinti Lietuvos kariuomenės kariai – savanoriai[28], šios nuotraukos leidžia spręsti apie karių uniformų raidą, apie jaunos valstybės sunkumus aprūpinant karius. Fotografijose užfiksuoti Lietuvos kariai fronto pozicijose[29]. Be didelio skaičiaus pavienių fotografijų, iliustruojančių nepriklausomybės kovas, reikšmingi ir jų rinkiniai. Rinkinį Fa–17699 sudaro nuotraukos, kuriose nufotografuotos: nepriklausomybės kovos su bolševikais 1919 metais (mūšių momentai, sprogimai, dūmų uždangos, artilerijos baterijų pasiruošimai mūšiams); Lietuvos kariuomenės generolo Vlado Dionizo Slaboševičiaus laidotuvės; Lietuvos karių poilsis, pietūs fronte, lietuvių karių grąžinimas iš lenkų nelaisvės 1920 m.; medicinos punktai, į kuriuos pristatydavo fronte sužeistus karius; įtvirtinimai fronte su lenkais; į nelaisvę paimti bermontininkai, raudonarmiečiai; kovų metu iš bermontininkų ir lenkų atimtas karo grobis; Kauno komendantūros šventė 1920 m.; Karo mokyklos II ir II laidos išleistuvės Kaune; 1920–ųjų vasario 16–osios minėjimo iškilmės Kaune ir Alytuje. Rinkinį Fa–16968 sudaro nuotraukos, kuriose: pirmasis Lietuvos kariuomenės karininkas Antanas Juozapavičius, jo žūties vieta (tiltas Alytuje); jo ir kitų Lietuvos karių, žuvusių Nepriklausomybės kovose, atminimo įamžinimas. Muziejuje taip pat saugomos XX a. 3 ir 4 dešimtmečių Karo muziejaus ekspozicijų nuotraukos. Ekspozicijų tikslas buvo iliustruoti jaunos Lietuvos valstybės kovas už nepriklausomybę, įamžinti kovose kritusių karių savanorių atminimą[30]. Ekspozicijų nuotraukose: ginklai[31], mūšių paveikslai. Šiame muziejuje saugomi Lietuvos žemėlapiai atskleidžia Lietuvos teritorijos kaitą (t. y. Vilniaus netekimą ir Klaipėdos krašto įtraukimą į Lietuvos administraciją). Lietuvoje parengtuose žemėlapiuose Vilniaus kraštas buvo žymimas kaip Lietuvos dalis, nors tuo metu jį administravo Lenkija. Tai ir Lietuvos pašto kelių žemėlapis, Kaunas (1922 m).[32], Lietuvos prekybos ir pramonės banko žemėlapis (XX a. 3 deš.)[33]. Muziejuje esančiose nuotraukose užfiksuoti raudonarmiečiai[34] – įvairiose karinėse operacijose[35], jų štabas, kuriame planuotos kovos, ant štabo sienų kabantys žemėlapiai[36]. Nuotraukose matoma raudonarmiečių uniformų ir aprangos, taip pat ginkluotės įvairovė[37]. Matomos ir raudonarmiečių dekoracijos 1919 m. gegužės 1 d. proga, su šūkiais apie revoliuciją, bei bolševikų simbolika (raudonoji žvaigždė, kūjis ir pjautuvas)[38], taip pat matyti Lietuvos karių į nelaisvę paimti Raudonosios armijos kariai[39], Lietuvos kariuomenė kovose su bolševikais, Lietuvos kariai su globotiniais vaikais štabe[40], štabe prie komutatoriaus[41], į frontą vykstantys Lietuvos kariuomenės karininkai[42].Yra ir karių, žuvusių kovose su bolševikais, atminimo įamžinimo ženklų (paminklų, antkapių) nuotraukų[43]. Lietuvos centriniame valstybės archyve taip pat saugomos nuotraukos, kuriose užfiksuotas Šiaulių miestas bolševikų okupacijos metu[44]: bolševikų demonstracija, minia žmonių su vėliavomis ir transparantais[45], raudonarmiečių paradas[46], bolševikų štabas (jame grupė kariškių, planuojanti karo veiksmus, ant sienų – žemėlapiai)[47]. Taip pat muziejuje saugomose nuotraukose įamžinti bermontininkų kariai[48], geriau aprūpinti karininkai ir labai nuskurdę eiliniai kariai, užfiksuota skirtinga jų apranga, skirtingos uniformos. Kai kuriose nuotraukose bermontininkai įamžinti užimtose teritorijose, prižiūrintys darbininkus, rekvizuotus gyvulius[49]. Kai kur matomi bermontininkų apgriauti pastatai, nusiaubtos patalpos[50]. Yra nuotraukų, kuriose nufotografuoti Lietuvoje sugauti plėšikavę bermontininkai su savadarbiais ginklais. Kitose fotografijose – karių, žuvusių kovose su bolševikais, atminimo įamžinimo ženklai (paminklai, antkapiai)[51]. Sugautų bermontininkų nuotraukos saugomos Vytauto Didžiojo karo muziejuje[52]. Jose daugiausia užfiksuotas bermontininkų pasitraukimas iš Lietuvos teritorijos[53]. Muziejuje laikoma generolo K. Ladigos sudaryta schema, vaizduojanti Lietuvos kariuomenės veiksmus prieš bermontininkus 1919 m. lapkričio 21 d. – gruodžio 16 d.[54], taip pat pranešimai, kuriuose aprašomas Lietuvos kariuomenės žygis į Vilnių, kurio metu įvyko susidūrimas su lenkų kariais, vėliau buvo paskelbtos paliaubos[55]. Iš kitų dokumentų šiame muziejuje paminėtini Lietuvos kariuomenės II pėstininkų divizijos veiksmų dienynas[56], III pėstininkų divizijos kovinių operacijų dėl Seinų („Suvalkų“ operacijos) dienynas[57]. 1919 m. albume „Vaizdai iš Lietuvos atgimimo“ (VDKM, FA-17699) yra nuotraukų iš visuomenės demonstracijos Laisvės alėjoje, Kaune. Nuotraukose įamžinta ir 1919 m. rugpjūčio 17 d. manifestacija Lietuvos sostinei Vilniui ginti.[58] Joje minios žmonių, organizacijų vėliavų, plakatų, kai kuriuose užrašai jidiš kalba, plakatuose – šūkiai „Tegyvuoja nepriklausoma Lietuva! Šalin okupantai.[59] Be to,– Lietuvos kariuomenės Vilniuje nuotraukos (1920 m. rugpjūčio 26 d. Lietuvos kariuomenės rikiuotė prie Katedros Vilniuje)[60]. Muziejuje saugomuose nuotraukose  įamžinti Lietuvos ir Lenkijos kariuomenių susirėmimai, Lietuvos teritorijoje veikę Lenkijos kariuomenės ulonai[61], Lenkijos kariuomenės ulonų žvalgai[62], lenkų kariai[63], Lietuvos kariuomenės savanoriai, jų pulkai, eskadronai, kovoję su lenkais[64]. Užfiksuotos Lietuvos kariuomenės ir Lietuvos partizanų sėkmingos operacijos prieš Lenkijos kariuomenę[65], lietuvių partizanų puolimo momentas[66]. Taip pat – Lenkijos kariuomenės ir valdžios atstovų susitikimai su visuomene Seinuose[67]. Čia ir Lietuvos kariuomenės 4-ojo pėstininkų Lietuvos karaliaus Mindaugo pulkas prieš įžengiant į Vilnių 1920 m.[68], Lietuvos kariuomenės kariai, grįžę iš lenkų nelaisvės. Nuotraukose matyti ypač bloga buvusių belaisvių būklė (jie vienmarškiniai, apdriskusias drabužiais, vietoj batų, kojos apvyniotos autais, kai kurie iš jų visiškai basi)[69]. Ant muziejaus sienų kabo ir paveikslų, vaizduojančių kovas ir derybas su lenkais (dažniausiai tai perpieštos fotografijos), tarp jų – alegorija „Užgrobta Vilnija“[70]. Taip pat muziejuje saugomos telegramos, liudijančios permainingų Lietuvos kariuomenės kovų su lenkais įvykius (tai kariuomenės dalių susirašinėjimas dėl karinių veiksmų koordinavimo, žvalgybinė informaciją).

Lietuvos centriniame valstybės archyve išlikusiose nuotraukose – okupacinė kariuomenė (pypkę laikantis vokiečių karys apkasuose[71], vokiečių kariai sugriauto Šiaulių miesto fone[72]), taip pat raudonarmiečiai ir bermontininkai, Lietuvos miestai prieš Pirmąjį pasaulinį karą[73] ir karo metu[74], pirmieji pokario metai, karo padaryta žala miestams[75] ir kaimams (sugriauti pastatai, apgriautos bažnyčios, dvarai, miestiečių namai, nuniokoti parkai ir pan.), skurdi pirmųjų pokario metų kasdienybė – turgus sugriautame mieste[76]. Daugiausia nuotraukų yra albume (LCVA, A14). Nemažai informacijos galima rasti Užsienio reikalų ministerijos fonde (LCVA, f. 383) ir Ministrų kabineto fonde (LCVA, f. 923). Tai pranešimai iš fronto, kovos pozicijų apibūdinimas, vietos gyventojų nuotaikų pristatymas ir pan. Iš esmės – tai informacija, kuri turėjo stiprinti ir argumentuoti Lietuvos valstybės poziciją  tarptautinių derybų, konferencijų metu. 

 

Lietuvos (Valstybės) Taryba

Lietuvos Taryba veikė kaip tarptautinės politikos subjektas. Ja pasitikėjo Lietuvos gyventojai, kreipdavosi įvairiais klausimais. Tačiau iš pradžių Taryba neturėjo realios valstybės valdžios. Lietuvos Taryba, pasirašiusi 1918 m. vasario 16 d. Nepriklausomybės aktą – tautos vardu paskelbusi Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą, skelbėsi esanti vienintelė lietuvių tautos atstovybė. Nors ji nebuvo išrinkta per demokratinius rinkimus, tačiau turėjo teisę atlikti pirminį atkuriamąjį valstybės darbą, nes to meto ypatingomis sąlygomis (vykstant karui ir esant vokiečių okupacijai) nebuvo galima surengti visuotinių demokratinių rinkimų tautos atstovybei sudaryti[77]. Remiantis 1918 m. ir 1919 m. Lietuvos valstybės Konstitucijomis Taryba kartu su Ministrų Kabinetu turėjo įstatymų leidybos iniciatyvos teisę. Lietuvos Valstybės Taryba rengė, priėmė ir skelbė įstatymus, teikė paklausimus ministrams, organizavo vietos savivaldybes, rūpinosi tremtinių ir karo pabėgėlių grąžinimu iš Rusijos, taip pat palaikė ryšius su lietuvių išeivių organizacijomis, organizavo lietuvių konferencijas Berne ir Stokholme. Prie Lietuvos Valstybės Tarybos veikusios komisijos užsiėmė skundų tyrimu, jų persiuntimu, įstatymų projektų rengimu. Prie Lietuvos Valstybės Tarybos veikė švietimo, finansų, teisių ir kitos komisijos. Tarybos Prezidiumą sudarė Prezidentas ir du viceprezidentai. Prezidiumo pirmininku buvo išrinktas Antanas Smetona. Jis Prezidiumo pirmininku dirbo iki 1919 m. balandžio 4 d., po jo šį postą 1919–1920 m. užėmė Stasys Šilingas. Valstybės Tarybos veiklą reglamentavo 1918 ir 1919 m. Lietuvos Laikinosios Konstitucijos ir Lietuvos Valstybės Tarybos statutas. Pagal 1918 m. lapkričio 2 d. „Lietuvos Valstybės Laikinosios Konstitucijos Pamatinius Dėsnius“ Lietuvos Valstybės Taryba buvo aukščiausioji vykdomoji ir įstatymų leidžiamoji institucija. Vykdomoji valdžia priklausė Lietuvos Valstybės Tarybos Prezidiumui, kurią jis vykdė per Ministrų Kabinetą, atsakingą Lietuvos Valstybės Tarybai. Oficialus leidinys, kuriame buvo skelbiami teisės aktai, pavadintas „Laikinosios Vyriausybės Žinios“, pasirodė tik 1918 m. gruodžio 29 d., todėl pirmieji įstatymai ir laikinosios vyriausybės bei ministerijų išleisti įstatymų įgyvendinamieji aktai buvo skelbiami Vilniuje Valstybės Tarybos žinioje ėjusiame dienraštyje „Lietuvos aidas“[78]. Nuo 1919 m. sausio 2 d. Lietuvos Valstybės Taryba dirbo Kaune, jos įgaliojimai nutrūko 1920 m. gegužės 15 d., kai pradėjęs posėdžiauti Steigiamasis Seimas perėmė Tarybos įgaliojimus. Buvusios Lietuvos Valstybės Tarybos pirmininkas Stasys Šilingas pranešė Valstybės Prezidentui: „Šio mėnesio 15-tą dieną Steigiamajam Seimui susirinkus ir Tamstai jį atidarius Lietuvos Valstybės Taryba laiko savo darbą pabaigtu.“[79]

Šaltinių apžvalga

Reikšmingi dokumentai leidžiantys susipažinti su Lietuvos Valstybės Tarybos veikla yra saugomi Lietuvos centriniame valstybės archyvo Lietuvos valstybės tarybos fonde (LCVA, f. 1014). Šiame fonde saugomi dokumentai, kurie atskleidžia Lietuvos Valstybės Tarybos susirašinėjimą su vokiečių valdžios įstaigomis dėl padėties Lietuvoje [80], dokumentai ir susirašinėjimas su vokiečių karo vadovybe dėl Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo[81], Rusijos tautų lygos kreipimasis į JAV Prezidentą V. Vilsoną[82], Lietuvos delegacijos deklaracija Tautų Sąjungos konferencijoje Lozanoje[83], Švietimo komisijos prie Lietuvos Valstybės Tarybos narių sąrašas ir posėdžių protokolai[84], žinios apie švietimo padėtį[85], susirašinėjimo su Teisininkų komisija dokumentai[86], Lietuvių konferencijos Vilniuje posėdžių protokolai[87], Lietuvių konferencijos Berne nutarimų ištraukos[88] ir lietuvių konferencijos Stokholme rezoliucija[89], Lietuvos Tarybos posėdžių protokolai[90], Lietuvos Tarybos narių sąrašas[91], įgaliojimai, pažymėjimai, Lietuvos Tarybos statutas[92]. Mažosios Lietuvos Tautinės tarybos aktas dėl Mažosios Lietuvos prijungimo prie Didžiosios Lietuvos[93], susirašinėjimas su popiežiumi Benediktu XV ir įvairiomis įstaigomis dėl Vilniaus vyskupo skyrimo[94], susirašinėjimas dėl valstybės paskolų, padėties krašte, dėl belaisvių grąžinimo. Dokumentai yra vokiečių, lietuvių, rusų kalbomis.

Vytauto Didžiojo karo muziejaus rinkiniuose yra Lietuvos Valstybės Tarybos nuotraukų, vienoje iš jų įamžinta 1919 m. į Kauną persikėlę Tarybos nariai: J. Kavaliūnas, Saliamonas Banaitis, Pranas Dovydaitis, A. Jakimavičius, Liudas Noreika, Kazimieras Bizauskas, J. Brokas, Vytautas Petrulis, M. Ivanauskas, kun. Vladas Mironas, Kazimieras Šaulys, J. Lastauskas, kun. Alfonsas Petrulis, Stasys Šilingas, Justinas Staugaitis, Jokūbas Šernas, dr. Jurgis Alekna ir Donatas Malinauskas.[95]

  

Konstitucijų raida

Nepriklausomos Lietuvos valstybės gyvavimo metais (1918–1940) Konstitucija pakeista net keletą kartų. Dažniausiai jos keitimo iniciatoriumi buvo Lietuvos Respublikos Prezidentas. Svarbiausią XX a. 2 dešimtmetyje atkurtos Lietuvos valstybės konstitucinę reikšmę turėjęs aktas buvo Lietuvos Tarybos 1918 m. vasario 16 d. priimtas Nepriklausomybės Aktas, tapęs Lietuvos konstitucionalizmo pagrindu[96]. 1918 m. lapkričio 2 d. Lietuvos Valstybės Taryba priėmė pirmąjį atkurtos nepriklausomos Lietuvos konstitucinį aktą – Lietuvos Valstybės Laikinosios Konstitucijos Pamatinius Dėsnius. Šiuose Pamatiniuose Dėsniuose valstybės valdžia buvo kuriama remiantis parlamentarizmo principais[97]. Pagrindine valstybės institucija (savotišku parlamentu) laikyta Valstybės Taryba, paskelbta vieninteliu įstatymų leidžiamuoju organu. Vadovaujančiu šios institucijos organu tapo Valstybės Tarybos Prezidiumas, kuris Konstitucijoje buvo įvardintas kaip kolegialus valstybės vadovas, laikinai vykdantis „aukščiausios vyriausybės funkcijas“, Valstybės Tarybos vardu skelbiantis jos priimtus įstatymus, kviečiantis Ministrą Pirmininką, pavedantis jam sudaryti Ministrų Kabinetą, tvirtinantis jo sudėtį ir pan. Pamatiniuose Dėsniuose buvo nurodyta, kad kiekvieną Prezidiumo (susidedančio iš Prezidento ir dviejų viceprezidentų) aktą privalo pasirašyti visi trys jo nariai bei kontrasignuoti Ministrų Kabineto atstovas.[98]

1919 m. balandžio 4 d. Lietuvos Valstybės Taryba priėmė naują Lietuvos Valstybės Laikinosios Konstitucijos Pamatinių Dėsnių redakciją. Valstybės Taryba ir toliau liko principiniu įstatymų leidėju, tačiau kolegialus Valstybės Tarybos Prezidiumas buvo pakeistas vienasmeniu Tarybos renkamu Valstybės Prezidentu. Jam buvo pavesta vykdomoji valdžia, kurią jis vykdė per Valstybės Tarybai atsakingą Ministrų Kabinetą[99]. Priimta manyti, kad Pamatinių Dėsnių galiojimas nutrūko susirinkus Steigiamajam Seimui – „demokratiniam valstybės šeimininkui“[100].

1920 m. gegužės 15 d. susirinkus Steigiamajam Seimui, Valstybės Prezidentas A. Smetona savo kalboje pabrėžė, kad: „Laikinosios Valdžios uždavinys yra baigtas. Valstybės Taryba, Valstybės Prezidentas, Ministerių Kabinetas, Valstybės Kontrolė, Vyriausias Kariuomenės Vadas, atvedę Lietuvą lig Steigiamojo Seimo, šiandien visi pasitraukia ir atiduoda tam aukštajam susirinkimui visą krašto valdymą.“[101] Steigiamasis Seimas įgaliojo (ką daryti įgaliojo?) Valstybės Prezidentą, Ministrų kabinetą, Valstybės Kontrolę ir Vyriausiąjį Karo Vadą, kol Seimas nuspręs, kam teks perimti jų pareigas. Valstybės Taryba, remdamasi Laikinosios Konstitucijos Pamatiniais Dėsniais, pagrindinė institucija ir principinis įstatymų leidėjas, savo užduotį buvo atlikusi, todėl ją teisiškai ir faktiškai iš karto pakeitė pats Steigiamasis Seimas[102].

1919 m. pabaigoje speciali komisija pradėjo rengti pagrindinio valstybės įstatymo – Konstitucijos projektą. Susirinkus Steigiamajam Seimui, šį darbą perėmė Konstitucijos komisija, talkinama Bendrosios teisės komisijos[103]. 1920 m. birželio 2 d. Steigiamasis Seimas, kaip steigiamasis valdžios subjektas, priėmė trumpą Laikinąją Lietuvos Valstybės Konstituciją, kurią Valstybės Prezidentas pasirašė 1920 m. birželio 10 d.[104] Ši Konstitucija „Laikinosiose Vyriausybės Žiniose“ buvo paskelbta 1920 m. birželio 12 d. Konstitucija įtvirtino Lietuvoje parlamentinę respubliką, kurioje dominavo parlamentas.

Nuolatine Konstitucija buvo išplėtoti 1919  ir 1920 m. laikinosiose Konstitucijose deklaruoti demokratinės santvarkos pagrindai. Pirmenybė kitų aukščiausių valstybės valdžios institucijų atžvilgiu šioje Konstitucijoje buvo teikiama Seimui (t. y. išrinktiems tautos atstovams). Suvereni valdžia priklausė tautai, aukščiausia valdymo institucija buvo Seimas, o vykdomoji valdžia teko Ministrų Kabinetui ir Seimo renkamam Prezidentui. Ši Konstitucija įtvirtino pagrindines piliečių teises ir laisves, politinių partijų ir visuomeninių organizacijų veiklos laisvę, politinį pliuralizmą[105].

1926 m. gruodžio 17 d. perversmo rezultatai formaliai buvo įteisinti, tačiau konstitucingumas buvo pažeistas paleidus Seimą ir nepaskelbus naujų rinkimų. Gilėjant konstitucinei krizei Prezidentui A. Smetonai ir Ministrui Pirmininkui A. Voldemarui teko ieškoti būdo, kaip keisti Konstituciją, nes Steigiamojo Seimo priimtoje Konstitucijoje buvo nustatyta sudėtinga jos keitimo Seime tvarka. O Seimo nebuvo. Todėl A. Smetona 1928 m. gegužės 15 d. pasirašė ir paskelbė naują Konstituciją. Šia Konstitucijos reforma sustiprino Respublikos Prezidento galias Seimo sąskaita, valdžia buvo sutelkta tautos atstovų renkamo Prezidento rankose. Taip įdiegti autoritarizmo pradai, nors kartu buvo stengiamasi išsaugoti svarbiausių demokratinių institucijų, ypač parlamentarizmo, regimybę. Remiantis 1928 m. Konstitucija Lietuva iš parlamentinės demokratinės valstybės virto prezidentine demokratine[106].

Ministrų Kabinetas iš žinomų specialistų sudarė Valstybės Tarybos komisiją, kuri turėjo parengti naujos Konstitucijos projektą. Komisija nutarė vadovautis tuo metu dar nauja 1935 m. Lenkijos Respublikos Konstitucija, pabrėžusia valstybės vaidmenį visuomenėje, kuris rėmėsi tvirta vieno asmens – Prezidento valdžia ir kartu išsaugojusią demokratijai būdingą instituciją – parlamentą, nors realiai jo vaidmuo buvo nedidelis. 1936 m. Lietuvoje vėl sušauktas Seimas, kuris iš esmės buvo tik patariamasis Prezidento organas. Šis Seimas 1938 m. vasario 11 d. priėmė naują Konstituciją. Joje Lietuva skelbiama nepriklausoma suverenia valstybe, neminint žodžio „demokratija“, valstybei stengiamasi pajungti visuomeninį gyvenimą, plačiai aptartos visos valstybės gyvenimo sritys, piliečių ir visuomenės santykiai. Konstitucija išaukštino valstybės, laikytos tobuliausia tautos laisvės išraiška, vaidmenį, kurį siejo su istorine Lietuvos praeitimi[107]. Ši Konstitucija dar labiau sustiprino Lietuvos Respublikos Prezidento galias. 1938 m. Konstitucijoje įteisintas jau egzistavęs Prezidento, kaip tautos vado, aukščiausiosios valdžios principas. Prezidentas gavo absoliučią, praktiškai nevaržomą valdžią. Jis tapo pagrindiniu ir iš esmės vieninteliu įstatymų leidėju, galėjusiu bet kuriuo metu paleisti Seimą.

1940 m. birželio 15 d. Lietuvą okupavo Sovietų Sąjunga. Buvo imtasi priemonių Lietuvą inkorporuoti į Sovietų Sąjungos sudėtį. Šią užduotį atliko tariama tautos valia prisidengęs nedemokratiškai išrinktas vadinamasis Liaudies Seimas, kuris 1940 m. rugpjūčio 3 d. formaliai įteisino Lietuvos inkorporavimą į Sovietų Sąjungos sudėtį. 1940 m. rugpjūčio 25 d. buvo priimta Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos Konstitucija, parengta laikantis SSRS Konstitucijos principų, kuri iš esmės keitė santvarką. Ši Konstitucija užbaigė Lietuvos aneksijos procesą ir įformino jos rezultatus[108].

Šaltinių apžvalga

Lietuvos centriniame valstybės archyve Lietuvos Respublikos Ministrų kabineto fonde (f. 923) saugomi dokumentai atskleidžia Lietuvos valstybės konstitucinės santvarkos raidą – tai įvairūs Konstitucijų projektai, išmarginti pastabomis, atskleidžiantys ilgą ir sudėtingą Konstitucijų priėmimo procesą, diskusijos dėl įvairių Konstitucijų straipsnių, Komisijos Konstitucijos projektui parengti, posėdžiavusios iki Steigiamojo Seimo susirinkimo, 1920 m. protokolai[109], 1922 m. Lietuvos Valstybės Konstitucijos projektas,[110] 1922 ir 1938 m. Lietuvos Valstybės Konstitucijų projektai, 1938 m. Konstitucijos pakeitimai[111]., viename iš dokumentų pateikta iliustracija (piešinys) vaizduojanti, kas, jos autoriaus nuomone, yra Lietuva, tauta, pilietis[112], bandymus apibrėžti pilietybę, lietuvybę, šios pastabos rašytos 1936–1937 m. Byloje Nr. 1082  saugomas 1939 m. Lietuvos Konstitucijos 112 straipsnio – dėl tarptautinių sutarčių ratifikavimo – pakeitimo variantas. Konstitucijų projektai atskleidžia Lietuvos valstybės sandarą, valdžių padalijimo principus, remiantis jais galima spręsti apie visuomenės ir valstybės santykių raidą. Užsienio reikalų ministerijos fonde (f. 383) saugomas Steigiamojo Seimo svarstytas Lietuvos Valstybės Konstitucijos projektas[113]. Lietuvos TSR Aukščiausios Tarybos Prezidiumo fonde (LCVA, f. R-758) saugomi dokumentai, kuriuose užfiksuota nepriklausomos Lietuvos Respublikos pabaiga – 1940 m. rugpjūčio 25 d. priimta Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos Konstitucija, parengta laikantis SSRS Konstitucijos principų. Šios Konstitucijos tekstas pateiktas lietuvių ir rusų kalbomis. Tituliniame lape išspausdintas LTSR herbas, tačiau abu tekstai pasirašyti ir sutvirtinti reljefiniu Lietuvos nepriklausomybės laikų Prezidento antspaudu su užrašu „Lietuvos Respublikos Prezidentas“, kurio centre Lietuvos valstybės ženklas – Vytis[114]. 1940 m. rugpjūčio 27 d. patvirtinti Lietuvos TSR ženklu (herbas) ir vėliava[115], panaikinti Lietuvos Respublikos valstybingumo simboliai herbas ir trispalvė vėliava.

Vytauto Didžiojo karo muziejaus albume „Vaizdai iš Lietuvos atgimimo“ (VDKM, Fa-17699) yra 1919 metų Lietuvos valstybės herbo Vyčio nuotrauka[116]. XX a. 4 dešimtmečio Lietuvos Konstitucijų tekstuose apibūdinti Lietuvos valstybės herbas ir vėliava, herbo ir vėliavos įstatymo projektas parengtas tik 1939 m.

 

Seimas

Apie Lietuvą kaip parlamentinę valstybę buvo kalbama jau prieš Lietuvos nepriklausomybės paskelbimą. 1917 m. birželio 3 d. Rusijos lietuvių suvažiavime Petrapilyje buvo priimta rezoliucija, kuri skelbė, kad nepriklausomos Lietuvos valdymo būdą ir vidaus tvarką turės nustatyti visuotiniu, lygiu ir slaptu balsavimu išrinktas Steigiamasis Lietuvos Susirinkimas[117]. 1917 m. rugsėjo 21 d. Lietuvių konferencijoje Vilniuje nutarta, kad galutinius nepriklausomos Lietuvos valstybės pamatus padės „Steigiamasis Lietuvių Seimas Vilniuje“[118]. Apie būtinybę sušaukti Steigiamąjį Seimą pakartotinai užsiminta ir 1918 m vasario 16 d. Lietuvos Nepriklausomybės deklaravimo akte. Steigiamieji parlamentai buvo šaukiami visose po Pirmojo pasaulinio karo susikūrusiose valstybėse. Lenkijoje Steigiamasis Seimas susirinko 1919 m. vasario mėnesį, Estijoje – 1919 m. balandžio mėnesį, Latvijoje – 1920 m. gegužės 1 dieną. Lietuvoje Steigiamasis Seimas susirinko 1920 m. gegužės 15 d. Lietuvos Steigiamojo Seimo susirinkimą vėlino išoriniai veiksniai – kovos su Raudonąja armija ir bermontininkais, Lietuvos padėtį komplikavo ir lenkų okupuota Rytų Lietuva su sostine Vilniumi. Iki 1919 m. liepos mėnesio Lietuvos suverenumą ribojo vokiečių administracija, kuri valdė  transportą (geležinkelius) ir ryšius (paštą bei telegrafą)[119].

1918–1940 m. laikotarpiu Lietuvoje buvo sušaukti penki Seimai. Net trys iš jų dirbo ne visą kadenciją, jie buvo paleisti Respublikos Prezidento aktu. Tik du Seimai – Steigiamasis Seimas ir II Seimas dirbo visą kadenciją. Parlamentinis laikotarpis ano meto Lietuvoje truko kiek ilgiau nei šešerius su puse metų (nuo 1920 m. gegužės 15 d. iki 1927 m. balandžio 12 d.). Politinių partijų gausa, per menka politinė kultūra bei negebėjimas susitarti kompromitavo demokratijos idėją. Valdžios jėgų pusiausvyra sutrikdyta 1926 m. gruodžio 17 d. įvykdžius valstybės perversmą, o prarasta 1927 m. balandžio 12 d., kai nepaskelbus naujojo Seimo rinkimų buvo paleistas III Seimas. Tai buvo demokratijos žlugimo metai ir prezidentinio režimo pradžia. Lietuva buvo valdoma Prezidento dekretais. Nors  XX a. 4 dešimtmetyje ir susirinko IV Seimas (1936–1940), tačiau jis buvo labiau parlamentarizmo regimybė nei realus demokratinis parlamentas, nes pagrindiniai valdžios svertai taip ir liko Respublikos Prezidento rankose.

Seimai dirbo vadovaudamiesi Seimo statutais. Buvo priimti trys Seimo statutai: 1921 m. Steigiamojo Seimo, 1924 m. Seimo statutas ir 1936 m. Seimo statutas. Seimo nariai turėjo įstatymų sumanymo teisę (ne mažiau kaip aštuoni parlamentarai galėjo siūlyti įstatymo projektą), teisę pateikti interpeliaciją Ministrų Kabinetui bei kiekvienas jų – paklausimo teisę. Steigiamojo Seimo atstovai turėjo teisinį imunitetą, be Seimo pritarimo jie negalėjo būti suimami, apieškomi, tikrinama jų korespondencija ir pan. 1922 m. Konstitucijoje nurodyta, kad Seimo kadencija trunka trejus metus, 1928 m. Konstitucijoje teigiama, kad Seimo kadencija – penkeri metai. Tokia Seimo kadencijos trukmė buvo nurodyta ir 1938 m. Konstitucijoje.

Visi Seimai posėdžiavo laikinojoje Lietuvos sostinėje Kaune. Steigiamojo Seimo atidarymas įvyko 1920 m. gegužės 15 d. Kaune, Miesto Teatre (dabar Kauno valstybinis muzikinis teatras). Kiti posėdžiai vyko Seimo rūmuose (dabar Kauno Maironio universitetinė gimnazija). Ten pat posėdžiavo I, II ir III Seimai. Seimo rūmuose perskaitytas ir 1927 m. balandžio 12 d. Seimo paleidimo aktas. IV Seimas posėdžiavo Teisingumo rūmuose, kuriuose buvo įsikūrusi Teisingumo ministerija ir Vyriausiasis Tribunolas (dabar Kauno valstybinė filharmonija).

Parlamentarizmo laikotarpiu formavosi tam tikros tradicijos. Prezidentas kviesdavo išrinktuosius Seimo narius susirinkti į pirmąjį posėdį. Prieš susirenkant į pirmąjį Seimo posėdį būsimi Seimo nariai, Vyriausybės atstovai, diplomatinis korpusas ir visuomenė buvo kviečiami dalyvauti pamaldose. Pirmajam posėdžiui vadovaudavo vyriausias amžiumi parlamentaras, o jauniausias tapdavo posėdžio sekretoriumi (šios tradicijos nesilaikė tik IV Seimas). Pirmojo Seimo posėdžio metu išrinktieji parlamentarai tardavo priesaikos arba pasižadėjimo žodžius, po kurių jie tapdavo visateisiais Seimo nariais (regis, šios prievolės išvengė tik Steigiamojo Seimo nariai).

 

Steigiamasis Seimas (1920-1922)

Lietuvos valstybės Prezidentas 1920 m. sausio 12 d. aktu, remdamasis Ministrų Kabineto pasiūlymu, paskelbė rinkimų į Steigiamąjį Seimą datą[120]. Rinkimai vyko 1920 m. balandžio 14–15 ir 16 dienomis. Valstybės Prezidentas

 A. Smetona vadovaudamasis Lietuvos Valstybės Laikinosios Konstitucijos Pamatiniais Dėsniais paskelbė, kad Lietuvos Steigiamasis Seimas rinksis 1920 m. „[...] gegužės 15 dieną 6 valandą vakarą Kaune, Miesto Teatro rūmuose.“[121]

Rinkimuose į Steigiamąjį Seimą varžėsi visos politinės partijos (išskyrus rinkimus boikotavusią Komunistų partiją), taip pat tautinių mažumų organizacijos bei susivienijimai ir įvairios grupės (iš viso sudarytas 31 kandidatų sąrašas)[122]. Rinkimų agitacijai sunkumų kėlė nuo 1919 m. pradžios Lietuvoje galiojęs karo stovis, tačiau iki Seimo rinkimų likus pusantro mėnesio karo stovis Lietuvos teritorijoje buvo panaikintas, išskyrus 30 kilometrų pasienio zoną. Vėliau paskelbta, kad ir joje: „[...] liuosai turi būti leidžiami priešrinkybiniai Steigiamojo Seimo susirinkimai ir piliečiams negali būti uždrausta judėjimas krašte anksčiau 11 valandos vakaro be įsakymo Vyriausiojo Kariuomenės Vado“[123]. Rinkimai vyko šešiose apygardose, kurias administravo Lietuvos valdžia. Dėl to, kad Vilnija buvo okupuota lenkų, o Klaipėdos krašto statusas dar nebuvo aiškus (jį administravo Prancūzija), ten rinkimai nevyko.

Į Steigiamąjį Seimą išrinkta 112 atstovų. Steigiamojo Seimo rinkimus laimėjo Lietuvos krikščionių demokratų blokas, kurį sudarė trys partijos: Lietuvos krikščionių demokratų partija, Lietuvos darbo federacija ir Lietuvos ūkininkų sąjunga. Šis blokas Seime gavo 59 vietas (52,7 proc. visų balsų). Antroji vieta atiteko Valstiečių liaudininkų blokui (jį sudarė Lietuvos socialistų liaudininkų demokratų partija ir Lietuvos valstiečių sąjunga), kuris gavo 29 vietas (25,9 proc.). Trečioje vietoje atsidūrė 14 vietų gavusi Lietuvos socialdemokratų partija. Likusias vietas pasidalino tautinės mažumos: Žydų demokratinis susivienijimas gavo 6 vietas, Lenkų centrinis rinkimų komitetas – 3 ir Lietuvos vokiečių komitetas – 1 vietą[124]. Į Steigiamąjį Seimą buvo išrinktos penkios moterys, tačiau per jo kadenciją dirbo aštuonios. Tarp 112 į Steigiamąjį Seimą išrinktų atstovų buvo 15 ūkininkų, 7 darbininkai, 4 amatininkai, 10 kunigų, 1 rabinas, 13 pedagogų (daugiausia mokytojų), 11 teisininkų, 11 gydytojų bei vaistininkų, 7 kariškiai, 15 valdininkų bei tarnautojų, 3 rašytojai, 3 inžinieriai, 3 agronomai ir 9 kitų profesijų atstovai (visuomenininkai, vargonininkas, kooperatininkas ir kt.)[125]. Steigiamajame Seime atstovauta visiems Lietuvos socialiniams sluoksniams. Seimo narių išsilavinimas buvo daug geresnis už vidutinių Lietuvos piliečių, tačiau asmenys, turintys aukštojo mokslo diplomus, Seime sudarė mažumą.[126] Buvo gana didelė Steigiamojo Seimo narių kaita.

1920 m. gegužės 18 d. priimtas Steigiamojo Seimo statutas, kuris reglamentavo Seimo darbą. Šio statuto pagrindą sudarė pakoreguotas ir papildytas Lietuvos Valstybės Tarybos statutas. Steigiamojo Seimo Prezidiumą sudarė: Steigiamojo Seimo Pirmininkas, kuriuo buvo išrinktas Aleksandras Stulginskis, du vicepirmininkai, du sekretoriai, turintys sprendžiamąjį balsą, du sekretoriai, turintys patariamąjį balsą. Steigiamojo Seimo nariai susibūrė į frakcijas, kurias galėjo sudaryti mažiausiai trijų parlamentarų grupė. Seime veikė iš įvairių frakcijų sudarytas Krikščionių demokratų blokas ir Valstiečių liaudininkų blokas. Atskirai veikė Lietuvos socialdemokratų partijos frakcija, Žydų frakcija, Lenkų frakcija, Lietuvos vokiečių komiteto atstovas frakcijos sudaryti negalėjo, taip pat buvo du Seimo nariai, kurie nepriklausė jokiai frakcijai. Seimo darbo pradžioje nuspręsta iš visų frakcijų atstovų sudaryti Seniūnų sueigą, kuri turėjo pagelbėti Seimo Prezidiumui organizuoti darbą.  Svarbų vaidmenį organizuojant Steigiamojo Seimo darbą atliko ir nuolatinės bei laikinosios komisijos. Jų užduotis buvo parengti arba apsvarstyti plenariniams posėdžiams teikiamų įstatymų projektus. Šio Seimo kadencijos metu veikė dvylika nuolatinių komisijų, kurios rūpinosi Konstitucijos, krašto apsaugos, žemės reformos, finansų, švietimo, socialinės apsaugos, užsienio reikalų, savivaldybių, prekybos, pramonės, ūkio ir kitais klausimais. Be nuolatinių komisijų, buvo sudaromos ir laikinosios komisijos įvairiems įvykiams ištirti.

Steigiamasis Seimas buvo pirmasis Lietuvos parlamentas, išrinktas demokratiniu, lygiu ir slaptu balsavimu. Jam pradedant darbą Valstybės Prezidentas A. Smetona pabrėžė, kad Lietuva jau turėjo svarbiausius valstybingumo požymius: savą žemės plotą, kariuomenę, valdžios aparatą, finansus bei užmegztus prekybinius ryšius su užsienio šalimis[127]. Steigiamasis Seimas perėmęs krašto valdymą susidūrė su iššūkiais: dalis Lietuvos teritorijos su sostine Vilniumi okupuota, neaiškus Klaipėdos krašto statusas, Lietuvos valstybės dar nebuvo pripažinusios Antantės valstybės, nesuderintos sienos su kaimyninėmis valstybėmis. 1920 m. vyko kovos su Lenkijos kariuomene. 1920 m. spalio 22 d. Steigiamasis Seimas nutarė laikinai nebešaukti plenarinių posėdžių, o savo narius pasiųsti į frontą, centrines ir vietines valdžios įstaigas ir ten organizuoti krašto gynybą. Nepriklausomybės kovose su lenkais žuvo Steigiamojo Seimo narys karininkas Antanas Matulaitis. Keli Seimo nariai buvo deleguoti į Londoną, Paryžių ir Romą, kur jie ketino padėti neutralizuoti antilietuvišką Lenkijos propagandą ir pagreitinti tarptautinį Lietuvos pripažinimą[128]. Seimas atnaujino plenarinius posėdžius tik 1921 m. sausio 17 d. Kol jie nevyko, veikė Seimo išrinktas Mažasis Seimas, kuri sudarė Seimo Pirmininkas A. Stulginskis ir šeši nariai: M. Krupavičius, A. Tumėnas, M. Sleževičius, V. Lašas, K. Venclauskis, N. Fridmanas. Šiai institucijai buvo pavestos pagrindinės Steigiamojo Seimo funkcijos: leisti įstatymus, tvirtinti paskolas, prižiūrėti įstatymų vykdymą[129]. Mažasis Seimas susirinko į 43 posėdžius.

Iki 1922 m. rudens Steigiamasis Seimas iš viso surengė 257 plenarinius (neskaitant 43 Mažojo Seimo) posėdžius, per kuriuos buvo priimta apie 300 teisės aktų: įstatymų, jų papildymų ir pakeitimų. Steigiamojo Seimo priimti įstatymai turėjo didelę įtaką tolesnei Lietuvos valstybės raidai. 1920 m. gegužės 15 d. Steigiamasis Seimas vienbalsiai priėmė Lietuvos valstybės nepriklausomybės proklamavimo dokumentą, kuris dar kartą, kaip ir 1918 m. vasario 16-osios aktas, paskelbė, kad Lietuva yra nepriklausoma valstybė. 1922 m. rugpjūčio 1 d. Steigiamasis Seimas priėmė Lietuvos Valstybės Konstituciją – pagrindinį šalies įstatymą. Jame pirmą kartą Lietuvos valstybės istorijoje buvo nurodyta, kad Lietuvos valstybė yra nepriklausoma demokratinė Respublika, kurios aukščiausioji valdžia priklauso tautai. 1922 m. vasario 15 d. šis Seimas priėmė pagrindinį Žemės reformos įstatymą, 1922 m. rugpjūčio 9 d. – Piniginio vieneto įstatymą, kuris skelbė, kad piniginis Lietuvos vienetas yra auksu paremtas litas, kurį sudaro 100 centų. Siekdamas užtikrinti finansinį stabilumą, 1922 m. rugpjūčio 11 d. Steigiamasis Seimas priėmė Lietuvos banko įstatymą.

Lietuvos Valstybės Taryba ir Steigiamasis Seimas užbaigė tautinio atgimimo tarpsnį. Steigiamasis Seimas priėmė nuolatinę valstybės Konstituciją, taip pat žemės reformos įstatymus, svarstė ir priiminėjo įvairias valstybės gyvenimo sritis reguliuojančius įstatymus (pvz., įvedė Lietuvoje metrinę matų, saikų ir svorių sistemą, įvedė Vidurio Europos laiką). Steigiamasis Seimas vykdė visų lygių vykdomosios valdžios įstaigų kontrolę, šiuo laikotarpiu sutvirtėjo tarptautinė Lietuvos padėtis. Per pustrečių metų Lietuvą de jure pripažino šešiolika valstybių[130]. Steigiamasis Seimas įtvirtino vakarietiškos demokratinės, parlamentinės valstybės principus, tikėjimo, sąžinės ir žodžio laisvę; lyčių ir tautų lygybę pagal įstatymą; asmens neliečiamumą ir jo privačios sąžinės ir žodžio laisvę.

Šaltinių apžvalga

Vytauto Didžiojo karo muziejuje saugomi atsišaukimai į Šaulių sąjungos narius[131], įsakymai kariuomenei: „Kariškiai renka į Steigiamąjį Seimą“, kuriuose pristatyta rinkimų tvarka, taisyklės kariškiams priešrinkiminiu laikotarpiu[132]; skelbimų lentoje esančioje nuotraukoje matyti Steigiamojo Seimo rinkimų plakatai[133]. Muziejuje saugomos nuotraukos, kuriose užfiksuota: pulkininko leitenanto K. Žuko atsisveikinimas su I atsargos batalionu prieš išvykstant į Steigiamąjį Seimą[134], visuomenė, sveikinanti susirinkusį Steigiamąjį Seimą Kaune (fone matomi transparantai su sveikinimais susirinkusiam Seimui)[135], ąžuoliuko sodinimo iškilmės atidarant Steigiamąjį Seimą (nuotraukoje Seimo nariai, Vyriausybės atstovai, Prezidentas A. Smetona)[136], pirmasis Steigiamojo Seimo posėdis Kauno Miesto teatre[137]. Vienoje iš nuotraukų įamžintas Steigiamojo Seimo narys, žurnalistas Juozas Pronskus su Lietuvos kariais, grįžusiais iš lenkų nelaisvės (J. Pronskus nelaisvėje laikytais varganomis sąlygomis)[138]. Išlikusių Vizitinių kortelių rinkinyje yra dr. Vlado Lašo – Steigiamojo Seimo nario vizitinė kortelė[139], jo paties nuotraukų[140]. Muziejaus fonduose sukaupta  Steigiamojo Seimo rinkimų plakatų.

Lietuvos centriniame valstybės archyve saugomi dokumentai, garso įrašai, kurie atskleidžia Steigiamojo Seimo veiklą ir reikšmę Lietuvos istorijoje. Tai Lietuvos Respublikos Ministrų Kabineto fonde (LCVA, f. 923) sukauptos dokumentų apie Steigiamojo Seimo veiklą bylos, Steigiamojo Seimo narių sąrašai, paklausimai ir interpeliacijos ministrams[141], Steigiamojo Seimo, I ir II Seimų narių paklausimų ministrams registracijos žurnalas[142], Steigiamojo Seimo posėdžių darbotvarkės, Ministrų Kabineto susirašinėjimo su Steigiamojo Seimo Pirmininku įstatymų ir kitais klausimais dokumentai, įstatymų projektai[143], 1922 m. valstybės pajamų ir išlaidų sąmatos, Pradžios mokyklų įstatymas, Seimo rinkimų, Valstybės tarnautojų atlyginimo įstatymai[144], Steigiamojo Seimo statutas[145], Steigiamojo Seimo, Mažojo Seimo posėdžių darbotvarkės, įsakymų, įstatymų, etatų projektai[146], Steigiamojo Seimo sekretoriato, Seimo raštinės instrukcijos[147], Steigiamojo Seimo narių išstojimo ir naujų įstojimo taisyklų projektas[148], Lietuvos Krikščionių demokratų bloko bei Lietuvos socialistų liaudininkų demokratų ir Valstiečių sąjungos bloko atstovų Steigiamajame Seime 1922 m. sausio 14–20 d. posėdžių protokolai[149], Respublikos Prezidento pareigas einančio Steigiamojo Seimo Pirmininko pasirašyti įstatymai, Valstybės Prezidento įsakymai: Steigiamojo Seimo susirinkimo vietos ir laiko paskelbimas, Steigiamojo Seimo rinkimų dienos nukėlimas; Ministro Pirmininko skelbimas išrinktiesiems Steigiamojo Seimo nariams atvykti į Ministrų Kabinetą ir pateikti informaciją apie save, Ministro Pirmininko įsakymas dėl Komisijos Steigiamojo Seimo atidarymo šventei surengti sudarymo[150]. Mykolo Sleževičiaus fonde (LCVA, f. 1437) saugomas 1920 m. rugsėjo 24 d. M. Sleževičiui išduotas Steigiamojo Seimo nario liudijimas (jame įrašyta Laikinosios Lietuvos Konstitucijos ištrauka apie Steigiamojo Seimo nario asmens neliečiamybę bei teises)[151]. Užsienio reikalų ministerijos fonde (LCVA, f. 383) laikomos telegramos, Ministrų Kabineto, „Eltos“ pranešimai apie Steigiamojo Seimo rinkimus, jų rezultatai kai kuriose apygardose, informacija apie Lietuvos Respublikos Seimą, jo sudėtį, Steigiamojo Seimo priimtą Lietuvos Valstybės Konstituciją[152]. Švietimo ministerijos fonde (LCVA, f. 391) išlikęs Kreipimasis į visas organizacijas, informuojant apie tvarką, kad Steigiamojo Seimo susirinkimo išvakarėse būtų galima išvengti suirutės. Steigiamojo Seimo 22-ojo posėdžio (1920 m. liepos 2 d. ryto 9 val.) darbų tvarka.[153] Gausūs  Steigiamojo Seimo Švietimo komisijos, LSLD ir Valstiečių sąjungos frakcijų bloko dokumentai. Yra išlikusi Socialdemokratų frakcijos rezoliucija Lietuvos universiteto steigimo klausimu[154]. Vytauto Didžiojo universiteto fonde (LCVA, f. 631) saugoma Lietuvos universiteto studento Antano Tamošaičio 1920–1925 m. asmens byla. A. Tamošaitis buvo Steigiamojo Seimo nariu, išrinktu VI (Utenos) rinkimų apygardoje[155]. Lietuvos centriniame valstybės archyve saugomas ir garso įrašas, parengtas „Laisvės“ radijui (garso įrašas nr. 110), kuriame užfiksuotas Steigiamojo Seimo minėjimas Čikagoje 1980 m.

 

I Seimas (1922–1923)

Laikinai Respublikos Prezidento pareigas ėjęs Steigiamojo Seimo Pirmininkas A. Stulginskis 1922 m. rugpjūčio 7 d. paskelbė I Seimo rinkimų datą[156]. Rinkimai į I Seimą vyko 1922 m. spalio 10–11 dienomis. Į pirmąjį posėdį šis Seimas susirinko 1922 m. lapkričio 13 d. Kaune. Žemaičių vyskupas Pranciškus Karevičius priėmė 38 Seimo narių priesaikas, kitų parlamentarų (29 atstovų) pasižadėjimą priėmė Respublikos Prezidentas A. Stulginskis[157].

Prieš rinkimus Vyriausioji rinkimų komisija gavo tris kartus daugiau kandidatų sąrašų nei į Steigiamąjį Seimą. Išskirtinis buvo Darbininkų kuopos sąrašas, po kurio pavadinimu slėpėsi pogrindinės Lietuvos komunistų partijos nariai[158]. Aršiausi ginčai vyko tarp Krikščionių demokratų ir Valstiečių liaudininkų blokų.

Į I Seimą išrinkti 78 parlamentarai. I Seime daugiausia balsų surinko Krikščionių demokratų blokas, gavęs 38 mandatus (Lietuvos ūkininkų sąjunga (LŪS) gavo 12, Lietuvių krikščionių demokratų partija (LKDP) – 15, Lietuvos darbo federacija (LDF) – 11); Lietuvos valstiečių sąjungos ir Lietuvos socialistų liaudininkų demokratų blokas – 19, Lietuvos valstiečių sąjunga (LVS) – 14, Lietuvos socialistų liaudininkų demokratų partija (LSLDP) – 5; Lietuvos socialdemokratų partija (LSDP) – 11; žydai – 3, lenkai – 2, darbininkų kuopos – 5. Iš 78 išrinktų I Seimo narių 45 prieš tai buvo Steigiamojo Seimo nariais[159]. Tarp I Seimo narių – šeši buvo Peterburgo lietuvių Seimo dalyviai, penki – Nepriklausomybės akto signatarai[160]. Į I Seimą buvo išrinktos trys moterys (bet I Seime iš viso dirbo keturios). I Seime, priešingai nei Steigiamajame Seime, akivaizdžiai dominavo inteligentija. I Seimo nariai dirbo susibūrę į frakcijas. Sunkiai sekėsi sudaryti nuolatines Seimo komisijas. Seimo veiklą komplikavo neaiški politinė dauguma, būta atvejų, kai nedrausmingus Seimo narius tekdavo pašalinti iš Seimo posėdžių.

Daugiausia vietų naujajame Seime gavo Krikščionių demokratų blokas, bet nė viena partija neturėjo aiškios daugumos. Baigėsi Steigiamojo Seimo metu trukęs krikščionių demokratų dominavimas. Aukščiausias valdžios institucijas – Seimo Prezidiumą, Ministrų Kabinetą – teko formuoti koaliciniu principu. Taip pat teko ieškoti kompromisų renkant Prezidentą.

Nesutarimai tarp frakcijų prasidėjo jau pirmuosiuose posėdžiuose. Antrajame Seimo posėdyje 1922 m. lapkričio 17 d. daug ginčų sukėlė Seimo rinkimų rezultatai, kuriuos atsisakė pripažinti tautinės mažumos. Protestuodamos jos nutarė Seimo darbe apskritai nedalyvauti. Per visą kadenciją lenkai ir žydai laikėsi pasyviai ir praktiškai parlamentinėje veikloje nedalyvavo.

Buvo sunku išrinkti Seimo Prezidiumą. 1922 m. lapkričio 21 dieną  laikinasis I Seimo Prezidiumas, kurį sudarė: Seimo Pirmininkas – Leonas Bistras; I vicepirmininkas – kanauninkas J. Staugaitis; sekretorius, turintis sprendžiamąjį balsą, Kazimieras Ambrozaitis; sekretorius, turintis patariamąjį balsą,

M. Markauskas. Šis Prezidiumas buvo mažesnis, nei numatė Seimo statutas, nes dėl partinių ginčų Seimui nepavyko išrinkti: antrojo vicepirmininko, antrojo sekretoriaus, turinčio sprendžiamąjį balsą, ir antrojo sekretoriaus, turinčio patariamąjį balsą. I Seimo Prezidiumas išrinktas 1922 m. sausio 23 d. (20-tame I Seimo posėdyje) jis pakeitė (iš esmės papildė) laikinąjį Prezidiumą. Seimo Pirmininku tapo L. Bistras[161].

Didžiosioms frakcijoms nesusitarus tarpusavyje ir nutrūkus deryboms, 1922 m. gruodžio 21 d. posėdyje vien dešiniųjų partijų balsais Lietuvos Respublikos Prezidentu buvo išrinktas Lietuvos ūkininkų sąjungos atstovas Aleksandras Stulginskis. Opozicija atsisakė pripažinti Prezidento rinkimų rezultatus. Konfliktas kilo dėl skirtingai interpretuoto Lietuvos Valstybės Konstitucijos paragrafo, kuris skelbė, kad Respublikos Prezidentą renka Seimas slaptu balsavimu absoliučia atstovų balsų dauguma.

I Seimo darbas dėl politinių rietenų buvo nekonstruktyvus, todėl, nepavykus patvirtinti Ministrų Kabineto ir atsinaujinus ginčams dėl Respublikos Prezidento rinkimų teisėtumo, 1923 m. kovo 13 d. posėdžio metu buvo perskaitytas Respublikos Prezidento A. Stulginskio ir Ministro Pirmininko E. Galvanausko 1923 m. kovo 12 d. pasirašytas įsakymas, kuriuo I Seimas buvo paleistas. Tame pačiame posėdyje buvo paskelbta naujo Seimo rinkimų data[162].

Nors ir būta politinių nesutarimų, Lietuva I Seimo laikotarpiu turėjo visus valstybingumo pagrindus, buvo visavertė valstybė, kurios valdžios institucijas pripažino užsienio valstybės. Daugiausia neaiškumų liko užsienio politikos srityje. Klaipėdos kraštas buvo prijungtas prie Lietuvos (1923 m. sausio mėnesį, Klaipėdos sukilimo metu), tačiau I Seimui priskiriama nesėkmė dėl Vilniaus diplomatijos fronte. 1923 m. kovo 15 d. Ambasadorių konferencija Vilniaus kraštą oficialiai pripažino Lenkijai[163].

Šaltinių apžvalga

Vytauto Didžiojo karo muziejaus rinkinyje yra nuotrauka, kurioje įamžintas I Seimo atidarymo posėdis. Joje – užsienio šalių diplomatų korpuso ložė, greta jos sėdi Žemaičių vyskupas Pranciškus Karevičius, kuris priėmė I Seimo narių katalikų priesaiką[164].

Lietuvos centriniame valstybės archyve saugomos bylos, kurios atskleidžia I Seimo darbą. Tai Lietuvos Respublikos Ministrų kabineto fonde (LCVA, f. 923) esantys dokumentai: Seimo rinkimų komisijos ir apygardų komisijų išlaidų apyskaitos, I Seimo atstovų trumpos biografijos (pavardė, vardas, amžius, apygarda, kurioje išrinkti, ar buvo Steigiamojo Seimo nariu, šeiminė padėtis, tautybė, tikyba, gimimo vieta, mokslo cenzas, pateikiamas užsiėmimo chronologija iki išrenkant į Seimą), susirašinėjimo su Seimo Prezidiumu ir kanceliarija įstatų, etatų tvirtinimo klausimai[165]. Čia ir  Lietuvos Respublikos Prezidento pasirašyti įsakymai, kuriais skelbiama I Seimo susirinkimo data, skelbiamas I Seimo atidarymas[166], Seime priimti įstatymai, kuriuos skelbė Respublikos Prezidentas, tarp įvairių įstatymų ir Seimo atstovų atlyginimo įstatymas.[167] Lietuvos socialdemokratų partijos fonde (LCVA, f. 937) saugomas Lietuvos socialdemokratų partijos Centro komiteto susirašinėjimas dėl dalyvavimo Seimo rinkimuose[168].

  

II Seimas (1923–1926)

Paleidus I Seimą buvo paskelbta naujo Seimo rinkimų data. Rinkimai į II Seimą vyko 1923 m. gegužės 12–13 dienomis. Į pirmąjį posėdį šis Seimas susirinko 1923 m. birželio 5 d. Kaune.

Kaip ir iki tol, per I Seimo rinkimus, aštuoniose Lietuvos apskrityse buvo palikta karo padėtis – kaip „pafrontės zonoje“[169]. Šioje zonoje rinkimų agitacija buvo ribojama, tačiau likusioje Lietuvoje vyko arši rinkiminė kova.

Į Seimą buvo išrinkti 78 atstovai. Krikščionių demokratų blokas gavo 40 vietų parlamente (Lietuvių krikščionių demokratų partijai teko – 14 vietų, Lietuvos ūkininkų sąjungai – 14, Lietuvos darbo federacijai – 12), Valstiečiams liaudininkams teko 16 vietų, socialdemokratams – 8, žydų atstovams – 7, lenkų – 4, vokiečių – 2, rusų – 1 vieta. Apie trečdalį Seimo narių sudarė pirmą kartą išrinkti atstovai. Per II Seimo kadenciją pasikeitė 17 atstovų, iš viso II Seime yra dirbę 95 atstovai[170]. Išrinktos trys moterys. Ir šiame Seime nė viena politinė partija nesudarė daugumos. Darbas buvo įmanomas tik koaliciniais pagrindais. Krikščionių demokratų ir valstiečių liaudininkų atstovai derėjosi dėl darbo koaliciniais pagrindais.

Seimo Prezidiumas buvo rinktas keletą kartų (jis buvo renkamas kiekvienos sesijos pradžioje, pasikeitus valdančiajai daugumai arba priėmus naująjį Statutą)[171]. II Seimo Pirmininkais buvo: Antanas Tumėnas, Justinas Staugaitis, Vytautas Petrulis, Jonas Staugaitis. Seniūnų sueiga, nors ir numatyta statute, nebuvo išrinkta, užuot dalyvavę joje frakcijų atstovai dalyvaudavo Seimo Prezidiumo posėdžiuose. II Seimo nariai dirbo susitelkę į frakcijas. Svarbų vaidmenį organizuojant Seimo darbą atliko komisijos. Pirmosios buvo išrinktos Mandatų komisija ir Komisijų komisija. Pradžioje buvo sudaryta keturiolika nuolatinių II Seimo komisijų. 1924 m. priėmus Seimo statutą komisijos buvo pertvarkytos[172].

II Seimas išskirtinis tuo, kad veikė visą Konstitucijos nustatytą kadenciją. Seimo įtaka ir reikšmė stiprėjo. Partijų centrinė vadovybė įgydavo vis didesnę įtaką, ėmė kontroliuoti savo atstovus Vyriausybėje. Tai buvo vidaus politikos stabilizacijos metai. Kita vertus, Seimo posėdžiuose atsiskleidė aštrėjantys ginčai tarp krikščioniškųjų partijų ir kairiųjų. Šios partijos labiausiai nesutarė dėl švietimo ir žemės reformos. Per Seimo posėdžius vykdavo aršios diskusijos, būdavo sunku surinkti reikalingą narių skaičių įstatymų svarstymui. Šio Seimo kadencija pažymėta dažna Vyriausybių kaita. Kalbant apie vidaus politiką II Seimo kadencijos metu vis dėlto pabrėžtinas stabilumas, o užsienio politikos srityje būta praradimų. Pavyko pasirašyti Klaipėdos konvenciją ir išvengti rimtų Lenkijos pretenzijų į vienintelį Lietuvos uostą, tačiau niekaip nesisekė sureguliuoti santykių su Vatikanu.

Šaltinių apžvalga

Vytauto Didžiojo karo muziejuje saugomos nuotraukos, kuriose užfiksuotas 1923 m. birželio 5 d. II Seimo atidarymo posėdis (jose įamžintas užsienio šalių diplomatų korpusas, trijų konfesijų atstovai, priėmę Seimo narių priesaikas: katalikų – J. Mačiulis-Maironis, stačiatikių – metropolitas Elevferijus, žydų – rabinas Abraomas Beras Šapiro[173], nuotraukoje matoma sausakimša Seimo posėdžių salė, kurioje, be Seimo ir Vyriausybės narių, mati ir  žmonių iš gatvės. Posėdžių salės sienos dekoruotos Lietuvos miestų herbais[174], kitose nuotraukose – II Seimo Pirmininkas, lankantis Lietuvos karo mokyklą[175]. 

Lietuvos centriniame valstybės archyve saugomos II Seimo darbo dokumentų bylos (Lietuvos Respublikos Ministrų kabineto fonde (LCVA, f. 923):  Seimo rinkimų komisijos ir apygardų komisijų išlaidų apyskaitos, susirašinėjimo su Seimo Prezidiumu ir Kanceliarija, įstatų, etatų tvirtinimo; su  Seimo Rūmų remonto klausimais susiję dokumentai[176]; Valstiečių liaudininkų sąjungos frakcijos pranešimo projektas Ūkininkų sąjungos ir Krikščionių demokratų frakcijoms Seime apie sutikimą dalyvauti Seimo posėdžiuose ir darbų programa (šis kreipimasis pavadinimu „Ūkininkų Sąjungos ir Krikščionių demokratų frakcijoms Seime“ buvo išspausdintas „Lietuvos žiniose“, 1923 06 06, p. 2–3, o atsakymas pavadinimu „Derybos dėl valdžios sudarymo. Valstiečių Liaudininkų Seimo frakcijai“ publikuotas „Lietuvos žiniose“, 1923 06 08, p. 2–3)[177]. Išlikęs susirašinėjimas tarp Seimo ir Vyriausybės dėl darbo organizavimo, įstatymų projektų svarstymo Seime ir pan.[178], Ministrų kabineto ir Užsienio reikalų ministerijos susirašinėjimas dėl Seimo Pirmininko V. Petrulio asmens įžeidimo ir to pasekmių. Dokumentuose užfiksuota, kad 1926 m. sausio 8 d. Ministrų Kabinetas prašė ministerijos pareikšti protestą Vokietijos Vyriausybei dėl „buv. Württembergo finansų ministerio W. Schall vokiečių spaudoje paleistų insinuacijų ant buvusio Ministerio Pirmininko ir Finansų Ministerio dabartinio Seimo Pirmininko p. V. Petrulio tikslu žeminti ir diskredituoti Lietuvos vyriausybę ir valstybę“[179].

  

III Seimas (1926–1927)

Respublikos Prezidentas A. Stulginskis 1926 m. kovo 8 d. aktu paskelbė naujo Seimo rinkimų datą[180]. Rinkimai į III Seimą vyko 1926 m. gegužės 8–9 dienomis. Šis Seimas į pirmąjį posėdį susirinko 1926 m. birželio 2 d.[181]

Artėjant rinkimams buvo pakeistas Seimo rinkimų įstatymas, svarbiausia jo pataisa – parlamentarų skaičius padidintas iki 85. Taip pat buvo įsteigta 10-oji rinkimų apygarda, kurią sudarė Klaipėdos kraštas, jos centru tapo Klaipėda[182]. Klaipėdos krašto gyventojai pirmą kartą gavo teisę rinkti Lietuvos Respublikos Seimą ir kandidatuoti į Seimo nario mandatą.

Per priešrinkiminę kampaniją į III Seimą buvo sudaryta netradicinė trijų partijų koalicija, į kurią įėjo Lietuvos valstiečių liaudininkų sąjunga, Lietuvos ūkininkų partija  (iki 1926 m. vasario 14 d. ji vadinosi „Santara“) ir Lietuvių tautininkų sąjunga. Nors Lietuvių tautininkų sąjunga (iki 1924 m. vasaros ji vadinosi Tautos pažangos partija) ir dalyvavo Seimo rinkimuose, bet į parlamentą nebuvo patekusi. Ši koalicija pasiteisino, į III Seimą buvo išrinkti Lietuvių tautininkų sąjungos ir Lietuvos ūkininkų partijos atstovai.  

III Seime Lietuvos darbo federacija gavo 5 mandatus, Lietuvos krikščionių demokratų partija – 14, lenkai – 4, Lietuvos socialdemokratų partija – 15, Lietuvių tautininkų sąjunga – 3, Lietuvos ūkininkų partija – 2, Lietuvos ūkininkų sąjunga – 14, Lietuvos valstiečių liaudininkų sąjunga – 22, Lietuvos vokiečiai ir klaipėdiečiai – 6 (vokiečiai – 1, Klaipėdos krašto vokiečiai – 5)[183]. Per trumpą III Seimo darbo laiką pasikeitė tik 7 jo nariai[184]. Iš 85 III Seimo narių 40 jau buvo dirbę II Seime. Rinkėjai daugiau palaikė kairiąsias partijas – socialdemokratus ir valstiečius liaudininkus. Nepaisant to, nė viena partija Seime nesudarė daugumos. Tapo aišku, kad Seimo išrinkta valdžia bus koalicinė. Valdančiosios koalicijos partneriais tapo valstiečiai liaudininkai, socialdemokratai ir tautinės mažumos.

III Seime dirbo Valstiečių liaudininkų frakcija, Žydų frakcija, Lietuvos darbo federacijos frakcija, Lenkų frakcija, Socialdemokratų frakcija, Lietuvių krikščionių demokratų frakcija, Lietuvos ūkininkų sąjungos frakcija, Tautininkų frakcija, Klaipėdiečių ir vokiečių frakcija[185]. Svarbios Seimo darbui   organizuoti buvo komisijos. Veikė nuolatinės komisijos, buvo ir laikinųjų[186].

III Seimo Prezidiumą sudarė: Seimo Pirmininkas – Jonas Staugaitis, I vicepirmininkas – Steponas Kairys, II vicepirmininkas – Jonas Steponavičius, I sekretorius – Rudolfas Kinderis, II sekretoriaus nepavyko išrinkti[187], ir tik 1926 m. liepos 2 d. pavyko išrinkti antrąjį sekretorių, juo tapo Balys Žygelis[188]. Po 1926 m. gruodžio 17 d. valstybės perversmo buvo išrinktas naujas Seimo Prezidiumas: Seimo Pirmininku tapo A. Stulginskis, I vicepirmininku – M. Krupavičius, II vicepirmininku – K. Ambrozaitis, I sekretoriumi – K. Masiliūnas, II sekretoriumi – P. Jočys[189].

III Seimui pateikta svarstyti keletas įstatymų projektų, kurie turėjo demokratizuoti krašto valdymą ir 1922 m. Lietuvos valstybės Konstitucijos nuostatas įgyvendinti praktiškai. 1926 m. birželio 17 d. III Seimas priėmė Karo stovio panaikinimo įstatymą. Pirmą kartą Lietuvos Respublikos istorijoje buvo panaikinta karo padėtis. 1926 m. liepos 6 d. III Seimas priėmė Amnestijos įstatymą. Įsigaliojus Amnestijos įstatymui, iš kalėjimų į laisvę paleisti politiniai kaliniai, tarp jų ir komunistai, komjaunuoliai. Buvo priimti ir kiti įstatymai, kurie panaikino demokratinių teisių ir laisvių apribojimus. 1926 m. liepos 6 d.  priimtas Baudžiamojo statuto pakeitimo pakeitimas, panaikinantis mirties bausmę Lietuvoje. Netrukus priimtas Spaudos įstatymo pakeitimas panaikino visus ligi tol galiojusius spaudos apribojimus. Dėl naujų pertvarkymų pirmą kartą šalies istorijoje leista laisvai šaukti susirinkimus,  įvestos spaudos, žodžio ir kitos demokratinės laisvės. Naujoji valdžia, taupydama valstybės lėšas, sumažino atlyginimus Prezidentui ir Ministrų Kabineto nariams, planavo sumažinti darbo užmokestį valstybės tarnautojams, įvesti civilinę metrikaciją ir kt.

Šiam Seimui teko du kartus rinkti Respublikos Prezidentą ir teko patirti perversmą. Dalis visuomenės nepalankiai sutiko III Seimo priimtus įstatymus, pasipiktinimas kilo dėl amnestijos taikymo, taip pat dėl leidimo steigti Lietuvoje lenkiškas mokyklas. Opozicijos spaudimas, dažni valstiečių liaudininkų ir socialdemokratų nesutarimai lėmė, kad 1926 m. gruodžio 17 d. Lietuvoje  nuversta demokratinė valdžia. Perversmą įvykdė karininkai, tačiau prie jo organizavimo prisidėjo ir tautininkai bei krikščionys demokratai. Paradoksalu, kad valdžioje buvusi kairiųjų koalicija nesureagavo į perspėjimus dėl planuojamo perversmo. 1926 m. gruodžio 16 d. 19 val. 24 min. III Seimas susirinko į posėdį, kuriame buvo svarstomas 1927-ųjų valstybės biudžetas. Posėdžiui užsitęsus,  3 val. 43 min. nakties (gruodžio 17 d.), į posėdžių salę įsiveržę ginkluoti kariškiai nutraukė Seimo posėdį ir įsakė parlamentarams išsiskirstyti. Perversmo metu kariškiai apsupo Prezidentūrą bei kitus svarbius pastatus, suėmė Prezidentą, Ministrų Kabineto narius bei keletą Seimo narių, kurie pasmerkė perversmininkų veiksmus. Prezidentas K. Grinius, verčiamas perversmo organizatorių, atstatydino paties paskirtą Mykolo Sleževičiaus Vyriausybę, o naująjį Ministrų Kabinetą pavedė sudaryti karininkų remiamam Augustinui Voldemarui. Netrukus perversmininkai privertė patį K. Grinių parašyti atsistatydinimo raštą, kuriuo jis atsisako Prezidento pareigų. Taip Prezidentas K. Grinius prisidėjo legalizuojant perversmo rezultatus. 1926 m. gruodžio 19 d. nepaprastajame posėdyje naujuoju Respublikos Prezidentu  išrinktas Antanas Smetona. Po perversmo III Seimas panaikino dalį iki tol savo paties priimtų įstatymų: sugrąžino karo padėtį, įvedė cenzūrą. 1927 m. balandžio 12 d. Prezidento A. Smetonos aktu III Seimas buvo paleistas.

Šaltinių apžvalga

Lietuvos centriniame valstybės archyve saugomos bylos, kuriose užfiksuotas III Seimo darbas. Tai Lietuvos Respublikos Ministrų Kabineto fonde (LCVA, f. 923) sukaupti Seimo ir Ministrų Kabineto susirašinėjimo dokumentai dėl Seimo darbo, įstatymų projektų pateikimo svarstyti Seime, Seimo narių interpeliacija dėl tarnautojų atleidimo iš darbo tvarkos, Seimo rezoliucija dėl Seimo rinkimų patikrinimo, 1927 m. Seimo pajamų ir išlaidų sąmatų projektai, susirašinėjimo su Seimo Prezidiumu valstybės biudžeto, įstatymų, įstatų ir etatų tvirtinimo klausimais dokumentai.[190]Be jų, čia laikomi sukaupti Seimo sušaukimo aktai, Seimo Prezidiumo raštai, patvirtinantys Prezidento rinkimų rezultatus, Seimo rinkimų dienų paskelbimo aktai, Prezidento grąžinti Seimui svarstyti įstatymų projektai,[191] Ministrų Kabineto posėdžių protokolai, kuriuose svarstytas Seimo narių algų avanso klausimas (dėl Seimo atstovų algų avansų už atostogų mėnesius)[192]. Mykolo Sleževičiaus fonde (LCVA, f. 1437) saugomas III Seimo Prezidiumo M. Sleževičiui išduotas Seimo nario liudijimas (jame – Seimo nario nuotrauka ir liudijimo tekstas, cituojama Lietuvos Valstybės Konstitucija, bylojanti apie Seimo nario asmens neliečiamybę, taip pat nurodoma, kad Seimo narys turi teisę nemokamai keliauti visais Lietuvos traukiniais)[193]. Igno Šeiniaus fonde (LCVA, f. 675) saugomi Seimo Pirmininko kvietimai dalyvauti renginiuose[194].

  

IV Seimas (1936–1940)

Prezidentas A. Smetona, 1927 m. balandžio 12 d. paleidęs III Seimą, neskubėjo skelbti naujų Seimo rinkimų. Tik XX a. 4-ojo dešimtmečio viduryje, tebesitęsiant ūkininkų neramumams Suvalkijoje, gyventojams ir opozicinėms partijoms vis aktyviau keliant naujo Seimo rinkimo idėją, imta dažniau kalbėti apie būtinybę sušaukti Seimą. Paskelbtas naujas Seimo rinkimų įstatymas. Tačiau remiantis juo kandidatų į Seimą negalėjo kelti visuomeninės organizacijos ir piliečių grupės. IV Seimas buvo išrinktas po devynerių metų pertraukos. Tai nebuvo demokratiškas parlamentas, veikiau vienas valdžios elementų, Respublikos Prezidento talkininkas.

1936 m. gegužės 9 d. Respublikos Prezidentas paskelbė naują Seimo rinkimų įstatymą ir IV Seimo rinkimų datą[195]. Rinkimai vyko 1936 m. birželio 9 ir 10 dienomis. 1936 m. birželio 3 d. „Vyriausybės Žiniose“ buvo paskelbtas visų kandidatų į IV Seimą vardinis sąrašas pagal apygardas ir apskritis (iš viso 144 kandidatai)[196]. 1936 m. liepos 3 d. Respublikos Prezidentas pasirašė aktą, kuriuo paskyrė Seimo susirinkimo datą: „[...] 1936 m. rugsėjo 1 dieną 10 val. tautos atstovo priesaikai duoti ir šaukiu Seimo pirmojo posėdžio 1936 m. rugsėjo 1 dieną 12 val. Kauno Seimo Rūmuose.“[197]. Nedemokratiniuose rinkimuose į IV Seimą buvo išrinkti 49 parlamentarai, iš kurių 42 atstovavo Lietuvių tautininkų sąjungai, 3 nariai atstovavo Klaipėdos kraštui. Priešingai nei ankstesniuose seimuose, IV Seime nebuvo moterų, taip pat ir frakcijų (nes Seimas „nepartinis“), nors būta pasiūlymų leisti tautos atstovams burtis į grupes ekonominiais, kultūriniais ir verslo bei profesijos pagrindais[198]. Pirmiesiems Seimo posėdžiams vadovavo Ministro Pirmininko J. Tūbelio paskirtas laikinasis Prezidiumas. 1936 m. rugsėjo 23 d. posėdyje tautos atstovai išrinko nuolatinį Seimo Prezidiumą, Seimo Pirmininku tapo Konstantinas Šakenis[199].

Seimo darbą smarkiai ribojo Respublikos Prezidento išleisti įstatymai. Seimas negalėjo savarankiškai parengti Seimo statuto. Seimo vaidmuo buvo smarkiai apribotas 1938 m. Konstitucijos. 91,3 proc. visų 1936–1940 m. Seimo priimtų įstatymų buvo pateikti Ministrų Tarybos, tik 8,7 proc. – pačių Seimo narių parengti įstatymų projektai, nors ir jie iš anksto buvo derinami su Vyriausybe[200]. Per visus ketverius savo veiklos metus Seimas priėmė tik vieną iš anksto su Ministrų Taryba nesuderintą įstatymą: 1938 m. spalio 4 d. papildymą Lituanistikos instituto statutui, šią mokslo įstaigą pavadindamas Antano Smetonos vardu.

IV Seimas pavasario sesiją baigė 1940 m. gegužės 31 d. Seimą į naują sesiją turėjo sušaukti Respublikos Prezidentas, tačiau to nebepadarė, nes 1940 m. birželio 15 d. Lietuva buvo okupuota. Respublikos Prezidento pareigas ėjęs Justas Paleckis, remdamasis 1938 metų Lietuvos Konstitucija, 1940 m. birželio 27 d. pasirašė aktą, kuriuo nuo 1940 m. liepos 1 d. IV Seimas buvo paleistas.

Šaltinių apžvalga

Lietuvos centriniame valstybės archyve saugomos bylos, kuriose užfiksuotas IV Seimo darbas.. Dauguma jų – Lietuvos Respublikos Ministrų Kabineto fonde (LCVA, f. 923). Tai IV Seimo posėdžių stenogramos[201]; Ministro Pirmininko kalbų, sakytų Seimo sesijose, tekstai ir juodraščiai[202]; Ministrų Kabineto susirašinėjimo su IV Seimo Pirmininku įstatymų, etatų ir kitų dokumentų tvirtinimo bei jų pakeitimo klausimais dokumentai, Tautos atstovų paklausimai  Ministrų Kabinetui vidaus ir užsienio politikos klausimais, Seimo posėdžių darbotvarkės[203]; Seimo statuto projektas, Seimo rinkimų rezultatai, Tautos atstovų sąrašai ir paklausimai Vyriausybei politikos klausimais, Seimo sesijų darbotvarkės, Seimo priimtų įstatymų projektai[204]; Klaipėdos krašto atstovų IV Seime[205] klausimas; nepaprastojo Seimo posėdžio 1938 m. kovo 19 d.  stenograma dėl Lenkijos ultimatumo užmegzti diplomatinius santykius tarp Lietuvos ir Lenkijos.[206] 1938 m. gegužės 24 d. Seimo ūkiškais reikalais rūpintis komisijos raštas Ministrui Pirmininkui, komisijos protokolas dėl kainų nustatymo mineralinėms trąšoms, darbo knygelių įvedimo žemės ūkio darbininkams, javų, sviesto, bekonų ir kiaušinių kainų palaikymo klausimai[207]; 1937 metų susirašinėjimas tarp Seimo biudžeto komisijos ir Valstybės Tarybos, kilus ginčui dėl kompetencijos ribų. Yra informacijos apie socialinės globos, pilietybės, administracinio teismo įstatymus [208]; 1939 m. gruodžio 22 d. Seimo komisija svarstė Lietuvos valstybės ordinų, medalių ir kitų pasižymėjimo ženklų įstatymo pakeitimo projektą[209]. Švietimo ministerijos fonde (LCVA, f. 391) saugomas 1937 m. IV Seimo svarstymui pateiktas Vytauto Didžiojo universiteto statuto projektas[210]. Vytauto Didžiojo karo muziejuje saugomos nuotraukos, kuriose įvairių renginių metu užfiksuotas IV Seimo Pirmininkas Konstantinas Šakenis[211], bei vinjetė, kurioje įamžinti IV Seimo nariai.

   

Prezidento institucija

1919 m. balandžio 4 d. buvo pakoreguoti „Lietuvos Valstybės Laikinosios Konstitucijos Pamatiniai Dėsniai“, kuriais remiantis įsteigta Lietuvos Valstybės Prezidento institucija. Prezidento institucija pakeitė Lietuvos Valstybės Tarybos Prezidiumą. Manyta, jog vienasmenio Prezidento institucija geriausiai atstovaus Lietuvos valstybės interesams, o svarbiausia – „prives Lietuvą iki Steigiamojo Seimo“. Pirmuoju Lietuvos valstybės Prezidentu išrinktas prieš tai Valstybės Tarybos Pirmininko pareigas ėjęs Antanas Smetona.

1919 m. Valstybės Prezidentui buvo pavesta vykdomoji valdžia, kurią jis vykdė per Ministrų Kabinetą, atskaitingą Valstybės Tarybai. Prezidentui pavestos šios funkcijos: „a) skelbia su savo parašu įstatymus ir sutartis su kitomis valstybėmis; b) kviečia Ministerį Pirmininką, paveda jam sudaryti Ministerių Kabinetą ir tvirtina jau sudarytą; c) atstovauja Valstybei; d) skiria pasiuntinius ir priimta akredituojamus svetimųjų valstybių pasiuntinius; e) skiria aukštesniuosius kariuomenės ir civilius Valstybės valdininkus; f) laiko savo žinioje kariuomenę Lietuvos nepriklausomybei bei josios žemių neliečiamybei ginti ir skiria Vyriausiąjį Kariuomenės Vadą; g) šaukia ir paleidžia Valstybės Tarybos sesijas“[212]. Prezidentui suteikta amnestijos teisė, jo žinioje buvo valstybės antspaudas. Taip pat nurodyta, kad „Visi Valstybės Prezidento skelbiamieji aktai turi būti Ministerio Pirmininko arba atitinkamo Ministerio parašu pažymimi“[213].

1920 m. birželio 12 d. Valstybės Prezidentas Antanas Smetona paskelbė Laikinąją Lietuvos Valstybės Konstituciją (kurią Steigiamasis Seimas priėmė 1920 m. birželio 2 d.)[214]. Joje Prezidentas  pavadintas ne Valstybės, o Respublikos Prezidentu. Ši Konstitucija vykdomąją valdžią pavedė Respublikos Prezidentui ir Ministrų Kabinetui. Ja remdamasis  Steigiamasis Seimas rinko Prezidentą. Iki Prezidento išrinkimo jo pareigas ėjo Steigiamojo Seimo Pirmininkas[215]. Laikinajai Konstitucijai įsigaliojus, 1920 m. birželio 12 d., Antanas Smetona Prezidento pareigas perdavė Steigiamojo Seimo Pirmininkui Aleksandrui Stulginskiui, kuris tapo ir einančiu Respublikos Prezidento pareigas asmeniu[216].

Steigiamajame Seime kilo ginčai dėl to, ar Lietuvai apskritai reikalinga Prezidento institucija, dalis politikų siūlė jos atsisakyti. Kairiosioms partijoms Prezidento institucija asocijavosi su monarchija, jos pakaitalu, su grėsme demokratijai ir antidemokratiška santvarka. Tuo tarpu tarp dešiniųjų buvo stiprios Prezidento institucijos šalininkų. Nepaisant abejonių, 1922 m. rugpjūčio 1 d. priimtoje Konstitucijoje buvo įtvirtinta Prezidento institucija. Prezidentui buvo pavestos iš esmės tik reprezentacinės funkcijos. Taip buvo įtvirtinta seimokratinė politinė sistema. Prezidentą rinko Seimas, jo kadencija truko trejus metus (tiek pat kaip ir Seimo). Respublikos Prezidentu galėjo būti renkamas kiekvienas Lietuvos Respublikos pilietis, kuris galėjo būti renkamas Seimo nariu, tačiau ne jaunesnis nei 35 metų amžiaus. Tas pats asmuo negalėjo būti renkamas Respublikos Prezidentu daugiau kaip dviem trimečiams iš eilės.

1926 m. gruodžio 17 d. įvykdžius valstybės perversmą, iš Prezidento pareigų buvo priverstas atsistatydinti prezidentas K. Grinius. Netrukus formaliai buvo įteisinti perversmo rezultatai. 1926 m. gruodžio 17 d. Lietuvos Respublikos Prezidentas Kazys Grinius, vadovaudamasis Konstitucijos 47straipsniu, patvirtino Ministro Pirmininko Augustino Voldemaro sudarytą Ministrų Kabinetą[217], o 1926 m. gruodžio 19 d. Seime Prezidentu buvo išrinktas perversmininkų kandidatu pasiūlytas A. Smetona. 1927 m. balandžio 12 d. tapo prezidentinio režimo pradžia, kai nepaskelbus naujo Seimo rinkimų buvo paleistas III Seimas. Lietuva buvo valdoma Prezidento dekretais. Nuosaikus autoritarinis A. Smetonos režimas rėmėsi karininkija, politine policija, tautininkais ir gausia valdininkija[218].

1928 m. gegužės 15 d. prezidento A. Smetonos pasirašytoje ir jo paties paskelbtoje naujoje Konstitucijoje Prezidentas tapo svarbiausia institucija, nebeliko Prezidento politinės atsakomybės Seimui, jam buvo suteikti platūs įgaliojimai užsienio politikos srityje, jis tapo Vyriausiuoju Kariuomenės Vadu. Prezidento kadencija buvo pailginta iki 7 metų. Pakito netgi Prezidento rinkimų tvarka – jį rinko ne Seimas, o Ypatingieji Tautos Atstovai, kuriuos išrinkdavo valsčių, apskričių ir miestų tarybos (vienas rinkėjas atstovaudavo 20 tūkstančių gyventojų), o Prezidentu galėjo būti išrinktas Lietuvos Respublikos pilietis, ne jaunesnis kaip 40 metų amžiaus. Prezidento institucijos reforma tuo nesibaigė. 1938 m. gegužės 12 d. Prezidentas paskelbė naują Lietuvos Respublikos Konstituciją, kurioje dar labiau sustiprino Prezidento įgaliojimus. Jam suteikta galimybė paleisti Seimą ar Vyriausybę, leisti įstatymus, kai nėra Seimo ar nevyksta Seimo sesijos. Prezidentui suteiktas absoliutus imunitetas: nei politiškai, nei teisiškai kadencijos laikotarpiu jis nebuvo atskaitingas  Seimui ir Vyriausybei. Konstitucija neribojo Prezidento perrinkimo, A. Smetona galėjo prezidentauti iki gyvos galvos. Prezidentas buvo Vyriausiasis Kariuomenės Vadas, Lietuvių tautininkų sąjungos vadovas, jaunalietuvių, skautų, Lietuvių mokytojų sąjungos šefas, Jaunųjų ūkininkų ratelių sąjungos globėjas. 1933 m. tautininkų suvažiavime A. Smetona buvo paskelbtas Tautos vadu[219].

Anuomet Prezidentas buvo renkamas netiesioginiuose rinkimuose. Pirmąjį Lietuvos Valstybės Prezidentą 1919 m. rinko Lietuvos Valstybės Tarybos nariai. Vėliau Prezidentą iš savo atstovų rinko I, II, ir III Seimo nariai. Net ir po 1926 m. gruodžio 17 d. valstybės perversmo iš Prezidento pareigų atsistatydinus Kaziui Griniui, Seime jau po dviejų dienų įvyko rinkimai, kurių metu Prezidentu buvo išrinktas Antanas Smetona. 1927 m. balandžio 12 d. paleidus Seimą ir artėjant Prezidento Antano Smetonos kadencijos pabaigai, Respublikos Prezidentas 1931 m. lapkričio 25 d. paskelbė Prezidento rinkimų įstatymą. Rinkimai vyko nedemokratiškai. Remdamiesi įstatymu Prezidentą rinko Ypatingieji Tautos atstovai. Šiuos Atstovus išrinkdavo valsčių, apskričių ir miestų tarybos (vienas rinkėjas atstovaudavo 20 tūkstančių gyventojų) rinkėjai. Kaune susirinkę Ypatingieji Tautos atstovai rinkdavo Prezidentą. Kandidatą galėjo iškelti ne mažesnė kaip dvidešimties atstovų grupė. 1931 m. gruodžio 11 d. Kaune susirinkę 116 Ypatingųjų Tautos atstovų vienbalsiai Respublikos Prezidentu išrinko vienintelį kandidatą A. Smetoną. Baigiantis Prezidento kadencijai, 1938 m. spalio 15 d.  paskelbtas Prezidento rinkimų įstatymo pakeitimas, kuriame „Ypatingieji Tautos Atstovai“ buvo pavadinti „Tautos Atstovais“, o prieš balsavimą susirinkusiems Tautos Atstovams susirinkimo pirmininkas buvo įpareigotas perskaityti kandidatų pavardes. Paskutiniai Respublikos Prezidento rinkimai iki okupacijos įvyko 1938 m. lapkričio 14 d. Prezidentą rinko 120 Atstovų, buvo perskaityta vienintelio kandidato pavardė. Prezidentu kitai kadencijai ir vėl buvo išrinktas Antanas Smetona.

1919–1940 m. į Prezidento postą buvo išrinkti trys asmenys: Antanas Smetona, Aleksandras Stulginskis ir Kazys Grinius. Ilgiausiai šiame poste, net penkiolika metų, išbuvo Antanas Smetona. Šešerius metus Prezidento pareigas ėjo Aleksandras Stulginskis (jis būdamas Steigiamojo Seimo Pirmininku dvejus metus Prezidento pareigas ėjo laikinai). Ir vos šešerius mėnesius Prezidento pareigas ėjo Kazys Grinius. Kazys Grinius buvo pirmasis Lietuvos Respublikos Prezidentas apsilankęs Klaipėdos krašte. Iš viso 1919 m.–1938 m. rinkimuose į Prezidento postą buvo iškeltos septynių asmenų: Antano Smetonos, Aleksandro Stulginskio, Kazio Griniaus, Ernesto Galvanausko, Jono Vileišio, ir dviejų moterų: Gabrielės Petkevičaitės-Bitės ir Felicijos Bortkevičienės (1926 m. birželio 7 d. rinkimuose) kandidatūros. Daugiausia kartų užimti Prezidento postą pretendavo Antanas Smetona – net šešis kartus iš septynių; jis Prezidentu buvo išrinktas keturis kartus. Iš septynerių rinkimų net keturiuose rinkėjai galėjo rinktis tik iš vienos kandidatūros.

1919–1940 m. Prezidento rinkimai vyko septynis kartus. Prezidentas pradėdavo eiti pareigas ne nuo išrinkimo momento, bet nuo tos akimirkos, kai prisiekdavo Konstitucijai. Prieškariu būta atvejų, kai Prezidentas būdavo išrenkamas ir prisiekdavo tą pačią dieną. Prezidento rinkimai vyko Kaune. Prezidentas dirbo ir gyveno taip pat Kaune. Ten pat buvo įsikūrusi ir Prezidento kanceliarija, kuri tvarkė Prezidento gaunamąją ir siunčiamąją korespondenciją, susirašinėjimo su įvairiomis įstaigomis dokumentus, taip pat tvarkė Prezidentūroje vykusių posėdžių, pasitarimų dokumentus, organizavo oficialių dokumentų saugojimą ir jų paskelbimą, tvarkė reprezentacijos, apdovanojimų pasižymėjimo ženklais reikalus.

Prezidento rinkimai vyko:

1919 m. balandžio 4 d. – rinko Lietuvos Valstybės Tarybos nariai. Išrinktasis Valstybės Prezidentas Antanas Smetona prisiekė Konstitucijai ir pradėjo eiti pareigas 1919 m. balandžio 6 d.;

1922 m. gruodžio 21 d. – rinko I Seimo nariai. Išrinktasis Respublikos Prezidentas Aleksandras Stulginskis prisiekė Konstitucijai ir pradėjo eiti pareigas  1922 m. gruodžio 21 d.;

1923 m. birželio 20 d. –  rinko II Seimo nariai. Išrinktasis Respublikos Prezidentas Aleksandras Stulginskis prisiekė Konstitucijai ir pradėjo eiti pareigas  1923 m. birželio 20 d.;

1926 m. birželio 7 d. – rinko III Seimo nariai. Išrinktasis Respublikos Prezidentas Kazys Grinius prisiekė Konstitucijai ir pradėjo eiti pareigas 1926 m. birželio 8 d.;

1926 m. gruodžio 19 d. – rinko III Seimo nariai. Išrinktasis Respublikos Prezidentas Antanas Smetona prisiekė Konstitucijai ir pradėjo eiti pareigas  1926 m. gruodžio 19 d.;

1931 m. gruodžio 11 d. – rinko Ypatingieji Tautos Atstovai. Išrinktasis Respublikos Prezidentas Antanas Smetona prisiekė Konstitucijai ir pradėjo eiti pareigas  1931 m. gruodžio 11 d.;

1938 m. lapkričio 14 d. – rinko Tautos Atstovai. Išrinktasis Respublikos Prezidentas Antanas Smetona prisiekė Konstitucijai ir pradėjo eiti pareigas  1938 m. gruodžio 12 d.

Nuo 1935 m. sausio 1 d. prie Respublikos Prezidento institucijos veikė Valstybės gynimo taryba, kurią sudarė Prezidentas, Ministras Pirmininkas, krašto apsaugos, finansų, užsienio reikalų, vidaus reikalų ministrai, Kariuomenės Vadas, kariuomenės tiekimo viršininkas. Kariuomenės Vadas buvo Valstybės gynimo tarybos referentas. Kiti ministrai dalyvaudavo, jei būdavo svarstomi jų srities klausimai. Posėdžius skelbė ir jiems vadovavo Respublikos Prezidentas. Tarybos nutarimai galėjo būti vykdomi tik patvirtinus Respublikos Prezidentui[220].

Prezidento institucija buvo panaudota sovietinės okupacijos metu inkorporuojant Lietuvą į Sovietų Sąjungos sudėtį. 1940 m. birželio 15-oji tapo Lietuvos okupacijos pradžia. Okupavimo ir aneksavimo procesas vyko formaliai laikantis 1938 m. Konstitucijos bei kitų Lietuvos Respublikos teisės aktų. 1940 m. birželio 14 d. Lietuva gavo Sovietų Sąjungos ultimatumą, kurio reikalavo sudaryti naują, Maskvai priimtiną Vyriausybę, įsileisti į Lietuvos teritoriją neribotą Sovietų armijos kontingentą. Naktį iš 1940 m. birželio 14 d. į 15 d. posėdžiavę Valstybės gynimo tarybos, Ministrų Tarybos nariai ir Prezidentas priėmė sprendimą nesipriešinti į Lietuvą įžengiančiai Sovietų Sąjungos kariuomenei ir priėmė ultimatumą. Prezidentas Antanas Smetona nusprendė pasitraukti iš Lietuvos. Prieš išvykdamas jis pasirašė aktą, kuriuo, pasiremdamas Konstitucija, pavedė Ministrui Pirmininkui Antanui Merkiui pavaduoti Respublikos Prezidentą. Tačiau pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją Prezidentą pavaduojantis asmuo neturėjo visų Prezidento galių ir nebuvo valstybės vadovas. Todėl buvo bandoma išplėsti konstitucines Ministro Pirmininko A. Merkio galias. Sovietams to reikėjo, kad ateityje nekiltų abejonių dėl būsimos marionetinės vyriausybės teisėtumo. Sudarant Vyriausybę aktyviai dalyvavo iš Maskvos atsiųstas ypatingasis Sovietų Sąjungos Vyriausybės įgaliotinis V. Dekanozovas, kurio tikslas buvo prijungti Lietuvą prie Sovietų Sąjungos vadovaujantis Lietuvos Respublikos Konstitucija ir įstatymais. Tam buvo būtina sudaryti teisinę regimybę. 1940 m. birželio 16 d. Ministrų Taryba viršydama savo įgaliojimus priėmė nutarimą, kuriuo A. Smetonos išvykimą pavadino „atsistatydinimu iš Respublikos Prezidento pareigų“[221]. Prezidento pareigas ėjęs A. Merkys įgavo visas Konstitucines Respublikos Prezidento galias. 1940 m. birželio 17 d. Prezidento pareigas ėjęs A. Merkys pasirašė du aktus, pirmuoju jis paskyrė Justą Paleckį Ministru Pirmininku ir pavedė jam sudaryti Ministrų Tarybą, o antruoju patvirtino naują Vyriausybę (jos sudėtį padiktavo V. Dekanozovas). Patvirtinęs J. Paleckio Vyriausybę A. Merkys tuojau pat atsistatydino. Tą pačią dieną Respublikos Prezidento pareigas pradėjo eiti J. Paleckis, Ministro Pirmininko – V. Krėvė-Mickevičius. 1940 m. rugpjūčio 25 d. marionetiniam Liaudies Seimui priėmus Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos Konstituciją, kuri buvo parengta laikantis SSRS Konstitucijos principų, Lietuvos Respublikos Prezidento institucija ir Prezidento kanceliarija panaikinta. Ironiška, kad šios Konstitucijos tituliniame lape išspausdintas LTSR herbas, tačiau abu tekstai pasirašyti ir sutvirtinti reljefiniu Lietuvos nepriklausomybės laikų Prezidento antspaudu su užrašu „Lietuvos Respublikos Prezidentas“, kurio centre pavaizduotas Lietuvos valstybės ženklas – Vytis[222].

Šaltinių apžvalga

Daugiausia informacijos apie Prezidento institucijos raidą Lietuvoje 1919–1940 m. teikia Lietuvos centriniame valstybės archyve (LCVA) saugomi dokumentai, nuotraukos ir garso įrašai, taip pat Vytauto Didžiojo karo muziejuje (VDKM) esantys eksponatai (plakatai, Prezidentų portretai, nuotraukos).

Kaip minėta, išsamiausias dokumentų rinkinys, leidžiantis susipažinti su Prezidento institucijos ir Prezidento kanceliarijos veikla, yra saugomas Lietuvos centriniame valstybės archyve, Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarijos fonde (LCVA, f. 922). Šį fondą sudaro Prezidento patvirtinti įstatymai, įsakymai, įstatai, Prezidento aktai, Laikinosios Vyriausybės patvirtinti įstatymai, įsakymai, įstatai, instrukcijos, taisyklės, pranešimai, protokolų nuorašai, susirašinėjimai, Lietuvos santykių su užsienio valstybėmis, organizacijų ir įstaigų veiklos klausimais susiję  dokumentai, Valstybės Tarybos aiškinamieji raštai dėl įstatymų ir jų projektų, Lietuvos diplomatinių įstaigų Pietų Afrikoje, Prancūzijoje, Brazilijoje ir Lietuvos informacijos biuro Šveicarijoje politiniai pranešimai, pranešimai apie Lietuvos delegacijos veiklą Tautų Sąjungoje, politiką, ekonomiką, Prezidento rinkimų dokumentai, dokumentai apie Klaipėdos kraštą, duomenys apie Lietuvos importą, eksportą, prekių ir žaliavų kainas, Gedimino ordino diplomai, finansų dokumentai. Dokumentai parašyti lietuvių, prancūzų, vokiečių, anglų, latvių kalbomis. Šiame fonde taip pat sukaupti Prezidento kanceliarijos dokumentai, Prezidentui siųsti laiškai, slapti pranešimai ir ataskaitos apie opozicijos nuotaikas, apie nelojalius katalikų kunigus, kurie pamoksluose pasisakė prieš Vyriausybę ir Prezidentą. Čia laikomi ir perversmų prieš Prezidentą A. Smetoną organizatorių malonės prašymai, kuriuose ištremti ir įkalinti perversmininkai prašo malonė, dovanoti bausmę ir leisti grįžti gyventi ir dirbti Kaune; įvairių katalikiškų organizacijų raštai, laiškai Prezidentui su prašymais neįvesti Lietuvoje civilinės metrikacijos, nevaržyti katalikų organizacijų veiklos. Gausu medžiagos apie Prezidento rinkimus, vykusius 1931 m. gruodžio 11 d.[223] ir 1938 m. lapkričio 11 d.[224] Kaune. Informacijos apie Prezidento instituciją ir Prezidento rinkimus yra ir Vidaus reikalų ministerijos Savivaldybių departamento fonde (LCVA, f. 379). Tai dokumentai, susiję su 1931 m. Prezidento rinkimais, rinkėjų sąrašai, sudaryti  1931 m. gruodžio 2 d. pagal apskritis, juose nurodyta kai kurių rinkėjų užsiėmimas ir politinės pažiūros[225]. Archyve saugoma nuotraukų kolekcija, kuriose įamžintos Prezidentų K. Griniaus ir A. Smetonos priesaikos ceremonijos. Igno Šeiniaus fonde (LCVA, f. 675) saugomi 1927 m. Vytauto Didžiojo ordino projektai, atskleidžiantys valstybės apdovanojimų reformos eigą[226]. Lietuvos Respublikos Ministrų kabineto fonde (LCVA, f. 923) saugomi dokumentai: Ministrų Kabineto posėdžių, vykusių prezidentūroje, kuriems pirmininkavo Respublikos Prezidentas, protokolai[227]; dokumentai dėl Prezidento ir Prezidentūros tarnautojų atlyginimo skyrimo; 1926 m. kovo mėn. Prezidento institucijos sąmata, Prezidento adjutanto, Respublikos Prezidento atlyginimo klausimai[228]; Prezidento įsakymai, kuriais jis skyrė Lietuvos Banko pirmininką, jo pavaduotoją, kitų institucijų vadovaujančius asmenis. Šiame fonde taip pat saugomi Prezidento aktai dėl Ministrų Kabineto paskyrimo bei paleidimo, įvairių asmenų skyriamo į valstybines pareigas dokumentai, pensijų skyrimo įsakymai, bausmių dovanojimo aktai[229], Prezidentų kalbos, paskaitos, atsišaukimai. Seimo rinkimų dienų paskelbimo aktai, Seimo sušaukimo aktai, Prezidento aktai ir raštai, kuriais Ministrui Pirmininkui pavedama sudaryti Vyriausybę. Be jau išvardytų šaltinių, labai svarbūs ir šie: buvusio Prezidento A. Stulginskio ir M. Krupavičiaus pasirašyta 1938 m. lapkričio 22 d. pro memoria Ministrui Pirmininkui apie padėtį Lietuvoje, Vyriausybė kaltinama negebėjimu atsiliepti į plačiausius lietuviškos visuomenės sluoksnius ir pan.[230]; buvusio Prezidento K. Griniaus 1939 m. rugsėjo 20 d. radiofono paskaitos (apie Lietuvos padėtį prasidėjus Antrajam pasauliniam karui) nuorašas. Paskaitos tekstas pateiktas cenzūrai, tačiau atsidūrė Ministro Pirmininko fondo byloje[231]. Šiame fonde saugomi dokumentai, susiję su Prezidento rinkimasi: 1923 m. Prezidento rinkimų Seime neaiškumai, tapę viena iš priežasčių paleisti I Seimą[232]; Lietuvos Respublikos Seimo Prezidiumo pranešimas Ministrui Pirmininkui L. Bistrui, patvirtinantis, kad įvyko 1926 m. birželio 7 d. Prezidento rinkimai[233]; Seimo Prezidiumo pranešimas apie A. Smetonos išrinkimą 1926 m. gruodžio 19 d. Respublikos Prezidentu[234]. Šiame fonde taip pat saugomos bylos, susijusios su 1931 m. Prezidento rinkimais: Ypatingųjų Tautos atstovų rinkimų protokolai, duomenys pateikti pagal apskritis, pateikiami kandidatų į Ypatinguosius tautos atstovus, jų rinkikų sąrašai pagal apskritis, nurodytas rinkėjų amžius, užsiėmimas: Alytaus, Biržų, Kauno, Kėdainių, Kretingos, Marijampolės, Mažeikių, Panevėžio apskričių, Kauno ir Panevėžio miestų[235]; Telšių, Trakų, Ukmergės, Utenos, Vilkaviškio, Zarasų apskričių[236]. Taip pat saugomos 1938 m. lapkričio 4 d. Tautos atstovų (turėjusių rinkti Respublikos Prezidentą) rinkimų bylos, kuriose yra Tautos atstovų rinkėjų sąrašai (nurodomi rinkėjų vardai, pavardės, gyvenamoji vieta, užsiėmimas, pagrindas, kuriuo suteikiama teisė rinkti Tautos atstovus), aprašyta rinkimų procedūra, rinkimų protokolai. Medžiaga pateikta pagal apskritis[237]. Dokumentai byloja, kad Kretingos apskrityje buvo kilusi abejonė dėl Tautos atstovų rinkimų skaidrumo: esą Kretingos apskrities viršininkas  davęs nurodymus Tautos atstovų rinkėju.[238]. Tarp kandidatų į Prezidento rinkėjus buvo ir artimų A. Smetonai asmenų, šeimos narių, tolimesnių giminaičių, bendražygių. Aprašyta Prezidento rinkimų ceremonija, Respublikos Prezidento priesaikos aktas[239]. Reikšmingas Švietimo ministerijos fondas (f. 391), kuriame saugomi Prezidento parašu patvirtinti aktai, kuriais į atitinkamas pareigas Lietuvos Vytauto Didžiojo) universitete (nuo 1930 m).  buvo skiriami docentai, prorektoriai, rektoriai ir kiti darbuotojai, Valstybės teatro direktorius, administracijos darbuotojai ir pan. Nemažą dalį dokumentų sudaro stiprėjančią Prezidento instituciją demonstruojantys dokumentai. Papildomos informacijos teikia Lietuvos centriniame valstybės archyve saugojami fotodokumentai (LCVA albumas: A14). Tai nuotraukos, kuriose įamžintos Prezidentų kelionės po Lietuvą, jų apsilankymai kariuomenės daliniuose, prekybos ir pramonės parodose, visuomeninių organizacijų šventėse. Nuotraukose įamžintas pirmasis Lietuvos Respublikos Prezidento vizitas į Klaipėdos kraštą, taip pat įamžintos Prezidento A. Smetonos kelionės po Lietuvą jau po 1926 m. gruodžio 17 d. perversmo. Įdomios informacijos apie Prezidento instituciją, Prezidentų asmenybes, jų privatų gyvenimą teikia „Amerikos balso“ garso įrašai, kurie taip pat yra saugomi Lietuvos centriniame valstybės archyve. Juose kalbama apie Antano Smetonos žūtį Jungtinėse Amerikos Valstijose[240]; apie Kazį Grinių pasakoja žmona Kristina Grinienė (pasakoja apie perversmą, okupaciją)[241]; taip pat išsaugota laida apie 1950 m. mirusį Kazį Grinių, jo sūnus skaito tėvo rašytą atsišaukimą į tautą[242]. Lietuvos okupaciją ir aneksijos eigą atskleidžia Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo fondo (LCVA, f. R-758) dokumentai: Lietuvos valstybės institucijų žlugimą po Sovietų Sąjungos okupacijos 1940 m., šių institucijų ir Konstitucijos išnaudojimą bandant sukurti savanoriško Lietuvos inkorporavimosi į Sovietų Sąjungą regimybę. Tai Lietuvos Liaudies Seimo 1940 m. priimti valstybinės santvarkos pakeitimo, Lietuvos TSR Konstitucijos priėmimo  ir kiti įstatymai[243],

Vytauto Didžiojo karo muziejaus rinkinyje saugoma ekstra telegrama, informuojanti apie 1926 m. gruodžio 19 d. Prezidento rinkimus.[244] Albume „Vaizdai iš Lietuvos atgimimo“ (VDKM, Fa-17699) yra nuotraukų, kuriose matyti, kaip Lietuvos Valstybės Prezidentas A. Smetona pasitinka Britų karinės misijos atstovą plk. Rowan-Robinsonq, dalyvauja kariuomenės parade[245]. Nemažai Prezidento A. Smetonos nuotraukų, kuriose jis įsiamžinęs su Lietuvos karininkais[246]. Muziejuje saugomas K. Griniaus portretas, nutapytas 1926 m. birželio mėn. jam tapus Respublikos Prezidentu[247], taip pat 1931 m. Prezidento rinkimų agitacijai skirtas atsišaukimas, raginantis balsuoti už kandidatą į Prezidentus A. Smetoną, tekste iškeliami A. Smetonos nuopelnai[248]. Muziejuje saugoma daugybė Lietuvos Respublikos Prezidentų A. Smetonos, A. Stulginskio, K. Griniaus nuotraukų, kuriose Prezidentai įamžinti per įvairiu susirinkimus, parodas, vizitus.

  

Ministrų kabinetas

Ministrų kabineto, sinonimiškai vadinto Vyriausybe, funkcijas apibrėžė Konstitucijos. 1922 m. ir 1928 m. Lietuvos Respublikos Konstitucijose Vyriausybe vadinamas Ministrų Kabinetas kartu su Prezidentu. Tik 1938 m. Konstitucijoje Vyriausybė sutapatinama su Ministrų Taryba (tai pakeistas Ministrų Kabineto pavadinimas). Ministrų Kabinetui vadovavo Ministras Pirmininkas. Respublikos Prezidentas skyrė Ministrą Pirmininką ir pavedė jam sudaryti Ministrų Kabinetą, taip pat tvirtinti sudarytąjį kabinetą ir priimti Kabineto atsistatydinimą. 1938 m. Konstitucijoje atsirado nauja pareigybė – Ministro Pirmininko pavaduotojas[249]. Pagal 1922 m. ir 1928 m. Konstitucijas, Ministrų Kabinetas buvo solidariai atsakingas Seimui už bendrą Vyriausybės politiką, o Seimui pareiškus nepasitikėjimą privalėjo atsistatydinti. Pagal 1938 m. Konstituciją Seimas tiesiogiai nebegalėjo pareikšti nepasitikėjimo Ministrų Taryba (galėjo nepritarti Ministro Pirmininko atsakymams į interpeliaciją). Ministrų Kabinetas kolegialiai sprendė vidaus ir užsienio politikos klausimus, rengė įstatymų projektus, svarstė ir teikė priimti Seimui, o kai nebuvo Seimo – tvirtinti Respublikos Prezidentui. Pristatydavo Seimui ratifikuoti tarptautines sutartis, sudarydavo valstybės biudžeto projektą ir pristatydavo jį Seimui priimti, o jo nesant – Respublikos Prezidentui, sprendė kitus klausimus bei svarstė ministrų pasiūlymus. Respublikos Prezidentas turėjo teisę dalyvauti Ministrų Kabineto posėdžiuose ir jiems pirmininkauti. 1938 m. Konstitucijoje nurodyta, kad Ministrų Tarybos posėdžiuose patariamojo balso teise dalyvauja Valstybės kontrolierius. Respublikos Prezidentas, jei dalyvavo posėdyje, tai jam ir vadovavo.

1918–1940 m. Lietuvoje veikė dvidešimt vienas Ministrų Kabinetas. Ministro Pirmininko pareigas ano meto Lietuvoje ėjo dvylika asmenų. Ministrais Pirmininkais yra buvę: Augustinas Voldemaras, Mykolas Sleževičius, Pranas Dovydaitis, Ernestas Galvanauskas, Kazys Grinius, Antanas Tumėnas, Vytautas Petrulis, Leonas Bistras, Juozas Tūbelis, Vladas Mironas, Jonas Černius, Antanas Merkys.

1918–1940 m. veikė Finansų, Krašto apsaugos, Susisiekimo, Švietimo, Teisingumo, Užsienio reikalų, Vidaus reikalų, Žemės ūkio ministerijos. Jų pavadinimai keitėsi, kito ir jų veiklos sritys. Nepriklausomybės pradžioje kurį laiką veikė atskiros ministerijos, vėliau tapusios kitų ministerijų departamentais: Darbo ir socialinės apsaugos ministerija 1919 m. tapo Vidaus reikalų ministerijos departamentu. Taip pat buvo įsteigtos Maitinimo ir viešųjų darbų, Tiekimo ir maitinimo bei Prekybos ir pramonės ministerijos. Ministrų kabinete kurį laiką veikė Ministras be portfelio žydų reikalams (1918 m. gruodžio 11 d.–1922 m.), kurio tarnyba vėliau buvo pertvarkyta į Žydų reikalų ministeriją (1922 m.–1924 m. kovo mėn.). Žydų reikalų ministerija siekė žydų tautinės ir kultūrinės autonomijos, prižiūrėjo žydų įstaigų veiklą, tarpininkavo tarp žydų ir valdžios įstaigų, palaikė ryšius su tarptautinėmis ir užsienio žydų organizacijomis, rūpinosi žydų bendruomenių, žydų mokytojų seminarijos organizavimo, žydų švietimo, karo pabėgėlių, emigrantų, labdaros, savitarpio pagalbos ir tautinės kultūros reikalais. Ministrų kabinete taip pat veikė Ministras be portfelio gudų reikalams (1918 m. gruodžio 9 d.–1923 m. gruodžio 31 d.). Jis atstovavo ir gudams ir gynė jų interesus, rūpinosi ekonominiais, kultūriniais ir švietimo reikalais, leido spaudos biuletenius.

Svarbiausios ministerijos, kurios įėjo į 1918 m. lapkričio 11 d. sudarytą pirmąjį Ministrų Kabinetą ir buvo svarbios visą Nepriklausomybės laikotarpį, tai: Finansų, prekybos ir pramonės ministerija, vėliau pavadinta Finansų ministerija, ji įgyvendino valstybės finansų politiką; Krašto apsaugos ministerija (pirmajame Ministrų Kabinete ji vadinta Apsaugos ministerija), jos uždavinys buvo suorganizuoti savanorių kariuomenę. Krašto apsaugos ministerija rūpinosi valstybės gynybos ir apsaugos organizavimu, valstybės ir kariuomenės parengimu karui, kariuomenės aprūpinimu ir finansavimu. Krašto apsaugos ministras buvo visos kariuomenės viršininkas, leido įsakymus kariuomenei, tvirtino kariuomenės etatus, ginkluotės pavyzdžius, kariuomenės kultūrinių ir ekonominių organizacijų įstatus, skyrė ir atleido karininkus. Susisiekimo ministerijos žinioje buvo visų Respublikos susisiekimo kelių ir kitų objektų statymas ir eksploatavimas. Ministerija vadovavo Geležinkelių, Paštų, Telegrafų ir Telefonų (vėliau – Pašto), Plentų ir Vandens kelių (vėliau – Kelių) valdyboms, Klaipėdos uostui, civilinei aviacijai. Ministerijos žinioje buvo Aukštesnioji technikos mokykla. Švietimo ministerija įgyvendino valstybės švietimo, mokslo ir kultūros politiką. Ši ministerija vadovavo Lietuvos švietimo (išskyrus žemės ūkio, technikos ir karo mokyklas), mokslo, kultūros ir kulto įstaigų darbui. Teisingumo ministerija kūrė teisėsaugos sistemą valstybėje, leido teisėsaugą reglamentuojančius teisės aktus, steigė, organizavo ir prižiūrėjo teisėsaugos įstaigų darbą. Jos žinioje buvo teismai, prokuratūra, notarai ir teismo antstoliai, suimtųjų namai – kalėjimai, areštinės ir mažamečių drausmės auklėjamosios įstaigos. Teisingumo ministerija tvarkė nubaustųjų malonės prašymo bylas, siunčiamas Respublikos Prezidentui. Užsienio reikalų ministerija formavo ir įgyvendino valstybės užsienio politiką, atstovavo Lietuvos Respublikai užsienyje, palaikė diplomatinius ir konsulinius santykius su užsienio valstybėmis, ryšius su tarptautinėmis organizacijomis, vadovavo Lietuvos Respublikos diplomatinių atstovybių ir konsulinių įstaigų veiklai užsienyje, pagal savo kompetenciją Lietuvos Respublikos vardu vedė derybas ir sudarinėjo tarptautines sutartis, prižiūrėjo jų vykdymą, rinko ir teikė žinias apie užsienio valstybes, rūpinosi prekybinių ir ekonominių santykių plėtojimu, gynė Lietuvos Respublikos piliečių interesus užsienio valstybėse bei sprendė svetimšalių padėties Lietuvoje klausimus, rengė įstatymus ir kitus teisės aktus veiklos klausimais. Vidaus reikalų ministerijos žinioje buvo valstybės sienų apsauga. Ministerijai priklausė apskričių viršininkai (Lietuvos teritorija buvo padalinta į dvidešimt apskričių, Klaipėdos krašto teritoriją sudarė dar trys apskritys), viešoji ir saugumo policija, visų savivaldybių veiklos priežiūra, sveikatos reikalai, statybos planavimas bei jos priežiūra, socialinis draudimas, socialinė globa, viešųjų darbų organizavimas ir kita. Žemės ūkio ministerija tvarkė šalies žemės ūkį, globojo iš vokiečių okupacinės valdžios perimtą privatų ir valstybinį turtą, dvarus, miškus, vandens telkinius, trobesius, inventorių ir kita, prižiūrėjo savanorių aprūpinimą žeme bei žemės reformos vykdymą.

Prie Ministrų Kabineto veikė pagalbinės įstaigos: Ministrų kabineto kanceliarija; „Vyriausybės žinių“ redakcija („Vyriausybės žinios“ buvo oficialus leidinys, kuriame buvo skelbiami įstatymai, pajamų bei išlaidų sąmatos, tarptautinės sutartys, Respublikos Prezidento aktai, ministrų įsakymai, oficialūs skelbimai); Ministerijų juriskonsultų komisija (veikė 1919–1928 m., komisiją sudarė jos pirmininkas – Ministrų Kabineto juriskonsultas ir nariai – visų ministerijų juriskonsultai. Komisija peržiūrėdavo įstatymų projektus ir reikšdavo pastabas prieš juos perduodama svarstyti Ministrų Kabinetui. 1928 m. įsteigta Valstybės Taryba perėmė komisijos darbą, pati komisija buvo likviduota.); Skundams dėl pensijų ir pašalpų skyrimo svarstyti komisija; Klaipėdos krašto komisija (ją sudarė pirmininkas – Ministrų Kabineto generalinis sekretorius ir nariai – Užsienio reikalų ministerijos generalinis sekretorius, prof. M. Riomeris ir prof. T. Petkevičius. Komisijai buvo pavesta parengti su Klaipėdos kraštu susijusius įstatymus, svarstyti ministerijų parengtus įstatymų projektus, susijusius su Klaipėdos kraštu, prižiūrėti, kad Klaipėdos krašto gubernatoriaus veto teisė būtų suderinta su Klaipėdos krašto statutu, bei sprendė kitus klausimus, susijusius su Klaipėdos krašto autonomija. Komisija suformuota XX a. ketvirtojo dešimtmečio pradžioje, suaktyvėjus revizionistinėms pažiūroms, veikė iki Klaipėdos krašto netekimo 1939 m.).[250]

Šaltinių  apžvalga

Lietuvos centriniame valstybės archyvo Lietuvos Valstybės Tarybos fonde (LCVA, f. 1014) esantys dokumentai byloja apie valstybės institucijų formavimo eigą: Ministro Pirmininko ir kitų ministrų įsakymai dėl policijos ir savivaldybių organizavimo Lietuvoje[251], Lietuvos Vyriausybės ir vokiečių civilinės administracijos atstovų posėdžių protokolai[252], Vokietijos atstovybės Lietuvoje susirašinėjimo su Lietuvos Vyriausybe veiklos klausimais dokumentai[253]. Švietimo ministerijos fonde (LCVA, f. 391) saugoma: Laikinojo Ministrų Kabineto statuto projektas, 1919 m. Ypatingi valstybės apsaugos įstatai, 1919 m. nurodymai „Dėl žmonių vardų, pavardžių, pravardžių ir vietovardžių rašymo“, tremtinių ir belaisvių grąžinimo į Lietuvą klausimai 1919 m. Taip pat 1919 metų Ministro žydų reikalams darbo laikinasis įstatymas[254]. Daugiausia informacijos apie Ministrų Kabineto darbą teikia Lietuvos Respublikos Ministrų Kabineto fonde (LCVA, f. 923) esantys dokumentai, bylojantys apie Lietuvos Respublikos Ministrų Kabineto, Prezidento ir Seimo darbą, konsultacijas įvairiose veiklos srityse. Šiame fonde saugomos bylos yra Lietuvos Respublikos Prezidento įsakymai, kuriais jis skiria Ministrą Pirmininką, kviečia jį sudaryti Ministrų kabinetą, bei skiria, tvirtina ministrus, atleidžia juos iš užimamų pareigų. Dokumentai liudija, kokia buvusi Ministrų Kabineto pasikeitimų eiga. Tai įrodo Prezidento įsakymai, kuriais ministrai atleidžiami iš tarnybos jiems patiems prašant, naujo Ministro Pirmininko skyrimo aktai, Ministrų Kabineto pasikeitimo dokumentai.[255] Žymią dalį dokumentų sudaro Ministrų Kabinetų posėdžių protokolai, kuriuose svarstytų įstatymų projektai, įvairūs klausimai (pvz., 1926 m. tarnautojų atlyginimo klausimas, apsikeitimo kaliniais klausimas, potvynių padarytos žalos atlyginimo (pašalpos) klausimas, derybų dėl Lietuvos Metrikos grąžinimo klausimas, karo stovio panaikinimo klausimas, taip pat buvo aptartos valstybinių laidotuvių finansavimo ir ceremonialo klausimas mirus Petrui Vileišiui ir pan.)[256]. 1933–1934 m.:  Pilietybei atimti įstatymo projektas, Baudžiamieji įstatymai, aukštesniųjų ministerijų valdininkų sąrašai[257]; Civilinės metrikacijos klausimas, kuris 1933 m. išprovokavo katalikiškosios visuomenės protestų bangą. Protesto laiškai Ministrui Pirmininkui ir Respublikos Prezidentui. Dauguma jų rašyti organizuotai, dalies tekstai sutampa žodis žodin, skiriasi tik parapijos ar organizacijos (dažniausiai Lietuvių katalikų jaunimo federacijos „Pavasario“, Katalikų veikimo centro) skyriaus pavadinimas bei parašai. Dalį šių laiškų inicijavo Katalikų veikimo centras. Laiškų autoriai prašė Ministro Pirmininko netaikyti civilinės metrikacijos tikintiesiems (t. y. katalikams). Buvo prašoma, apskritai neįvesti civilinės metrikacijos Lietuvoje[258]. Taip pat saugomi susirašinėjimo su ministerijomis bei kitomis institucijomis, organizacijomis bei draugijomis dokumentai – dėl finansavimo skyrimo, su redakcijomis dėl Vyriausybės skelbimų publikavimo atitinkamuose leidiniuose. Ministrų kabineto fondo dokumentai atskleidžia 1926 m. gruodžio 17 d. valstybės perversmo aplinkybes, tiksliau – perversmo rezultatų įteisinimą, bei atskleidžia kaip po perversmo klostėsi Ministro Pirmininko A. Voldemaro ir Prezidento A. Smetonos santykiai.[259] Dokumentai atskleidžia bandymus sureikšminti perversmo dienos, Gruodžio 17-osios, svarbą.[260] Po perversmo kurį laiką Ministras Pirmininkas A. Voldemaras ir Prezidentas A. Smetona dirbo darniai, tačiau stiprėjantis Ministro Pirmininko vadizmas ir ryškėjantis polinkis į autoritarizmą paskatino Prezidentą A. Smetoną pašalinti oponentą iš politinės arenos. 1929 m. rudenį A. Voldemaras perėjo į opoziciją. Dokumentai liudija, kad jis buvo nušalintas  nuo valdžios, izoliuotas Zarasuose ir Plateliuose. Ministrų Kabinetas svarstė jo žmonos pilietybės klausimą[261] – A. Voldemaro laiškas Ministrui Pirmininkui dėl leidimo grįžti Lietuvon iš užsienio. Buvusio Ministro Pirmininko išsiuntimo (ištrėmimo) aplinkybės, išlaikymo sąlygos. 1939 m. Vyriausybės raginimas A. Voldemarui negrįžti į Lietuvą, nes grįžus būtų apribotos jo išlaikymo lėšos, judėjimo laisvė.[262] Politinis režimas po perversmo ėmėsi riboti opozicijos veiklą, buvo uždarytos opozicinės partijos, kai kurie opozicijos veikėjai  priversti palikti laikinąją sostinę. Nors formaliai iš opozicijos buvo atimti politinės veiklos instrumentai (jie nedalyvavo Ministrų Kabineto veikloje, jų nebuvo nuo 1936 m. vėl susirinkusiame Seime), tačiau jos lyderiai nenusišalino nuo valstybės reikalų. 1938 m. jie parašė atsišaukimą „Tautai ir Vyriausybei“, kuriuo Lietuvos Vyriausybė po 1938 m. ultimatumo raginta atsistatydinti, atsišaukimą pasirašė buvę Prezidentai dr. K. Grinius, A. Stulginskis, buvę ministrai[263].

Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo fonde (LCVA, f. R-758) saugomuose  dokumentuose įamžinta  Lietuvos okupacijos istorija. 1940 m. liepos 16 d. vidaus reikalų ministro M. Gedvilo raštas Respublikos Prezidentui J. Paleckiui  „Valstybės saugumo sumetimais“ dėl buvusių Lietuvos Respublikos Ministro Pirmininko A. Merkio ir užsienio reikalų ministro J. Urbšio ištrėmimo: „[...] kartu su jų šeimomis, reikia išsiųsti iš Lietuvos teritorijos, kaipo pavojingus Lietuvos valstybei, ir Sovietų Sąjungoj apgyvendinti.“ (yra Respublikos Prezidento J. Paleckio rezoliucija – „Tvirtinu ir sutinku“.)[264]

Vytauto Didžiojo karo muziejaus 1919 m. nuotraukų albume „Vaizdai iš Lietuvos atgimimo“ (VDKM, FA-17699) įamžintos  visuomenės demonstracijos Laisvės alėjoje, prie Ministrų Kabineto rūmų Kaune. Be kita ko – 1919 m. rugpjūčio 17 d. manifestacija Lietuvos sostinei Vilniui ginti. Jose minios žmonių, organizacijų vėliavos, plakatai[265]. Krašto apsaugos ministro majoro Antano Merkio nuotraukos[266], pastato, kuriame buvo įsikūrusi Krašto apsaugos ministerija, nuotrauka[267], 1919 m. pabaigos Latvijos delegacijos Kaune nuotrauka prie Krašto apsaugos ministerijos, kurioje ant pastato matyti lentelė su užrašu: „Lietuvos valstybės namai“[268]. 1936 m. Lietuvos Vyriausybės vinjetė, kurioje Prezidento ir Ministrų Kabineto narių bei jų rezidencijų (Prezidentūros ir Ministrų Kabineto rūmų) nuotraukos.[269]

  

Politinės partijos

Lietuvoje dėl įvairių priežasčių partijos pradėjo kurtis tik XIX  ir XX amžių sankirtoje. Iš pradžių jų formavimasis buvo susijęs su lietuvių tautiniu atgimimu. 1896 m. susikūrė pirmoji politinė organizacija – Lietuviška socialdemokratų partija (LSDP, jos pavadinimas keletą kartų kito – 1902 m. Lietuvių socialdemokratų partija, o nuo 1905 m. galutinai gavo Lietuvos socialdemokratų partijos vardą), 1902 m. įsikūrė Lietuvių demokratų partija (LDP, nuo 1906 m. Lietuvos demokratų partija), 1905 m. įsikūrė jos sparnas – Lietuvos valstiečių sąjunga (LVS). Visuomenei vis labiau skaidantis, palaipsniui pradėjo kurtis ir kitos partijos, kurių masinis kūrimasis sutapo su Pirmojo pasaulinio karo pabaiga ir Lietuvos nepriklausomybės atkūrimu. Naujai įkurtos ar atsikūrusios prieš karą veikusios politinės partijos plėtė veiklą ir ruošėsi dalyvauti pirmuose Lietuvos istorijoje demokratiniuose rinkimuose į Steigiamąjį Seimą. Demokratijos laikotarpiu, reguliariai vykstant demokratiniams rinkimams į Seimą ir savivaldybes, partijos ir partinė sistema užėmė išskirtinę vietą Lietuvoje. Ideologinis pasidalijimas, skirstymasis į kairiuosius ir dešiniuosius pasireiškė gana aštriomis visuomeninio gyvenimo formomis. Politinės partijos ieškojo atramos visuomenėje ir netrukus sulaukė įvairių draugijų paramos bei neužtruko kurti savų organizacijų, kurios oficialiai nors ir laikėsi apolitiškumo principo, tačiau iš esmės veikė kaip savotiška politinės agitacijos mašina. „Seimų laikotarpio" (1920–1927)  partinės rietenos greitai persikėlė į visuomeninį gyvenimą. Tačiau 1926 m. gruodžio 17 d. įvykus valstybės perversmui ir valdžiai pradėjus persekioti opozicines partijas, o kitų metų balandį Prezidentui A. Smetonai paleidus III Seimą, partijų, išskyrus valdžioje likusią Lietuvių tautininkų sąjungą (LTS), veikla šalyje buvo suvaržyta. Stiprėjant autoritariniam valdymui, politinės organizacijos ir joms prijaučiančios draugijos tautininkų retorikoje virto kenkėjomis. Tiesa, šis epitetas netaikytas tautininkams, kurie 1936 m. liko vienintele teisėtai veikiančia politine partija. Stiprinant vienas organizacijas, imta silpninti kitas – politiškai nepatikimas ir ideologiškai priešingas. 1936 m. pradžioje politinės partijos, išskyrus Lietuvių tautininkų sąjungą, buvo uždarytos. 1936 m. paskelbtas naujas draugijų įstatymas. Vidaus reikalų ministras pasirėmęs šiuo įstatymu 1936 m. pradžioje uždarė Lietuvių krikščionių demokratų ir Lietuvos socialdemokratų partijas, Lietuvos valstiečių liaudininkų ir Lietuvos jaunimo sąjungas bei „Lietuvos ūkininkų vienybę“ su visais šių organizacijų skyriais visoje Lietuvoje.[270] Dėl 1936 m. paskelbto draugijų įstatymo sustiprėjo tautininkų organizacijos, o Lietuvių tautininkų sąjunga vis stengėsi pabrėžti, kad ji nėra partija.[271] Uždraustų politinių partijų ir srovių veikla daugiau reiškėsi per valdžios cenzūruojamus periodinius leidinius, dienraščius. Tokia padėtis išliko iki 1940 m. birželį įvykusios Lietuvos okupacijos.[272] Nors į Seimus buvo išrinkta daugiau partijų atstovų, tačiau svarbiausios ir dariusios didžiausią įtaką ano meto partijos buvo: Lietuvių krikščionių demokratų, Lietuvos valstiečių sąjunga, Lietuvos socialdemokratų partija ir Lietuvių tautininkų sąjunga.

Lietuvių krikščionių demokratų partijos įstatai buvo įregistruoti Kauno miesto ir apskrities viršininko įstaigoje 1919 m. gruodžio 20 d. Partiją valdė suvažiavimas, Centro komitetas, Revizijos komisija ir Taryba. Lietuvių krikščionių demokratų partijos nariais galėjo būti visi piliečiai, pritariantys partijos programai ir vykdantys partijos nutarimus. Partija skleidė krikščionybės ir demokratijos idėjas, siekė jas įgyvendinti Lietuvoje, rūpinosi valstybės vidaus ir užsienio politika, lygiomis piliečių teisėmis, vietos savivaldybių decentralizavimu, teismų sistema, švietimo ir tikybos reikalais, žemėtvarka, darbininkų socialiniais reikalais ir šalies ūkiu. Partija telkė žmones į draugijas, steigė skaityklas, knygynus, klubus ir informacijos biurus, leido leidinius, organizavo susirinkimus ir mitingus, rengė paskaitas, spektaklius ir kursus. Vidaus reikalų ministro 1936 m. vasario 6 d. nutarimu Lietuvių krikščionių demokratų partija buvo uždaryta. Tačiau ji nelegaliai veikė iki pat okupacijos.

Lietuvos valstiečių sąjungos pradžia – 1917 m. lapkričio 16–19 d., kai Voroneže draugėn susibūrė nuo Lietuvos socialistų liaudininkų sąjungos atsiskyrę dešinieji socialistai Felicija Bortkevičienė, Feliksas Kaupas, Povilas Matulionis, Albinas Rimka, Mykolas Sleževičius ir kiti. Partijos atstovai aktyviai dirbo Vyriausioje lietuvių taryboje, todėl bolševikinė valdžia 1918 m. balandžio 19 d. uždraudė tarybą ir partiją. 1918 m. gruodžio 3–4 d. Kaune įvykusioje konferencijoje iškelta žemės reformos idėja, kurią pradėta įgyvendinti partijos pirmininkui M. Sleževičiui, bei K. Griniui vadovaujant koaliciniams Ministrų Kabinetams. Partijos įstatai buvo įregistruoti 1919 m. lapkričio 8 d., programa patvirtinta 1920 m. sausio 6 d. Partija leido laikraščius „Saulėtekis“ (1919 m.) ir „Darbas“ (1919–1920 m.). Steigiamajame Seime turėjo 9 atstovus iš 112, I Seime – 6 iš 78. LSLDP atstovai dalyvavo 1919 m. rugpjūčio 1–10 d. II Internacionalo konferencijoje Liucernoje ir 1920 m. liepos 31–rugpjūčio 5 d. Ženevoje vykusiame II Internacionalo kongrese, kuriame Lietuvai buvo skirtos 4 vietos. 1922 m. balsavo prieš II Internacionalo susijungimą su Vienos Internacionalu ir šio veikloje nebedalyvavo. 1922 m. gruodžio 4–6 d. vykusiame bendrame suvažiavime LSLDP su Lietuvos valstiečių sąjunga įkūrė Lietuvos valstiečių liaudininkų sąjungą.[273] XX a. 4 dešimtmetyje partija buvo uždaryta, tačiau ji ir toliau veikė neoficialiai.

Lietuvos socialdemokratų partijos įstatai 1919 m. rugsėjo 3 d. buvo įregistruoti Vidaus reikalų ministerijos Piliečių apsaugos departamente. Partijos struktūrą sudarė partijos suvažiavimas, centro komitetas, partijos konferencija, miestų ir apskričių komitetai, partijos spaudinių redakcija. 1922 m. gruodžio 16 d. socialdemokratų partija pakeitė įstatus ir persiregistravo Kauno miesto ir apskrities viršininko įstaigoje. Partijos struktūrą sudarė partijos suvažiavimas, centro komitetas, partijos konferencija, miestų, apskričių ir valsčių komitetai, partijos spaudinių redakcija ir Seimo socialdemokratų frakcija. Partija pakeitė įstatus ir persiregistravo Kauno miesto ir apskrities viršininko įstaigoje: 1924 m. birželio 21 d., 1925 m. spalio 17 d. Komisijos klausimams iš įstatymo apie draugijas spręsti 1929 m. gegužės 6 d. nutarimu Lietuvos socialdemokratų partija ir jos skyriai uždaryti. Kauno apygardos teismo 1929 m. gruodžio 3 d. nutarimu Lietuvos socialdemokratų partijai su skyriais leista veikti. 1932 m. balandžio 30 d. socialdemokratų partija pakeitė įstatus ir persiregistravo Kauno miesto ir apskrities viršininko įstaigoje. Lietuvos socialdemokratų partija buvo darbininkų visuomeninė organizacija. Jos nariais galėjo būti visi piliečiai, pritariantys partijos programai, vykdantys partijos suvažiavimo nutarimus ir priklausantys bet kuriai partijos organizacijai. Partija savo veikloje vadovavosi demokratinio socializmo ideologija ir reformomis bei politinės veiklos būdais siekė ją įgyvendinti. Partija skleidė socialinės lygybės ir teisingumo, asmens, tautinių mažumų laisvių, tautinio solidarumo idėjas, telkė darbininkus į organizacijas, skatino steigti profesines sąjungas, rūpinosi jaunimo šveitimu ir lavinimu, leido laikraštį „Socialdemokratas“. Partijos nariai įėjo į Lietuvos Vyriausybių sudėtį, turėjo savo atstovus Steigiamajame Seime ir kituose Seimuose. Vidaus reikalų ministro 1936 m. vasario 6 d. nutarimu Lietuvos socialdemokratų partija ir jos skyriai buvo uždaryti, tačiau partija ir toliau veikė neoficialiai.

Lietuvių tautininkų sąjunga susikūrė 1924 m. rugpjūčio 17–19 d. susijungus Tautos pažangos partijai ir Žemdirbių sąjungai. Lietuvių tautininkų sąjungos įstatai 1924 m. spalio 11 d. įregistruoti Kauno miesto ir apskrities viršininko įstaigoje. Įstatai buvo pakeisti 1925 m. spalio 17 d., 1927 m. gruodžio 17 d., 1929 m. gegužės 29 d. Sąjungos visuotiniame atstovų suvažiavime 1930 m. spalio 18–19 d. priimtas naujas statutas, kuris 1931 m. sausio 30 d. buvo įregistruotas Kauno miesto ir apskrities viršininko įstaigoje. Sąjungą valdė visuotinis skyrių atstovų suvažiavimas, Centro valdyba, Revizijos komisija. Veikė Garbės teismas. Apskrityse, valsčių centruose ir miesteliuose veikė sąjungos skyriai. 1933 m. gruodžio 15 d.  priimti nauji įstatai, kurie Kauno miesto ir apskrities viršininko įstaigoje įregistruoti 1933 m. gruodžio 20 d. Sąjungos vyriausias vadovas buvo Prezidentas Antanas Smetona, kuris skyrė ir atleido sąjungos pirmininką. Vyriausioji valdyba (nuo 1930 m). savo darbe turėjo vadovautis Prezidento nurodymais. Sąjungą valdė Vyriausioji valdyba, apskričių pirmininkų susirinkimas, visuotinis apylinkių atstovų susirinkimas. Veikė Garbės teismas. Apskrityse veikę skyriai pavadinti apylinkėmis. Remiantis 1936 m. vasario 1 d. Draugijų įstatymu, Lietuvių tautininkų sąjunga 1936 m. gruodžio 3 d. buvo perregistruota ir įrašyta Vidaus reikalų ministerijos Draugijų registre. Lietuvių tautininkų sąjungos nariais galėjo būti visi lietuviai ir lietuvės, pritariantys sąjungos tikslams. Pagal 1924 m. įstatus į sąjungą galima buvo įstoti nuo 17 metų, pagal 1933 m. įstatus – nuo 24 metų. Sąjungos tikslas buvo ugdyti tautinę sąmonę ir kultūrą, ginti Lietuvos nepriklausomybę, atgauti Vilniaus kraštą ir sostinę Vilnių, kelti tautos materialinę gerovę, reguliuoti santykius tarp valstybės ir bažnyčios, stiprinti kariuomenę ir kt. Lietuvių tautininkų sąjunga dalyvavo politiniame gyvenime, steigė fondus, klubus, knygynus, skaityklas, organizavo susirinkimus, suvažiavimus, konferencijas, paskaitas, kursus, leido laikraščius „Lietuvis“, „Lietuvos aidas“, žurnalus „Vairas“, „Mūsų kraštas“, „Lietuvių tautininkų sąjungos žinyną“ ir kitus leidinius. Nuo 1926 m. turėjo savo atstovus Seime. Prezidentui paleidus Seimą nuo 1927 m. iki 1939 m. kovo 28 d. Vyriausybes sudarė vien tautininkai. Lietuvą okupavus Sovietų Sąjungai, Vidaus reikalų ministro 1940 m. birželio 19 d. nutarimu Lietuvių tautininkų sąjunga su visais jos padaliniais buvo uždaryta.

Šaltinių apžvalga

Lietuvos centrinio valstybės archyvo Ministrų kabineto fonde (LCVA, f. 923) saugomi pranešimai apie partijų ir organizacijų steigimą.[274] Lietuvių tautininkų sąjungos fonde (LCVA, f. 554) saugomi: 1930 m. Lietuvių tautininkų sąjungos statutas, 1934 m. sąjungos įstatai[275], sąjungos programa[276], 1935–1940 m. Centro valdybos posėdžių protokolai[277], 1926–1940 m. Lietuvos tautininkų sąjungos visuotinio skyrių atstovų suvažiavimo dokumentai[278]. Lietuvos socialdemokratų fonde (LCVA, f. 937) saugomi 1922–1927 m. Lietuvos socialdemokratų partijos Centro komiteto Prezidiumo nutarimai, posėdžių protokolai, Prezidiumo nutarimai[279]. Vidaus reikalų ministerijos Savivaldybių departamento fondo (LCVA, f. 379) 1931 m. savivaldos rinkim.i Valstiečiai liaudininkai kaip partija geros organizacijos neturi, tačiau jie yra susispietę į ekonomines organizacijas, kai kurioms jų vadovauja (geri santykiai su kaimo žmonėmis) [280].

  

Visuomeninės organizacijos

1918–1940 m. Lietuvoje veikė daugybė įvairių organizacijų, kurios darė didelę įtaką visuomenės gyvenimui. Dalies jų užuomazgų reikia ieškoti XIX a. pabaigoje. Uždraudus spaudą lotyniškais rašmenimis, pradėjo kurtis slaptos draugijos ir kuopelės, rėmusios spaudos leidimą ir platinimą[281]. Pačioje XX a. pradžioje pradėjo kurtis mokslo ir meno draugijos, padariusios didelę įtaką lietuvių tautos modernėjimo procesui. Prieš Pirmąjį pasaulinį karą moterų organizacijos užpildė socialinės rūpybos spragas ir atliko tas funkcijas, kurias vėliau administruoti ėmėsi valstybė (socialinis aprūpinimas, vaikų darželiai, švietimas). Dalies jų veikla sustabdyta Pirmojo pasaulinio karo metais. Nepriklausomybės metais Lietuvoje veikė ekonominio, politinio, profesinio, mokslinio, tautinio, religinio, kultūrinio, sportinio, socialinio, labdaros, šalpos ir kitokio pobūdžio organizacijos. Labdaros ir globos draugijos („Lietuvos vaiko“, „Pieno lašo“, Kūdikių gelbėjimo, Žmogaus globos, Akliesiems globoti draugijos ir daug kitų) rūpinosi svarbia visuomeninio gyvenimo sritimi, kurios negalėjo deramai išlaikyti valstybė. Ypač svarbią funkciją šios draugijos atliko iškart po Pirmojo pasaulinio karo, didelei daliai gyventojų kentus nepriteklių ir badą. Šioms organizacijoms paramą skirdavo valstybinės institucijos, joms buvo skiriamos pašalpos iš valstybinės loterijos pajamų. Socialinė draugijų veikla buvo ypač reikšminga iki XX a. ketvirtojo dešimtmečio pradžios, kai Lietuvoje buvo įsteigtos Ligonių kasos. Apskritai iki tol, kol susiformavo valstybinė socialinės priežiūros sistema, atskiros socialinės priežiūros sritys priklausė tam tikrų visuomeninių organizacijų kompetencijai.

Tarp reikšmingų draugijų buvo ateitininkai, pavasarininkai, skautai, tautininkai, jaunalietuviai, jaunųjų ūkininkų sąjunga, šauliai, kairiosios organizacijos ir kitos. Anuo metu draugijos pagal idėjinę priklausomybę buvo skirstomos į tautininkiškas, katalikiškas ir kairiąsias. Vienos didžiausių buvo ateitininkų ir pavasarininkų organizacijos. Iki Pirmojo pasaulinio karo pradžios šios organizacijos veikė slapta, viešą veiklą pradėjo jau paskelbus Lietuvos nepriklausomybę. Paraleliai veikė kairiosios krypties jaunimo organizacijos „Lietuvos jaunimo sąjunga“, „Žiežirbos“ draugija, „Kultūros“ būreliai. Tai buvo lyg dvi viena kitai oponuojančios srovės – dešinioji, arba katalikiška, ir kairioji. Katalikiškos pakraipos jaunimo organizacijų tikslas buvo tikėjimo, krikščioniškosios doros, mokslo ir sąmoningos tautybės puoselėjimas. Didžiausios kairiosios pakraipos jaunimo organizacijos „Lietuvos jaunimo sąjungos“ (kitaip vadintų jaunimiečiais) tikslas buvo doros ir meno dvasia auklėti Lietuvos jaunimą ir ruošti jį visuomeniniam gyvenimui. Jie neakcentavo nei religijos, nei tautybės. Partinės rietenos iš Lietuvos Seimų persimetė į visuomeninę sferą – tai lėmė trečios pakraipos, t. y. tautininkų, organizacijų sustiprėjimą. 1927 m. įsteigtos jaunimo organizacijos „Jaunoji Lietuva“ tikslas buvo tautiškos lietuvių kultūros puoselėjimas, laikantis krikščioniškųjų vertybių. Tautininkų organizacijoms priklausė Lietuvių tautininkų sąjunga, „Jaunoji Lietuva“, studentų tautininkų korporacijos (viena ryškesnių – „Neo-Lithuania“), Lietuvių mokytojų sąjunga, Jaunųjų ūkininkų rateliai, Šaulių sąjunga, Vilniui vaduoti sąjunga, Savanorių sąjunga, taip pat skautai. Nors visų srovių draugijos deklaravo savo nepartiškumą, tačiau kiekviena jų turėjo globėjus tarp politinių partijų. Pavasarininkus globojo krikščionys demokratai, jaunimiečius – valstiečiai liaudininkai, o jaunalietuvius – tautininkai.

Visuomeninių organizacijų veiklą apibrėžė įstatymai. 1919 m. spalio 10 d. buvo priimtas įstatymas[282], kuris draugijų veiklos priežiūrą pavedė Vidaus reikalų ministerijai. Jas registruodavo Apskrities viršininkas. Piliečių apsaugos departamentas ir apskrities viršininkas turėjo teisę sustabdyti draugijos veiklą, jei ši įgydavo antivalstybinių bruožų. Tautinės mažumos turėjo plačią kultūrinę autonomiją, galimybę steigti mokyklas gimtąja kalba, veikė įvairios jų organizacijos. Visose Lietuvos Konstitucijose buvo deklaruota visuomeninių organizacijų laisvė, tačiau politiniai įvykiai koregavo Konstitucijos nuostatas. Draugijų veiklai įtakos turėjo 1926 m. gruodžio 17 d. valstybės perversmas. Įsigaliojo ypatingieji valstybės apsaugos įstatymai, kuriais remiantis, bet kokiam susirinkimui reikėjo gauti apskrities viršininko leidimą. Kiekviename susirinkime turėjo dalyvauti atsakingas policijos atstovas, privalėjęs neleisti kelti politinių klausimų. Po perversmo buvo susirūpinta Lietuvių tautininkų sąjungos ir jai artimų organizacijų stiprinimu. Imta riboti opozicinių organizacijų veiklą. 1930 m. buvo uždrausta moksleivių ateitininkų veikla vidurinėse mokyklose (nepaisant draudimo, jų organizacijos ir toliau veikė nelegaliai). Legaliai galėjo veikti tik moksleiviai skautai, kurių priežiūra buvo pavesta švietimo ministro kompetencijai. Ateitininkai, pavasarininkai, kairiųjų organizacijų nariai buvo nepageidaujami valstybės tarnyboje. 1933 m. pradėta kurti nauja organizacijų sąjunga „Tautiško darbo talka“. Į „Talką“ turėjo įeiti „Šaulių Sąjunga“, „Jaunoji Lietuva“, studentų korporacija „Neo-Lithuania“, Lietuvių mokytojų tautininkų dr. Jono Basanavičiaus sąjunga, „Vilniui Vaduoti Sąjunga“, skautai, ją rėmė Jaunųjų ūkininkų sąjunga. 1936 m. vasario 1 d. paskelbtas naujas draugijų veiklą reglamentavęs įstatymas buvo išsamesnis, griežtesnis ir konkretesnis, labiau orientuotas į tautinę lietuvių visuomenę[283]. Draugijų įstatus tvirtino Vidaus reikalų ministras, skyriams steigti, vėliavoms ar uniforminei aprangai įsigyti taip pat reikėjo ministro sutikimo. Padidintas draugijos steigėjų skaičius. Dalis organizacijų neatitiko formalių įstatymo normų, todėl buvo uždarytos (dažniausiai dėl per mažo narių skaičiaus). Vyriausybė reikalavo besąlygiško pritarimo savo veiksmams, opozicinėms organizacijoms buvo palikta tik socialinės rūpybos, švietimo bei kultūros sferos. Į pirmą vietą iškelti valstybės ir tautos interesai, iš organizacijų reikalauta, kad jos taptų valstybės (t. y. Vyriausybės) ramsčiu.

1931 m. įvyko pirmasis Lietuvos organizacijų surašymas, kuris parodė, kad daugiausia organizacijų telkėsi laikinojoje sostinėje – Kaune (1931 m. Kauno mieste veikė 220 organizacijų, kurios neturėjo skyrių, 96 organizacijos, kurių skyriai veikė visoje Lietuvoje, 132 įvairių organizacijų skyriai ir 13 organizacijų sąjungų). XX a. 4 dešimtmetyje draugijų sparčiai gausėjo. 1938 m. balandžio 1 d. Lietuvoje veikė 730 draugijų, 10 draugijų sąjungų ir 6900 jų skyrių. Draugijos būrėsi į sąjungas, bendradarbiavo su užsienio organizacijomis. Lietuvą okupavus Sovietų Sąjungai draugijos buvo uždarytos, priklausymas ne vienai iš šių draugijų dažnai reiškė tremtį.

 Šaltinių apžvalga

Draugijų įtaką ano meto Lietuvoje padeda pažinti Lietuvos centrinio valstybės archyvo Švietimo ministerijos fondo (LCVA, f. 391) dokumentai, kurie atskleidžia valstybės pastangas reglamentuoti draugijų, sąjungų, partijų veiklą. Čia saugoma: 1919 m. Įstatymas apie draugijų, sąjungų, partijų ir susivienijimų registraciją, Medikų korporacijos „Fraternitas Lithuanica“ suvažiavimo pareiškimas švietimo ministrui dėl gydytojų stokos po Pirmojo pasaulinio karo kariuomenėje ir visuomenėje, dėl jų lavinimo, kvalifikacijos kėlimo, studijų užsienyej[284].

Ministrų Kabineto fonde (LCVA, f. 923) saugomi dokumentai apie XX a. 4 dešimtmetyje griežtėjusią draugijų ir organizacijų priežiūrą – Draugijų ir sąjungų uniformos ir ženklų įstatymo projektas (apie 1934 m.[285]). 1934 m. kovo 27 d. Ministrų Kabineto posėdyje priimtas Draugijų įstatymo projektas[286]. Šiame fonde yra informacijos apie: Lietuvos Šaulių Sąjungą, Lietuvių tautiško jaunimo sąjungą „Jaunoji Lietuva“, Jaunųjų ūkininkų ratelių sąjungą, Vilniui vaduoti sąjungą, Vilniaus geležinio fondo komitetą, Vilniaus lietuvių meno ir literatūros draugiją, „Jūros dienos“ komitetą, Lietuvos vakarų sąjungą, Vytauto Didžiojo komitetą, „Pavasario“ sąjungą, Lietuvių katalikių moterų draugiją, Katalikų veikimo centrą, Vytauto Didžiojo universiteto Lietuviškųjų studentų organizacijų sąjungą, Draugiją užsienio lietuviams remti, Lietuvių teatro draugiją, Dariaus ir Girėno paminklo statymo komitetą, Lietuvos Aeroklubą, Raudonojo Kryžiaus draugiją, „Pieno lašo“ draugiją, Lietuvos agronomų sąjungą, Lietuvos lenkų švietimo ir kultūros draugiją „Pochodnia“, Laisvamanių etninės kultūros draugiją, Lietuvos baigusių aukštąjį mokslą moterų sąjungą, Lietuvių mokytojų sąjungą, Šančių namų savininkų draugiją, Lietuvių bajorų draugiją, Lietuvos karininkų klubą, „Lietuvos Vaiko“ draugiją, Klaipėdos krašto žvejų draugiją, Žmogaus globos draugiją, Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių sąjungą, Draugiją SSRS kultūrai pažinti ir kt. Taip pat yra 1926 m. visuomeninių organizacijų, Lietuvos jūrininkų sąjungos, „Švyturio“ bendrovės Kaune, Lietuvos sporto lygos, Ūkininkų sąjungos skyrių rezoliucijos Ministrų Kabinetui dėl vykdomos vidaus politikos, prašymai skirti lėšų organizacijų veiklai.[287] 1935 m. Lietuvos ir Klaipėdos krašto organizacijų sąrašai[288]. Reikšmingas Lietuvos Šaulių Sąjungos fondas (LCVA, f. 561), kuriame saugomi: 1919 m. Lietuvos Šaulių Sąjungos įstatai[289], 1921–1924 m. įsakymai[290], 1935–1940 m. Centro valdybos posėdžių protokolai[291], būrių atstovų visuotinių susirinkimų protokolai[292], tarybos posėdžių protokolai[293]. Lietuvos diplomatijos šefo Stasio Lozoraičio fonde (LCVA, f. 668) išsasugoti XX a. 4 dešimtmečio Lietuvos organizacijų kvietimai, sveikinimo laiškai, 1937 m. jubiliejinio Lietuvių moterų suvažiavimo Kaune programa, 1938 m. jubiliejinės tautinės skaučių stovyklos programa[294].

Vytauto Didžiojo karo muziejuje laikomos Lietuvos kunigaikštienės Birutės karininkų šeimų moterų draugijos vėliavos averso ir reverso nuotraukos, kuriose išsiuvinėta emblema ir šūkis[295]. Čia yra ir kitokių nuotraukų: švenčių[296], draugijos gyvavimo dešimtmečio minėjimo iškilmių (jose moterys iškilmingo posėdžio metu vilki tautinius rūbus)[297]; taip pat nufotografuoti šios draugijos globojami darželiai Kėdainiuose[298], Kėdainių skyriaus globojamo vaikų darželio iškilmingasis posėdis S. Dariui ir S. Girėnui pagerbti: 1934 m. vaikai aprengti lakūnais ir ties kiekvienu padėtas mažo lėktuvėlio modeliukas. Ant sienos Lietuvos vėliava ir Dariaus bei Girėno portretai.[299] Vaikų darželis Šančiuose[300], draugijos surengta naujametinė eglutė karo invalidų vaikams Kauno karininkų ramovėje[301], draugijos organizuotų medicinos seserų kursų lankytojos[302]. Šios draugijos Klaipėdos skyriaus fotografijose įamžintas susitikimas su Prezidentu A. Smetona Klaipėdoje 1927 m.[303], 1928 m. vykęs susitikimas su Lietuvos moterų draugijos narėmis[304](1934 m. kovą baigusiomis „Pirmosios pagalbos kursus)“.[305]

  

Kariuomenė

Lietuvos kariuomenei tenka svarbus vaidmuo nuo pat pirmųjų valstybės gyvavimo metų. 1918–1920 m. jai teko kovoti už Lietuvos valstybės išsaugojimą. 1918 m. lapkričio 23 d. Ministras Pirmininkas A. Voldemaras pasirašė įsakymą Nr. 1, kuriuo buvo įkurta Apsaugos Taryba ir įsakyta formuoti pirmąjį Lietuvos kariuomenės pulką. Nepriklausomybės kovų metu Lietuvos kariuomenę sudarė savanoriai. 1919 m. Lietuvoje įvesta karinė prievolė. Nepriklausomybės kovų pabaigoje Lietuvos kariuomenėje buvo daugiau nei 40 000 karių. Iki 1922 m. ji nebuvo mažinama dėl nuolatinės karinio konflikto grėsmės.

XX a. 3 dešimtmetyje Lietuvos kariuomenę pagal ginkluotę sudarė pagrindinės keturių rūšyčių pajėgos: pėstininkai, kavalerija, artilerija ir inžinerija. Veikė Aukštesnieji karininkų kursai ir Karo mokykla. Į atskirą struktūrinį darinį Vietinę kariuomenę įėjo septyniolika apskričių komendantūrų, drausmės kuopa, karo kalėjimas ir koncentracijos stovykla. Veikė atskiros įstaigos, tarp kurių buvo karo sanitarijos inspekcija, karo ligoninė, kariuomenės intendantūra, Šaulių sąjunga ir kita. Didžiausi struktūriniai pasikeitimai įvyko po 1935 m. sausio 1 d., kai buvo pradėta kariuomenės reorganizacija ir modernizacija. 1939 m. vasario pabaigoje, Lietuvos kariuomenę be Krašto apsaugos ministerijos ir kariuomenės mokymų įstaigų, sudarė 3 pėstininkų divizijos su štabais, kurioms priklausė 9 pėstininkų pulkai, kavalerijos štabas, 3 kavalerijos pulkai, remonto eskadronas, 3 raitosios baterijos, 4 artilerijos pulkai, Karo technikos valdyba, 2 inžinerijos batalionai, ryšių batalionas, auto rinktinė, šarvuočių rinktinė, karo laivas "Prezidentas Smetona", Karo aviacija, priešlėktuvinės apsaugos rinktinė bei 12 pasienio apsaugos batalionų. 1940 m. Lietuvos kariuomenėje tarnavo 17 generolų, 1800 karininkų, 30 078 puskarininkiai ir kareiviai. Karo atveju paskelbus visuotinę mobilizaciją per 72 valandas buvo planuojama kariuomenę padidinti iki 150 000 karių. Tinkamų karinei tarnybai vyrų Lietuvoje buvo apie 500 000. Mobilizacinis rezervas (apie 120 000 karių) turėjo sudaryti 19 pėstininkų pulkų ir 12 pasienio apsaugos batalionų. Kariuomenei išlaikyti buvo skiriama žymi valstybės biudžeto dalis.

Ano meto kariuomenės vadovybėje nebuvo pastovumo. Dažnai keičiantis Ministrų Kabinetams, pasikeitus krašto apsaugos ministrui būdavo skiriamas naujas kariuomenės vadas ir vyriausiojo štabo viršininkas. Taip jie atsidurdavo perdaug priklausomi nuo politikų ir tuo naudojosi politinės partijos, kurios per naują kariuomenės vadą stengdavosi įgyti įtakos kariuomenėje. Tik nuo 1935 m. pradžios, įsigaliojus naujam kariuomenės vadovybės įstatymui, kuris apibrėžė vadovavimo kariuomenei struktūrą bei karinės vadovybės teises ir pareigas, padėtis stabilizavosi.[306]

Vyriausiuoju Lietuvos ginkluotojų pajėgų vadu buvo valstybės vadovas – Respublikos Prezidentas. Pagal 1922 m. Konstituciją už ginkluotųjų pajėgų tvarkymą ir joms vadovavimą buvo atsakingas Ministrų kabinetas ar Krašto apsaugos ministras, kurie buvo atskaitingi Seimui. 1927 m. balandžio mėn. paleidus Seimą jie buvo atskaitingi Prezidentui. Nuo 1935 m. sausio 1 d. ginkluotųjų pajėgų sudarymas, vadovybės organizacija bei kompetencija buvo apibrėžti atskiru įstatymu. Respublikos Prezidentas galėjo skirti ir atleisti kariuomenės vadą, skelbti mobilizaciją ir demobilizaciją, įsakyti kariuomenės vadui pradėti karo veiksmus (priešui veržiantis į Lietuvos teritoriją ir pan.). Pagal kompetenciją galėjo skirti ir atleisti kariuomenės viršininkų pulko ir aukštesnių vadų teisėmis karius, tvirtino kariuomenės drausmę, administracijos ir ūkio statutus. Krašto apsaugos ministras buvo antroji kariuomenės valdymo grandis po valstybės vadovo – Prezidento. Jis buvo visos kariuomenės viršininkas, kuriam buvo tiesiogiai pavaldūs kariuomenės vadas, kariuomenės tiekimo viršininkas, Kariuomenės Teismo Pirmininkas, kariuomenės Karo Prokuroras, Vytauto Didžiojo karo muziejaus viršininkas, „Karininkų Ramovė“ ir kita. 1939 m. rudenį į Lietuvos teritoriją įvedus Sovietų Sąjungos kariuomenės dalinius prie ministerijos buvo įsteigtas Ypatingasis skyrius santykiams su SSRS kariuomene Lietuvoje.[307] Krašto apsaugos ministrui buvo pavesta rūpintis visuomenės, valstybės ir kariuomenės pasirengimu karui, aprūpinti kariuomenę tiekmenimis ir pan. Prie ministro kaip patariamasis organas veikė Karo Taryba, kurią sudarė ministras, Kariuomenės Vadas, kariuomenės tiekimo viršininkas, kariuomenės štabo viršininkas ir ministro įsakymu paskirti divizijų vadai ir ginklų rūšių viršininkai. Dar viena svarbi kariuomenės vadovybės grandis buvo Krašto apsaugos ministrui pavaldi Kariuomenės Vado institucija. Taikos metu kariuomenės vadas buvo pavaldus Krašto apsaugos ministrui. Karo metu –tiesiogiai pavaldus Respublikos Prezidentui ir turėjo didesnes teises už ministrą[308]. Pagal 1935 m. įsigaliojusį kariuomenės vadovybės įstatymą Kariuomenės Vadas privalėjo parengti visas ginkluotąsias pajėgas karui. Kariuomenės vadui tiesiogiai buvo pavaldūs kariuomenės štabo viršininkas, divizijų vadai, ginklų rūšių viršininkai ir inspektoriai, karo mokymo įstaigų viršininkai, Šaulių Sąjungos viršininkas ir vyriausias kariuomenės kapelionas. Taip pat jam buvo pavaldūs ir Lietuvos karo atašė. Taip pat svarbios buvo Kariuomenės tiekimo viršininko, atsakingo už kariuomenės aprūpinimą, ir Kariuomenės štabo viršininko institucijos. Pastarojo rankose buvo sutelkta visa vadovavimo kariuomenei valdžia[309] .

Beveik visą Lietuvos valstybės gyvavimo laikotarpį (1918–1940) Lietuvos teritorijoje veikė viena iš ypatingosios padėties formų – karo stovis. Karo stovis įvestas 1919 m. vasario 10 d. dalyje Lietuvos teritorijos, o visoje Lietuvos teritorijoje paskelbtas 1919 m. spalio 9 d. Pirmaisiais valstybės gyvavimo metais jo įvedimą ir galiojimą lėmė kovos už Nepriklausomybę, vėliau – įtempti Lietuvos ir Lenkijos santykiai. Pasibaigus kovoms už Nepriklausomybę, 1922 m. rugpjūčio 21 d. karo stovis buvo panaikintas didesnėje Lietuvos dalyje, tačiau išliko –kariuomenėje, visoje geležinkelių zonoje bei daugelyje valsčių palei demarkacinę liniją. 1926 m. birželio 17 d. karo stovis Lietuvoje buvo panaikintas, išskyrus vieno kilometro pločio zoną prie demarkacijos linijos, bet po 1926 m. gruodžio 17 d. valstybės perversmo buvo grąžintas. 1926 m. gruodžio 20 d., Ministrų Kabineto teikimu, Respublikos Prezidento aktu karo stovis įvestas visoje Lietuvoje. 1939 m. kovo 22 d. (prieš pat Klaipėdos praradimą) visoje Lietuvoje buvo įvestas sustiprintos valstybės apsaugos metas[310].

Lietuvos kariuomenės daliniai buvo išdėstyti visoje Lietuvos teritorijoje pagal nustatytus Vyriausiojo Kariuomenės Štabo planus. Kariuomenės dislokacijos principus ir pasikeitimus lėmė tarptautinė valstybės padėtis bei galimo užpuolimo tikimybė. 1939 m. pagrindiniams Lietuvos kariuomenės dislokacijos pokyčiams įtakos turėjo Klaipėdos krašto atplėšimas ir savitarpio pagalbos sutarties su SSRS pasirašymas, taip pat Vilniaus ir jo srities atgavimas bei SSRS karinių įgulų įvedimas. 1939 m. spalio pabaigoje kai kurių Lietuvos kariuomenės dalinių dalys buvo perdislokuotos į Vilnių ir Vilniaus kraštą. Po savitarpio pagalbos sutarties pasirašymo su SSRS ir sovietinės kariuomenės įgulų įkurdinimo Lietuvos teritorijoje, Lietuvos kariuomenės veiksmų laisvė buvo suvaržyta.[311]

Karinis pasirengimas neišgelbėjo Lietuvos nuo okupacijos. Buvo priimtas politinis sprendimas nesipriešinti į Lietuvos Respublikos teritoriją įžengiančiai Sovietų Sąjungos kariuomenei. Okupacijos metu Lietuvos kariuomenė sumažinta ir palaipsniui integruota į Sovietų Sąjungos Raudonąją armiją, o likučiai išformuoti. Dalis karių ištremti, dalis pasitraukė į Vakarus, dalis liko Lietuvoje ir priešinosi okupacijai partizaninio karo metu.

Šaltinių apžvalga

Lietuvos centriniame valstybės archyve saugomi dokumentai supažindina su ano meto Lietuvos kariuomene, jos kūrimo raida, aprūpinimu, kariuomenės reikšme visuomenėje. Tai Krašto apsaugos ministerijos fonde (LCVA, f. 384) saugomi krašto apsaugos ministro, Kariuomenės Vado įsakymai[312], kariuomenės uniformos projektai. Taip pat įsakymai dėl karininkų atestacijos tvarkos, karininkų laipsnio pakėlimo, karių paleidimo į atsargą[313]. Lietuvos kariuomenės uniformos aprašymai, įsakymai dėl uniformos dėvėjimo tvarkos, įsakymai dėl karinių mokymų, Karo mokslo draugijos įkūrimo[314]. 1925 m.–  įsakymai dėl karinės prievolės[315]. 1929 m. įsakyme aptarta tvarka karo invalidams šelpti[316]. Įsakymai dėl aukštesnio karininkams laipsnio suteikimo, dėl apdovanojimų, karinių dalių etatų[317]. 1933 m. įsakymai dėl pulkų teismų sudėties, karininkų atestacijos ir pan.[318] 1938–1940 m. kariuomenės padėtį apibūdina įvairūs dokumentai, įsakymai dėl kariuomenės mobilizacijos, atestacijos, karinių mokymų, aukštesnių laipsnių karininkams suteikimo, karininkų paleidimo į atsargą[319]. Taip pat 1940 m. birželio 15 d. įsakymas kariuomenei nr. 56 dėl brigados generolo I. Musteikio pasišalinimo, įsakymai dėl kariuomenės pertvarkymo, kurie atskleidžia Lietuvos kariuomenės likvidavimo procesą[320]. Ministrų Kabineto fonde (LCVA, f. 923) saugomuose Ministrų Kabineto posėdžių protokoluose daug informacijos apie kariuomenę, karių mokymą, kariuomenės aprūpinimą, kariuomenės parengimą, valstybės gynimą puolimo metu. 1939 m. Suomijos valstybės gynimo įstatymas. 1939 m. svarstymas Karo mokslo pakartojimo šaukimo klausimu: „nutarė leisti Krašto apsaugos ministeriui pašaukti 1935 m. sausio ir vasario mėnesiuose keturioms savaitėms ligi 100 atsargos jaunesniųjų leitenantų ir ligi 7000 pirmos rūšies atsargos kareivių karo mokslui pakartoti.“[321] 1939 m. rugsėjo 1 d. Valstybės gynimo tarybos nutarimas pasienio apsaugą bare Nemunas (nuo Sudargo), Neris pavesti kariuomenei. Prezidento įsakymas dėl Krašto apsaugos ministerijos taikos meto etatų pakeitimo. 1939 m. į kariuomenę buvo pašauktos atsargos karininkų grupės, todėl kai kurioms įstaigoms pradėjo trūkti tarnautojų ir darbuotojų (pvz., iš Valstybės radiofono išvyko mechanikas ir du orkestrantai). Slaptas įsakymas Kariuomenei Nr. 24 – 1939 m. gruodžio 18 d. Šaudmenų kainoraštis. Dokumentuose gvildenami kariuomenės finansavimo klausimai, Krašto apsaugos ministerijos prašymas padidinti kariuomenės finansavimą 1940 metams, nes kariuomenės padidėjimas siekė beveik 100 procentų. Karinių aerodromų steigimo klausimai.[322] Informacija apie kariuomenės aprūpinimą. Kariuomenę maisto produktais aprūpindavo valstybinės įmonės: „Maistas“ – mėsa ir lašiniais, „Lietūkis“ – rugiais, miežiais. „Pienocentras“ – pienu ir sviestą, žuvį tiekė „Žuvis“, cukrų – „Lietuvos cukrus“. Byloje – susirašinėjimas dėl vizų vykstantiems į užsienį karininkams, daugiausia į Vokietiją, taip pat į Latviją, Suomiją, Italiją ir kt.[323] 1939 m. rugpjūčio 22 d. Krašto apsaugos ministerijos kariuomenės tiekimo valdybos raportas apie karo laivą „Antanas Smetona“, kuriam po Klaipėdos netekimo teko prisiglausti Šventosios žvejų uoste. Išsami karo laivo „Antanas Smetona“ situacijos apžvalga, jo pasirengimas kovų veiksmams, įgulos nuotaikos[324]. Karininkų aprūpinimo klausimai, atlyginimų priedų nustatymas, karininkams skiriamų butų normos ir pan. 1933 m. spalio 3 d. priimti ir 1939 m. vasario 7 d. Ministrų Tarybos patvirtinti Kariuomenės veiksmų nuostatai[325]. Švietimo ministerijos fonde (LCVA, f. 391) saugomi įvairių įstatymų projektai, atskleidžiantys faktus apie pirmųjų nepriklausomybės metų Lietuvos kariuomenės formavimą, buitinius sunkumus. Įstatymo projektas „Apmokėjimas kariškių, paliuosuojamų atostogoms sveikatos sustiprinimui“. Trūkstant kariuomenei arklių buvo įvesta papildoma rekvizicija. Sudaryti 1919 m. armijos teismo etatų sąrašai, 1919 m. įstatymas apie draudimą stoti į svetimą kariuomenę, tų pačių metų šaukimo į Lietuvos kariuomenę instrukcija.[326]

Vytauto Didžiojo karo muziejaus rinkiniuose taip pat sukaupta didžiulė kariuomenės nuotraukų kolekcija. Jose įamžinta karių kasdienybė, šventiniai pasirodymai, karių mokymai, laisvalaikis. Pėstininkai, kavaleristai, artileristai. Nuotraukos atskleidžia kariuomenės, valdžios institucijų ir visuomenės santykius. Įamžinta ir pirmoji – 1919 m. gegužės 11 d.– Lietuvos kariuomenės priesaika Rotušės aikštėje Kaune.[327] Iš albumo „Vaizdai iš Lietuvos atgimimo“ (VDKM, Fa-17699) žvelgia Lietuvos kariuomenės kariai ir karininkai, čia matyti ir kariuomenės dirbtuvės, transporto priemonės, skurdi kariuomenės buitis pirmaisiais Nepriklausomybės metais, prasta kareivinių ir kitų kariuomenei skirtų patalpų būklė. Tas pats Karo sanitarijos skyrius Karo ligoninės nuotraukose (personalo, operacijų ir kitose).[328] Muziejaus rinkinyje yra  įvairių kariuomenės dalių savilaidos leidinių kolekcija, atskleidžianti kariuomenės švietimo funkcijas.

  

Vietos savivalda

Vietos savivaldybė veikė ir turėjo įgaliojimus tik dalyje valstybės teritorijos, o bendras savivaldybių tikslas buvo rūpintis vietos gyventojų reikalais. Savivaldybės institucijos tvarkė ir rūpinosi švietimu, sveikatos priežiūra, socialine globa ir labdara, statybų priežiūra, švaros palaikymu, prižiūrėjo kelius, tiltus, turgavietes, užtikrino visuomeninę tvarką bei rimtį, organizavo viešuosius darbus, mokesčius, skirstė gyventojams prievoles bei rūpinosi kitais joms įstatyme numatytais reikalais. Vietos savivaldos priklausė nuo valstybės leidžiamų įstatymų.[329]

1918 m. lapkričio 11 d. Ministrų Kabinetas atsišaukimu paragino gyventojus kurti vietos valdžią – parapijų komitetus. 1918–1919 m. vietos savivaldos organizacijoms (komitetams ir taryboms) buvo pavesta perimti turtą iš vokiečių administracijos, reguliuoti prekybą, steigti miliciją ir pan.[330] 1919 m. spalio 10 d. buvo priimtas pirmasis Lietuvos Savivaldybių įstatymas[331]. Juo  įtvirtinta teritorinė savivalda, kurioje galėjo dalyvauti visi gyventojai, nepaisant turto, lyties ar tikybos. Šiame Įstatyme taip pat įtvirtintas Lietuvos teritorijos padalijimas į valsčius ir apskritis. Miestai, atsižvelgiant į dydį, galėjo tvarkytis pagal valsčių arba apskričių teises. Įstatyme aptartas valsčiaus ploto nustatymo mechanizmas (atskiri kaimai galėjo prašyti prisijungti prie kito valsčiaus, tačiau turėjo gauti Vidaus reikalų ministerijos Savivaldybių departamento pritarimą). Buvo įteisintos seniūnijos. Seniūnijų gyventojai, susibūrę į krivules, turėjo teisę išsirinkti seniūną, tačiau platesnių savivaldos funkcijų jos neturėjo. Atstovaujamoji valdžia teko valsčiaus tarybai, o vykdomoji – valsčiaus valdybai. Valdybą rinkdavo tarybos nariai. Valsčių valdybų pirmininkas vadintas viršaičiu, o miestų – burmistru. Vietos savivaldybės buvo atsakingos už socialinę rūpybą, švietimą, transportą, infrastruktūros tvarkymą ir pan. Vietos institucijos turėjo teisę pačios rinkti kai kuriuos mokesčius, disponuoti materialiuoju turtu[332]. Tačiau nei šiame įstatyme, nei pirmojoje nuolatinėje Lietuvos Konstitucijoje nebuvo aiškiai atribotos centrinės ir vietinės valdžios funkcijos. Todėl kildavo trintis tarp apskričių viršininkų (pavaldžių Vidaus reikalų ministerijai) ir apskričių savivaldybių vadovų. XX a. 3 dešimtmečio pradžioje Lietuvos savivaldybės sunkiai dorojosi su savo užduotimis, trūko specialistų, ypač valsčių savivaldybėse. Nors savivaldybių įgaliojimai buvo dideli, tačiau jie nebuvo paremti pakankamais finansiniais ištekliais, todėl savivaldybėms nuolat trūko lėšų. Jos įvesdavo papildomus mokesčius savo nuožiūra, o tai lėmė mažesnes pajamas, mokamas į valstybės biudžetą, tai tapo viena iš centrinės ir vietinės valdžios nesantaikos priežasčių.[333] Savivaldybių pajamas sudarė mokesčiai, taip pat pajamos iš savo turtų ir įmonių. Savivaldybių reikmėms surinktų mokesčių ir rinkliavų lėšų nepakakdavo, todėl nuo 1925 m. savivaldybėms buvo skiriamos valstybės paskolos (pašalpos).

Reikšmingos buvo savivaldybių reformos, pakeitusios vietos valdžios struktūrą, statusą ir veiklą. 1924 m. liepos 29 d. II Seimas patvirtino Savivaldybių įstatymo pakeitimus, todėl įvyko pirmoji savivaldybių reforma. Vidaus reikalų ministerijos skiriami apskričių viršininkai tapo ir apskričių savivaldybių valdybų pirmininkais. Buvo pakeista valsčių viršaičių pareigų užėmimo tvarka: iš trijų valsčiaus pasiūlytų kandidatūrų juos paskirdavo apskrities viršininkas, o ne išrinkdavo valsčiaus taryba, kaip buvo iki tol. Apskričių ir miestų, turėjusių apskričių teises, sąmatas, darbuotojų etatus ir atlyginimus buvo pavesta tvirtinti apskričių savivaldybių valdyboms[334]. Apskritys atitiko tarpininko vaidmenį tarp centrinės valdžios ir valsčių. Po 1926 m. gruodžio 17 d. valstybės perversmo Lietuvių tautininkų sąjungos lyderiai užsimojo iš esmės pertvarkyti valstybės santvarką. 1929 m. buvo priimtas Vietos savivaldybės įstatymas, skirtas tik kaimo savivaldybėms, o 1931 m. – Vietos savivaldybės įstatymas, skirtas visoms savivaldybėms. Įvesti rinkėjų cenzai, kurie suskirstė potencialius rinkėjus į grupes pagal turto, pajamų dydį, išsilavinimą ir užimamas pareigas. Cenzai leido tautininkų valdžiai valdyti elektoratą, nepraleisti į vietos savivaldybes valdžios nepageidaujamų asmenų. 1931 m. savivaldybių įstatymas numatė, kad į laikinosios sostinės, Kauno miesto, tarybą vieną trečdalį narių skiria Ministrų Kabinetas.[335]

1918–1940 m. laikotarpiu iš esmės išliko toks pats teritorinis administracinis tinklas – apskritys dalytos į valsčius. Miestai, atsižvelgiant į jų dydį, galėjo priklausyti apskričių arba valsčių lygmeniui. Per nepriklausomybės laikotarpį stiprėjo vietos savivaldybių administracinė priežiūra, tačiau vietos savivaldybės nebuvo visiškai inkorporuotos į valstybės administravimą[336]. 

Šaltinių apžvalga

Lietuvos centrinio valstybės archyvo Vidaus reikalų ministerijos Savivaldybių departamento fondo (LCVA, f. 379) dokumentai teikia informaciją apie vietos savivaldybių veiklą. Šiame fonde yra Kauno apskrities savivaldybės veiklos apžvalga, Kauno miesto savivaldybės apyskaita[337]. Taip pat informacija apie vietos savivaldos kūrimą (apskričių ribų nustatymas, lietuvių kalbos pirmenybė kitų kalbų atžvilgiu, Šakių apskrities vietovardžių iš vokiečių kalbos vertimas į lietuvių, Lietuvoje esančių vietovių pavadinimų vertimai iš lenkų kalbos į lietuvių[338]. Duomenys apie 1920 m. rinkimus į savivaldą, į valsčių tarybas. Kandidatų, išriktųjų sąrašai, rinkimų protokolai[339]. Statistiniai rinkimų į valsčių tarybas, apskričių tarybas ir miestų tarybas duomenys. Apskričių, miestų ir valsčių tarybų narių skaičius. Vidaus reikalų ministerija gaudavo informaciją apie komunistų partijos ketinimus trukdyti savivaldos rinkimus (laužyti balsadėžes, plėšyti balsavimo korteles, triukšmauti ir pan.)[340]. Kandidatų į burmistro pareigas ir jų pavaduotojų charakteristikos (pateiktos slaptos kriminalinės policijos žinios). Žinios apie valsčių viršaičius ir sekretorius. Informacija apie rinkimų pažeidimus, neleistiną agitaciją rinkimų dieną, rinkėjų papirkinėjimas ir pan.[341] Burmistrų rinkimai, šių rinkimų rezultatų užprotestavimas. Atlyginimų burmistrams ir jų padėjėjams klausimai. Išrinktųjų burmistrų charakteristikos, jų patikimumo įvertinimas, lojalumas valstybei, ypač tautinio lojalumo įvertinimas, duomenys apie priklausymą organizacijoms, išsilavinimą, inteligentiškumą, santykius su vietos bendruomene. Yra informacijos apie moralinį to meto visuomenės portretą (girtavimai, kortavimas, korupciniai, nesantuokiniai ryšiai – taip informuojama charakteristikose). Duomenys apie savivaldos rinkimų organizavimą. 1931 m. savivaldos rinkimų rezultatų prognozės, nepatikimų viršaičių išvardijimas. Įvardytos priežastys, dėl ko 1931-ųjų savivaldos rinkimai gali būti nepalankūs tautininkams (opozicinių partijų ir organizacijų veikla, tautininkų organizacijos kaimuose silpnos, o valstiečiai liaudininkai turi nemažai rėmėjų). Siūlyta kandidatais kelti autoritetingus tautininkus, kurie plačiai palaikomi visuomenės, jei tokių nėra – nepartinius, tačiau prijaučiančius tautininkams, užkirsti kelią viešai agitacijai, rinkimus visuose valsčiuose skelbti ne vienu metu (kad rinkimų procesą galėtų stebėti apskrities viršininkas, policijos vadas ar kas iš apskrities valdybos). Apie rinkimus informuoti per kuo trumpesnį laiką. Buvo baiminamasi, kad kandidatais būtų iškelti vien tautininkais, jie surinktų visiškai mažai balsų. Siūlyta slaptai informuoti patikimus žmones (seniūnus, šaulius, tautininkus ir kt.), kad šie sektų pasiruošimą rinkimams, o matydami, kad situacija krypsta tautininkų nenaudai, ją pakoreguotų. Telkti ir vienyti poziciją, kalbinti, aktyviai dalyvauti rinkimuose. Nepatikimus viršaičius šalinti iš pareigų[342]. Šiame fonde yra informacijos apie savivaldybių pajamas ir išlaidas: pajamų ir išlaidų sąmatos. Apskričių, valsčių, miestų valsčių teisėmis išlaidos – XX a. trečio dešimtmečio išlaidų ir pajamų santraukos.[343]. Pranešimai, telefonogramos, skundai, protokolai, kai kurių miestų tarybų posėdžių protokolų nuorašai. Savivaldos klausimai: gatvių grindimas, platinimas, tvarkymas, pradžios mokyklų statymas ir aprūpinimas, ugniagesių darbo sąlygų gerinimas, mokesčių klausimai, pajamos iš skerdyklų, traktierių ir kitų verslo įstaigų mokesčiai[344]. Savivaldybėms priklausė pradžios mokyklų aprūpinimas[345]. Joms buvo palikta ir tam tikra socialinės rūpybos sfera: jos padengdavo gydymo išlaidas, nepasiturinčiųjų gyvenimo globos įstaigose išlaidas. 1928 m. lietingi orai sunaikino ūkininkų derlių, Šiaurės Lietuvoje grėsė badas – savivaldybėms teko sureguliuoti situaciją[346]. Yra informacijos apie to meto visuomenės įpročius, kasdieninį gyvenimą (pvz., raginimai prieš metines šventes labiau puoštis). Yra informacijos apie miestų priežiūrą, prioritetus grįsti gatves, įrengti šaligatvius, miesto pastatai turi būti numeruoti (numeraciją prižiūri miesto valdyba), kiekvienas sklypas iš gatvės pusės turi būti aptvertas tvora; tvoros, vartai, namų fasadai, langai su langinėmis ir durys iš gatvės pusės privalo būti nudažyti aliejiniais dažais. Kelių priežiūros taisyklės, kelių ženklinimas[347]. Nurodyta, kieno lėšomis taisomi keliai ir šaligatviai. Transporto tvarkos nustatymas miestuose ir miesteliuose, apibūdinamos saugaus eismo taisyklėmis. Nurodoma, kokio svorio krovininiai automobiliai gali važiuoti miesto gatvėmis (pvz,. 1927 m. važiuoti tik žabotais arkliai, prasilenkti iš dešinės pusės važiuojančiųjų, aplenkti iš kairės, draudžiama mugių, turgų ir šventadienių dienomis per žmonių minias greitai važiuoti ir lenktyniauti, apskritai drausta lenktyniauti be policijos leidimo). Vežimai ir rogės privalo būti pažymėti (lentelė, kurioje įrašomas savininko vardas, pavardė ir gyvenamoji vieta), profesionalūs vežikai (verslininkai) – gali būti ne jaunesni nei 16 ir ne vyresni kaip 65 metų amžiaus, blaivūs. Privaloma praleisti procesijas, iškilmingas eisenas, kariuomenės dalis, ugniagesių komandas. Važiavimo dviračiais taisyklės: draudžiama važiuoti šaligatviais, pėsčiųjų takais, dviračiai privalo būti sunumeruoti.[348].Švietimo ministerijos fonde (LCVA, f. 391) yra informacijos apie savivaldybių vaidmenį kuriant valstybinę socialinės apsaugos politiką. Prie savivaldybių turėtų būti steigiami Socialinės apsaugos skyriai, kurie „veda labdarybės ir šelpimo darbą lygiai visokios rūšies šelpimo draugijas ima savo žinion, ar kontrolėn“[349]. Archyvo fotonuotraukų albume (LCVA, A25) sukauptos XX a. 3 dešimtmečio Biržų apskrities nuotraukos, kuriose įamžintos Biržų pilies liekanos, bažnyčios, mokyklos, ligoninė, kraštovaizdžiai, melioracijos darbai, vietinės pramonės įmonės, linų apdirbimo punktas, pieninė, bravoras, šaulių, ateitininkų organizacijos, evangelikų reformatų sinodas, Prezidento A. Smetonos apsilankymas Biržuose.

  

Švietimas

Lietuva 1918–1940 m. pasiekė daug švietimo srityje. Paskelbus nepriklausomybę, švietimas tapo vienu prioritetinių jaunos valstybės uždavinių. Sparčiai formavosi švietimo įstaigų tinklas, nors Pirmojo pasaulinio karo metu mokyklos buvo nuniokotos, o mokytojai išblaškyti. 1919 m. priimti pradžios mokyklų ir aukštesniųjų bendrojo lavinimo mokyklų laikinieji įstatai. 1922 m. spalio 6 d. priimtas Pradžios mokyklų įstatymas, o 1925 m. – Vidurinių mokyklų įstatymas. Suformuota bendrojo lavinimo mokykla, kurią sudarė: 4 metų pradžios mokykla, 4 metų progimnazija (dar vadinta vidurine mokykla) ir 4 metų gimnazija (dar vadinta aukštesniąja mokykla). 1936 m. švietimo sistema reformuota. Reforma buvo siejama su tautinės mokyklos ir Lietuvos valstybingumo idėja. Pradžios mokyklą sudarė 6 klasės, progimnazijų 3, o gimnazijos – 7. Moksleiviai, baigę pradžios mokyklą, galėjo toliau mokytis progimnazijoje arba gimnazijoje. Jų skaičius per nepriklausomybės metus taip pat sparčiai augo. 1920 m. pradžioje veikė 38 gimnazijos ir progimnazijos. 1934 m. jų skaičius išaugo iki 107. Buvo tautinių mažumų šio tipo mokyklų (lenkų, žydų, vokiečių, rusų, latvių), jos visos buvo privačios. Nuo 1924 m. gimnazijose buvo galima pasirinkti mokymo profilį: su privaloma lotynų kalba; su sustiprintu matematikos-gamtos mokymu; su sustiprintu svetimųjų kalbų mokymu. Baigus gimnaziją buvo galima stoti į aukštąją mokyklą. Lietuvoje veikė įvairių profilių specialiosios aukštesniosios vidurinės mokyklos. Tai komercinės, techninės, žemės ūkio, miškininkystės, meno, muzikos, medicinos, buhalterijos, policijos, karo ir kitos mokyklos, mokytojų ir dvasininkų seminarijos. XX a. 4 dešimtmetyje sparčiai plėtėsi amatų, prekybos ir kitų specialybių mokyklų tinklas.

Per Lietuvos nepriklausomybės dvidešimtmetį pavyko likviduoti neraštingumą. Išsiplėtė mokyklų tinklas. 1919 m. Lietuvoje veikė apie 40 aukštesniųjų ir apie 1000 pradžios mokyklų. Po dvidešimtmečio Lietuvoje veikė 93 aukštesniosios, 73 specialiosios mokyklos, o pradžios mokyklų skaičius patrigubėjo, buvo įkurtas Lietuvos (nuo 1930 m. Vytauto Didžiojo) universitetas ir dar 5 aukštosios mokyklos bei institutai[350].

 

Pradžios mokslas

Lietuvoje dominavo lietuviškos pradinės mokyklos. 1918–1920 m. buvo 903 lietuviškos pradžios mokyklos, kurios sudarė 87,16 proc. visų pradžios mokyklų. Tautinių mažumų pradinių mokyklų buvo daug mažiau: veikė 49 žydų, kurios sudarė 4,73 proc. visų pradinių mokyklų, vokiečių – 37 (3,57 proc.), lenkų – 33 (3,19 proc.), latvių  – 11 (1,06 proc.), rusų – 3 (0,29 proc.)[351]. Iki privalomo pradinio mokymo įgyvendinimo pradžios, t. y. iki 1928 m., mokyklų tinklas išaugo beveik 2,5 karto. Daugelį pradžios mokyklų išlaikė Švietimo ministerija ir savivaldybės, būta ir privačių pradžios mokyklų. Valstybinėse mokyklose pradžios mokslas buvo nemokamas. Mokymo turinys pradžios mokyklose buvo nustatytas pagal Švietimo ministerijos patvirtintas programas, kuriose daugiausia dėmesio skirta lietuvių kalbai, krašto pažinimui, aritmetikai. 1922 m. priimtoje Konstitucijoje nustatyta, kad pradžios mokslas yra privalomas, tačiau privalomojo pradžios mokslo įvedimo laiką ir tvarką turėjo apibrėžti įstatymas. 1922 m. spalio 6 d. Steigiamasis Seimas priėmė Pradžios mokyklų įstatymą[352]. Visos pradžios mokyklos buvo pavestos Švietimo ministerijai. Mokyklas galėjo steigti Švietimo ministerija, savivaldybės, visuomeninės bei religinės organizacijos ir pavieniai Lietuvos piliečiai[353]. Šiuo Įstatymu Lietuvoje buvo įvestas ketverių metų pradžios mokslas, privalomas abiejų lyčių 7–14 metų amžiaus vaikams. Vis dėlto nebuvo pakankamo mokyklų tinklo (savivaldybės nebuvo pajėgios išlaikyti ir aprūpinti pradžios mokyklų), tad privalomas mokslas buvo skelbiamas ne visoje Lietuvoje iš karto. Mokytojus skyrė apskričių švietimo ir kultūros komisijos, kurias prižiūrėjo Švietimo ministerijos skiriamas apskrities mokyklų inspektorius. 1924 m. vasario 18 d. buvo parengta instrukcija privalomajam pradžios mokslui įvesti[354]. 1926 m. parengtas privalomojo mokslo įstatymo projektas, nustatęs privalomojo mokslo įvedimo tvarką. Jis buvo pateiktas svarstyti III Seime, tačiau Seimas jo apsvarstyti nespėjo (1927 m. balandžio 12 d. Seimas paleistas). Savivaldybėse, kuriose buvo pakankamai gausus mokyklų tinklas, bei Švietimo ministerijos išlaikomų mokyklų rajone (jį sudarė Rytų Lietuvos mokyklos, išdėstytos arčiausiai demarkacijos linijos) nuo 1928 m. gegužės 1 d.  įvestas privalomas pradžios mokyklų lankymas. 1931 m. oficialiai paskelbta, kad visoje Lietuvoje įgyvendintas privalomas pradinių mokyklų lankymas. Bendrojo lavinimo sistema reformuota 1936 m. Tais pačiais metais išleistas naujas Pradžios mokyklų įstatymas, kuris aiškiau nusakė pradžios mokyklų tikslą. Naujai parengtose pradžios mokyklų programose akcentuotas savojo krašto pažinimas ir tautinis auklėjimas[355].

Šaltinių apžvalga

Lietuvos centrinio valstybės archyvo Ministrų Kabineto fonde (LCVA, f. 923) saugomi dokumentai atskleidžia privalomojo pradžios mokslo įvedimo Lietuvoje eigą ir aplinkybes. Vertingos informacijos yra Ministrų Kabineto posėdžių protokoluose[356]. Tarp dokumentų – 1923 m. vasario 9 d. Pradžios mokyklų mokytojų kursų įstatymai[357]. Ataskaitos ir instrukcijos, kuriose aprašyta privalomojo mokslo įvedimo eiga, ir sunkumai, su kuriais teko susidurti valstybės institucijoms. Komentuojami: 1922 m. paskelbtas Pradžios mokyklų įstatymas, 1924 m. Švietimo ministerijos parengta instrukcija privalomajam pradžios mokslui įvesti, 1926 m. Švietimo ministerijos Ministrų Kabinetui pateiktas privalomojo mokslo įstatymo projektas. Privalomojo pradžios mokslo įvedimo planas, taip pat mokslo metų nustatymas[358]. Kai kurios savivaldybės Lietuvos nepriklausomybės dešimtmetį paminėjo įvesdamos privalomąjį pradžios mokslą[359]. Vidaus reikalų ministerijos Savivaldybių departamento fonde (LCVA, f. 379) saugomas 1928 m. visuotinio privalomojo mokslo įvedimo planas, kuriame apžvelgiama įstatymų galią turinčių teisės aktų bazė, mokyklų tinklas, mokyklų aprūpinimas mokymo inventoriumi, valsčių pasiruošimas įvesti privalomąjį pradžios mokslą. Privalomoji pradžios mokslo įvedimo planas, aprašomi jo etapai. Pateikiama statistika apie pasiruošimą įvesti privalomąjį mokslą (mokyklų, mokytojų, mokinių skaičius pagal apskritis ir valsčius), statistika, kiek lėšų reikėtų pastatyti mokykloms ir joms įrengti apskrityse. Mokyklų patalpų nuomos sutartys (valsčiaus valdyba su namų savininkais). Apžvelgiamos ekonominė pradžios mokyklų padėtis, mokyklų aprūpinimo sąlygos. Informacija, nuo kada, kuriuose valsčiuose įvedamas privalomasis pradžios mokslas, kurie valsčiai galės padengti dėl to išaugusias išlaidas (reikėjo steigti papildomus komplektus, beturčius mokinius aprūpinti rašymo priemonėmis ir vadovėliais, skirti pašalpą neturtingiems tėvams mokiniams išlaikyti), o kurie neturi lėšų, į pagalbą ateidavo kai kurių valsčių gyventojai (patys gamindavo baldus, teikė kitokią paramą). Savivaldybėms buvo reikalingos pašalpos[360]. Gyventojų laiškai, kuriuose piktinamasi dėl lietuvių, žydų, vokiečių pradžios mokyklų skaičiaus. Piktinamasi, kad lietuvių mokinių sveikata rūpinasi vokietis arba žydas gydytojas. Yra statistinių duomenų apie Kauno pradžios mokyklas, nurodyta dėstomoji kalba: lietuvių, lenkų, žydų, vokiečių, rusų, mokyklų inventorius, mokyklos adresas, vedėjas, komplektų, mokytojų, mokinių skaičius, mokyklų užimama kambarių kvadratūra. Aprašomos problemos, kilusios dėl tautinių mažumų mokyklų išlaikymo (prašoma išlaikyti savivaldybės lėšomis: savivalda dotuoja dalį išlaidų, kitas išlaidas padengia tėvai)[361]. Dar 1923 m. Švietimo ministerija pasiūlė švietimo komisijoms atidarant naujas mokyklas ir komplektus vadovautis tam tikromis instrukcijomis: mokyklas steigti tik mokslo metų pradžioje, naujai steigiamų mokyklų patalpos turi būti apžiūrėtos komisijos[362], nurodomos sąlygos, kada mokytojauti galėdavo svetimšalis[363], dėl jų patikimumo išvadas teikdavo atitinkamos specialiosios komisijos[364]. Yra informacijos apie švietimo įstatymų taikymą praktikoje, iš to kylančias problemas, apie užsienio kalbų dėstymą Lietuvos mokyklose[365]. Apie aukštesniąsias mokyklas informacijos yra Švietimo ministerijos fonde (LCVA, f. 391). 1921 m. Švietimo ministerijos sudaryta aukštesniųjų Lietuvos mokyklų, kurių atestatai suteikdavo teisę stoti į Aukštuosius kursus, sąrašas: valstybinės gimnazijos: Kauno I, Marijampolės Rygiškių Jono, Panevėžio, Šiaulių; privačios gimnazijos: Kauno žydų gimnazija, Kauno žydų realinė gimnazija, Kauno mokytojų draugijos (rusų) gimnazija, Kauno lenkų gimnazija, Kauno komercinė mokykla, Marijampolės realinė gimnazija.[366]. 1919 m. Žemės ūkio mokyklų apžvalga, laikinosios žemesniųjų ūkio mokyklų taisyklės, vidurinės žemės ir miškų ūkių mokyklos[367]. Informacijos apie Kauno muzikos mokyklą, Kauno konservatoriją (Respublikos Prezidentas švietimo ministro teikimu skyrė profesorius, konservatorijos direktorių[368]. 1919 m. muzikos skyriaus steigimas[369], informacija apie Klaipėdos valstybinę amatų mokyklą[370], Klaipėdos muzikos mokyklą[371]. Taip pat nemažai žinių apie muzikos švietimo padėtį Lietuvoje 1933 metais[372], M. Dobužinskio raštas apie Meno mokyklą.[373]

 

Aukštasis mokslas

Nepriklausomybės laikotarpiu veikė įvairios aukštosios mokyklos. Dauguma jų telkėsi Kaune: 1922 m. įsteigtas Lietuvos (nuo 1930 m. Vytauto Didžiojo) universitetas, 1922 m. – Meno mokykla (vėliau tapusi Dailės institutu), 1931 m. – Vytauto Didžiojo aukštoji karo mokykla, 1933 m. – Konservatorija, 1934 m. – Aukštieji kūno kultūros kursai, 1936 m. – Veterinarijos akademija (naudojantis jos materialine baze įkurtas ir Vytauto Didžiojo universiteto Medicinos fakulteto Veterinarijos skyrius). 1924 m. įsteigta Žemės ūkio akademija Dotnuvoje (naudojantis Akademijos materialine baze įkurti Lietuvos universiteto Matematikos-gamtos fakulteto agronomijos ir miškininkystės skyrius bei Dotnuvos žemės ūkio technikumas), 1934 m. – Prekybos, o 1935-aisiais – Pedagogikos institutai Klaipėdoje. Svarbiausia to meto aukštoji mokykla buvo universitetas.

1918 m. gruodžio 5 d. Lietuvos Valstybės Taryba priėmė Vilniaus universiteto statutą, kuris skelbė, kad nuo 1919 m. sausio 1 d. atkuriamas Vilniaus universitetas. Kovos dėl Nepriklausomybės sutrukdė įgyvendinti šį sumanymą. Aukštąją mokyklą teko kurti Kaune. 1920 m. sausio 27 d. buvo atidaryti Aukštieji kursai su šešiais skyriais: Humanitarinių mokslų, Teisės, Matematikos-fizikos, Gamtos, Technikos ir Medicinos. Šie kursai tapo universiteto pradžia. 1922 m. Ministrų Kabinetas nutarė atidaryti universitetą, remdamasis 1918 m. gruodžio 5 d. Lietuvos Valstybės Tarybos priimtu Vilniaus universiteto statutu. 1922 m. vasario 16 d. buvo atidarytas Lietuvos universitetas Kaune. Dauguma Aukštųjų kursų klausytojų ir lektorių įsiliejo į universitetą. 1922 m. kovo 24 d. Steigiamasis Seimas priėmė Lietuvos universiteto statutą, kuris įteisino universiteto autonomiją. Universitetą sudarė šeši fakultetai: Teologijos-filosofijos, Humanitarinių mokslų, Teisių, Matematikos-gamtos, Medicinos ir Technikos. Aukščiausiasis universiteto savivaldos organas buvo Universiteto taryba, kurią sudarė visi fakultetų tarybų nariai ir garbės profesoriai. Universiteto taryba iš profesorių vieniems metams rinko rektorių, prorektorių ir sekretorių. Rektorius, prorektorius, sekretorius ir fakultetų dekanai sudarė universiteto vykdomąjį organą – Senatą. 1925 m. kovo 31 d. Seime buvo priimtas universiteto statuto pakeitimas, kuris numatė Evangelikų teologijos fakulteto įsteigimą. Šis fakultetas, dėl per mažo studentų skaičiaus buvo uždarytas 1936 m. rugsėjo 1 d. 1930 m. birželio 7 d. Respublikos Prezidentas paskelbė Lietuvos universiteto vardo įstatymą – universitetas pavadinamas Vytauto Didžiojo universitetu. Tą pačią dieną buvo paskelbtas Vytauto Didžiojo universiteto statutas, kuris iš dalies apribojo universiteto autonomiją: vyresniojo personalo narius fakultetų siūlymu skyrė Prezidentas, privatdocentus – švietimo ministras. Dėstytojams buvo įvestas amžiaus cenzas. Rektoriaus, prorektoriaus kadencija buvo pailginta iki trejų metų. Universitetą sudarė septyni fakultetai. 1937 m. lapkričio 4 d. Seimas priėmė naują Vytauto Didžiojo universiteto statutą, kuris dar labiau suvaržė universiteto autonomiją. Buvo susiaurintos Universiteto tarybos ir praplėstos Universiteto senato funkcijos, reglamentuotas Studentų atstovybės, studentiškų organizacijų steigimas. Išplėstos švietimo ministro teisės. Jis galėjo siūlyti savo kandidatus į rektoriaus ar prorektoriaus postą. 1939–1940 m. Vytauto Didžiojo universitetas padėjo atkurti Vilniaus universitetą. 1939 m. gruodžio 13 d. IV Seimas priėmė Universitetų įstatymą, kuris skelbė, kad nuo 1940 m. sausio į Vilnių perkeliami Humanitarinių mokslų ir Teisių fakultetai. Nuo 1939 m. gruodžio 15 d. sustabdyta lenkiško Stepono Batoro universiteto veikla ir pradėjo veikti lietuviškas Vilniaus universitetas, tvarkomas pagal Vytauto Didžiojo universiteto statutą.

Lietuvą okupavus Sovietų Sąjungai, 1940 m. liepos 16 d. buvo uždarytas Teologijos-filosofijos fakultetas. 1940 m. liepos 29 d. pakeistas universiteto statutas, panaikinta autonomija. Netrukus buvo uždraustos studentiškos organizacijos, atleista dalis dėstytojų ir darbuotojų. 1940 m. rugpjūčio 21 d. Vytauto Didžiojo universitetas pavadintas Kauno universitetu[374].

Šaltinių apžvalga

Vytauto Didžiojo karo muziejaus rinkinyje saugomos Vytauto Didžiojo universiteto atskirų fakultetų skyrių laidų vinjetės, kuriose studentų ir profesūros nuotraukos.

Lietuvos centrinio valstybės archyvo Vytauto Didžiojo universiteto fonde (LCVA, f. 631) saugomi Lietuvos universiteto senato, tarybos posėdžių protokolai[375], Vytauto Didžiojo universiteto fakultetų reguliaminai[376]. 1920–1922 m. Aukštųjų kursų (vėliau Lietuvos universiteto) lektorių ir tarnautojų sąrašai. Yra informacijos apie Aukštųjų kursų klausytojų skaičių, dėstytojus, išsaugoti kursų, paskaitų skaitymo planai, Aukštųjų kursų veiklos ataskaita, sąmatos[377]. Žinios apie Lietuvos universiteto mokslo personalą, dėstomų dalykų aprašai, mokslo eigos taisyklės[378], žinios apie universitete pareigas einančius profesorius.[379] 1926 m. studentų atstovybės rinkimų duomenys, universiteto korporacijų, fakultetų studentų sąrašai, įvairūs statistiniai duomenys[380]. 1927–1928 m. mokslo planai[381], 1937–1938 m. Vytauto Didžiojo universiteto personalo sąrašas, studentų organizacijų (korporacijų, sąjungų, draugijų, klubų) sąrašai[382]. Kuriamo Lietuvos universiteto struktūra, aptariamas profesūros klausimas, atlyginimų klausimas, Aukštųjų kursų įstatai, Švietimo ministerijos paruoštas Lietuvos universiteto darbo atlyginimo normų projektas. Aukštųjų kursų dėstytojai buvo siunčiami stažuotasis į Vokietijos, Italijos universitetus[383]. Švietimo ministerijos fonde (LCVA, f. 391).[384] saugomi 1936–1939 m. Universiteto statuto projektai su universiteto rektoriaus M. Romerio pastabomis[385]. Fondo dokumentai atskleidžia Aukštųjų kursų steigimo aplinkybes: Aukštųjų mokslų draugijos tarybos 1919 m. raštas švietimo ministrui dėl Aukštųjų kursų steigimo, 1919 m. švietimo ministro patvirtinti Aukštųjų kursų įstatai[386], 1922 m. Lietuvos universiteto fakultetų tarybų posėdžių protokolai, Respublikos Prezidento įsakymai, kuriais skiriami fakultetų profesoriai, dekanai, sekretoriai. Lietuvos universiteto susirašinėjimas su Švietimo ministerija universiteto veiklos klausimais. Tai dokumentai, kurie teikia informacijos apie Universiteto administravimą, jo veiklą, studijų organizavimą, universiteto materialinę padėtį[387]. 1925 m. išleistas Laikinasis Lietuvos universiteto reguliaminas[388]. 1928-aisiais –. Memorandumas dėl Lietuvos universiteto statuto reformos, fakultetų tarybų pareiškimai. Didžiausias pavojus įžvelgtas dėl mokslo personalo, vykdomųjų Universiteto organų bei fakultetų organų, taip pat mokslo bei mokymo dalykų priklausymo nuo politinės valdžios (nuo Respublikos Prezidento ar švietimo ministro). Vietoj profesorių mokslininkų atsiranda profesorių-valdininkų – biurokratų. Radikalus Teologijos-filosofijos fakulteto pertvarkymas[389]. Respublikos Prezidentas pasirėmęs Valstybės Konstitucija, Vytauto Didžiojo universiteto Statutu ir švietimo ministro teikimu skirdavo Vytauto Didžiojo universiteto docentus, profesorius, prorektorius, rektorių[390]. Profesoriai pereidavo dirbti į kitas, užsienio, aukštąsias mokyklas. (pvz,. Čekoslovakijos). Evangelikų teologijos fakulteto Naujas įstatymas. Informacija apie Semitologijos katedrą[391]. Universiteto XX a. 4 dešimtmečio statuto projektai. Universiteto bendruomenės paaiškinamieji raštai dėl statuto (pastabos, pasiūlymai, prieštaravimai). 1937 m. VDU studentų organizacijų sąrašas, jame 92 organizacijos[392]. Informacijos apie universitetą yra ir Ministrų Kabineto fonde (LCVA, f. 923): 1935 m. VDU statuto pakeitimo projekto svarstymas. Universiteto studentų atstovybės prašymas paremti atstovus, vykstančius į Pabaltės studentų sąjungos SELL centrinio biuro posėdį[393].

Aarchyve saugomos universiteto rektorių, dėstytojų, studentų (žymių XX a. antrosios pusės Lietuvos mokslo, kultūros, politikos, visuomenės veikėjų) asmens bylos. (LCVA, f. 631, ap. 7) Humanitarinių mokslų fakulteto studentų asmens bylos: Viktoro Aleknos, Vytauto Augustausko, Konstantino Avižonio, Bernardo Brazdžionio, Onos Girčytės, Chackelio Lemcheno, Bronio Railos, Rapolo Šaltenio, Adolfo Šapokos, Antano Tamošaičio, Algirdo Vokietaičio, Kazio Borutos, Jono Balio, Domo Cesevičiaus, Lėjos Goldbergaitės, Marijos Krygerytės, Vinco Maciūno, Antano Miškinio, Jurgio Lebedžio, Aldonos Liobytės, Monikos Mironaitės, Antano Salio, Prano skardžiaus, Juozo Sužiedėlio; Teologijos-filosofijos fakulteto: Juozo Keliuočio, Kazio Bradūno, Prano Dielininkaičio, Jono Griniaus, Juozo Grušo, Zenono Ivinskio, Antano Kučinsko, Antano Maceinos, Antano Tylenio, Prano Mantvydo, Igno Skrupskelio;. Teisių fakulteto: Juozo Audicko, Kunigundos Bartninkaitės, Jono Bučo, Juozo Bulavo, Romo Buroko, Jokūbo Genso, Alberto Geručio, Antano Diržio, Kazio Jakubėno, Jono Januškos, Juozapo Gruzdžio, Juozo Kairio, Brunono Kalvaičio, Petro Minkevičiaus, Jono Noreikos, Giršo Ošerovičiaus, Emilijos Spudaitės-Gvildienės, Antano Škėmos, Aleksandro Tornau, Dionizo Trimako, Mato Šalčiaus, Vinco Ignatavičiaus, Aniceto Simučio, Leono Prapuolenio, Antano Tamošaičio; Technikos fakulteto: Juozo Dalinkevičiaus, Juozo Indriūno, Česlovo Tamašausko, Felikso Bielinio, Jono Borutos, Antano Gustaičio, Juozo Jurginio; Matematikos-gamtos fakulteto: Kazio Baršausko, Kazio Bieliuko, Adolfo Jucio, Juozo Matulio, Antano Žvirono, Vlado Literskio, Otto Vagnerio; Statybos fakulteto – Juozo Lukšo; Medicinos fakulteto: Blažiejaus Abraičio, Marijos Apeikytės, Petro Baublio, Stasio Kudirkos, Vytauto Sirijos Giros, Zigmo Januškevičiaus, Juozo Markulio, Algimanto Juozo Marcinkevičiaus, Hermano-Mezeso Perelšteino, Kosto Nekvedavičiaus, Teodoro Šiurkauss. (LCVA, f. 631, ap. 3 ir 7) VDU dėstytojų bylos: Prano Augustaičio, Vytauto Augustausko, Simono Bieliackino, Mykolo Biržiškos, Vaclovo Biržiškos, Viktoro Biržiškos, Juozo Blažio, Povilo Brazdžiūno, Kazio Būgos, Kazio Buinevičiaus, Prano Dovydaičio, Vlado Dubo, Prano Jodelės, Vytauto Jurgučio, Leono Karsavino, Prano Kuraičio, Vytauto Landsbergio-Žemkalnio, Jono Lappo, Vladimiro Lazersono, Jono Mačiulio-Maironio, Vinco Mykolaičio-Putino, Konstantino Rėgelio, Prano Skardžiaus, Alfredo Senno, Vladimiro Stankevičiaus, Vosyliaus Sezemano, Vladimiro Šilkarskio, Prano Šivickio, Jono Štraucho, Jono Vabalo-Gudaičio, Augustino Voldemaro, Karolio Žalkausko, Jurgio Žilinsko, Antano Žvirono, Leono Bistro, Kazio Daukšo, Juozo Ereto, Pauliaus Galaunės, Juozo Albino Herbačiausko, Augustino Janulaičio, Konstantino Jablonskio, Tado Ivanausko, Zenono Ivinskio, Martyno Yčo, Petro Leono, Vinco Krėvės-Mickevičiaus, Balio Sruogos, A. Smetonos, Jono Šliūpo. (LCVA, f. 631, ap. 3) VDU rektorių asmens bylos: Mykolo Biržiškos, Julijono Gravrogko, Jono Šimkaus, Vinco Čepinskio, Pranciškaus Petro Būčio, Petro Avižonio, Mykolo Romerio, Prano Jodelės, Stasio Šalkauskio.

  

Kultūra ir menas

Nuo Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo 1918 m. iki 1926 m. Lietuvoje nebuvo specialios valdžios institucijos, kuri rūpintųsi kultūros ir meno reikalais. 1918 m. rudenį Švietimo ministerijoje įsteigtas meno departamentas, tačiau jo veikla buvo formali, todėl 1919 m. pabaigoje jis panaikintas. Kultūros reikalai ir toliau formaliai pavesti tvarkyti Švietimo ministerijai. Menininkai 1920 m. sausio 29 d. įsteigė Lietuvių meno kūrėjų draugiją, kuri vienijo rašytojus, artistus, dailininkus, aktorius. Svarbiausias draugijos tikslas – ugdyti lietuvių meną ir meninę kultūrą, remti menininkus, organizuoti jų kūrybinį darbą, ginti menininkų interesus valdžios įstaigose. Draugijos pastangomis 1920 m. pabaigoje įkurtos Dramos ir Operos vaidyklos, profesionalių lietuvių dramos ir operos teatrų pradininkės. 1921 m. jos rūpesčiu įsteigta M. K. Čiurlionio galerija, kuriai buvo patikėta saugoti šio menininko kūrybinį palikimą ir kaupti kitų lietuvių dailininkų kūrinius. Šios draugijos kūrybinės studijos tapo meno mokyklos ir konservatorijos pradžia. Per kelerius metus draugija padėjo pamatus nacionalinėms įstaigoms, kurias vėliau į savo rankas perėmė valstybė[394]. 1926 m. vasarą Lietuvių meno kūrėjų draugijos ir Švietimo ministerijos iniciatyva pradėta kurti Meno taryba. Įvairios kūrybinės sąjungos (vaidybos, literatūros, architektūros, tapybos, muzikos) ir Archeologijos komisija į ją rinko savo atstovus. Šios tarybos veikla buvo trumpa – 1928-aisiais. ji nustojo veikti. Meno tarybos funkcijas atliko 1934 m. prie Švietimo ministerijos įkurtas Kultūros reikalų departamentas, jam keltas uždavinys kūrybai suteikti daugiau organizuotumo. Menininkai savo ruožtu būrėsi į kūrybines sąjungas (rašytojų, dailininkų). 1935 m. balandžio 10 d. Kultūros reikalų departamente įsteigta Meno reikalų komisija, kurios uždavinys buvo pasitariant su menininkais gerinti meninės kūrybos būklę[395]. Pirmasis Komisijos darbas buvo apžvalginės lietuvių dailės parodos organizavimas Pirmojo pasaulinio lietuvių kongreso Kaune proga. Po šios parodos 1935 m. įsteigta Lietuvos dailininkų sąjunga, kuri perėmė atsistatydinusios Meno reikalų komisijos funkcijas. Autoritarinis režimas stengėsi sujungti menininkus į kūrybines sąjungas, taip labiau organizuoti meno gyvenimą, daryti jam įtaką ir jį kontroliuoti. Be dailininkų sąjungos žinios jos nariams buvo draudžiama „reprezentuoti Lietuvą“ užsienyje[396].

Švietimo ministerijos Kultūros reikalų departamentas siekė administruoti visą kultūrinį gyvenimą. Jo žinioje buvo: Vytauto Didžiojo universitetas, Lietuvių kalbos žodyno redakcija, Archeologijos komisija, Meteorologijos biuras, Centrinis valstybės archyvas, Valstybės teatras, M. K. Čiurlionio galerija, Meno mokykla, Konservatorija, kulto reikalai, Valstybės radiofonas ir kitos įstaigos. Iki 1935 m. priimti įstatymai, nustatę konkrečių Švietimo ministerijai pavaldžių įstaigų veiklą, o po 1935 m. pasirodę įstatymai reglamentavo atskirų kultūros sričių veiklą. 1935 m. priimti: Tautosakai tvarkyti įstatymas, Literatūros premijai skirti taisyklės, Knygynų įstatymas. 1936 m.  paskelbti Valstybinių viešųjų bibliotekų įstatymas ir Vytauto Didžiojo muziejaus įstatymas. 1937 m. – Valstybės viešųjų bibliotekų įstatymui vykdyti taisyklės ir Vytauto Didžiojo kultūros muziejaus statutas. 1939 m. pasirodė Teatrų įstatymas.[397] Patys menininkai Švietimo ministeriją vertino kaip žinybą, užsiėmusią įstaigų administravimu, bet ne kūrybos organizavimo darbu. Ministerijai keltas uždavinys kreipti kultūrą ir meną tautine, t. y. lietuviškumo, kryptimi. Ji turėjo atlikti tautinės kultūros propagandos darbą. Šiuo tikslu 1938 m. įsteigta Visuomeninio darbo valdyba. Šiai valdybai buvo perduota Kino filmų cenzūra, Valstybės radiofonas, Draugijų registras. Jai pavesti visuomeninio auklėjimo reikalai, spaudos priežiūra, kino teatrai, lietuviškos kino kronikos gamyba, meno parodų organizavimas, valstybinių švenčių, iškilmių, jubiliejų rengimas[398].

Švietimo ministerija skirdavo specialias stipendijas menininkų, muzikų studijoms užsienyje, premijas, organizuodavo valstybinius konkursus. Vienas didžiausių literatūros konkursų buvo susijęs su Vytauto Didžiojo jubiliejine 1930 m. kampanija. Šiai kampanijai surengti tapybos, muzikos konkursai. 1935 m. Ministrų Kabinetas įsteigė kasmetinę literatūros premiją. 1938 m. Taupomosios valstybės kasos skyrė lėšų dailės kūriniams premijuoti. Valstybė iš esmės buvo vienintelė meno mecenatė, kuri per savo valdomas institucijas ir valstybinio kapitalo įmones siekė į menininkų rėmimą įtraukti platesnius visuomenės sluoksnius.

Atskiru reiškiniu tapo Dainų šventės, kuriomis populiarinta tautinė lietuvių kultūra. 1924 m. rugpjūčio 23 ir 25 d. Kaune surengta pirmoji Lietuvos Dainų šventė „Dainų diena“. Ji sutapo su tuo pat metu Kaune vykusia  Lietuvos žemės ūkio ir pramonės paroda. Programą sudarė populiarios lietuvių liaudies dainos. Vėliau į Dainų švenčių programą įtraukti ir šokiai. Antroji Dainų šventė, skirta Lietuvos Nepriklausomybės 10-mečiui, vyko 1928 m. liepos 1–2 d. Kaune. Joje dalyvavo 6000 dainininkų: 51 bažnytinis choras, 22 gimnazijų ir kitų mokyklų chorai, 19 įvairių draugijų ir organizacijų chorų, Rygos lietuvių „Šviesos“ choras. Dar viena Dainų šventė surengta 1930 m. birželio 20 d. Vytauto Didžiojo mirties 500 metų sukakčiai paminėti. Joje dalyvavo 200 chorų ir 9000 dainininkų. Atlikti 24 kūriniai – viena psalmė, šeši originalūs kūriniai ir harmonizuotos liaudies dainos.[399]

Per nepriklausomybės laikotarpį susiformavo profesionali lietuvių dailė, architektūra. Gana aukštą lygį pasiekė poezija ir literatūra, atsirado psichologinių ir satyrinių romanų, istorinės ir realistinės dramos kūrinių. Svarbi užduotis formuojant tautinį identitetą, ugdant patriotizmą teko teatrui kaip socialinės, politinės kritikos priemonei. XX a. 4 dešimtmetyje sustiprėjus autoritarizmui, teatro repertuaras turėdavo atitikti politinę cenzūrą, jis tapo politikos įrankiu. Teatro vadovais buvo žymūs Lietuvos diplomatai, jo repertuaro autoriais, be kitų, – ano meto Lietuvos ir užsienio šalių diplomatai.

Šaltinių apžvalga

Lietuvos centrinio valstybės archyvo Ministrų Kabineto fondo (LCVA, f. 923) dokumentuose yra informacijos apie teatrą kaip politikos ir diplomatijos įrankį. Teatro vaidinimai tapdavo valstybinių švenčių akcentais. Teatre atskiras ložes turėjo svarbiausios valstybės institucijos Seimas, Prezidentas, Vyriausybė, taip pat atskiros vietos buvo skirtos diplomatiniam korpusui ir žurnalistams.[400] Valstybės teatras siųsdavo sezoninius nemokamus bilietus Ministrų Kabinetui, kuris, savo nuožiūra, juos išdalindavo valstybės tarnautojams, karininkams.[401] Ministrų Kabinetas pritardavo Švietimo ministerijos teikimui siųsti lietuvių režisierius tobulintis į užsienį, į Vakarų Europą, taip pat 1935 m. ir į Sovietų Sąjungą[402]. Tarp Fondo dokumentų: kritika Valstybės teatro direktoriui, už tai, kad Lietuvai keliant vėliavą Vilniuje, teatre rodomos „Andersono pasakos“. Apie teatrą kalbama, kaip apie  visuomenės vienytoją, viešąją tribūną[403]. Rašoma  apie M. K. Čiurlionio galerijos finansavimą, jos veiklą, dailės kūrinių saugojimą ir konservavimą[404]. Fonde yra 1937 m. Vytauto Didžiojo kultūros muziejaus statutas[405], nemažai duomenų apie dainų švenčių organizavimą, pirmosios Dainų šventės organizacinio komiteto posėdžių protokolai[406].

Švietimo ministerijos fonde (LCVA, f. 391) saugomos Dainų švenčių  organizacinių komitetų instrukcijos chorams, chorų sąrašai.[407] „Dainos“ draugija steigė savo skyrius Klaipėdos krašte (propagandos akcija).[408] Dokumentai byloja  apie sunkumus organizuojant šventę: 1926 m. Ministrų Kabinetas nerado galimybių suteikti Lietuvos chorvedžių draugijai paskolos dainų šventei ruošti. Lietuvos chorvedžių draugija (Klaipėda) ruošėsi organizuoti dainų šventę 1928 metais – Lietuvos Nepriklausomybės dešimties metų sukaktuvėms paminėti. Planuota skelbti konkursą muzikams, kad specialiai dainų šventei būtų sukurti kūriniai chorams. Planuota rengti chorvedžių kursus. Kaune „Aušros“ aikštė Švietimo ministerijos žinioje. Atskiras dėmesys skirtas moterų tautinio kostiumo propagandai – numatyta premijuoti gražiausius tautinius rūbus (sumanyta dar 1926 m. iki tautininkų atėjimo į valdžią).[409] Šiame fonde saugomi 1935–1939 m. valstybinių teatrų darbo planai, repertuarai, gastrolių Lietuvoje planai, operos ir dramos spektaklių santraukos.[410] Buvo teigiama, kad teatras – aukščiausia tautos švietimo įstaiga.[411] Valstybės teatrą sudarė: drama, opera, baletas. Valstybės teatras buvo politikos ir diplomatijos įrankis. 1936 m. šiame teatre buvo pastatytas Kaune rezidavusio Didžiosios Britanijos diplomato T. H. Prestono kūrinys „Baltoji rožė“. 1938 m. spalio mėnesį slaptai-konfidencialiai tartasi dėl Lietuvos valstybės ir Berlyno operos teatrų suartinimo, Lietuvos kultūros pristatymo Berlyne. Yra Kauno operos ir baleto teatrų solistų vardiniai sąrašai, repertuarai.[412] Valstybės teatras 1939 m. pabaigoje ketino surengti lietuviško muzikos koncertą Vilniuje atgavus Vilnių, tačiau Kultūros reikalų departamentas prie Švietimo ministerijos ragino susilaikyti dėl lėšų trūkumo[413]. Teatro veiklą prižiūrėjo Švietimo ministerija. Respublikos Prezidentas švietimo ministro teikimu skirdavo ir atleisdavo teatro vadovą.[414] Repertuarą tvirtindavo ir cenzūruodavo Švietimo ministerijos Kultūros reikalų departamentas. Švietimo ministras nustatydavo teatro sezono trukmę, tvirtindavo teatrų gastrolių planus. Gastrolės vykdavo Lietuvos miestuose ir miesteliuose (taip pat artimajame užsienyje - Latvijoje). Šaulių organizacijoms, mokykloms, žydų kariams, jaunalietuviams, birutietėms, Darbo rūmams spektakliai būdavo rodomi nemokamai. Visi valstybės teatrai turėdavo derinti gastrolių repertuarus, kad tą pačią dieną toje pačioje vietoje nebūtų dviejų teatrų pasirodyųi. Pateiktos gastrolių išlaidų sąmatos. Švietimo ministerija cenzūruodavo Valstybės teatro (operos / dramos) repertuarą. Pateikti trumpi apibūdinimai kodėl vienas ar kitas kūrinys buvo reikalingas. 1939 m. teatre statyta A. Vienuolio drama „Emilija Pliaterytė". Teatras statė to meto populiarų užsienio autorių dramos kūrinius: E.O‘Neillo, S. Mogem.(Lucy Maud Montgomery?). 1938 m. Kultūros departamentas neleido į Valstybės teatro repertuarą įtraukti R. C. Sherriff‘o „Draugai“ („Jorneu‘s End“) (vaizduoja žmogaus kilniąsias savybes karo aplinkybėmis: heroizmą, pasiaukojimą, tėvynės ir artimo meilę. Kūrinys pastatytas daugelyje Europos scenų, išleista knyga ir sukurtas filmas), V. G. Salmo „Ministras“ (apolitiška komedija, nors tema paimta iš įsivaizduotos valstybės parlamento frakcijos gyvenimo. Sumani moteris įveikia sunkumus, kurių neįveikia „vyrų frakcija“) ir V. Werner‘io „Žmonės ant ledo“.[415] Švietimo ministerijos Kultūros reikalų departamentas esant reikalui pateikdavo pastabų dėl repertuarinių spektaklių, nurodydavo į ką atkreipti dėmesį, ką akcentuoti, o ko nerodyti. Antai į Valstybinio Klaipėdos teatro 1938–1939 m. repertuarą įtrauktas Marcelio Pagnolio veikalas „Topazas“. Kultūros reikalų departamentas siūlė pabrėžti psichologinius reiškinių bruožus – kaip Topazas iš mokytojo virsta komersantu, tačiau įvedė tam tikrų apribojimų: „[...] galima daryti išvadą, kad Topazas įsitikina, jog „doru keliu netoli tenueisi“. Tokia išvada pabaigti veikalo pastatymą – neleistina. [...] Topazui pagaliau nepasiseka: jis bankrutuoja. Tai nedoro kelio vaisiai. Šias išvadas  reikia tinkamai pabrėžti.“[416] Veikalų vertimų nuorašus prašyta atsiųsti Kultūros reikalų departamentu, kartu į Teatro repertuarą leista įtraukti Vydūno „Prabočių šešėlius“ ir V. Švidrigailos „Žygimantą Augustą“. Klaipėdos teatrui uždrausta statyti I. Šeiniaus „Diplomatus“, bet 1939 m. šis dramos kūrinys taip pat buvo įtrauktas į repertuarą.[417] Švietimo ministerijos susirašinėjimas su Klaipėdos valstybiniu teatru, Vydūno laiškai Švietimo ministerijos Kultūros departamento direktoriui dėl Klaipėdos valstybinio teatro lygio, I. Šeiniaus laiškas Kultūros departamento direktoriui dėl B. Dauguviečio režisūros[418]. Yra fragmentų, kur apibūdinti  užsienio atlikėjai (iš Vienos, Berlyno, Paryžiaus, Oslo, Londono, JAV), įdarbinti Valstybės teatre (dirigentai, dainininkai, šokėjai, aktoriai). Kai kurie duomenys rodo, kad būta bandymų atskirti operos ir dramos teatrus. Siūlyta steigti operą Klaipėdoje – priaugo jaunų solistų, kurių nėra kur įdarbinti, taip pat susikurtų tautinės kultūros židinys Klaipėdoje. Tautinė kultūra neįmanoma be lietuvių autorių kūrinių, jų trūko. Valstybės teatro direkcija siūlė mokėti premijas žinomiems rašytojams už kūrinius suaugusiesiems, jaunimui ir vaikams.[419]

M. K. Čiurlionio paveikslai kaip ir lietuvių liaudies menas buvo tapę Lietuvos vizitine kortele, todėl Užsienio reikalų ministerijos fonde (LCVA, f. 383) gausu duomenų apie Lietuvos dailės parodų organizavimą užsienyje, užsienio dailininkų parodų organizavimą Lietuvoje (pvz., belgų dailės parodą, prancūzų kultūros dienos Kaune XX a. 4 dešimtmetyje).

Vytauto Didžiojo karo muziejuje saugomi: L. M. K. D. Plastikos sekcijos rengtos meno parodos plakatas, kurį nutapė dailininkas Petras Kalpokas. Paroda vyko 1923 m. gegužės 1 d.– birželio 1 d.  Kaune Seimo rūmuose.[420]  Kaune, Karo muziejuje apsilankė estų dailininkai. Nuotraukos Karo muziejaus ekspozicijoje (1936 m.).[421] Muziejaus rinkinį sudaro įvairūs plakatai, kurie atskleidžia aukštą ano meto Lietuvos grafikų lygį. Profesionalių dailininkų plakatai (artimi art deco stiliui) kvietė į menininkų parodas, buvo naudojami reklamos tikslais (pvz., gesintuvų reklama[422]). Sukaupta plakatų, kurie nėra aukšto meninio lygio, bet buvo naudojami to meto Lietuvoje (pvz., JAV spausdintas plakatas, kuriuo buvo raginama aukoti lėšas S. Dariaus ir S. Girėno atminimui įamžinti[423], plakatas „Malda į Aušros Vartų Švenčiausiąją Panelę“[424], rinkiminiai plakatai).

  

Valstybės ekonominė politika

Pirmojo pasaulinio karo išvakarėse Lietuva buvo labiausiai atsilikusi Pabaltijo šalis: žemės ūkis gana žemo, o pramonė – visiškai žemo lygio. 1919–1939 m. Lietuvoje pramonės gamyba augo vidutiniškai po 6–7 proc. per metus, žemės ūkio produkcija – 3,5–4 proc.[425] Dėta nemažai pastangų, bet pramonės potencialas ir toliau išliko žemas, o bendras Lietuvos ekonominis atsilikimas vis dėlto sumažėjo. Pramonės, prekybos ir transporto plėtra Lietuvoje buvo spartesnė negu žemės ūkio, tačiau greičiausiai didėjo žemės produktų eksportas. Lietuvoje veikė 6 bankai[426].

 

Valstybės finansai

Pirmoji Vyriausybė, be kitų problemų, susidūrė su finansiniais sunkumais. 1918–1919 m. Lietuva gyveno be biudžeto. Valstybės tarnautojams už darbą mokėta natūra (pvz., JAV kariuomenės dovanotais likučiais). Tuo tarpu Vyriausybei  keltos užduotys buvo didžiulės, reikėjo sukurti valstybę, organizuoti kariuomenę, gintis nuo išorės priešų ir vidaus anarchijos. Vienas svarbiausių jaunos valstybės uždavinių buvo valstybės finansų sutvarkymas. Pirmaisiais nepriklausomybės metais valstybę gelbėjo užsienio paskolos: 1918–1919 m. gautos paskolos iš Vokietijos, 1919 m. – iš Jungtinių Amerikos Valstijų maisto produktais, medikamentais ir kitomis prekėmis, tai padėjo aprūpinti kuriamą Lietuvos kariuomenę[427], taip pat gauta parama iš Prancūzijos ir Didžiosios Britanijos[428]. 1919 m. buvo platinami Lietuvos laisvės paskolos lakštai tarp JAV lietuvių. Didele paspirtimi valstybės finansams tapo vidaus paskolos. 1919 m. išleista pirmoji vidaus paskola, 1920 m. – nepaprastoji valstybės iždo paskola krašto gyvenimo reikmėms, 1921 m. – valstybės iždo paskola. Teko kurti mokesčių sistemą. Ministrų Kabinetas, rūpindamasis viešaisiais finansais, 1919 m. sausio 23 d. priėmė Mokesčių įsakymą, kuris nustatė prievolę mokėti prieš Pirmąjį pasaulinį karą galiojusius mokesčius: žemės, prekybos ir pramonės įstaigų, miestuose esančio nekilnojamojo turto, „paprastąjį štempelinį“ ir kitus. Savivaldybės papildomai, savo nuožiūra, galėjo rinkti mokesčius savivaldybių reikmėms[429]. Lėšos buvo renkamos ostais bei vokiečių markėmis – to meto piniginiais vienetais. 1919 m. vasario 4 d. Ministrų Kabinetas priėmė įsakymą, kuriuo uždraudė Lietuvoje atsiskaityti Rusijos popieriniais pinigais (kerenkomis, carskomis) (įsakymas įsigaliojo nuo 1919 m. kovo 5 d.)[430]. 1919 m. vasario 26 d. priėmė įsakymą, kuriuo įvedė piniginį vienetą „auksiną“ (šimtoji jo dalis vadinosi „skatiku“), susietą su Vokietijos marke. Šiais pinigais leista atsikaityti nuo 1919 m. kovo 5 d.[431]. 1919 m. pradžioje buvo nustatyti pašto tarifai, 1919 m. vasarą pradėti rinkti muitai, pajamoms padidinti įvestas linų monopolis.

Steigiamajam Seimui teko parengti mokesčių įstatymus, sudaryti biudžetą, numatyti jo pajamas ir išlaidas. Pirmasis Lietuvos Respublikos biudžetas patvirtintas 1920 m. gegužės 14 d., jį patvirtino Respublikos Prezidentas, tačiau „Vyriausybės žiniose“ paskelbta 1921 m. sąmata, kurią 1921 m. gruodžio 21 d. patvirtino Steigiamasis Seimas. Nuo šio momento Lietuvos valstybės finansų apskaita tvarkyta biudžeto tvarka (ji pakeitė iki tol veikusią atskirų įstaigų kasų sistemą)[432]. Lietuvos piniginio vieneto susiejimas su Vokietijos marke lėmė sparčią infliaciją ir didžiulius nuostolius. Nuo 1922 m. pabaigos Lietuvoje įvedus savą valiutą – litą valstybės finansai ėmė stabilizuotis.

Lietuvos Respublikos biudžeto pajamas sudarė paprastosios ir nepaprastosios pajamos. Jas papildė lėšos, gautos iš 1923 m. lapkričio 10 d. pradėjusio veikti Valstybinio degtinės monopolio (pradėtas vykdyti Valstybinio degtinės monopolio įstatymo vykdymas). Lietuvos Respublikos biudžeto išlaidas sudarė paprastosios ir nepaprastosios išlaidos. Paprastosios skirtos aukščiausioms valstybės įstaigoms (Prezidento institucijai ir Seimui), taip pat vykdomajai valdžiai, t. y. Ministrų kabinetui ir visoms  ministerijoms, išlaikyti[433].

Šaltinių apžvalga

Lietuvos centriniame valstybės archyve esančiame Lietuvos banko fonde (LCVA, f. 755) saugomos Lietuvos banko sutartys, tarp jų 1922 m. Lietuvos Respublikos finansų, prekybos ir pramonės ministerijos sutartis su A. Hasės (A. Haase) litografijos firma Prahoje dėl litų gamybos, 1927 ir 1928 m. Lietuvos banko sutartys su Didžiosios Britanijos firma „Bradbury, Wilkinson and Co., Ltd.“ Dėl litų banknotų spausdinimo[434]. Šiame fonde saugomi dokumentai „atkuria“ Lietuvos banko veiklą: banko pajamos, apyvarta, balansai, tarnautojų skaičius, banko sąskaitų apyvarta, balansai, 1926–1932 m. banknotų ir monetų apyvarta[435]. Lietuvos banko Alytaus skyriaus fonde (LCVA, f. 1582) laikomi 1922–1925 m. Lietuvos banko aplinkraščiai ir susirašinėjimas su Lietuvos bankais pinigų keitimo klausimais (dėl svaro ir lito kurso), skelbimas dėl lito įvedimo, finansų, prekybos ir pramonės ministro instrukcija dėl savo valiutos – lito įvedimo.[436] Ministrų Kabineto fonde (f. 923) saugomi Lietuvos Respublikos Prezidento įsakymai, kuriais jis skyręs Lietuvos banko valdytojus, valdytojo pavaduotojus, priėmęs jų atsistatydinimą[437]. Šiame fonde esančiuose dokumentuose užfiksuotos 1925 m. Lietuvos Vyriausybės derybos su Didžiąja Britanija dėl paskolos gavimo.[438] 1922 m. Lietuvos piniginio vieneto įstatymo projektas, Lietuvos banko įstatai[439]. 1922 m. Ministrų Kabineto posėdžių protokolai, kuriuose aptariamas savos valiutos įvedimas, svarstomi valiutos įstatymų projektai[440]. Taip pat biudžeto projektai, Seimo priimti ar pakeisti biudžeto įstatymai, pajamų ir išlaidų sąmatos, susirašinėjimas biudžeto surašymo klausimais. Pavyzdžiui, 1922 m. Lietuvos valstybės biudžetą sudarė: paprastosios pajamos ( tiesioginiai mokesčiai (iš žemės ūkio ir nekilnojamojo turto, prekybos ir pramonės); netiesioginiai mokesčiai (iš gėrimų, tabako, „papirosų, gilzių ir supjaustyto papirosinio popierio“, degtukų, akcizas už įvairius pramonės gaminius, muitai); „pošlinos“ (žyminis, teismo, kanceliarijos ir dokumentų mokestis, taip pat rinkliava už paveldimą turtą ir kitos rinkliavos); valstybės pelnas (pašto, telegrafo, telefono rinkliava), valstybinis turtas ir kapitalas (pajamos iš miškų; kilnojamojo ir nekilnojamojo valstybinio turto; plačiųjų ir siaurųjų geležinkelių rinkliava; pajamos iš valstybės dirbtuvių, pramonės, technikos įstaigų ir sandėlių; pajamos iš valstybės leidžiamų laikraščių, knygų, spaudinių); pajamos už nekilnojamojo valstybės turto pardavimą; valstybės iždo padengimas (paskolų grąžinimas, mokesčiai už mokslą, dailės įstaigų pajamos ir kt.).[441] Tais pačiais metais valstybės biudžeto išlaidas sudarė šios išlaidos: aukščiausioms valstybės įstaigoms (Respublikos Prezidentui, Steigiamajam Seimui išlaikyti); vykdomajai valdžiai (Ministrų Kabinetui; Finansų, prekybos ir pramonės; Susisiekimo; Vidaus reikalų; Užsienio reikalų; Švietimo, Žemės Ūkio ir Valstybės turtų; Teisingumo; Krašto apsaugos ministerijoms ir jų departamentams, padaliniams išlaikyti; Žydų reikalų ministerijai; ministeriui be portfelio Gudų reikalams išlaikyti, Valstybės kontrolės išlaidoms padengti)[442]. Švietimo ministerijos fondo (LCVA, f. 391) dokumentai atskleidžia valstybės biudžeto sudarymo eigą. Valstybės pajamų, reikalingų viešosioms išlaidoms padengti istoriją. Tai 1919 metų: Laikinosios taisyklės apie ypatingą rinkliavos ėmimą už naudojimąsi Lietuvos vidaus keliais; Paštų tarifai; arklių rekvizicijos įstatymo projektas; rinkliavos už naudojimosi Lietuvos vidaus vandens keliais projektas; naudojimosi telefonais mokestis, mokestis už įvežamus ir išvežamus „Rusų pinigus“, Valstybinio nuomos mokesčio įstatymas (kurį turėjo mokėti nuomojusieji dvarus ir pan.), Įstatymas apie Valstybinius turto ir pelno mokesnius, „Įstatymas apie vienlaikinį valstybinį karo mokesnį 1919 metams“; įvairios rekvizicijos.[443] Užsienio reikalų ministerijos fonde (LCVA, f. 383) – Lietuvos atstovo Prahoje telegramos apie Čekoslovakijoje atspausdintus ir į Lietuvą vežamus litus, jų kokybę[444], lito kursą, firmą, kuri spausdina litus.[445] Šiame fonde yra informacijos apie Lietuvos banko valdytojų skyrimą, užsienio reikalų ministro Vlado Jurgučio atsistatydinimą ir jo paskyrimą Lietuvos banko direktoriumi.

  

Žemės ūkis

Pokario Lietuva išsikėlė uždavinį modernizuoti žemės ūkį ir jo pagrindu kaupti lėšas žemės ūkio produktų perdirbamajai pramonei kurti. Bendroje ūkio struktūroje prioritetu pasirinktas žemės ūkis, o ypač žemdirbystės ir gyvulininkystės modernizavimas, skatinamas pieno ir mėsos ūkis[446]. Buvo steigiamos pieno perdirbimo bendrovės, kurios iš esmės gamindavo sviestą, o sviestas tapo viena iš sėkmingiausių ano meto Lietuvos eksporto prekių. Lietuviškas sviestas pasiekdavo Europos šalis, Pietų ir Šiaurės Ameriką. Sėkmingai buvo vystoma mėsos perdirbimo pramonė. Lietuvoje pastatytos kelios eksportinės skerdyklos, kuriose paruoštas bekonas keliaudavo į Vakarų Europą. XX a. 4 dešimtmetyje buvo skatinama cukraus pramonė, žaliavai perdirbti pastatyti fabrikai Marijampolėje, Panevėžyje, Pavenčiuose (iki okupacijos pastarasis nebaigtas pastatyti). Žemės ūkio bendrovės ir kooperatyvai būrėsi į sąjungas ir organizacijas.  "Pienocentras" koordinavo pieno perdirbimą, sviesto ir kiaušinių eksportą, "Lietūkis" importuodavo ūkininkams reikalingas prekes (trąšas, degalus, kita), "Maistas" kontroliavo eksportines skerdyklas ir mėsos eksportą, „Lietuvos cukraus" žinioje buvo cukraus perdirbimo pramonė. 1926 m. įsteigti Žemės ūkio rūmai, kurių veiklą prižiūrėjo Žemės ūkio ministerija. Jie prisidėjo prie ūkininkų ruošimo, koordinavo žemės ūkio mokyklas, būrė jaunuolius jaunųjų ūkininkų ratelius. Vyriausybė siekė modernizuoti žemės ūkį, pakelti jo našumą.

Nuo senų laikų pagrindinis Lietuvos gyventojų verslas buvo žemės ūkis. Nenuostabu, kad pokario metais jis greičiausiai atsigavo ir buvo sparčiausiai vystomas. Susirūpinta atsilikusios žemės ūkio kultūros kėlimu. Dėl spartaus Lietuvos ūkio kilimo, įvairių jo šakų raidos iškilo poreikis rengti žemės ūkio ir pramonės parodas, kurios pristatytų jaunos valstybės pasiekimus. 1922 metais Kaune Lietuvos žemės ūkio draugijos iniciatyva ir lėšomis, iš dalies remiant Vyriausybei, surengta pirmoji tokia paroda. Vėliau šių parodų rengimas tapo tradicija. Jose buvo stengiamasi pristatyti jaunutę Lietuvos pramonę ir kasmet stiprėjantį žemės ūkį. Kartu prisistatydavo ir užsienio pramonės įmonės. Stambiausios parodos buvo organizuotos laikinojoje sostinėje Kaune. Siekiant pabrėžti provincijos miestų ekonominę svarbą 1926 m. tokia paroda surengta Šiauliuose, o 1927 m. – Klaipėdoje. Pagrindinis parodų uždavinys buvo Lietuvos ūkio ir pramonės propagavimas.

Norėdama kuo greičiau atkurti Pirmojo pasaulinio karo nuniokotą žemės ūkį, valstybė turėjo imtis žemės reformos. Po Pirmojo pasaulinio karo agrarinės reformos buvo vykdomos visose Vidurio ir Rytų Europos šalyse. Dvarų parceliacija, t. y. žemės reforma siaurąja prasme, apėmė beveik 25 proc., o reforma plačiąja prasme, įskaitant kaimų suskirstymą į vienkiemius – apie 56 proc. visos Lietuvos teritorijos[447]. Ši reforma padėjo modernizuoti svarbiausią šalyje ūkio šaką – žemės ūkį. Taip pat sudarė sąlygas formuotis vidurinei klasei ir paklojo pamatus tautinei Lietuvos valstybei[448]. 1918 m. gruodį sudaryta Žemės reformos komisija. 1919 m. liepos 1 d. Lietuvos Valstybės Taryba nutarė skirti žemės sklypus kariams bežemiams ir mažažemiams. Žemės reformos principus galutinai nustatė Steigiamojo Seimo priimti įstatymai: 1929 m. rugpjūčio 18 d. Žemės reformos įvedamasis įstatymas ir 1922 m. vasario 15 d. priimtas Žemės reformos įstatymas[449]. Žemės reforma nebuvo tik dvarų žemių išdalijimas, ji apėmė ir visą žemės tvarkymo, valdymo bei naudojimo klausimų junginį. Įstatymais  sutvarkytas žemės įgijimas, perleidimas ir keitimas, privatinių ūkių nuomojimo teisė, karių aprūpinimas žeme, miškų ir vandenų nusavinimas ir kita.[450] 1923 m. M. Krupavičius tapus žemės ūkio ministru, žemės reforma paspartėjo, per ne visai trejus metus beveik pusė milijono hektarų žemės buvo atiduota bežemiams ir mažažemiams. [451] Reformą vykdė prie Žemės ūkio ministerijos įkurtas Žemės reformos departamentas.[452] Savanoriams žemė buvo duodama neišsimokėtinai. Kiti už gautą žemę turėjo išsimokėti per 36 metus. Dešimt metų gautos žemės nebuvo galima nei parduoti, nei išnuomoti. Tam tikromis sąlygomis buvo numatyta žemės duoti įstaigų tarnautojams ir darbininkams, mokslo įstaigoms, kaimų amatininkams, ligoninėms, prieglaudoms, miesteliams ir miestams plėsti bei naujai steigiamoms ar žemės neturinčioms parapijoms. [453] Naujakuriai ūkininkai vykdė melioraciją, dirbama žeme pavertė tūkstančius hektarų ganyklų, krūmų ir miškų, pasėlių plotai padidėjo trečdaliu, Lietuva pati apsirūpindavo maistiniais ir pašariniais grūdais, o perteklių eksportuodavo.[454]

Šaltinių apžvalga

Lietuvos centrinio valstybės archyvo Ministrų Kabineto fonde (LCVA, f. 923) yra informacijos apie žemės reformos vykdymą, skundų dėl žemės nusavinimo, ginčų dėl atlyginimo už nusavintą žemę. Taip pat išlikę žinių apie 1935–1936 m. įvykusį Suvalkijos ūkininkų streiką. Pateikiama duomenų apie Lietuvos žemės ūkio produkcijos perdirbimą ir paruošimą eksportui į užsienio šalis,  apiprašoma apie Žemės ūkio rūmus.

  

Pramonė ir prekyba

Pirmasis pasaulinis karas lėmė didžiulius pokyčius pramonės srityje. Karo metu dalis fabrikų buvo evakuoti, dalis visiškai sugriauti. Kritiškoje padėtyje atsidūrė stambioji Lietuvos pramonė, kuri buvo tampriai susieta su užsienio, ypač su buvusios Rusijos imperijos, rinkomis. Lengviau sunkumus ištvėrė tos pramonės įmonės, kurių veikla buvo orientuota į vidaus rinką. Jos buvo atsparesnės siaučiančiai pokario krizei. Nepriklausomybės metais Lietuva tapo smulkiosios pramonės šalimi. Daugėjo įmonių, bet mažėjo jose dirbančių darbininkų skaičius.[455] Lietuvos pramonė prieškarinį lygį pasiekė 1924–1925 m.[456] Lietuvos ekonomika stiprėjo, pramonė augo, tačiau ji taip ir liko nustelbta žemės ūkio. Maisto produktų ir gėrimų gamyba, tai yra žemės ūkio žaliavos perdirbimas tapo pagrindine Lietuvos pramonės šaka. 1919 m. pramonininkai ir prekybininkai ėmė burtis į įvairias sąjungas. Prie Prekybos ir pramonės ministerijos buvo įkurtos dvi atskiros tarnybos, jose dirbo pramonininkų ir prekybininkų atstovai (atskirai). Abi tarnybos buvo suvienytos ir įkurta Pramonininkų ir prekybininkų taryba prie Prekybos ir pramonės ministerijos.[457] 1925 m. įsteigti Prekybos ir pramonės rūmai. Jie veikė anuometinės Lietuvos teritorijoje, kuri neapėmė nei Klaipėdos, nei Vilniaus krašto. (Klaipėdos krašte Prekybos rūmai ir Pramonės rūmai veikė autonomiškai, jie nebuvo pavaldūs Kauno rūmams, tačiau su jais bendradarbiavo. 1939 m. Vilniaus kraštą prijungus prie Lietuvos, Vilniaus rūmai tapo Lietuvos prekybos, pramonės ir amatų rūmų skyriumi Vilniuje.) 1936 m. rūmai buvo pavadinti Prekybos, pramonės ir amatų rūmais. Prekybos ir pramonės rūmus sudarė 21 narys, atstovavęs keturių grupių interesams: bankų ir bankinių įstaigų, kooperatyvų, pramonės įstaigų ir prekybos įstaigų.[458] Rūmų veiklą prižiūrėjo Finansų ministerija, o 1936 m. įstatymai iš esmės rūmus suvalstybino.[459] Lietuvos Respublikos Prezidentas, Finansų ministro teikimu skyrė Rūmų pirmininką. Rūmų tikslas buvo skatinti ir vystyti prekybą ir pramonę, amatus bei atstovauti prekybos ir pramonės, amatų įmonėms. Rūmai teikė žinias Vyriausybei, valstybės ir savivaldybės įstaigoms, firmoms apie prekybą, pramonę ir amatus, dalyvavo rengiant prekybą, pramonę ir amatus reglamentuojančių teisės aktų projektus, kvietė pirklių ir pramoninkų suvažiavimus, rūpinosi biržos veikla, registravo prekybos ir pramonės įstaigas, nemokius asmenis, išdavė firmoms prekių kilmės liudijimus, ruošė gaminių normas ir standartus, steigė mokyklas, kursus, tyrimo institutus, bibliotekas, informacijos biurus, rengė gaminių parodas ir propagavo krašto gaminius, laikė prekybos sandėlius, prekyvietes, rūpinosi specialistų ruošimu, apdovanojo nusipelniusius įmonininkus, tarnautojus ir darbininkus, rūpinosi amatų įmonių finansavimu, organizavo amatininkų savišalpos kasas bei fondus, organizavo ekskursijas, leido knygas ir kitus leidinius. Rūmus valdė pirmininkas, prezidiumas, taryba ir kontrolės komisija. Nariais buvo prekybos, pramonės ir amatų įmonių savininkai – Lietuvos piliečiai, ne jaunesni nei 30 metų. Rūmai prisidėdavo organizuojant Žemės ūkio ir pramonės parodas. Šių parodų tikslas buvo skatinti žemės ūkio ir pramonės pažangą. Lietuvoje tokio tipo parodos buvo pradėtos organizuoti dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą. Didžiosios žemės ūkio ir pramonės parodos buvo surengtos Kaune 1922 m., 1923 m., 1924 m., 1925 m., 1928 m., 1930 m. ir 1935 m., Šiauliuose 1926 m. ir Klaipėdoje 1927 m. Klaipėdos kraštui tapus Lietuvos dalimi, Lietuvos Vyriausybė žymią Lietuvos eksporto ir importo dalį nukreipė per Klaipėdos uostą. Klaipėdoje buvo pastatyti modernūs eksportui skirtų prekių sandėliai. Klaipėdoje savo filialus turėjo valstybinės įmonės „Maistas“ (eksportavęs bekoną), „Pienocentras“ (eksportavęs sviestą ir kiaušinius), „Lietūkis“ (eksportavęs grūdines kultūras, linus). Klaipėdoje buvo įsteigtas Lietuvos prekybos laivynas. 1940 m. Lietuvą okupavus Sovietų Sąjungai pramonės ir prekybos įmonės buvo pertvarkytos. Jos buvo nacionalizuotos, jų darbas buvo pertvarkytas taip, kad tenkintų okupacinės valdžios poreikius, žemės ūkio, pramonės produkcija ir prekės buvo realizuojamos ne tik Lietuvos bet jau Sovietų Sąjungos rinkoje. Prekybos ir pramonės įmonės buvo nacionalizuotos, jų pavadinimai pakeisti taip, kad atitiktų okupacinio režimo ideologiją, buvę įmonių savininkai kalinami ir tremiami į Sovietų Sąjungą kaip „nepatikimas visuomenės elementas“, dalis spėjo pasitraukti į Vakarus.

Šaltinių apžvalga

Lietuvos centrinio valstybės archyvo Ministrų Kabineto fonde (LCVA, f. 923) yra informacijos apie Lietuvos pramonę ir prekybą, Pramonės, prekybos ir amatų rūmų narių, bei kandidatų į narius sąrašas[460]. Ministro Pirmininko raštas dėl pramonei reikalingų medžiagų (aukštos įtampos linijų, elektros įrengimų, geležies ir pan.) paieškos, rinkimo, vežimo į Prekybos ir pramonės ministerijos sandėlius.[461] 1926 m. Prekybos ir Pramonės rūmų įstatymo projektai, 1934 m. Rūmų pranešimas „Mūsų pramonės palaikymo ir tvarkymo reikalu“[462]. Dokumentai teikia žinių cukraus pramonės vystymo, fabrikų statymo, tiltų, plentų tiesimo klausimais[463]. Yra duomenų apie Lietuvos ir Vokietijos prekybos sutarties sudarymo eigą 1921 metais.[464] Lietuvos pasiuntinybės Vokietijoje fonde (LCVA, f. 671) saugomi dokumentai susiję su Lietuvos ir Vokietijos prekybiniais ryšiais[465], Klaipėdos krašto prekybos rūmų susirašinėjimas su Lietuvos pasiuntinybe Berlyne dėl prekybos mediena[466], Lietuvos pasiuntinybės Vokietijoje informacija apie Lietuvos ir Vokietijos prekybinius santykius 1939–1940 m.[467] Eksporto apžvalgos, t. y. kas padaryta plečiant Lietuvos eksportą ir ką dar reikia nuveikti.[468] Arklių eksportas į Daniją (1933 m. per Liepoją), Lietuva spaudė Danijos atstovą, kad eksportas iš Lietuvos į Daniją didėtų ir vyktų per Klaipėdą. Bekono eksportas į Austriją, Italiją, Čekoslovakiją, kiaušinių eksportas į Švediją, sviesto eksportas, miško (medienos) eksportas. Užsienio reikalų ministerijos fonde (LCVA, f. 383) saugomos Lietuvos prekybos sutartys su užsienio šalimis: Lietuvos–Danijos prekybos sutartis[469], susirašinėjimas dėl prekybos sutarties tarp Lietuvos ir Suomijos sudarymo[470]. Apie Lietuvos ir Vokietijos prekių apyvartą duomenų yra Lietuvos banko fonde (LCVA, f. 755), tai 1939 m. gegužės 20 d. Lietuvos ir Vokietijos prekių apyvartos sutarties protokolas.[471] Vidaus reikalų ministerijos Savivaldybių departamento fondo (LCVA, f. 379) dokumentai atskleidžia Lietuvos vidaus prekybą, kuri iš esmės buvo pavesta vietos savivaldos žiniai. Prekybos taisyklių nustatymas paliktas savivaldybių jurisdikcijai. Savivaldybės nustatydavo prekybos laiką[472], taisykles, kuriomis remiantis galima prekiauti pienu ir jo produktais (akcentuojamos higienos normos). Taisyklės arbatinėms, valgykloms, aludėms ir traktieriams laikyti.[473] Prekymečių, turgų įvedimas.[474] Referendumas dėl visų rūšių svaigiųjų gėrimų prekybos uždraudimo Mosėdyje.[475] Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo fondo (LCVA, f. R-758) dokumentai liudija apie okupacijos eigą, anuomet  vadinamą „perėjimu į socialistinį ūkį“, pramonės ir prekybos įmonių nacionalizavimą, jų pavadinimų keitimą, darbininkų profesinių sąjungų organizavimą.[476]

Vytauto Didžiojo karo muziejaus 1919 m. albumo „Vaizdai iš Lietuvos atgimimo“ (VDKM, Fa17699) nuotraukose įamžintas Lietuvos kariuomenės dalių įsikūrimas buvusiame Tilmanso fabrike. Nuotraukose matomi fabriko pastatai, kurie vėliau buvo atstatyti ir dažnai rodyti kaip Lietuvos pramonės vizitinė kortelė. IV Lietuvos žemės ūkio ir pramonės parodos, vykusios 1925 m. birželio 24–29 d. Kaune albumas (VDKM, Fa-10441). Nuotraukose – Lietuvos ir užsienio šalių gamintojų, kooperatyvų (Lietuvos kooperacinių bendrovių sąjungos, „Lietūkio“) paviljonai, bendras parodos vaizdas, minios žmonių, taip pat ir egzotiški dalykai to meto ekspozicijoje – kupranugaris. Paroda išryškino Lietuvos ūkio politikos prioritetus – žemės ūkio (ypač pienininkystės ir galvijininkystės) vystymą, tų pramonės šakų stiprinimas, kuriose buvo perdirbama žemės ūkio produkcija, arba kurių gaminiai buvo pritaikomi žemės ūkyje. Nuotraukose įamžintas Respublikos Prezidento A. Stulginskio, Ministro Pirmininko V. Petrulio apsilankymas parodoje. VDKM saugomi plakata, kvietę į žemės ūkio ir pramonės parodą, gyvulininkystės parodą Kaune.

  

Valstybinės šventės

Pagrindinės Lietuvos valstybinės šventės XX a. 3–4 dešimtmečiais buvo Vasario 16-oji – Lietuvos Nepriklausomybės deklaracija, atstačiusi Lietuvos suverenitetą, Gegužės 15-oji – Steigiamojo Seimo susirinkimo diena, Rugsėjo 8-oji – Vytauto Didžiojo karūnavimo diena (pradėta švęsti XX a. 4 dešimtmetyje). Be šių minėtinų dienų, ne mažiau iškilmingai buvo pažymimos, nors įstatymų ir nereglamentuotos, Sausio 15-oji – Klaipėdos krašto prijungimo prie Didžiosios Lietuvos diena ir Spalio 9-oji – Vilniaus diena. Šios šventės turėjo pabrėžti teritorinio vientisumo svarbą (Vilniaus krašto netekimą ir Klaipėdos krašto integravimą į Lietuvos teritoriją). Spalio 9-osios minėjimą išpopuliarino Vilniui vaduoti sąjunga, sugebėjusi perkelti Vilniaus vadavimo idėją į kasdienę aplinką. „Vilniaus pagrobimo“ dienos, taip anuomet vadinta Spalio 9-oji, minėjimas buvo virtęs savita gedulo tradicija – tą dieną visa Lietuva tylos minute prisimindavo Vilniaus netektį.

Valstybės šventes apibrėžė įstatymai. Pirmasis įstatymas, kuriame kalbama apie šventes buvo priimtas 1919 m. ir vadinosi Darbo dienos ilgumo įstatymu. Jame kalbama apie sekmadienius ir „didesnės tradicines šventes“ nedetalizuojant kokios tai šventės. 1920-aisiais Steigiamajame Seime kilo diskusijų dėl valstybinių ir religinių švenčių įtraukimo į tą patį sąrašą. Raginta apsiriboti tik trimis valstybinėmis šventėmis ir nuo valstybės pečių nuimti atsakomybę už religines šventes, nes skirtingos tautinės ir konfesinės bendruomenės minėjo skirtingas šventes. 1920 m. vasario 6 d. Ministrų Kabinetas Vasario 16-ąją paskelbė „Lietuvos Nepriklausomybės sukaktuvių diena. Visos valstybės ir visuomenės įstaigos šią dieną nedirba.“[477] 1924 m. lapkričio 18 d. Seimas priėmė Švenčių ir poilsio įstatymą. Tai pirmasis įstatymas, kuriame išvardintos valstybinės šventės. Sąraše buvo dvidešimt atmintinų dienų, kurių daugumą sudarė religinės šventės. Į sąrašą, pateko šios nereliginės šventės: „Nauji Metai – sausio mėnesio 1 diena, [...] Vasario mėnesio 16 diena – Lietuvos nepriklausomybės šventė, [...] Gegužės mėnesio pirma diena, [...] Valstybės Konstitucijos priėmimo diena [...]“[478]. Po trijų mėnesių įstatymas buvo papildytas į jį įtraukus dar viena atmintiną dieną – „Gegužės mėnesio 15 diena“[479] – švente skirta paminėti Steigiamojo Seimo susirinkimą. 1930 m. gegužės 14 d. buvo paskelbtas naujas Švenčių ir poilsio įstatymas. Šiuo Įstatymu sutrumpintas atmintinų dienų sąrašas, jame liko penkiolika šventinių dienų. Iš nereliginių liko: „Nauji Metai – sausio m. 1 d.“ ir „Lietuvos Nepriklausomybės šventė – vasario m. 16 d.“, bei naujai pavadinta „Tautos šventė – rugsėjo m. 8 d.“[480] Ankstesniame įstatyme ši šventė vadinosi „Šv. Marijos gimimo – rugsėjo mėnesio 8 d.“[481] Pirmą kartą valstybinės šventės buvo išvardintos 1938 m. Lietuvos Konstitucijoje. Jos devintas straipsnis skelbė: „Valstybės šventės yra: 1) vasario šešioliktoji – Lietuvos Nepriklausomybės atstatymui minėti; 2) rugsėjo aštuntoji – Senosios Lietuvos Didingai Praeičiai minėti.“ Ši Konstitucija pirmoji ir vienintelė, kurioje konkrečiai įvardintos atmintinos dienos. Iki to laiko 1920 m. Konstitucija skelbė: „Sekmadienius ir kitas valstybės pripažintas šventes įstatymai saugoja, kaip poilsio ir dvasios pakilimo dienas.“[482] 1928 m. Konstitucijos skyriuje apie Kulto ir tikybos dalykus įrašyta, kad: „Sekmadienius ir kitas valstybės pripažintas šventes įstatymai saugoja.“[483]

Atmintinų dienų minėjimo tradicijos formavosi pirmaisiais nepriklausomybės metais. Lietuvos nepriklausomybė paskelbta 1918 m. vasario 16 d. Vilniuje, tačiau visi svarbiausi šios dienos minėjimai 1918–1940 m. Lietuvoje vyko Kaune – laikinojoje to meto Lietuvos sostinėje. 1919 m. minint pirmąsias Lietuvos Nepriklausomybės paskelbimo metines pagrindinė Kauno gatvė buvo pavadinta Laisvės alėjos, o viena šalutinių – Vasario 16-osios vardu. Palaipsniui formavosi valstybinių švenčių tradicija. Ryškiausiu jos atributu tapo eisenos, vadinamasis „šventės apvaikščiojimas“. Vyriausybė per atitinkamą organizacinį komitetą, kuriam talkino Šaulių Sąjunga, sukviesdavo švietimo įstaigų, organizacijų atstovus su vėliavomis ir pagal nustatytą programą ir nustatytu maršrutu aplankydavo svarbiausių valstybinių institucijų rezidencijas: Lietuvos Valstybės Tarybą (vėliau Seimą), Prezidentūrą, kur padėkodavo jų atstovams už Nepriklausomybės paskelbimą. Taip pat aplankydavo Karo ligoninę ir Karo muziejaus sodelį, čia padėkodavo Nepriklausomybės kovų dalyviams už Nepriklausomybės apgynimą ir atmindavo Nepriklausomybės kovose žuvusius karius savanorius. Tą dieną gyventojai puošdavo namus vėliavomis, didžiųjų kunigaikščių portretais, vainikais. Svarbiausi valstybiniai pastatai buvo puošiami iliuminacijomis. XX a. 4 dešimtmetyje greta didžiųjų kunigaikščių portretų buvo statomas ir Tautos vado Antano Smetonos portretas. Vasario 16-oji buvo plačiai švenčiama ne tik Kaune, bet ir visoje Lietuvoje bei užsienyje. Šios šventės programa užsienyje rūpinosi Lietuvos užsienio reikalų ministerija per Lietuvos diplomatines atstovybes. Ta proga buvo rengiami žymiausių Lietuvos atlikėjų koncertai, rengtos meno parodos, organizuotos tiesioginės radiofono transliacijos iš Kauno.

Gegužės 15 d. – Steigiamojo Seimo susirinkimo diena taip pat tapo valstybine švente. 1925 m. įstatymas Gegužės 15-ajai suteikė valstybinės šventės statusą. XX a. 3 dešimtmečio viduryje Gegužės 15-oji buvo švenčiama iškilmingiau nei Vasario 16-oji. Pirmosios Steigiamojo Seimo susirinkimo metinės buvo pažymėtos kukliai, bet palaipsniui jos reikšmė augo, formavosi šventės ritualas. Tais metais sukako penkeri metai nuo Steigiamojo Seimo susirinkimo. Iki XX a. trečiojo dešimtmečio pabaigos Gegužės 15-oji simbolizavo Lietuvos tapimą demokratine Respublika, tačiau pakitus politinėms aplinkybėms (po valstybinio perversmo 1927 m. balandžio 12 d. paleidus demokratiškai išrinktą Seimą) ji tapo valstybe, pažeidusia  Konstituciją. Todėl valdantysis režimas ėmėsi keisti šios šventės statusą ir reikšmę. XX a. 3 ir 4 dešimtmečių sandūroje buvo pabandyta transformuoti kolektyvinę Lietuvos piliečių atmintį. Šventės minėjimas valstybiniu lygmeniu menko. 1928 m. ši šventė nebeminėta kaip Steigiamojo Seimo susirinkimo diena – ji virto kariuomenės šventės diena: „Respublikos Prezidentas, pritariamas viso Ministerių Kabineto [...] susirinkusio iškilmingan posėdin kariuomenės šventės dieną, 1928 m. gegužės mėn. 15 d.“[484] paskelbė naują Lietuvos Valstybės Konstituciją. 1928 m. Gegužės 15-oji minėta iškilmingai, renginiuose dalyvavo Respublikos Prezidentas, Vyriausybės ir diplomatinio korpuso nariai, tačiau per kelerius kitus metus šios dienos minėjimas susitraukė iki lokalaus lygmens: buvo švenčiama siauruose bendraminčių rateliuose ir opozicinių organizacijų salėse. 1930-aiais paskelbus naują Švenčių ir poilsio dienų įstatymą šios dienos valstybinių švenčių sąraše nebeliko. Šiame įstatyme nebeliko ir Rugpjūčio 1-osios – Valstybės Konstitucijos priėmimo dienos. Steigiamojo Seimo susirinkimo ir Konstitucijos dienų minėjimas autoritariniam A. Smetonos režimui tapo gyvu priekaištu apie pažeistą Konstituciją ir neįvykdytus įsipareigojimus. Kaip bebūtų, visuomenėje vis tiek liko įprotis atminit ir minėti Gegužės 15-ąją. Laikinojoje sostinėje Kaune jos atributu buvo tapęs kariuomenės paradas, todėl neatsitiktinai XX a. 4 dešimtmetyje gegužės  viduryje buvo pradėta švęsti Kariuomenės ir visuomenės susiartinimo šventė, kai kuriais metais lyg tarp kitko sutapdavusi su Gegužės 15-ąja. Iki pat nepriklausomybės netekimo 1940-aisias Gegužės 15-ąją opozicija vis primindavo Konstitucijos pažeidimo faktą.

Giliai piliečių atmintin įsiskverbusią Gegužės 15-ąją buvo bandoma pakeisti kita valstybine švente. Ta proga buvo transformuota Rugsėjo 8-oji, iki 1930-ųjų minėta kaip Švč. Mergelės Marijos gimimo diena. Papildoma reikšmė šiai dienai suteikta 1930-aisiais – Vytauto Didžiojo – metais, kai buvo paskelbta, kad „Pirmadienį, rugsėjo 8 d. sukako penki šimtai metų nuo tos dienos, kada turėjo būti vainikuojamas didysis Lietuvos nepriklausomybės saugotojas [...]“ Lietuvos kunigaikštis Vytautas. 1930 metais Rugsėjo 8-oji tapo Tautos švente, o 1938 metų Konstitucijoje ši valstybinė šventė buvo įrašyta kaip diena „Senosios Lietuvos Didingai Praeičiai minėti.“ Šios šventė reikšmės raida simbolizavo stiprėjusį autoritarinį A. Smetonos režimą. Neatsitiktinai 1934 m. Prezidento Antano Smetonos 60-ties metų jubiliejus švęstas rugsėjo 9–10 dienomis (nors Prezidentas buvo gimęs rugpjūčio 10 d.). Kaip ir minint 1930-uosius – Vytauto Didžiojo – metus, 1934 m. taip pat buvo sudarytas Valstybės Prezidento jubiliejaus vyriausiasis komitetas, kuris rūpinosi šventinių renginių organizavimu ne tik sostinėje, bet ir provincijoje. Kaune ta proga buvo surengtas kariuomenės ir visuomeninių organizacijų vėliavų paradas. Vėliavų parade ragintos dalyvauti visos Lietuvos organizacijos.

Valstybingumo šventės buvo panaikintos, kai 1940 m. Lietuvą okupavo Sovietų Sąjunga. Vietoj jų paskelbtas naujas minėtinų dienų sąrašas. Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumas pakeitė aikščių, kuriose vyko Nepriklausomos Lietuvos svarbiausi valstybinių švenčių renginiai, kariuomenės paradai, pavadinimus.

Šaltinių apžvalga

Lietuvos centrinio valstybės archyvo Ministrų Kabineto fonde (LCVA, f. 923) yra 1922 m. parengtas  Švenčių įstatymo projektas.[485] Fonde saugomi dokumentai liudija apie susirašinėjimus: XX a. ketvirtojo dešimtmečio Ministrų Kabineto susirašinėjimą su Krašto apsaugos ministerija, kariuomenės vadovybe dėl kviestinų asmenų į Vasario 16-osios progą Valstybės Teatre rengtą koncertą. Karininkų sąrašai, kuriuos reikėtų kviesti į Valstybės Teatrą, išbrauktos pavardės tų karininkų, kurie nebus kviečiami. Sąrašą sudarė kariuomenės vadovybė, jį koregavo Ministro Pirmininko kanceliarija. Analogiškas susirašinėjimas su Užsienio reikalų ministerija dėl kvietimų diplomatiniam korpusui, kviestinų Ministerijos tarnautojų sąrašai. Vasario 16-osios minėjimo programa visame krašte.[486] Šiame fonde saugomi dokumentai susiję su Prezidento A. Smetonos 60-mečio šventimo iškilmėmis: Vyriausybėje priimta šventės programa[487], kurioje numatytos pamaldos bažnyčioje, sporto šventė, kariuomenė, visuomenės organizacijų vėliavų paradas, sveikinimai aikštėse ir Prezidentūroje, moksleivių sveikinimai. 1933 m. rugsėjo 8-osios šventimo programa. Ministrų Kabinetas skirstė nemokamus bilietus į spektaklio „Gražina“ pastatymą Valstybės Teatre. Šaulių Sąjunga padėdavo organizuoti šventes, ypač rikiuojant šventines eisenas. Valstybės Teatre buvo rezervuojamos vietos diplomatiniam ir konsuliniam korpusui (jiems vietos buvo skiriamos pirmajame aukšte iki devintos ložės), užsienio spaudos atstovams buvo paliekama dešimt vietų parteryje.[488] Yra duomenų apie Tautos šventės organizavimą 1939 m.: Šaulių Sąjunga – viena iš pagrindinių organizatorių.[489] Užsienio reikalų ministerijos fonde (LCVA, f. 383) saugomi dokumentai atskleidžia Užsienio reikalų ministerijos susirašinėjimą su Lietuvos diplomatinėmis pasiuntinybėmis dėl Vasario 16-osios šventės organizavimo užsienyje, kylančius organizacinius sunkumus. Laiškuose rašoma apie šventės minėjimo programas, jų derinimą, meninės programos pristatymą. Taip pat yra informacijos apie Vasario 16-osios minėjimų organizavimą Lietuvoje. Apie Prezidento dalyvavimą ir nedalyvavimą švenčių organizavime ir pačiuose minėjimuose. Lietuvos centriniame valstybės archyve saugomos nuotraukos, kuriose įamžintos Vasario 16-osios iškilmės Klaipėdos krašte, jos darytos 1923 metais, jau po Klaipėdos sukilimo. Lietuvos centriniame valstybės archyve saugomi dokumentai, kuriuose aptariamas šventės organizavimas ir pan. Taip pat saugoma nuotrauka, kurioje įamžinta Gegužės 15-osios šventės akimirka Biržuose.[490] Lietuvos centrinio valstybės archyvo Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo fonde (LCVA, f. R-758) saugomi dokumentai liudija apie Lietuvos okupaciją, okupacinio režimo pastangas pertvarkyti ūkį, pramonę, visuomeninę santvarką, taip pat tautos atmintį apie nepriklausomybę ir valstybingumą. 1940 m. lapkričio 6 d. pakeisti svarbiausių aikščių Kaune ir Vilniuje pavadinimai: „Petro Vileišio aikštė“ Kaune, kurioje vyko valstybingumo šventės, dainų šventės,  taip pat organizacijų susirinkimai, pervadinta „Spalių Revoliucijos aikšte“, o „Lukiškių aikštė“ Vilniuje – „Tarybų Aikšte“.[491] 1940 m. spalio 11 d. Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumas paskelbė Lietuvos TSR švenčių dienas, jame nebeliko Lietuvos Respublikos valstybingumo švenčių.[492]

Vytauto Didžiojo karo muziejaus 1919 m. albume „Vaizdai iš Lietuvos atgimimo“ (VDKM, Fa17699) yra nuotraukų, kuriose užfiksuota valstybinės šventės akimirkos Husarų (vėliau Petro Vileišio) aikštėje Kaune. Jose Lietuvos valdžios atstovai, Britų karinės misijos atstovas plk. Rowan-Robinson, Lietuvos kariuomenės vadovybė, Valstybės Prezidento pasisveikinimas su kariuomene.[493] Valstybinės šventės įspūdingai minėtos laikinojoje sostinėje bei provincijoje. Nuotraukose matyti švenčių dalyvių minios. Didžiausią švenčių dalyvių ir žiūrovų dalį sudarydavo įvairių organizacijų nariai. Muziejaus rinkinyje yra nuotraukų, kuriose įamžintas Vasario 16-osios minėjimas pirmaisiais nepriklausomybės metais tiek Kaune, tiek kituose Lietuvos miestuose. Nuotraukose – 1920 m. Vasario 16-oji Alytuje (nepriklausomybę švenčiantis Lietuvos kariuomenės pulkas, kariuomenės paradas[494]), taip pat Kaune, Vilniaus gatvėje ir Rotušės aikštėje. Nuotraukose minios žmonių, eisenos, aukščiausi valdžios pareigūnai (Prezidentas, Ministrų Kabineto nariai), Kaune susirinkę užsienio šalių diplomatinio korpuso nariai, užsienio šalių karo atašė, kariuomenės paradas ir kita.[495] Šio muziejaus rinkinyje yra Lietuvos nepriklausomybės dešimtmečio paminėjimui skirtas Prezidento A. Smetonos didelio formato atsišaukimas „Į TAUTĄ“, pasirodęs 1928 m. vasario 16 d., kuriame apžvelgiami Lietuvos pasiekimai ir siekiai.[496] Muziejuje taip pat saugomos nuotraukos, kuriose įamžintos Gegužės 15-osios iškilmės. Gegužės 15-oji ano meto viešojoje retorikoje vadinta „Tautos švente“. Nuo 1921 m. pradėjo formuotis jos minėjimo ritualas. Neatsiejama šios šventės ritualo dalimi tapo Nežinomo kario atminimo įamžinimo vietos lankymas prie Karo muziejaus – Žuvusiųjų už Lietuvos nepriklausomybę karių pagerbimas bei kariuomenės paradas. Steigiamojo Seimo nariai prie šio paminklo įamžinti 1922 m. gegužės 15 d.[497] Šią dieną svarbiausi valstybės pareigūnai laikinojoje sostinėje Kaune: Seimo Pirmininkas arba Respublikos Prezidentas priimdavo kariuomenės paradą, apvažiuodavo paradui išsirikiavusias kariuomenės dalis.[498] Parade dalyvaudavo užsienio šalių diplomatai, įvairios mokslo įstaigos ir organizacijos su savo vėliavomis, religiniai vadovai. Šventės metu Karo muziejaus sodelyje buvo atidengti Simono Daukanto, Vinco Kudirkos biustai.[499] Muziejuje saugomose nuotraukose – A. Smetonos 60-ojo jubiliejaus minėjimas – vaikų darželis Kėdainiuose, kurio vaikai, apsirengę tautiniais rūbais, laiko Prezidento A. Smetonos portretą.[500]

 


[1] M. Maksimaitis, Lietuvos valstybės Konstitucijų istorija (XX a. pirmoji pusė), Vilnius, 2005, p. 19.
[2] M. Maksimaitis, Lietuvos valstybės Konstitucijų istorija (XX a. pirmoji pusė), Vilnius, 2005, p. 20.
[3] M. Maksimaitis, Lietuvos valstybės Konstitucijų istorija (XX a. pirmoji pusė), Vilnius, 2005, p. 38.
[4] V. Laucevičius, VDKM, Fa–16984.
[5] Lietuvos Taryba, pasirašiusi Nepriklausomybės aktą. Vilnius, 1918 m. vasario mėn., VDKM, Fa–5976.
[6] L. Truska, Steigiamasis Seimas (1920–1922), Lietuvos Seimo istorija. XX–XXI a. pradžia, Vilnius: Baltos lankos, 2009, p. 85–86.
[7] Z. Kiaupa, Lietuvos valstybės istorija, Vilnius: Baltos lankos, 2004. 
[8] D. Vasiliauskas Nepriklausomybės karas, Lietuva 1918–1938, Kaunas: „Šviesa“, 1990, p. 46.
[9] Povilo Lukšio (1886–1919), pirmojo Lietuvos kariuomenės kareivio, žuvusio už Lietuvos nepriklausomybę, paminklas Karo muziejaus sodelyje. Skulpt. B. Pundzius. Paminklas atidengtas 1938 m. rugsėjo 8 d., VDKM, N–880.
[10] A. Juozapavičiaus (1894–1919), pirmojo Lietuvos kariuomenės karininko, žuvusio kovose už Lietuvos nepriklausomybę, paminklas Karo muziejaus sodelyje. Skulpt. B. Pundzius. Paminklas atidengtas 1938 m. rugsėjo 8 d., VDKM, N–881.
[11] D. Vasiliauskas, Nepriklausomybės karas, Lietuva 1918–1938, Kaunas: Šviesa, 1990, p. 49.
[12] Fotodokumentai: a) 8 pėstininkų pulkas Daugpilio fronte. Viena pulko kuopa prie Dauguvos. 1919 m. b) 8 pėstininkų pulko štabas Daugpilio fronte. 1919 m. VDKM, N–909.
[13] D. Vasiliauskas, Nepriklausomybės karas, Lietuva 1918–1938, Kaunas: Šviesa, 1990, p. 50–54.
[14] D. Vasiliauskas, Nepriklausomybės karas, Lietuva 1918–1938, Kaunas: Šviesa, 1990, p. 56–58.
[15] Senojo Karo muziejaus Kariuomenės skyriaus su POW bylos eksponatais ekspozicija. Kaunas, 1928 m., VDKM, N–22.
[16] Lietuvos kariuomenės susitikimas su SSRS kariuomene Lentvaryje, išvijus lenkus iš Vilniaus 1920 m. liepos 15 d., VDKM, N–1087.
[17] Lietuvių ir lenkų delegacijų posėdis Suvalkuose. Dešinėje: antras B. Balutis, ketvirtas – užsienio reikalų ministras V. Čarneckis, penktas – prof. M. Biržiška. Suvalkai, 1920 m. spalio 7 d., VDKM, N–1088; Lietuvos ir Lenkijos delegatai derybose Kalvarijoje. 1920 m., VDKM, N–126.
[18] D. Vasiliauskas, Nepriklausomybės karas, Lietuva 1918–1938, Kaunas: Šviesa, 1990, p. 58–59.
[19] Pirmoji Lietuvos kariuomenės priesaika, Kaunas, 1919 05 11, fotografas J. Timukas, VDKM, N–410.
[20] Lietuvos kariuomenės 1 haubicų baterija. Mokymas šaudyti, 1920 m., VDKM, N–727.
[21] Sužeistieji Lietuvos kariuomenės kariai karo ligoninėje Kaunas, apie 1920 m., VDKM, N–724.
[22] Karo mokyklos II laidos išleistuvės Nepriklausomybės aikštėje, prie Įgulos bažnyčio, Kaunas, 1919 m. gruodžio 16 d., VDKM, Fa–17699–345.
[23] Karo mokyklos III laidos išleistuvių iškilmės Nepriklausomybės aikštėje, prie Įgulos bažnyčios. Priekyje LR prezidentas Aleksandras Stulginskis, už jo – Krašto apsaugos ministras plk. ltn. Konstantinas Žukas (2–as iš kairės) ir kiti aukštieji karininkai, Kaunas, 1920 m. spalio 17 d., VDKM, Fa–17699–363.
[24] 3 pėst. divizijos vado mjr. Ig. Musteikio pareiškimas Armijos vadui apie 1 pėstininkų pulko II bataliono vado majoro J. Gaudešiaus savavališką kovos baro apleidimą ir pavojingą kitoms kaimynystėje esančioms dalims su batalionu pasitraukimą, niekam apie tai nepranešus, 1920 10 25, VDKM, S–18642.
[25] Raštas 5–to pėstininkų D. L. K. Kęstučio pulko vadui. Šarvuočio „Šarūnas“ koveis veiksmų aprašymas. 1920 09 18, VDKM, S–17940–120; Pranešimas Nr. 7 pulko vadui 1920–09–10 3 val. 20 min., Štabinas.Kapitonas P. Kaunas praneša, kad kovos metu sumuštas jo dalinys, su likusiais kariais pasitraukė už Štabino kaimo į šiaurę, VDKM, S–17940–78.
[26] Lietuvos žemėlapis. M 1: 800 000. XX a. 2 deš. Naudotas nepriklausomybės kovose. Lapo viršuje įrašyta „4 esk.“. Žemėlapyje ranka prie miestų ir vietovių sužymėtos datos :1919–X, 1921–VII, 1922–XI, VDKM, S–7965–2.; Lietuvos žemėlapis. M 1: 800 000. XX a. 2 deš. Naudotas nepriklausomybės kovose. Žemėlapio viršuje ranka įrašyta „9 p. L. K. Vytenio pulko žygiai“. Nužymėtos kovų kryptys, surašytos mūšių datos, VDKM, S–7965–1.
[27] Nepriklausomybės kovų vietovių vaizdai. 1919 m., VDKM, rinkinys N–878.
[28] Savanoriai tėvas Jonas Karutis su sūnumi, taip pat Jonu. 1919 m., VDKM, N–739; Atskirojo partizanų, kitaip vadinamo mirties bataliono, karininkai. Iš kairės pirmoje eilėje sėdi: apskrities apsaugos štabo komendantas Artūras Pušmanas, Joniškėlio partizanų bataliono štabo viršininkas Petras Montvyd–Olechnavičius, bataliono vadas, VDKM, N–746; 2 baterijos žvalgų komanda. 1919–1920 m., VDKM, N–721.
[29] 5 pėstininkų pulkas Vievio fronte kovose prieš lenkus. 1919 m., VDKM, N–722.
[30] Vytauto Didžiojo karo muziejus, kuriame įrengta Lietuvos kariuomenės kovų dėl nepriklausomybės įamžinanti ekspozicija. 1935 m., VDKM, N–145.
[31] Vytauto Didžiojo karo muziejaus Ginklų skyriaus ekspozicija 1936–1940 m., VDKM, N–99, N–100, N–101, N–102, N–103, N–104, N–185.
[32] Lietuvos pašto kelių žemėlapis, VDKM, S-11278.
[33] VDKM, S-11277.
[34] Rusų Raudonosios armijos kariai. 1919 m., VDKM, N–710.
[35] Bolševikų kariai lietuvių vykdytos Utenos karinės operacijos metu. Utenos apskritis, 1919 m. gegužės–birželio mėnuo, VDKM, N–705.
[36] 1. 28 raudonarmiečių internacionalinės divizijos štabas Šiauliuose. 1919 m. 2. Raudonosios armijos kariai. 1919 m., VDKM, N–719.
[37] Rusų Raudonosios armijos kareiviai, kovoję prieš Lietuvos kariuomenę Ukmergės, Utenos ir Panevėžio apskrityse. 1919 m., VDKM, N–708; VDKM, N–707; VDKM, N–704.
[38] Rusų Raudonosios armijos kareivių būrelis prie Gegužės 1–ajai skirto plakato, 1919 m., VDKM, N–706.
[39] Nepriklausomybės kovos. Lietuvių paimti į nelaisvę Raudonosios armijos kareiviai. 1919 m., VDKM, Fa–17699–312, Fa–17699–311, Fa–17699–310.
[40] Nepriklausomybės kovos su bolševikais. Lietuvos kariuomenės II pėstininkų brigados kariai su mažamečiu globotiniu – jauniausiu kareiviu štabe. 1–as iš dešinės Balys Giedraitis. 1919 m. rugpjūtis, VDKM, Fa–17699–40. 
[41] Nepriklausomybės kovos su bolševikais. Lietuvos kariuomenės II pėstininkų brigados kariai prie komutatoriaus štabe. Kalkūnų frontas. 1919 m. rugpjūtis, VDKM, Fa–17699–39.
[42] Nepriklausomybės kovos. Lietuvos kariuomenės karininkai vyksta frontą. 1919 m., VDKM, Fa–17699–37, Fa–17699–35, Fa–17699–34, Fa–17699–32.
[43] Paminklas kariams, žuvusiems kovose su bolševikais1919 m., Zarasų kapinėse. Bendras vaizdas. XX a. 3 deš., VDKM, Fa–16968–640, Fa–16968–639; 1 pėstininkų pulko Nežinomojo kareivio, žuvusio kovose su bolševikais 1919 m. rugpjūčio 24 d., kapas Nadūnų kaimo laukuose, Degučių kapinėse. Zarasų apskr. XX a. 3 deš., VDKM, Fa–16968–638.
[44] Šiauliai bolševikų okupacijos metais 1919 m. Lietuvių bolševikų pulkas, LCVA, P41–A14.
[45] Šiauliai bolševikų okupacijos metais 1919 m. Bolševikų manifestacija, LCVA, P40–A14, P38–A14;
[46] Šiauliai bolševikų okupacijos metais 1919 m. Raudonarmiečių paradas aikštėje, kalba brigados vadas, LCVA, P39–A14.
[47] Šiauliai bolševikų okupacijos metais 1919 m. Bolševikų štabas, LCVA: P42–A14, P43–A14.
[48] 1. Bermontininkų karininkai. 1919 m ruduo. 2. Bermontininkų kariai. 1919 m., VDKM, N–716. 1. P. Virgoličiaus rinktinės kareivių grupė su karininku (pažymėtas kryžiuku) Šiauliuose 1919 m. rudenį. 2. P. Virgoličiaus rinktinės karys. Šiauliai, 1919 m., VDKM, N–715. 
[49] Bermontininkai prižiūri Aleksandrijos dvare dirbančias lietuves moteris. 1919 m. vasara, VDKM, N–709; Iš Lietuvos gyventojų bermontininkų rekvizuoti gyvuliai. Andrešiūnų kaimas, Šiaulių apylinkės, 1919 m., VDKM, N–1080.
[50] Bermontininkų apiplėštos ir suniokotos Šiaulių kooperatyvų sąjungos parduotuvės patalpos. 1919 m., VDKM, N–1081.
[51] 1 pėstininkų pulko kario savanorio, žuvusio kovose su bermontininkais 1919 m., kapas Radviliškio kapinėse. XX a. 3 deš., VDKM, Fa–16968–679.
[52] Nepriklausomybės kovos. Bermontininkų kariai Maks von der Dange ir Karl Vierheilig su plėšimo įrankiais. Lietuva, 1919 m., VDKM, Fa–17699–309; Nepriklausomybės kovos. Bermontininkų karys Karl Vierheilig su plėšimo įrankiais. Lietuva, 1919 m., VDKM, Fa–17699–308; Nepriklausomybės kovos. Bermontininkų karys Maks von der Dange su plėšimo įrankiais. Lietuva, 1919 m., VDKM, Fa–17699–307; Fotomontažas iš trijų nuotraukų. Bermontininkų kariai Karl Vierheilig ir Maks von der Dange su plėšimo įrankiais. Lietuva, 1919 m. (Identiškas fotomontažas publikuotas: „Karys“, 1928, nr. 20), VDKM, Fa–17699–306.
[53] D. Vasiliauskas, Nepriklausomybės karas, Lietuva 1918–1938, Kaunas: Šviesa, 1990, p. 54–56.
[54] Schema. Lietuvos kariuomenės veiksmai prieš bermontininkus 1919.XI. 21 – XII.16. Sudarė ats. gen. K. Ladiga, VDKM, N–1040.
[55] Reliacija (nuorašas). Išsamus žygio į Vilnių metu 1920 07 14–15 įvykusio karinio susidūrimo ir paliaubų su lenkais aprašymas, VDKM, S–17940–35.
[56] VDKM, S-14362.
[57] VDKM, S-14363.
[58] VDKM, Fa-17699-1, Fa-17699-3, Fa-17699-4, Fa-17699-6, Fa-17699-7.
[59] VDKM, Fa-17699-5.
[60] VDKM, Fa-17699-137 – Fa-17699-140. 
[61] Lietuvoje veikę lenkų ulonai, 1920 m., VDKM, N–975.
[62] Lenkijos kariuomenės ulonų žvalgai, 1920 m., VDKM, N–974, Lenkų Suvalkų pulko raitieji žvalgai su vachmistru Sadausku priešakyje. 1920 m., VDKM, N–973.
[63] Lenkijos kariuomenės 2 pėstininkų Kauno pulkas Dauguose 1920 m. gegužės mėn., VDKM, N–717; Lenkijos kariuomenės 41 pėstininkų Suvalkų pulko kariai žvalgo vietovę prie Michalovo. 1921 m. pradžia, VDKM, N–714; Įvairių Lenkijos kariuomenės dalių, veikusių prieš Lietuvos kariuomenę, karininkai ir kareiviai. 1920 m., VDKM, N–713; VDKM, N–711, VDKM, N–712.
[64] 1 husarų pulko 3 eskadronas įžengia į Merkinės miestelį. 1920 m., VDKM, N–754;
[65] Lietuvos partizanų atimti iš lenkų arkliai. 1920 m., VDKM, N–1352.
[66] Lietuvos partizanai puola lenkų sargybą. 1920 m., VDKM, N–1349.
[67] 1. Prakalba ties Seinų bažnyčia lenkų okupacijos metu. Lenkų kariai ir valdžios atstovai. 1919–1920 m. 2. Lenkijos kariuomenės žvalgai fronte. Kariai ginkluoti 1898 m. modelio Mauser karabinais (Vokietija). 1919–1920 m., VDKM, N–718.
[68] Nepriklausomybės kovos. Lietuvos kariuomenės 4 pėstininkų Lietuvos karaliaus Mindaugo pulkas prieš įžengiant į Vilnių. 1920 m., VDKM, Fa–17699–403, šio pulko štabas, VDKM, Fa–17699–402.
[69] Lietuvos kariuomenės kariai, grįžę iš lenkų nelaisvės. 1920 m., VDKM, N–1149; N–1150; N–1159; N–1160; N–1167; taip pat daug nuotraukų su lietuvių kariais grįžusiais iš lenkų nelaisvės yra VDKM rinkinyje Fa–17699.
[70] Paveikslas „Pavergtoji Vilnija“. Dail. Irena Jackevičiūtė. Senojo Karo muziejaus ekspozicija. 1921–1934 m., VDKM, N–23.
[71] Šiauliai vokiečių okupacijos metais, LCVA, P21–A14.
[72] Šiauliai vokiečių okupacijos metu apie 1918 m., LCVA: P31–A14, P65–A14.
[73] Rusijos lakūnas Vsevolodas Abramovičius (sėdi lėktuve dešinėje) lėktuvu „Rait“ skrisdamas iš Berlyno į Peterburgą trumpam nusileido Šiauliuose. Pirmas iš kairės stovi Šiaulių burmistras Julijonas Šalkauskis, LCVA, P12–A14.
[74] Šiauliai prieš Pirmąjį pasaulinį karą ir karo metu: LCVA, P28–A14, P26–A14, P24–A14, P25–A14, P22–A14, P20–A14, P19–A14, P18–A14, P16–A14, P17–A14, P14–A14, P15–A14, P11–A14.
[75] Pirmojo pasaulinio karo metu sugriauti Šiauliai, LCVA: P54–A14, P55–A14, P56–A14, P57–A14, P59–A14, P60–A14.
[76] Turgus Šiauliuose, LCVA, P64–A14.
[77] M. Maksimaitis, Lietuvos valstybės Konstitucijų istorija (XX a. pirmoji pusė), Vilnius, 2005, p. 39.
[78] M. Maksimaitis, Kai kurios pirmųjų Lietuvos Konstitucijų istoriografijos problemos, Jurisprudencija, 2002, t. 30(22), p. 181.
[79] Buvusios Lietuvos Valstybės Tarybos pirmininko St. Šilingo pranešimas Valstybės Prezidentui, 1920 05 18, LCVA, f. 923, ap. 1, b. 245, l. 31.
[80] LCVA, f. 1014, ap. 1, b. 1, 4.
[81] LCVA, f. 1014, ap. 1, b. 16, 17, 28, 29.
[82] LCVA, f. 1014, ap. 1, b. 2.
[83] LCVA, f. 1014, ap. 1, b. 3.
[84] LCVA, f. 1014, ap. 1, b. 6.
[85] LCVA, f. 1014, ap. 1, b. 5, 7.
[86] LCVA, f. 1014, ap. 1, b. 32.
[87] LCVA, f. 1014, ap. 1, b. 8, 9.
[88] LCVA, f. 1014, ap. 1, b. 11.
[89] LCVA, f. 1014, ap. 1, b. 10.
[90] LCVA, f. 1014, ap. 1, b. 14, 15, 21, 22.
[91] LCVA, f. 1014, ap. 1, b. 20.
[92] LCVA, f. 1014, ap. 1, b. 22.
[93] LCVA, f. 1014, ap. 1, b. 25.
[94] LCVA, f. 1014, ap. 1, b. 30.
[95] VDKM, Fa-62.
[96] M. Maksimaitis, Lietuvos valstybės Konstitucijų istorija (XX a. pirmoji pusė), Vilnius, 2005, p. 288.
[97] M. Maksimaitis, Kai kurios pirmųjų Lietuvos Konstitucijų istoriografijos problemos, Jurisprudencija, 2002, t. 30(22), p. 181.
[98] M. Maksimaitis, Kai kurios pirmųjų Lietuvos Konstitucijų istoriografijos problemos, Jurisprudencija, 2002, t. 30(22), p. 181.
[99] M. Maksimaitis, Kai kurios pirmųjų Lietuvos Konstitucijų istoriografijos problemos, Jurisprudencija, 2002, t. 30(22), p. 184.
[100] M. Maksimaitis, Kai kurios pirmųjų Lietuvos Konstitucijų istoriografijos problemos, Jurisprudencija, 2002, t. 30(22), p. 186.
[101] Steigiamojo Seimo Darbai: Pirmasai sąsiuvinis, I Sesijos, Pirmasai posėdis, 1920 05 15, p. 2.
[102] M. Maksimaitis, Kai kurios pirmųjų Lietuvos Konstitucijų istoriografijos problemos, Jurisprudencija, 2002, t. 30(22), p. 186.
[103] L. Truska, Steigiamasis Seimas (1920–1922), Lietuvos Seimo istorija. XX–XXI a. pradžia, Vilnius: baltos lankos, 2009, p. 80.
[104] M. Maksimaitis, Kai kurios pirmųjų Lietuvos Konstitucijų istoriografijos problemos, Jurisprudencija, 2002, t. 30(22), p. 186.
[105] M. Maksimaitis, Lietuvos valstybės Konstitucijų istorija (XX a. pirmoji pusė), Vilnius, 2005, p. 291. 
[106] M. Maksimaitis, Lietuvos valstybės Konstitucijų istorija (XX a. pirmoji pusė), Vilnius, 2005, p. 293.
[107] M. Maksimaitis, Lietuvos valstybės Konstitucijų istorija (XX a. pirmoji pusė), Vilnius, 2005, p. 295.
[108] M. Maksimaitis, Lietuvos valstybės Konstitucijų istorija (XX a. pirmoji pusė), Vilnius, 2005, p. 279.
[109] LCVA, f. 923, ap. 1, b. 122.
[110] LCVA, f. 923, ap. 1, b. 364.
[111] LCVA, f. 923, ap. 1, b. 814.
[112] LCVA, f. 923, ap.1, b. 898, l. 21.
[113] LCVA, f. 383, ap. 7, b. 96.
[114] LCVA, f. R-758, ap. 1, b. 40, l. 13.
[115] LCVA, f. R-758, ap. 1, b. 42, l. 1.
[116] VDKM, Fa-17699-2.
[117] L. Truska, Steigiamasis Seimas (1920–1922), Lietuvos Seimo istorija. XX–XXI a. pradžia, Vilnius: Baltos lankos, 2009, p. 39.
[118] L. Truska, Steigiamasis Seimas (1920–1922), Lietuvos Seimo istorija. XX–XXI a. pradžia, Vilnius: Baltos lankos, 2009, p. 40.
[119] L. Truska, Steigiamasis Seimas (1920–1922), Lietuvos Seimo istorija. XX–XXI a. pradžia, Vilnius: Baltos lankos, 2009, p. 42.
[120] Steigiamojo Seimo rinkimų dienų paskelbimas (1920 01 12), Laikinosios Vyriausybės žinios, 1920 02 06, nr. 1 (19), p. 1.
[121] Steigiamojo Seimo susirinkimo vietos ir laiko paskelbimas, Lietuva, 1920 05 15.
[122] L. Truska, Steigiamasis Seimas (1920–1922), Lietuvos Seimo istorija. XX–XXI a. pradžia, Vilnius: Baltos lankos, 2009, p. 46.
[123] Įsakymas (dėl Ypatingųjų Krašto Apsaugos Įstatų) (1920 03 01), Laikinosios Vyriausybės žinios, 1920 03 03, nr. 20, p. 5.
[124] L. Truska, Steigiamasis Seimas ir jo vieta Naujųjų laikų Lietuvos istorijoje, Didysis Lietuvos parlamentarų biografinis žodynas, t. 2, Lietuvos Steigiamojo Seimo (1920–1922 metų) narių biografinis žodynas, sud. A. Ragauskas, M. Tamošaitis, Vilnius, 2006, p. 24–25. 
[125] L. Truska, Steigiamasis Seimas (1920–1922), Lietuvos Seimo istorija. XX–XXI a. pradžia, Vilnius: Baltos lankos, 2009, p. 53.
[126] A. Kasparavičius, Steigiamasis Seimas ir jo oratoriai, Lietuvos istorijos studijos, nr. 12, p. 38.
[127] L. Truska, Steigiamasis Seimas (1920–1922), Lietuvos Seimo istorija. XX–XXI a. pradžia, Vilnius: Baltos lankos, 2009, p. 56.
[128] L. Truska, Steigiamasis Seimas (1920–1922), Lietuvos Seimo istorija. XX–XXI a. pradžia, Vilnius: Baltos lankos, 2009, p. 54.
[129] Mažojo Seimo sudarymo įstatymas, Vyriausybės žinios, 1920 10 29, nr. 50.
[130] L. Truska, Steigiamasis Seimas (1920–1922), Lietuvos Seimo istorija. XX–XXI a. pradžia, Vilnius: Baltos lankos, 2009, p. 94.
[131] Atsišaukimas: Draugai! Lietuvos Šauliai, saugokit Kuriamąjį Seimą, 1920 m., VDKM, S–15975.
[132] Skelbimas. Kariškiai renka į Steigiamąjį Seimą. (Liet. Kar. Įs. Nr. 283§ 1–5). 1920 m., VDKM, S–1286–1, S–1286–2.
[133] Steigiamojo seimo rinkimų plakatai Kauno gatvėse. 1920 m., VDKM, Fa–17699–247.
[134] Plk. ltn. K. Žuko atsisveikinimas su I atsargos batalionu, prieš išvykstant į Steigiamąjį seimą 1920 m. gegužės 15 d., VDKM, N–686, Fa–13581; Lietuvos kariuomenės I atsargos bataliono karininkai, išleidžiant vadą plk. ltn. Konstantiną Žuką (centre) į Steigiamąjį Seimą. 1920 m. gegužės 15 d. VDKM, Fa–13580.
[135] Manifestacija Kaune, atidarant Steigiamąjį seimą. 1920 m. gegužės 15 d., VDKM, Fa–17699–246.
[136] Lietuvos valstybės valdžios atstovai ir seimo nariai ąžuolo sodinimo iškilmėse, atidarant Steigiamąjį seimą. Centre Ministras Pirmininkas Ernestas Galvanauskas, Prezidentas Antanas Smetona. Kaunas, 1920 m. gegužės 15d., VDKM, Fa–17699–249.
[137] Pirmasis Steigiamojo seimo posėdis Kauno miesto teatre. 1920 m. gegužės 15 d. Prezidiume sėdi (iš kairės): Jonas Staugaitis, Aleksandras Stulginskis, Justinas Staugaitis. Sekretoriatas (iš kairės): Naftalis Fridmanas, Petras Radzevičius, Ladas Natkevičius. Dešinėje, už stalo sėdi Zigmas Starkus., VDKM, Fa–243.
[138] Nepriklausomybės kovos. Lietuvos kariuomenės kariai, grįžę iš lenkų nelaisvės. Iš dešinės – Lietuvos Respublikos Steigiamojo Seimo narys, žurnalistas Juozas Pronskus. 1920 m., VDKM, Fa–17699–441.
[139] Dr. Vlado Lašo vizitinė kortelė, 1920–1922 m., VDKM, S–9920–1.
[140] Portretinė; prof. Vladas Lašas, Steigiamojo ir pirmojo seimo narys, ilgametis Lietuvos universiteto Medicinos fakulteto dekanas. XX a. 4 deš., VDKM, Fa–16911; Lietuvos mokytojų profesinės sąjungos suaugusiųjų gimnazijos Kaune mokytojų kolektyvas. 1924 m. I eilėje (iš kairės): 2–as Balys Žygelis (seimo narys), 3–ias Kazys Šleževičius, 4–a Petronėlė Lastienė, 5–as Vaclovas Biržiška, 7–as Zigmas Žemaitis. II eilėje (iš kairės): 5–as Jeronimas Vyšniauskas. III eilėje (iš kairės): 1–as Antanas Purėnas, 2–as Vladas Lašas, 3–ias Antanas Tamošaitis, 4–as Matas Šalčius. Apie 1924 m., VDKM, Fa–16911.
[141] LCVA, f. 923, ap. 1, b. 99; Steigiamojo Seimo narių sąrašai taip pat yra byloje: LCVA, f. 923, ap. 1, b. 1296.
[142] LCVA, f. 923, ap. 1, b. 77.
[143] LCVA, f. 923, ap. 1, b. 100.
[144] LCVA, f. 923, ap. 1, b. 220.
[145] LCVA, f. 923, ap. 1, b. 142.
[146] LCVA, f. 923, ap. 1, b. 184.
[147] LCVA, f. 923, ap. 1, b. 1286.
[148] LCVA, f. 923, ap. 1, b. 1420.
[149] LCVA, f. 923, ap. 1, b. 1426.
[150] LCVA, f. 923, ap. 1, b. 245.
[151] M. Sleževičiaus, Steigiamojo Seimo nario liudijimas, 1920 09 24, LCVA, f. 1437, ap. 1, b. 786, l. 2.
[152] LCVA, f. 383, ap. 7, b. 96.
[153] LCVA, f. 391, ap. 8, b. 3.
[154] LCVA, f. 391, ap. 4, b. 765.
[155] LCVA, f. 631, ap. 7, b. 312.
[156] Seimo rinkimų dienų paskelbimas, Vyriausybės žinios, 1922 08 07, nr. 101, p. 1.
[157] Seimo Stenogramos: 1-sis Seimo posėdis, 1922 11 13, p. 2.
[158] M. Tamošaitis, I Seimas (1922-1923), Didysis Lietuvos parlamentarų biografinis žodynas, t. 3, Lietuvos Respublikos Seimų I (1922-1923), II (1923-1926), III (1926-1927), IV (1936-1940) narių biografinis žodynas, Vilnius, 2007, p. 20.
[159] Seimas. Seimo sąstatas, Lietuva, 1922 11 11, p. 2. 
[160] M. Tamošaitis, I Seimas (1922-1923), Didysis Lietuvos parlamentarų biografinis žodynas, t. 3, Lietuvos Respublikos Seimų I (1922-1923), II (1923-1926), III (1926-1927), IV (1936-1940) narių biografinis žodynas, Vilnius, 2007, p. 25.
[161] M. Tamošaitis, I Seimas (1922–1923), Lietuvos Seimo istorija. XX–XXI a. pradžia, Vilnius: baltos lankos, 2009, p. 108.
[162] M. Tamošaitis, I Seimas (1922–1923), Lietuvos Seimo istorija. XX–XXI a. pradžia, Vilnius: baltos lankos, 2009, p. 112.
[163] M. Tamošaitis, I Seimas (1922–1923), Lietuvos Seimo istorija. XX–XXI a. pradžia, Vilnius: baltos lankos, 2009, p. 113.
[164] Lietuvos Respublikos I Seimo atidarymo posėdis, Kaunas, 1922 m. lapkričio 13 d., VDKM, Fa–17699–503.
[165] LCVA, f. 923, ap. 1, b. 315. 
[166] LCVA, f. 923, ap. 1, b. 245, l. 1.
[167] LCVA, f. 923, ap. 1, b. 350.
[168] LCVA, f. 937, ap. 1, b. 4.
[169] D. Blažytė-Baužienė, II Seimas (1923 –1926) Seimo rinkimai, Lietuvos Seimo istorija. XX–XXI a. pradžia, Vilnius: baltos lankos, 2009, p. 114.
[170] D. Blažytė-Baužienė, II Seimas (1923 –1926) Seimo rinkimai, Lietuvos Seimo istorija. XX–XXI a. pradžia, Vilnius: baltos lankos, 2009, p. 116.
[171] D. Blažytė-Baužienė, II Seimas (1923 –1926) Seimo rinkimai, Lietuvos Seimo istorija. XX–XXI a. pradžia, Vilnius: baltos lankos, 2009, p. 118.
[172] D. Blažytė-Baužienė, II Seimas (1923 –1926) Seimo rinkimai, Lietuvos Seimo istorija. XX–XXI a. pradžia, Vilnius: baltos lankos, 2009, p. 119–120.
[173] Lietuvos Respublikos II Seimo atidarymo posėdis. Kaunas,1923 m. birželio 5 d., VDKM, Fa–17699–501.
[174] Lietuvos Respublikos II Seimo atidarymo posėdis. Kaunas,1923 m. birželio 5 d., VDKM, Fa–17699–502.
[175] Karo mokyklos V laida. Kaunas, 1923 m. spalio 15 d., VDKM, Fa–14523.
[176] LCVA, f. 923, ap. 1, b. 315.
[177] LCVA, f. 923, ap. 1, b. 1425.
[178] LCVA, f. 923, ap. 1, b. 466.
[179] LCVA, f. 923, ap. 1, b. 1123(1).
[180] Naujojo Seimo rinkimų dienos paskelbimo aktas (1926 03 08), Vyriausybės žinios, 1926 03 12, nr. 219.
[181] Seimo sušaukimo aktas, 1926 05 25, LCVA, f. 923, ap. 1, b. 46, l. 102.
[182] Seimo rinkimų įstatymo priedo pakeitimas, Vyriausybės žinios, 1926 03 12, nr. 219.
[183] M. Tamošaitis, III Seimas (1926–1927), Lietuvos Seimo istorija. XX–XXI a. pradžia, Vilnius: baltos lankos, 2009, p. 147.
[184] M. Tamošaitis, III Seimas (1926–1927), Lietuvos Seimo istorija. XX–XXI a. pradžia, Vilnius: baltos lankos, 2009, p. 147.
[185] Seimo Stenogramos: 3-sis Seimas, I sesija, 1-sis posėdis, 1926 06 02, p. 8.
 
 
[186] M. Tamošaitis, III Seimas (1926–1927), Lietuvos Seimo istorija. XX–XXI a. pradžia, Vilnius: baltos lankos, 2009, p. 153–154.
[187] Seimo Stenogramos: 3-sis Seimas, I sesija, 15-sis posėdis, 1926 06 30, p. 6–7.
[188] Seimo Stenogramos: 3-sis Seimas, I sesija, 16-sis posėdis, 1926 07 02, p. 1.
[189] M. Tamošaitis, III Seimas (1926-1927), Didysis Lietuvos parlamentarų biografinis žodynas, t. 3, Lietuvos Respublikos Seimų I (1922-1923), II (1923-1926), III (1926-1927), IV (1936-1940) narių biografinis žodynas, Vilnius, 2007, p. 176.
[190] LCVA, f. 923, ap. 1, b. 466.
[191] LCVA, f. 923, ap. 1, b. 46.
[192] LCVA, f. 923, ap. 1, b. 1123(1).
[193] Mykolui Sleževičiui išduotas III Seimo nario liudijimas, LCVA, f. 1437, ap. 1, b. 786, l. 3–4.
[194] LCVA, f. 675, ap. 1, b. 25. - patikrinti
[195] Respublikos Prezidento aktai, Vyriausybės Žinios, 1936 05 09, nr. 533.
[196] Apygardų apskričių kandidatų į tautos atstovus sąrašai, Vyriausybės Žinios, 1936 06 03, nr. 537.
[197] Respublikos Prezidento aktas (1936 07 03), Vyriausybės Žinios, 1936 07 07, nr. 539.
[198] L. Truska, IV Seimas (1936-1940), Didysis Lietuvos parlamentarų biografinis žodynas, t. 3, Lietuvos Respublikos Seimų I (1922-1923), II (1923-1926), III (1926-1927), IV (1936-1940) narių biografinis žodynas, Vilnius, 2007, p. 591.
[199] L. Truska, IV Seimas (1936-1940), Didysis Lietuvos parlamentarų biografinis žodynas, t. 3, Lietuvos Respublikos Seimų I (1922-1923), II (1923-1926), III (1926-1927), IV (1936-1940) narių biografinis žodynas, Vilnius, 2007, p. 594.
[200] L. Truska, IV Seimas (1936-1940), Didysis Lietuvos parlamentarų biografinis žodynas, t. 3, Lietuvos Respublikos Seimų I (1922-1923), II (1923-1926), III (1926-1927), IV (1936-1940) narių biografinis žodynas, Vilnius, 2007, p. 597.
[201] LCVA, f. 923, ap. 1, b. 1114, 1308, 1309, 1310, 1311, 1312.
[202] LCVA, f. 923, ap. 1, b. 1110.
[203] LCVA, f. 923, ap. 1, b. 954, 1038.
[204] LCVA, f. 923, ap. 1, b. 901.
[205] LCVA, f. 923, ap. 1, b. 1196.
[206] LCVA, f. 923, ap. 1, b. 1082. 
[207] LCVA, f. 923, ap. 1, b. 1123(2).
[208] LCVA, f. 923, ap. 1, b. 898.
[209] LCVA, f. 923, ap. 1, b. 1106.
[210] LCVA, f. 391, ap. 4, b. 1518.
[211] Vytauto Didžiojo karininkų kursų generalinio štabo skyriaus II laidos ir intendantų skyriaus I laidos išleistuvės Kauno karininkų ramovėje, 1937 06 28, VDKM, Fa–15533–93; Lietuvos šaulių rinktinių atstovų metinio suvažiavimo prezidiumas Kauno karininkų ramovėje, 1938 03 12, VDKM, Fa–15780–69.
[212] Lietuvos Valstybės Laikinosios Konstitucijos Pamatiniai Dėsniai (1919 04 04), Lietuvos valstybės teisės aktai (1918.II.16–1940.VI.15), pareng. V. Andriulis, R. Mockevičius, V. Valeckaitė, Vilnius, 1996, p. 4.
[213] Lietuvos Valstybės Laikinosios Konstitucijos Pamatiniai Dėsniai (1919 04 04), Lietuvos valstybės teisės aktai (1918.II.16–1940.VI.15), pareng. V. Andriulis, R. Mockevičius, V. Valeckaitė, Vilnius, 1996, p. 4.
[214] M. Maksimaitis, Lietuvos valstybės Konstitucijų istorija (XX a. pirmoji pusė), Vilnius, 2005, p. 100.
[215] Laikinoji Lietuvos Valstybės Konstitucija (1920 06 10), Laikinosios Vyriausybės Žinios, 1920 06 12, nr. 37.
[216] M. Maksimaitis, Lietuvos valstybės Konstitucijų istorija (XX a. pirmoji pusė), Vilnius, 2005, p. 103.
[217] LR Prezidento K. Griniaus raštas Ministrui pirmininkui prof. A. Voldemarui, 1926 12 17, LCVA, f. 923, ap. 1, b. 46, l. 73.
[218] Politinė padėtis, Lietuva 1940-1990. Okupuotos Lietuvos istorija, Vilnius, 2005, p. 28.
[219] Politinė padėtis, Lietuva 1940-1990. Okupuotos Lietuvos istorija, Vilnius, 2005, p. 29.
[220] J. Vaičenonis, Lietuvos kariuomenė Valstybės politinio gyvenimo verpetuose (1927-1940), Vilnius: Versus Aureus, 2004, p. 14.
[221] Lietuva 1940-1990. Okupuotos Lietuvos istorija, Vilnius, 2005, p. 62-63.
[222] LCVA, f. R-758, ap. 1, b. 40, l. 13.
[223] LCVA, f. 922, ap. 1, b. 57.
[224] LCVA, f. 922, ap. 1, b. 58.
[225] LCVA, f. 379, ap. 1, b. 119.
[226] LCVA, f. 675, ap. 1, b. 27.
[227] 1925–1926, LCVA, f. 923, ap. 1, b. 1123(2).
[228] LCVA, f. 923, ap. 1, b. 1123(1).
[229] LCVA, f. 923, ap. 1, b. 46.
[230] LCVA, f. 923, ap. 1, b. 1082.
[231] LCVA, f. 923, ap. 1, b. 1082.
[232] LCVA, f. 923, ap. 1, b. 315.
[233] LR Seimo prezidiumo raštas Ministrui pirmininkui L. Bistrui, Kaunas, 1926 06 07, LCVA, f. 923, ap. 1, b. 46, l. 99.
[234] LCVA, f. 923, ap. 1, b. 466.
[235] LCVA, f. 923, ap. 1, b. 704.
[236] LCVA, f. 923, ap. 1, b. 705, 706.
[237] 1938 m., LCVA, f. 923, ap. 1: b. 989 – Raseinių apskrities Tautos atstovų rinkimai; b. 990 – Rokiškio; b. 991 – Seinų; b. 992 – Šakių; b. 993, 994 – Šiaulių; b. 995 – Tauragės; b. 996 – Telšių; b. 997 – Ukmergės ir Trakų; b. 998 – Utenos; b. 999 – Vilkaviškio; b. 1000 – Zarasų; b. 1001 – Panevėžio miesto; b. 1002 – Panevėžio apskrities; b. 1003 – Mažeikių apskrities; b. 1004 – Marijampolės; b. 1005 – Kretingos; b. 1006 – Kėdainių; b. 1007 – Kauno miesto; b. 1008 – Kauno apskrities; b. 1009 – Biržų; b. 1010 – Alytaus apskrities.
[238] LCVA, f. 923, ap. 1, b. 1005.
[239] LCVA, f. 923, ap. 1, b. 1001.
[240] LCVA, Mg 012037-2 (garso įrašas).
[241] LCVA, (Mg 012158) (garso įrašas).
[242] LCVA, (Mg 011883-5) (garso įrašas).
[243] LCVA, f. R-758, ap. 1, b. 40.
[244] VAKARO „RYTO“ Ekstra telegrama. „Didysis istoriškas Seimo posėdis. Respublikos prezidentas Antanas Smetona“, VDKM, S–1288.
[245] VDKM, Fa-17699-16, Fa-17699-18.
[246] VDKM, Fa-17699-149, Fa-17699-150, Fa-17699-153, Fa-17699-157, Fa-17699-160.
[247] VDKM, S-11824.
[248] VDKM, S-14757.
[249] B. Masiulis, Ministras, Lietuvių enciklopedija, t. 18, Bostonas, 1959, p. 533.
[250] V. Mašalaitis, Ministrų kabinetas, Lietuvių enciklopedija, t. 18, Bostonas, 1959, p. 535.
[251] LCVA, f. 1014, ap. 1 , b. 19.
[252] LCVA, f. 1014, ap. 1 , b.46.
[253] LCVA, f. 1014, ap. 1 , b. 47.
[254] LCVA, f. 391, ap. 8, b. 3, l. 376.
[255] LCVA, f. 923, ap. 1, b. 46.
[256] LCVA, f. 923, ap. 1, b. 1123(1).
[257] LCVA, f. 923, ap. 1, b. 813.
[258] LCVA, f. 923, ap. 1, b. 758.
[259] LCVA, f. 923, ap. 1, b. 1123(1).
[260] LCVA, f. 923, ap. 1, b. 813, l. 43.
[261] LCVA, f. 923, ap. 1, b. 758.
[262] LCVA, f. 923, ap. 1, b. 1082.
[263] LCVA, f. 923, ap. 1, b. 1123(2), l. 35.
[264] LCVA, f. R-758, ap. 1, b. 40, l. 1.
[265] VDKM, Fa-17699-1, Fa-17699-3, Fa-17699-4, Fa-17699-5, Fa-17699-8, Fa-17699-10.
[266] VDKM, Fa-17699-149, Fa-17699-151, Fa-17699-152.
[267] VDKM, Fa-17699-232.
[268] VDKM, Fa-17699-244.
[269] VDKM, S-15658.
[270] Uždarytos politinės partijos ir sąjungos, Diena, 1936 02 09.
[271] Lietuvių Tautininkų Sąjunga – LTS, Didysis Lietuvos metraštis-kalendorius 1936 metams, Kaunas, 1936, p. 134.
[272] [M. Tamošaitis]
[273] Lietuvos socialistų liaudininkų demokratų partija, Visuotinė lietuvių enciklopedija, t. XIII, .Vilnius, 2008, p. 324.
[274] LCVA, f. 923, ap. 1, b. 1296. 
[275] LCVA, f. 554, ap. 2, b. 1. 
[276] LCVA, f. 554, ap. 1, b. 115.
[277] LCVA, f. 554, ap. 1, b. 36. , 
[278] LCVA, f. 554, ap. 1, b. 7, 10, 11, 19, 37, 40, 42, 45, 52, 55, 80, 99, 107, 112.
[279] LCVA, f. 937, ap. 1, b. 4, 21. 33, 119, 123.
[280] LCVA, f. 379, ap. 1, b. 119.
[281] E. Aleksandravičius, A. Kulakauskas, Carų valdžioje. XIX amžiaus Lietuva, Vilnius: Baltos lankos, 1996, p. 290.
[282] Įstatymas apie draugijas, 1919 10 10, Laikinosios vyriausybės žinios, 1919 11 24.
[283] Draugijų įstatymas, Vyriausybės žinios, 1936 02 01.
[284] LCVA, f. 391, ap. 8, b. 3.
[285] LCVA, f. 923, ap. 1, b. 813.
[286] LCVA, f. 923, ap. 1, b. 797.
[287] LCVA, 923, ap. 1, b. 480.
[288] LCVA, f.923, ap. 1, b. 1194.
[289] LCVA, f. 561, ap. 18, b. 81. 
[290] LCVA, f. 561: ap. 2, b. 366, 432; ap. 12, b. 1; ap. 18, b. 83. 
[291] LCVA, f. 561, ap. 2, b. 956.
[292] LCVA, f. 561, ap. 2, b. 319, 467, 579, 1048.
[293] LCVA, f. 561, ap. 18, b. 393. 
[294] LCVA, f. 668, ap. 1, b. 795.
[295] Karininkų šeimų moterų draugijos kunigaikštienės Birutės draugijos vėliavos aversas, 1925 m., VDKM, N–98; reversas – VDKM, N–183; šios vėliavos nuotrauka ekspozicijoje: VDKM, N–186–1; N–186–2.
[296] 2 ulonų pulkas. Rautas karininkų ramovėje pulko vėliavos įteikimo proga 1928 m. spalio mėn. 1 d., VDKM, N–267.
[297] Kunigaikštienės Birutės draugijos dešimties metų gyvavimo sukakties iškilmingas posėdis Valstybės teatre Kaune, 1935 m. kovo 4 d., VDKM, N–265; Kunigaikštienės Birutės draugija. Valstybės Prezidentas A. Smetona draugijos dešimtmečio sukakties baliuje. 1935 m. kovo 4 d., VDKM, N–274.
[298] Kunigaikštienės Birutės draugijos Kėdainių skyrius globojamame vaikų darželyje pamini Tautos vado Prezidento A. Smetonos 60 metų sukaktį. 1934 m., VDKM, N–266; Kunigaikštienės Birutės draugija. Kėdainių skyriaus globojamo vaikų darželio iškilmingasis posėdis S. Dariui ir S. Girėnui pagerbti. 1934 m., VDKM, N–276; Kėdainių darželis, 1934 m., VDKM, N–270.
[299] VDKM, N-276.
[300] Kunigaikštienės Birutės draugijos Šančių skyriaus globojamas karininkų vaikų darželis; viena grupė. 1936 m. sausio 28 d., VDKM, N–273.
[301] Kunigaikštienės Birutės draugija. Kalėdų eglutė, surengta karo invalidų vaikams Kauno karininkų ramovėje. 1935 m., VDKM, N–275.
[302] Kunigaikštienės Birutės draugija 1935 m. medicinos seserų kursai Karo ligoninėje Kaune, VDKM, N–272.
[303] Kunigaikštienės Birutės draugijos Klaipėdos skyrius su vaikučiais pasitinka Valstybės Prezidentą A. Smetoną prie pulko kareivinių vartų. 1927 m., VDKM, N–271.
[304] Kunigaikštienės Birutės draugija priima „Latvių moterų draugijos“ atstoves Klaipėdos skyriuje. 1928 m., VDKM, N–268.
[305] Karininkų šeimų moterų draugijos kunigaikštienės Birutės draugijos Klaipėdos skyriaus „Pirmosios pagalbos kusų“ baigimo aktas, 1934 m. kovas, VDKM, N–269.
[306] J. Vaičenonis, Lietuvos kariuomenė Valstybės politinio gyvenimo verpetuose (1927-1940), Vilnius: Versus Aureus, 2004, p. 18.
[307] J. Vaičenonis, Lietuvos kariuomenė Valstybės politinio gyvenimo verpetuose (1927-1940), Vilnius: Versus Aureus, 2004, p. 14.
[308] J. Vaičenonis, Lietuvos kariuomenė Valstybės politinio gyvenimo verpetuose (1927-1940), Vilnius: Versus Aureus, 2004, p. 15.
[309] J. Vaičenonis, Lietuvos kariuomenė Valstybės politinio gyvenimo verpetuose (1927-1940), Vilnius: Versus Aureus, 2004, p. 18.
[310] J. Vaičenonis, Lietuvos kariuomenė Valstybės politinio gyvenimo verpetuose (1927-1940), Vilnius: Versus Aureus, 2004, p. 86-87.
[311] J. Vaičenonis, Lietuvos kariuomenė Valstybės politinio gyvenimo verpetuose (1927-1940), Vilnius: Versus Aureus, 2004, p. 20-22.
[312] LCVA, f. 384, ap. 1, b. 83, 81, 85, 95, 99, 111, 117, 122.
[313] LCVA, f. 384, ap. 1, b. 35, 46, 126.
[314] LCVA, f. 384, ap. 1, b. 52, 62.
[315] LCVA, f. 384, ap. 1, b. 69.
[316] LCVA, f. 384, ap. 1, b. 91.
[317] LCVA, f. 384, ap. 1, b. 103, 122.
[318] LCVA, f. 384, ap. 1, b. 107.
[319] LCVA, f. 384, ap. 1, b. 130, 134.
[320] LCVA, f. 384, ap. 1, b. 138.
[321] LCVA, f. 923, ap. 1, b. 797, l. 147 ap.
[322] LCVA, f. 923, ap. 1, b. 1082.
[323] LCVA, f. 923, ap. 1, b. 1106.
[324] LCVA, f. 923, ap. 1, b. 1106, l. 48-60.
[325] LCVA, f. 923, ap. 1, b. 1106, l. 119.
[326] LCVA, f. 391, ap. 8, b. 3.
[327] VDKM, Fa-17699-387 - Fa-17699-390.
[328] VDKM, Fa-17699-216–Fa-17699-230.
[329] G. Žilinskas, Vietos savivaldybės Pirmojoje Lietuvos Respublikoje: Petro Leono darbai, Acta humanitarica universitatis Saulensis, 2011, nr. 12, p. 182.
[330] A. Morkūnaitė-Lazauskienė, Vietos savivaldos sistema Pirmojoje ir Antrojoje Lietuvos Respublikoje, Darbai ir dienos, 2010, nr. 53, p. 102.
[331] Savivaldybių įstatymas, Laikinosios Vyriausybės žinios, 1919 10 28, nr. 14, p. 1.
[332] A. Morkūnaitė-Lazauskienė, Vietos savivaldos sistema Pirmojoje ir Antrojoje Lietuvos Respublikoje, Darbai ir dienos, 2010, nr. 53, p. 103-104.
[333] A. Morkūnaitė-Lazauskienė, Vietos savivaldos sistema Pirmojoje ir Antrojoje Lietuvos Respublikoje, Darbai ir dienos, 2010, nr. 53, p. 102.
[334] J. Sireika, Vietos savivaldybių reformos Pirmosios Lietuvos Respublikos laikais, Istorija, 2003, nr. 57, p. 54.
[335] J. Sireika, Vietos savivaldybių reformos Pirmosios Lietuvos Respublikos laikais, Istorija, 2003, nr. 57, p. 56.
[336] A. Morkūnaitė-Lazauskienė, Vietos savivaldos sistema Pirmojoje ir Antrojoje Lietuvos Respublikoje, Darbai ir dienos, 2010, nr. 53, p. 108.
[337] LCVA, f. 379, ap. 1, b. 151, 336.
[338] LCVA, f. 379, ap. 1, b. 62.
[339] LCVA, f. 379, ap. 1, b. 5.
[340] Kriminalinės policijos direktoriaus pranešimas Savivaldybių departamento direktoriui, Kaunas, 1931 06 09, LCVA, f. 379, ap. 1, b. 119, l. 20.
[341] Pil. Kosto Olšausko skundas Prienų nuovados Taikos teisėjui, Prienai, 1931 06 24, LCVA, f. 379, ap. 1, b. 119, l. 45-45ap.
[342] LCVA, f. 379, ap. 1, b. 119.
[343] LCVA, f. 379, ap. 1, b. 29.
[344] LCVA, f. 379, ap. 1, b. 119.
[345] LCVA, f. 379, ap. 1, b. 65.
[346] LCVA, f. 379, ap. 1, b. 62.
[347] LCVA, f. 379, ap. 1, b. 55, l. 29.
[348] LCVA, f. 379, ap. 1, b. 55.
[349] LCVA, f. 391, ap. 8, b. 3, l. 28.
[350] J. Jakštas, Nepriklausomybės laikai, Lietuvių enciklopedija, t. 15, Bostonas, 1968, p. 339.
[351] S. Kaubrys, Lietuvos mokykla 1918-1939 m.: galios gimtis, Vilnius, 2000, p. 35-36.
[352] Pradžios mokyklų įstatymas (priimtas 1922 m. spalio 6 d.), Vyriausybės žinios, 1922 11 23, nr. 117.
[353] Pradžios mokyklų įstatymas (priimtas 1922 m. spalio 6 d.), Vyriausybės žinios, 1922 11 23, nr. 117.
[354] LCVA, f. 379, ap. 1, b. 65, l. 267-269.
[355] P. Papečkys, Mūsų laimėjimai švietimo dirvoje, Lietuva 1918-1938, Kaunas, 1990, p. 274.
[356] LCVA, f. 923, ap. 1, b. 1123(1).
[357] LCVA, f. 923, ap. 1, b. 350, l. 36.
[358] LCVA, f. 379, ap. 1, b. 65.
[359] LCVA, f. 379, ap. 1, b. 65, l. 90.
[360] LCVA, f. 379, ap. 1, b. 65.
[361] LCVA, f. 379, ap. 1, b. 65.
[362] LCVA, f. 379, ap. 1, b. 65, l. 270.
[363] LCVA, f. 379, ap. 1, b. 65, l. 270ap.
[364] LCVA, f. 379, ap. 1, b. 65, l. 270ap.
[365] LCVA, f. 923, ap. 1, b. 851, l. 78-78ap.
[366] LCVA, f. 391, ap. 4, b. 765, l. 142-142ap.
[367] LCVA, f. 391, ap. 8, b. 3.
[368] LCVA, f. 391, ap. 4, b. 26.
[369] LCVA, f. 391, ap. 8, b. 3.
[370] LCVA, f. 391, ap. 4, b. 765.
[371] LCVA, f. 391, ap. 4, b. 1460.
[372] LCVA, f. 923, ap. 1, b. 813.
[373] LCVA, f. 923, ap. 1, b. 758.
[374] V. Kaminskas, Aštuoniasdešimties metų kelią peržvelgus, Vytauto Didžiojo universitetas. Mokslas ir visuomenė 1922-2002, Kaunas, 2002, p. 9-13.
[375] LCVA, f. 631, ap. 12, b. 44, 45, 47, 48.
[376] LCVA, f. 631, ap. 1, b. 2.
[377] LCVA, f. 631, ap. 12, b. 37, 41.
[378] LCVA, f. 631, ap. 12, b. 53. 
[379] LCVA, f. 631, ap. 12, b. 76.
[380] LCVA, f. 631, ap. 12, b. 255.
[381] LCVA, f. 631, ap. 12, b. 281.
[382] LCVA, f. 631, ap. 12, b. 1059.
[383] LCVA, f. 923, ap. 1, b. 813.
[384] LCVA, f. 923, ap. 1, b. 813.
[385] LCVA, f. 391, ap. 4, b. 1518.
[386] LCVA, f. 391, ap. 4, b. 765.
[387] LCVA, f. 391, ap. 4, b. 769, 774.
[388] LCVA, f. 391, ap. 4, b. 1488.
[389] LCVA, f. 391, ap. 4, b. 1490.
[390] LCVA, f. 391, ap. 4, b. 26.
[391] LCVA, f. 391, ap. 4, b. 765.
[392] LCVA, f. 391, ap. 4, b. 1518.
[393] LCVA, f. 923, ap. 1, b. 813.
[394] D. Mačiulis, Valstybės kultūros politika Lietuvoje 1927-1940 metais, Vilnius, 2005, p. 13.
[395] D. Mačiulis, Valstybės kultūros politika Lietuvoje 1927-1940 metais, Vilnius, 2005, p. 21.
[396] D. Mačiulis, Valstybės kultūros politika Lietuvoje 1927-1940 metais, Vilnius, 2005, p. 28.
[397] D. Mačiulis, Valstybės kultūros politika Lietuvoje 1927-1940 metais, Vilnius, 2005, p. 35.
[398] D. Mačiulis, Valstybės kultūros politika Lietuvoje 1927-1940 metais, Vilnius, 2005, p. 51-52.
[399] G. Barkauskaitė, Lietuvių etniniai ir autoriniai šokiai Dainų šventėse, Liaudies kultūra, 2003, nr. 4, p. 54.
[400] LCVA, f. 923, ap. 1, b. 1123(1), l. 138ap-139.
[401] LCVA, f. 923, ap. 1, b. 813. 
[402] LCVA, f. 923, ap. 1, b. 851.
[403] LCVA, f. 923, ap. 1, b. 1082, l. 4-9.
[404] LCVA, f. 923, ap. 1, b. 1123(1).
[405] LCVA, f. 923, ap. 1, ,b. 967.
[406] LCVA, f. 923, ap. 1, b. 400.
[407] LCVA, f. 391, ap. 4, b. 1457.
[408] LCVA, f. 391, ap. 4, b. 1460.
[409] LCVA, f. 391, ap. 4, b. 1460.
[410] LCVA, f. 391, ap. 12, b. 1633.
[411] LCVA, f. 391, ap. 4, b. 1668.
[412] LCVA, f. 391, ap. 4, b. 1654.
[413] LCVA, f. 391, ap. 4, b. 1633.
[414] LCVA, f. 391, ap. 4, b. 1633, 26.
[415] LCVA, f.391, ap.4, b.1633.
[416] LCVA, f. 391, ap. 4, b. 1633, l. 31.
[417] LCVA, f. 391, ap. 4, b. 1633.
[418] LCVA, 391, ap. 4, b. 1668.
[419] LCVA, f.391, ap.4, b.1633.
[420] Plakatas. MENO PARODA. L. M. K. D. PLASTIKŲ SEKCIJOS RENGIAMA SEIMO RŪMUOSE KAUNE, 1923 m., VDKM, S–13206.
[421] Estų dailininkų atsilankymas Vytauto Didžiojo karo muziejuje. Iš kairės: sėdi ketvirtas V. Nagevičius; stovi trečias dailininkas tapytojas A. Žmuidzinavičius, viduryje – mjr. P. Šeštakauskas. 1936 m., VDKM, N–640, N–639.
[422] Plakatas reklaminis. UGNIES GESINTUVAI. LIETGAZ.Dail. G. Bagdonavičius. 1933 m. „Grafika“. Šiauliai. VDKM, S-7801-1.
[423] VDKM, S-9750.
[424] VDKM, S-9938.
[425] G. Vaskela, Mykolas Krupavičius, žemės reforma ir Lietuvos ūkio raida 1920–1940 m., Lietuvių katalikų mokslo akademijos metraštis, 2005, t. 27, p. 476.
[426] L. Truska, Steigiamasis Seimas (1920–1922), Lietuvos Seimo istorija. XX–XXI a. pradžia, Vilnius: baltos lankos, 2009, p. 93.
[427] D. Micuta, Lietuvos finansai 1918–1928 m., Pirmasis nepriklausomos Lietuvos dešimtmetis, Kaunas, 1990, p. 178.
[428] D. Micuta, Lietuvos finansai 1918–1928 m., Pirmasis nepriklausomos Lietuvos dešimtmetis, Kaunas, 1990, p. 196.
[429] Mokesčių įsakymas (1919 01 23), Laikinosios Vyriausybės žinios, 1919 03 05, nr. 4 (Priedėlis prie Laikinosios Vyriausybės žinių nr. 4).
[430] Dėl Rusijos popierinių piniginių išėmimo iš apyvartos, Laikinosios Vyriausybės žinios, 1919 03 05, nr. 4.
[431] Dėl piniginių vienetų „auksino“ ir :skatiko“ Lietuvoje įvedimo, Laikinosios Vyriausybės žinios, 1919 03 05, nr. 4.
[432] D. Micuta, Lietuvos finansai 1918–1928 m., Pirmasis nepriklausomos Lietuvos dešimtmetis, Kaunas, 1990, p. 179.
[433] Lietuvos Respublikos išlaidų sąmata 1923 metams, 1923 07 24, LCVA, f. 923, ap. 1, b. 350, l. 54–55ap.
[434] LCVA, f. 755, ap. 2, b. 484.
[435] LCVA, f. 755, ap. 2, 484.
[436] LCVA, f. 1582, ap. 1, b. 217.
[437] LCVA, f. 923, ap. 1, b. 245.
[438] LCVA, f. 383, ap. 7, b. 572.
[439] LCVA, 923, ap. 1, b. 284(III).
[440] LCVA, f. 923, ap. 1, b. 216. 
[441] Lietuvos Respublikos 1922 metų papildomoji pajamų sąmata, 1923 01 16, LCVA, f. 923, ap. 1, b. 350, l. 19.
[442] Lietuvos Respublikos 1922 metų papildomoji išlaidų sąmata, 1923 01 16, LCVA, f. 923, ap. 1, b. 350, l. 21–22ap.
[443] LCVA, f. 391, ap. 8, b. 3.
[444] LCVA, f. 383, ap. 7, b.281.
[445] LCVA, f. 383, ap. 9(III), b. 193.
[446] G. Vaskela, Mykolas Krupavičius, žemės reforma ir Lietuvos ūkio raida 1920–1940 m., Lietuvių katalikų mokslo akademijos metraštis, 2005, t. 27, p. 486.
[447] L. Truska, Steigiamasis Seimas (1920–1922), Lietuvos Seimo istorija. XX–XXI a. pradžia, Vilnius: baltos lankos, 2009, p. 87.
[449] G. Vaskela, Mykolas Krupavičius, žemės reforma ir Lietuvos ūkio raida 1920–1940 m., Lietuvių katalikų mokslo akademijos metraštis, 2005, t. 27, p. 478.
[450] S. Karasevičiūtė, Prelatas Mykolas Krupavičius ir žemės reforma Lietuvoje 1919-1926 metais, Soter, 2006, nr. 20(48), p. 111.
[451] S. Karasevičiūtė, Prelatas Mykolas Krupavičius ir žemės reforma Lietuvoje 1919-1926 metais, Soter, 2006, nr. 20(48), p. 111.
[452] S. Karasevičiūtė, Prelatas Mykolas Krupavičius ir žemės reforma Lietuvoje 1919-1926 metais, Soter, 2006, nr. 20(48), p. 111.
[453] S. Karasevičiūtė, Prelatas Mykolas Krupavičius ir žemės reforma Lietuvoje 1919-1926 metais, Soter, 2006, nr. 20(48), p. 112.
[454] A. Eidintas, A. Bumblauskas, A. Kulakauskas, M. Tamošaitis, Lietuvos istorija, Vilnius, 2013, p. 163. 
[455] A. K. Kubilius, Lietuvos ūkio perspektyvos, Kaunas, 1930, p. 224.
[456] [Meškauskas]
[457] Rūmų pereitų metų darbų apžvalga, 1926, LCVA f. 987, ap. 1, b. 343, l. 3.
[458] Finansų Ministerio įsakymas, Vyriausybės žinios, 1925 03 28.
[459] Prekybos, Pramonės ir Amatų Rūmų įstatymas, Vyriausybės žinios, 1936 07 07.
[460] LCVA, f. 923, ap. 1, b. 967.
[461] 1919 11 26, LCVA, f. 923, ap. 1, b. 245, l. 45.
[462] LCVA, f. 923, ap. 1, b. 813.
[463] LCVA, f. 923, ap. 1, b. 1123(1), 797.
[464] LCVA, f. 923, ap. 1, b. 188.
[465] LCVA, f. 671, ap. 1, b. 29.
[466] Klaipėdos krašto Prekybos rūmų prezidento pranešimas apie Lenkijos ir Klaipėdos prekybos mediena galimybes, LCVA, f. 671, ap. 1, b. 32.
[467] LCVA, f. 671, ap. 1, b. 29.
[468] LCVA, f. 923, ap. 1, b. 758.
[469] LCVA, f. 383, ap. 7, b. 2357.
[470] Lietuvos atstovybės Suomijoje dokumentai, 1925–1927, LCVA, f. 383, ap. 8, b. 6.
[471] LCVA, f. 755, ap. 2, b. 245.
[472] LCVA, f. 379, ap. 1, b. 55.
[473] LCVA, f. 379, ap. 1, b. 55, l. 13.
[474] LCVA, f. 379, ap. 1, b. 66.
[475] LCVA, f. 379, ap. 1, b. 62.
[476] LCVA, f. R-758, ap. 1, b. 42.
[477] Vyriausybės įsakymas, Kaunas, 1920 02 10, LCVA, f. 923, ap. 1, b. 245, l. 41.
[478] Švenčių ir poilsio įstatymas (1924 11 18), Vyriausybės Žinios, 1925 02 02, nr. 181.
[479] Švenčių ir poilsio įstatymo pakeitimas (1925 05 05), Vyriausybės Žinios, 1925 05 09, nr. 191.
[480] Švenčių ir poilsio įstatymas, Vyriausybės Žinios, 1930 05 14.
[481] Švenčių ir poilsio įstatymas (1924 11 18), Vyriausybės Žinios, 1925 02 02, nr. 181.
[482] Lietuvos Valstybės Konstitucija (1922 08 01), Vyriausybės Žinios, 1922 08 06, nr. 100.
[483] Lietuvos Valstybės Konstitucija (1928 05 15), Vyriausybės Žinios, 1928 05 25, nr. 275.
[484] Lietuvos valstybės konstitucija (1928 05 15), Vyriausybės Žinios, 1928 05 25, nr. 275.
[485] LCVA, f. 923, ap. 1, b. 284.
[486] LCVA, f. 923, ap. 1, b. 813.
[487] LCVA, f. 923, ap. 1, b. 813, l. 117.
[488] LCVA, f. 923, ap. 1, b. 813.
[489] LCVA, f. 923, ap. 1, b. 1106.
[490] Gegužės 15-oji Biržuose, LCVA, P64–A25.
[491] LCVA, f. R-758, ap. 1, b. 42, l. 63.
[492] LCVA, f. R-758, ap. 1, b. 42, l. 23.
[493] VDKM, Fa-17699-12, Fa-17699-14. Fa-17699-15, Fa-17699-16.
[494] Lietuvos kariuomenės I pėstininkų Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Gedimino pulkas 1920 m. vasario 16 d. Alytuje švenčia Lietuvos nepriklausomybės dieną, VDKM, Fa-17699-288–Fa-17699-291 ir kita.
[495] VDKM, Fa-17699-272–Fa-17699-282 ir kita.
[496] VDKM, S-8328.
[497] Steigiamojo seimo nariai prie paminklo ,,Žuvusiems už Lietuvos laisvę“ Karo muziejaus sodelyje. 1922 m. gegužės 15 d. Dešinėje pusėje: I eilėje (iš kairės) – Aleksandras Stulginskis, Vytautas Račkauskas, N, kun. Povilas Dogelis, N, Antanas Staugaitis, N, N. II eilėje – Kazys Grinius, N, Mykolas Marma, N, N, N. III eilėje – Eliziejus Draugelis, N, Povilas Spudas, Antanas Povylius, kun. Antanas Šmulkštys. IV eilėje – Zigmas Starkus, Jurgis Žitinevičius, Jonas Pakalka. Kairėje pusėje: I eilėje (iš kairės) – Simanas Rozenbaumas, kun. Kazimieras Šaulys, P. Grėbliūnas, J. Vailokaitis, Mykolas Krupavičius, N, dr. Jonas Staugaitis. II eilėje – N, Juozas Buzelis, Kazimieras Ambrozaitis. III eilėje – Antanas Tamošaitis, N, N, Bartautas. VDKM, Fa–64.
[498] Tautos šventė. Laikinai einantis prezidento pareigas seimo pirmininkas Justinas Staugaitis apvažiuoja paradui išrikiuotas kavalerijos dalis Husarų (vėliau P. Vileišio) aikštėje. Kaunas, 1924 m. gegužės 15 d., VDKM, Fa–13643; VDKM, Fa–17299–11; Tautos šventė. Lietuvos kariuomenės vado gen. Silvestro Žukausko raportą kariniame parade priima laikinai einantis prezidento pareigas seimo pirmininkas Justinas Staugaitis Husarų aikštė (vėliau P. Vileišio), Kaunas, 1924 m. gegužės 15 d., VDKM, Fa–17299–13.
[499] Tautos šventė. Žuvusiųjų už Lietuvos nepriklausomybę karių pagerbimas Karo muziejaus sodelyje. Iš kairės: Lietuvos prezidentas Antanas Smetona, už prezidento – ministras pirmininkas Augustinas Voldemaras, toliau – prezidentas Aleksandras Stulginskis, gen. Leonas Radus–Zenkavičius. Šventės metu buvo atidengti S. Daukanto ir V. Kudirkos biustai. Kaunas, 1927 m. gegužės 15 d., VDKM, Fa–15010.
[500] S. Smetonienė su darželinukais Kėdainiuose, Smetonos 60-čio proga, VDKM, N-270.

 

Rekomenduoti draugui
<2017 m. lapkritis>
PrAnTrKtPnŠtSk
303112345
6789101112
13141516171819
20212223242526
27282930123
45678910