​

 

Lietuvos Respublikos užsienio politiką įgyvendino Užsienio reikalų ministerija. Ji koordinavo atstovavimą Lietuvos Respublikai užsienyje, Lietuvos valstybės palaikomus diplomatinius ir konsulinius santykius su užsienio valstybėmis, ryšius su tarptautinėmis organizacijomis, vadovavo Lietuvos Respublikos diplomatinių atstovybių užsienyje ir konsulinių įstaigų veiklai, pagal savo kompetenciją Lietuvos Respublikos vardu vedė derybas ir rengė tarptautines sutartis, prižiūrėjo jų vykdymą, įgyvendino Vyriausybės nurodymus plėtojant prekybinius ir ekonominius santykius, gynė Lietuvos Respublikos piliečių interesus užsienio valstybėse bei sprendė svetimšalių padėties Lietuvoje klausimus.

Pirmojo Ministrų Kabineto kūrimo procesą atskleidžia Valstybės Tarybos protokolai[1]. Lapkričio 4 d. Valstybės Tarybos posėdžio protokole Nr. 104 – nutarimas dėl devynių ministerijų, tarp jų ir užsienio reikalų, įsteigimo, lapkričio 5 d. posėdyje Nr. 106 Valstybės Tarybos Prezidiumo Pirmininkas Antanas Smetona informavo, jog remdamasis laikinosios konstitucijos pamatiniais dėsniais Valstybės Tarybos Prezidiumas Ministro Pirmininko pareigas pavedė eiti prof. Augustinui Voldemarui, kuris tapo ir užsienio reikalų ministru.

 

Paryžiaus taikos konferencija

Lietuvos delegacijos prie Paryžiaus taikos konferencijos veiklą patvirtina delegacijos posėdžių protokolai (LCVA, f. 383, ap. 7, b. 1–7), apimantys laikotarpį nuo 1919 03 07, kai įvyko pirmasis delegacijos posėdis, iki 1919 12 17 įvykusio paskutinio posėdžio Nr. 108, kuris buvo sušauktas delegacijos veiklai oficialiai pasibaigus. Delegacijos posėdžių protokolai atskleidžia daugumą jos darbo aspektų – pradedant veiklos organizacinių klausimų sprendimu ir baigiant politinių sprendimų priėmimu.

Delegacijos veiklą galima atskleisti ir per susirašinėjimą su Lietuvos valdžios institucijomis (LCVA, f .383, ap. 7, b. 19). Byloje pateikiamus dokumentus galima suskirstyti į keletą grupių. Pirmiausia – tai Lietuvos Vyriausybės ir Užsienio reikalų ministerijos instrukcijos delegacijai, kuriose nurodoma kokios yra delegacijos kompetencijos, kokią poziciją reikėtų užimti vienu ar kitu sprendžiamu klausimu.  Kita dokumentų grupė – informaciniai pranešimai apie padėtį Lietuvoje, užsienyje, Lietuvos Vyriausybės nuveiktus darbus – tokio pobūdžio medžiaga leidžia susidaryti išsamų vaizdą apie padėtį krašte, valdžios iš vokiečių perėmimą, Lietuvoje vykusias Nepriklausomybės kovas ir kitas to meto šalies politines, ekonomines ir socialines aktualijas. Delegaciją prie Paryžiaus taikos konferencijos pasiekdavo ir dokumentai, kuriuos LR užsienio reikalų ministerija siuntė visoms užsienio šalyse veikiančioms Lietuvos atstovybėms. 

Svarbus Lietuvos delegacijos veiklos studijavimo šaltinis – telegramos Lietuvos delegacijai prie Paryžiaus Taikos konferencijos (F. 383, ap. 7, b. 21, 22), siųstos delegacijai iš įvairių šaltinių, puikiai atskleidžia svarstytus klausimus ir spręstas problemas – telegramos dėl užsienio paskolų Lietuvos valstybei,  dėl prekių užsienio valstybėse pirkimo ir galimybių atgabenti jas į Lietuvą. Telegramos buvo viena greičiausių to metu informacijos perdavimo priemonių, todėl natūralu, kad jomis naudotasi siekiant spręsti neatidėliotinus klausimus ar kuo skubiau pateikti informaciją. Paprastai telegramų tekstai trumpi, atskleidžiantys dalyko esmę, vėliau, per diplomatinius kurjerius, delegaciją pasiekdavo kur kas išsamesni dokumentai.

 

Atstovavimas užsienio valstybėse

Lietuvos atstovybių užsienyje steigimo dinamiką ir intensyvumą atskleidžia duomenų bazėje esantys Lietuvos diplomatinių atstovybių užsienyje sąrašai. Pagal 1919 m. Lietuvos atstovybių užsienyje adresų sąrašą[2] Lietuva diplomatinius atstovus turėjo dvylikoje užsienio valstybių: Vokietijoje – l. e. p. P.  V. Gailius, Anglijoje – T. Norus-Naruševičius, Prancūzijoje – O. Milašius, Latvijoje – D. Zaunius, Suomijoje ir Estijoje – V. Gylys, Danijoje – J. Savickis, Švedijoje – J. Aukštuolis, Šveicarijoje – V. Sidzikauskas, Italijoje – prie Krivinalo, J. Šaulys, prie  Šventojo Sosto – kun. J. Narjauskas, Amerikoje – J. Čarneckis, Maskvoje – J. Baltrušaitis. Užkaukazėje Lietuvos interesams atstovavo Pr. Dailidė. Lietuvos Vyriausybė taip pat turėjo konsulus Liepojoje ir Petrograde bei įgaliotinį Charkove.

Pasibaigus tarptautinio Lietuvos pripažinimo procesui, pasikeitė ir Lietuvos atstovavimo užsienyje pobūdis bei lygis. 1924 m. lapkričio mėnesį užsienio valstybėse Lietuva turėjo 7 pasiuntinybes, kurioms vadovavę diplomatai buvo vadinami Nepaprastaisiais pasiuntiniais, Įgaliotaisiais ministrais.  Amerikoje – K. Bizauskas, Anglijoje – E. Galvanauskas, Čekoslovakijoje ir Rumunijoje – D. Zaunius, Italijoje – P. Klimas, Rusijoje – J. Baltrušaitis, Vokietijoje – V. Sidzikauskas. 9 šalyse veikė Lietuvos atstovybės, vadovaujamos chargéda‘affairs Austrijoje, Šveicarijoje ir Vengrijoje – V. Sidzikauskas, rezidavęs Berlyne, Danijoje ir Norvegijoje – I. Šeinius, rezidavęs Stokholme, Estijoje ir Latvijoje – A. Aukštuolis, Vatikane – J. Macevičius. Prancūzijoje Lietuvos interesams  atstovavo O. Milašius, vadintas delegue du gouvernement[3].

Lietuvos pasiuntinio į Vokietiją skyrimą liudija 1918 m. lapkričio mėn. įgaliojimas Jurgiui Šauliui atstovauti Lietuvos valstybei Vokietijoje[4]. Tarp duomenų bazėje pateikiamų suskaitmenintų bylų – Lietuvos pasiuntinybės veikla. Pirmiausia tai bylos iš LCVA Užsienio reikalų ministerijos fondo nr. 383: Užsienio reikalų ministerijos susirašinėjimo su Lietuvos pasiuntinybe Berlyne veiklos klausimais dokumentai (1919-02-0 –1919-12-01)[5].

Pažymėtina, kad tuo metu, kai pagrindinės Lietuvos diplomatų pastangos buvo sutelktos Paryžiaus taikos konferencijoje, Lietuvos pasiuntinybė Berlyne buvo vienas stambiausių ir įtakingiausių Lietuviškosios diplomatijos centrų, kuris iš Lietuvos Vyriausybės ir Užsienio reikalų ministerijos gautą informaciją perduodavo kitoms Lietuvos diplomatinėms atstovybėms, Lietuvos delegacijai prie Paryžiaus taikos konferencijos. Tarp gausybės byloje esančių telegramų – Baltijos kraštų Komisionieriaus plk. Wardo telegrama, kurioje pateikiama informacija apie Didžiosios Britanijos pripažinimą de facto[6].

Viena iš Lietuvos diplomatinių atstovybių užsienyje pareigų buvo teikti informaciją Lietuvos spaudos biurui Kaune. Tą puikiai iliustruoja 1919 m. Lietuvos pasiuntinybės Berlyne raštas Lietuvos spaudos biurui[7].  Dokumente teigiama, jog Pasiuntinybė, kaip valdžios išlaikoma institucija, privalo aptarnauti valdžios įstaigas, reikalauja, kad būtų nurodytas visas iš Berlyno Pasiuntinybės gaunamos informacijos šaltinis, t. y. Lietuvos pasiuntinybė Berlyne, taip pat, kad perduota informacija būtų teikiama spaudai vienodomis sąlygomis, neatsižvelgiant į politinę ar ideologinę jos orientaciją. „Išimtis, žinoma, reikėtų padaryti tiktai dėl tos spaudos, kuri eina prieš Lietuvos valstybę ir jos valdžią“[8].

Lietuvos misijos Šveicarijoje veiklą 1919 metais atskleidžia suskaitmeninta byla „Dokumentai apie Lietuvos misijos Šveicarijoje veiklą“[9]. Akivaizdu, kad 1919 m. viena iš svarbiausių šios Lietuvos diplomatinės atstovybės užduočių buvo informacijos sklaida ir jos perdavimas tarp Kauno, Paryžiaus ir kitų Lietuvos atstovybių, užsienio spaudos stebėjimas ir analizavimas (l. 5).  Byloje saugomas Lietuvos delegacijos prie Paryžiaus taikos konferencijos spaudos biuro pranešimas apie tai, kad Didžiosios Britanijos Vyriausybė pripažino Lietuvą de facto[10] . Byloje esantys dokumentai taip pat atskleidžia sudėtingą diplomatinių atstovybių veikimo finansinę situaciją – J. Šaulys, 1919 m. spalį tapęs Lietuvos misijos Šveicarijoje šefu, į Lietuvos delegaciją prie Paryžiaus taikos konferencijos kreipėsi prašydamas paskolos (l. 10–11). Lietuvos diplomatų darbo sąlygas ir būdus, kuriais naudodamiesi jie keisdavosi informacija, atskleidžia 1919 m. balandžio mėnesio pabaigoje Lietuvos pasiuntiniui Berlyne J. Šauliui skirtas Lietuvos delegacijos prie Paryžiaus taikos konferencijos nario P. Klimo laiškas. Dėl informatyvaus laiško turinio, jo nuorašas pasiekė Lietuvos misiją Šveicarijoje (l.89–91). Byloje yra keletas 1921 m. ryšių karininko prie Tautų Sąjungos karinės kontrolės komisijos Lietuvoje pranešimų, informuojančių apie minėtosios komisijos veiklą[11].

1920–1921 m. Lietuvos misijos Šveicarijoje darbą iliustruoja ir byla „Dokumentai apie Lietuvos misijos Šveicarijoje veiklą“[12]. Joje – telegramos, pranešimai, skirti Lietuvos Užsienio reikalų ministerijai, ir kiti dokumentai, atskleidžiantys to meto realijas – Lietuvos siekį įstoti į Tautų Sąjungą. Vieną pagrindinių to meto Lietuvos užsienio politikos tikslų – tarptautinio pripažinimo siekį atskleidžia byloje saugomas pranešimas apie 1921 m. gegužės 1 d. įvykusį Lietuvos atstovo Šveicarijoje Vaclovo Sidzikausko susitikimą su Šveicarijos valdžia dėl Lietuvos pripažinimo[13]. Tai informatyvus dokumentas, atskleidžiantis,  kokios pozicijos tuo metu Lietuvos pripažinimo klausimu laikėsi ne tik Šveicarijos, bet ir neutralių Skandinavijos valstybių vyriausybės. Šveicarija Lietuvos pripažinimo klausimą derino su Skandinavijos ir kitomis neutraliomis valstybėmis, kurios taip pat neskubėjo pripažinti Lietuvos. Pagrindinė tokio delsimo priežastis buvo neišspręstas Vilniaus klausimas ir tai, kad Lietuvos nepriklausomybės nebuvo pripažinusios didžiosios valstybės. Dokumente pateikiami ir argumentai, kuriais tokį užsienio valstybių nusistatymą bandė paneigti Lietuvos diplomatas – pripažinimo svarbos Lietuvai ir būsimiems tarpvalstybiniams santykiams įrodinėjimas, motyvuojant, kad Lietuvos pripažinimas po to, kai tą padarys didžiosios Europos valstybės, jokio didelio įspūdžio lietuviams nepadarys, tebus įdomus faktas. Kitas argumentas buvo grindžiamas apeliavimu į Šveicarijos neutralumą, anot Lietuvos diplomato, pagrindinė priežastis, dėl kurios didžiosios valstybės nepripažįsta Lietuvos, yra politinė – spaudimas Lietuvai sprendžiant konfliktą su Lenkija. V. Sidzikausko teigimu, šveicarams didelį įspūdį padarė faktas, kad Lietuvos nepriklausomybę pripažino Argentina.

Dalis pateikiamų bylų atskleidžia Lietuvos atstovavimo Skandinavijos šalyse istoriją. Byloje „Ministrų kabineto susirašinėjimas su URM dėl Lietuvos pasiuntinybių Latvijoje, Švedijoje, Suomijoje veiklos“ (1919-01-07–1920-04-20), pateikiamas 1919-02-11 įgaliojimas Jurgiui Savickiui atstovauti Lietuvai Danijoje[14]. Lietuvos diplomatų 1920–1921 m. vykdytas veiklas atskleidžia LCVA bylose esantys „Dokumentai apie konsulato Kopenhagoje veiklą“[15]. Iš jų aiškėja, kad Danijoje, kaip ir kitose šalyse, Lietuvos diplomatai sekė ir analizavo vietinę spaudą, apie vyraujančias joje tendencijas ir savo įžvalgas informuodavo Užsienio reikalų ministeriją. Savo ruožtu Užsienio reikalų ministerija siuntė jiems veiklos instrukcijas, informuodavo apie oficialią Lietuvos Vyriausybę vienu ar kitu klausimu. Diplomatai dalyvavo susitikimuose su šalių, kuriose atstovavo Lietuvai, politikais, vykdavo į susitikimus gretimose šalyse. Kita svarbi diplomatų funkcija buvo informacijos apie Lietuvą skleidimas – rengtos įvairios brošiūros, informacija apie Lietuvą platinta užsienio spaudoje. Taip pat buvo renkama ir su ekonomika susijusi informacija, analizuojamos Lietuvos eksporto galimybės.

Aktyvią J. Savickio veiklą skleidžiant informaciją apie Lietuvą Skandinavijos šalyse liudija pranešimas Švedijos spaudai apie Lietuvos pasiuntinio Skandinavijos šalyse vizitą Švedijoje[16], pranešimas Danijos spaudai „Šalis, kurią privalu pažinti“[17]. Tikėtina, kad aktyvi Lietuvos pasiuntinio Skandinavijos šalyse veikla ir intensyvi informacijos apie Lietuvą sklaida, vykdyta Lietuvos spaudos biuro Stokholme, turėjo įtakos organizacijos pavadinimu Danų Draugijos Lietuvai Šelpti susikūrimui 1921 m. Pasiuntinys J. Savickis padėjo draugijai rengti parodą Kopenhagoje. Parodos tikslas – „atvaizdinti skaudžią Lietuvos buitį“, supažindinti danus su vargais, kuriuos Lietuvos žmonės patyrė siekdami nepriklausomybės[18].

Lietuvos–Lenkijos konflikto kontekste svarbus I. Šeiniaus, vadovavusio Lietuvos spaudos biurui Stokholme, straipsnis „Precedentas lietuvių–lenkų nesudermei išspręsti“[19]. Tokiu precedentu įvardijamas Švedijos–Suomijos konfliktas dėl Alanų salų ir dėl jo priimtas Tautų Sąjungos sprendimas. Kaip spaudos biuro Stokholme vedėjas I. Šeinius taip pat sekė ir analizavo vietos spaudą, teikė informaciją Užsienio reikalų ministerijai – „Korfanty ir Želigovskis Skandinavijos spaudoje“[20].

Neatmestina, kad aktyvi ir kryptinga Lietuvos pasiuntinio Skandinavijos šalyse veikla buvo viena iš priežasčių, nulėmusių, kad 1921 m. gegužės mėnesį Danijos Riksdage nutarta Kaune įkurti Danijos konsulatą[21], o birželio 7 d. buvo priimtas Danijos Vyriausybės nutarimas dėl Danijos konsulato įsteigimo Kaune[22]. Po keleto dienų Lietuvos Vyriausybė pritarė E. Bieringo skyrimui Danijos konsulu Lietuvai[23]. Dar vienas Danijos konsulato Lietuvoje įkūrimo liudijimas – J. Savickio telegrama apie Danijos konsulo Lietuvai skyrimą[24].

J. Savickis atstovavo Lietuvos interesams ir Islandijoje. 1922 m., po to kai Islandija de jure pripažino Lietuvos nepriklausomybę, jis susitiko su Islandijos atstovu Danijoje  ir aptarė šalių bendradarbiavimo galimybes[25].

Apie puikų pasiuntinio J. Savickio darbą liudija ir tai, kad 1922 m rugsėjį apie pusę valandos trukusią privačią audienciją jam suteikė Danijos karalystės karalius, kuris „išreiškė džiaugsmo atgijus Lietuvai ir geros kloties ateityje“[26].

Apie Lietuvos atstovo veiklą Danijoje informacijos suteikia LCVA saugoma byla „Telegramos apie konsulato Kopenhagoje veiklą. 1919 04 25–1921 12 29“[27]. Joje Pasiuntinio J. Savickio telegramos Užsienio reikalų ministerijai, didžioji jų dalis susijusi su finansiniais konsulato išlaikymo ir organizacinės veiklos klausimais, kas liudija, kad ir ši Lietuvos atstovybė neišvengė fanansinių sunkumų. Įdomi 1921 m. lapkričio 28 d. J. Savickio telegrama LR užsienio reikalų ministrui J. Purickiui. Joje J. Savickis rašo, jog Danijos užsienio reikalų ministerija išreiškė abejonę ar Charge d affairs galės būti atstovu dar dviejose Skandinavijos valstybėse, mat iki šiol tokia praktika nebuvo taikoma, o atstovauti užsienio valstybėms Skandinavijos šalyse buvo skiriami atstovai, turintys  ministrų titulus[28].

Byloje yra trys Lietuvos valstybės pripažinimo de jure procesui svarbūs dokumentai. Pirmiausia –– 1921 m. rugsėjo 22 d. Lietuvos užsienio reikalų ministras gavo I. Šeiniaus telegramą, kurioje buvo informuojama, kad Norvegijos pasiuntinys Kopenhagoje apsilankė Lietuvos pasiuntinybėje ir, įgaliotas savo valdžios, įteikė raštišką pranešimą apie tai, kad rugsėjo 30 d. pas karalių susirinksianti Valstybės Taryba paskelbs Lietuvos pripažinimą de jure[29].

Kita svarbi telegrama – 1921 m. rugsėjo 29 d. Igno Šeiniaus paranešimas Lietuvos užsienio reikalų ministrui, jog Danija 28 d. pripažino Lietuvą de jure, o pripažinimo nota pasiųsta per Danijos konsulą Lietuvoje Bieringą[30]. 1921 m. spalio mėnesį J. Savickis informavo Lietuvos užsienio reikalų ministrą, kad, Švedijos pasiuntinybės Kopenhagoje paranešimu, Švedija pripažino Lietuvą de jure. Telegramoje pažymėta, kad gavus Skandinavijos valstybių pripažinimus pasiuntinybė gauna daug sveikinimų[31].

Byloje pateikiamos Lietuvos pasiuntinybės Kopenhagoje telegramos nuo 1919 m. balandžio mėnesio suteikia galimybę susidaryti vaizdą ne tik apie atstovybės Kopenhagoje veiklą, bet ir apie visų Lietuvos pasiuntinybių veiklą tuo laikotarpiu apskritai. Byloje esančios balandžio mėnesio telegramos rodo Lietuvos atstovų pastangas organizuoti bendrą Lietuvos kariuomenės ir Lietuvoje likusių karinių Vokietijos pajėgų pasipriešinimą bolševikų invazijai. Iš pateiktų telegramų aiškėja, kad vokiečių karininkų nepasitenkinimą sukėlė džiaugsmingai Lietuvoje sutikta Prancūzijos karinė komisija, dėl ko pastarieji nesutiko prisidėti prie Lietuvos kariuomenės organizuojamų karo veiksmų prieš bolševikus. Lietuvos pasiuntiniams Berlyne, Kopenhagoje, Londone, taip pat atstovams prie Paryžiaus taikos konferencijos buvo nurodyta pasitelkti visas pastangas, kad Antantės valstybės darytų spaudimą vokiečiams, kad tie prisidėtų prie lietuvių organizuojamų karo veiksmų[32].

Apie intensyvius Lietuvos ir Danijos santykius liudija dar viena suskaitmeninta byla „Dokumentai apie Danijos konsulato Lietuvoje veiklą“[33], kurioje, be kitų Lietuvos–Danijos santykių raidą liudijančių dokumentų, pateikiama Danijos konsulo Lietuvai E. Bieringo 1921-09-30 telegrama apie Lietuvos pripažinimą de jure ir valstybių bendradarbiavimą[34].

Vienos iš pirmųjų valstybių, pripažinusių Lietuvą de facto, buvo Švedija (1918 m. pabaigoje) ir Norvegija (1919 m. viduryje). Tuo metu Lietuvos interesams šiose Skandinavijos valstybėse atstovavo J. Aukštuolis – 1919–1922 vasario, nuo1922 vasario iki 1923 m. pabaigos laikinojo patikėtinio pareigas ėjo J. Savickis, rezidavęs Danijoje, vėliau jį pakeitė I. Šeinius[35].

Kaip ir kiti Lietuvos diplomatiniai atstovai J. Aukštuolis rūpinosi Lietuvos nepriklausomybės pripažinimu, teikė informaciją apie esamą situaciją Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijai. Neabejotina, kad aktyvus Lietuvos diplomatinis atstovavimas  Švedijoje ir Norvegijoje nulėmė tai, kad jau 1920 m. lapkritį Švedijos ir Norvegijos valdančiuosiuose sluoksniuose buvo svarstomas Lietuvos pripažinimo de jure klausimas. Byloje „Dokumentai apie Lietuvos pasiuntinybių veiklą“[36] pateikiamas Lietuvos atstovo Švedijoje Jono Aukštuolio 1920 m. lapkričio 6 d. raštas Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministrui Augustinui Voldemarui apie Švedijos ir Norvegijos apsisprendimą pripažinti Lietuvą de jure[37].

Apie Lietuvos pasiuntinybės Švedijoje veiklą 1923 m. informacijos galima rasti suskaitmenintoje byloje „Susirašinėjimas su Lietuvos pasiuntinybe Stokholme“[38].

Informacija apie Lietuvos pasiuntinybių veiklą 1920 m. pateikiama bylose „Dokumentai apie Lietuvos pasiuntinybių veiklą[39] ir „URM susirašinėjimas su pasiuntinybėmis“[40]. Daugybė dokumentų – pranešimų ir telegramų, atskleidžiančių diplomatų vykdytas veiklas ir aktualius, susirašinėjimuose iškylančius klausimus, pateikiama bylose „Įvairūs dokumentai, Eltos telegramos“, 1921–1923 m.[41] Šioje byloje galima susilipažinti su 1922 m. lapkričio 14 d. ELTOS telegrama, kuria pranešama, kad Vatikanas pripažino Lietuvą de jure[42],  „Įvairūs dokumentai, susirašinėjimas dėl Eltos pranešimų gavimo“ – pateikiami 1923 m. dokumentai[43].

1919 m. rugpjūčio 12 d. Lietuvos atstovu Latvijoje buvo paskirtas J. Šliūpas[44]. 1919 m. lapkričio 27 d. Lietuvos užsienio reikalų ministerijos valdytojas informavo LR krašto apsaugos ministeriją, kad Lietuvos krašto apsaugos ministerijos Sanitarijos skyriaus vedėjas gen. – leit. dr. Pranciškus Vaiciuška yra skiriamas Lietuvos valstybės atstovu Įgaunijoj[45] (taip tuo metu buvo vadinama Estija). 1919 m. gruodžio  20 d. LR užsienio reikalų ministerija galiojo P. Vaiciušką atstovauti Lietuvai Estijoje[46]. Šį įgaliojimą galima rasti byloje „Lietuvos pasiuntinybės Estijoje dokumentai, 1940 m.“[47]. Iš byloje pateikiamo P. Vaiciuškos susirašinėjimo su užsienio reikalų ministerija, aiškėja, kad atstovas susidūrė su tam tikrais finansiniais sunkumais – pradedant algos mokėjimo klausimais, baigiant atstovybės sąmatos patvirtinimu. Gruodžio mėnesį atstovui buvo leista užsisakyti antspaudą „Lietuvos atstovybė Įgaunių valstybėje“[48]1919 gruodžio 11 d. Lietuvos Vyriausybė įgaliojo P. Vaiciušką dalyvauti delegacijos nariu sudarant paliaubų sutartį tarp Lietuvos ir Sovietų Rusijos[49].

Be telegramų, susirašinėjimo, įprastai esančių tokio pobūdžio bylose, išskirtini keli dokumentai. Visų pirma tai 1920 m. liepos 20 d. konfidencialus V. Gylio pranešimas LR UR ministerijai, kuriame pateikiama informaciją apie Suomijos valdžios paskirtąjį atstovą Lietuvos ir Latvijos valstybėms,  filosofijos mokslų magistrą p. Silvander[50]. Lietuvos atstovo teigimu, p. Silvanderis itin domėjosi Lietuva, buvo parengęs knygą apie ją, buvo palankiai nusiteikęs lietuvių atžvilgiu. Todėl V. Gylys rekomendavo artimiau „supažindinti jį su mūsų veikėjais toje pat srityje“, kad jis iš anksto „gautų tikrą nušvietimą mūsų su lenkais santykių“. V. Gylio manymu yra didelė tikimybė išvengti, kad lenkai Lietuvoje informuos jį „pagal savo „kurpalį“[51].

1920 m. kovo mėnesį P. Vaiciušką pakeitė Lietuvos atstovas Suomijoje ir Estijoje V. Gylys[52]. 1920 m. balandžio 10 d. jis informavo Lietuvos užsienio reikalų ministeriją apie Lietuvos atstovybės Estijoje padėtį. Tuo metu atstovybė glaudėsi vos viename, „blogu“ pavadintame kambaryje, kuris net nebuvo apmokėtas. Iš dokumento aiškėja, kad Lietuvos atstovas buvo vienintelis atstovybėje dirbantis ir jos darbą organizuojantis žmogus, turėjęs ne tik priiminėti įvairiausiais klausimais besikreipiančius interesantus, bet ir rengti, spausdinti ir perspausdinti įvairius raštus svetima spausdinimo mašinėle, įvairiausiais reikalais lankytis Estijos ministerijose, pats nešioti paketus ir telegramas. Atstovas pagrįstai abejojo, ar, dirbdamas tokiomis sąlygomis, galės nudirbti svarbių darbų. V. Gylio teigimu, norint imtis rimtesnių darbų reikėtų, kad ministerija skirtų lėšų bent 3 kambarių buto nuomai, spausdinimo mašinėlei įsigyti, algoms, kurios leistų nusisamdyti gerą sekretorių ir tarną[53].

Kita byla, kurioje pateikiami dokoumetai, atskleidžia Lietuvos atstovavimo Estijos ir Suomijoje istoriją „Dokumetai apie pasiuntunybių Estijoje ir Suomijoje veiklą“[54]. Tarp joje pateikiamų dokumentų Vyriausiojo Lietuvos gynimo komiteto pirmininko M. Sleževičiaus 1921-02-26 telegrama Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministrui J.Purickiui dėl Estijos Respublikos Vyriausybės nutarimo pripažinti Lietuvą de jure[55].

 

Nepriklausomybės pripažinimas

Į Švedijos Vyriausybę dėl pripažinimo pirmą kartą buvo kreiptasi 1918 m. spalio 22 d. Tai padarė Lietuvos Tarybos narys M. Yčas, tačiau prašymas nebuvo įformintas. Kiek vėliau, 1918 m. lapkričio pabaigoje per Švedijos pasiuntinį Berlyne pripažinimo prašė Lietuvos atstovas Berlyne J. Šaulys. Istoriografija nepateikia duomenų, kada tiksliai pripažinimo kreiptasi į Norvegiją, tačiau Švedijos ir Norvegijos pripažinimų de facto datos yra fiksuotos. Švedija buvo pirmoji valstybė pripažinusi Lietuvą de facto pasiuntinio Berlyne nota 1918 gruodžio 12 d., Lietuvai faktiškai dar netapus valstybe. 1919 m. pradžioje buvo gauti Norvegijos ir Danijos pripažinimai de facto[56].

Lietuvos Vyriausybė, matydama Vakarų valstybių delsimą teisiškai pripažinti Lietuvos nepriklausomybę, siekdama taikos karo nualintam kraštui, 1920 m. kovo pabaigoje priėmė Sovietų Rusijos dar 1919 m. rugsėjo mėnesį pateiktą pasiūlymą derėtis dėl taikos. Derybos prasidėjo gegužės 7 d. Gegužės pabaigoje jos  kuriam laikui buvo nutrūkę ir atsinaujino tik birželio antroje pusėje. 1920 m. liepos 12 d. buvo pasirašyta Lietuvos–Sovietų Rusijos taikos sutartis, kurios pirmuoju paragrafu buvo pripažintas Lietuvos suverenitetas. Pripažinimo paragrafe buvo teigiama, kad Lietuvos valstybės savarankiškumas ir  nepriklausomybė pripažįstama remiantis laisvu tautų apsisprendimo principu, ir atmetant carizmo imperialistinę politiką, kurios rezultatas buvo Lietuvos prijungimas prie Rusijos[57].

Lietuvos pasiruošimas taikos deryboms su sovietų Rusija, taip pat  derybų eiga atsispindi ir suskaitmenintuose šaltiniuose. Daugiausia informacijos šiuo klausimu pateikiama bylose „Lietuvos–Rusijos derybos dėl taikos sutarties“[58] ir „Lietuvos delegacijos taikos deryboms su Sovietų Rusija veiklos dokumentai“[59].

Byloje „Lietuvos–Rusijos derybos dėl taikos sutarties“ pateikiami dokumentai, apimantys laikotarpį nuo 1919 12 17 iki 1923 12 17, atskleidžia pasirengimo deryboms dėl taikos su Sovietų Rusija etapą, taip pat derybų eigą, parodo besiderančiųjų šalių siekius ir tikslus. Iš jų galima išskirti Instrukciją Lietuvos pasiuntiniui Rusijoje[60]. Joje nurodoma, kad apsikeitus taikos sutarties ratifikacijos aktais Lietuvos atstovas Rusijoje privalo palaikyti gerus santykius su Rusijos Vyriausybe ir rusų tauta, ginti Lietuvos Vyriausybės ir Lietuvos piliečių interesus Rusijoje, informuoti Lietuvos Vyriausybę apie viską, kas vienaip ar kitaip susiję su Lietuvos ar Lietuvos piliečių gerove. Ypač buvo akcentuojama informacijos apie bolševikinę vyriausybę, jos veiklą ir galimas krizes, Rusijos santykius su užsienio valstybėmis, bolševikų vedamas derybas su Antante, visuomenės nuotaikas pateikimas.

1920 m. gegužės Rusijos ir Lietuvos karinio susitarimo projektas[61]. Jame teigiama, kad Lietuvoje ir Rusijoje yra faktinė karo su Lenkija padėtis. Lenkijai okupavus žymias Lietuvos ir Rusijos teritorijas, siekdama susigrąžinti sau priklausančias žemes, Susitarimo projekte pirmiausia  savo sienas aptaria  Lietuva. Nurodoma, kad pasirašančiosios šalys jokiomis aplinkybėmis nepradės dvišalių derybų su Lenkija. Rusija Lietuvai garantavo jos teritorijos gynybą nurodytose vietose, buvo kalbama apie tai, kad karo reikmėms abi pasirašančiosios šalys suteiks galimybę naudotis viena kitai viena kitos geležinkeliais, teiks karinę pagalbą. 5-ame susitarimo projekto punkte kalbama apie tai, kad Lietuvos Respublika visas savo ginkluotąsias pajėgas perduoda Rusijos karinių pajėgų vado žinion, teikia visokeriopą informaciją.

1920 03 09  telegramoje Užsienio reikalų ministerijai informuojama, kad rusai, nenorėdami apsunkinti savo taikos derybų su lenkais, nenori taikos sutartimi žymėti Lietuvos–Lenkijos sienų, siūlo sienas nurodyti slaptuose sutarties prieduose. Nurodyta, kad rusams priimtinos taikos derybos sutarties su Estija pagrindais[62].

Balandžio mėnesio pabaigos telegramose atsispindi derybų organizaciniai klausimai, nuomonė, kad Lietuvos delegacija turėtų išvykti į derybas[63].

Byloje galima pamatyti viceministro P. Klimo pranešimą užsienio reikalų ministrui A. Voldemarui, kuriame pateikiama informacija apie tai, kad Kabinetas priėmė nutarimą vesti derybas Dorpate, o dėl sienų nusprendė laikytis etnografinio principo – Kauno, Vilniaus, Suvalkų gubernijos, Gardino gubernijos dalis iki Nemuno. Taip pat nurodyta, kad derybose bus remiamasi Estijos–Sovietų Rusijos taikos sutartimi, išvardyta delegacijos sudėtis[64].

Gegužės 8 d. T. Norus-Naruševičius  telegrama informavo Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministeriją, kad Čičerinas pasiūlė karo veiksmų prieš Lenkiją koordinavimą. Delegacija į tokį pasiūlymą nieko neatsakė, laukė centrinės valdžios nurodymų. Telegramoje teigiama, kad taikos sąlygos labai priklausys nuo susitarimo tuo klausimu[65].

Gegužės 9 d. Lietuvos delegacija taikai su? Rusija gavo instrukcijas dėl Lietuvos nepriklausomybės pripažinimo atskiru aktu. Manyta, kad atskiras pripažinimo aktas svarbus tik tuo atveju, jei derybos iširtų, todėl delegacijai nurodyta kol kas šio klausimo nekelti, o reikalui esant rusams paaiškinti, kad valdžia tą klausimą svarsto ir konkrečių instrukcijų dar nedavė. Ypač akcentuota sienų nustatymo reikšmė, jeigu paaiškėtų, kad sutarti absoliučiai negalima, nurodyta pareikšti,  kad valdžia derybas laiko neįmanomomis, kol Lietuvos nepriklausomybė nepripažinta atskiru aktu[66]. Tuo tarpu gegužės 13 d. delegacijos telegrama aiškiai iliustruoja Rusijos poziciją šiuo klausimu – nepriklausomybės pripažinimą atskiru aktu Rusijos derybų delegacija siūlė tuo atveju, jei Lietuva prisidėtų prie karinių veiksmų prieš Lenkiją[67]. Tos pačios dienos užsienio reikalų ministro prof. A. Voldemaro telegrama nurodė laikytis pozicijos, kad kol nebus sudaryta taikos sutartis, tol Lietuva neprisidės prie Rusijos vykdomų karo veiksmų prieš Lenkiją, kadangi nėra jokių garantijų, kad po to bolševikai nepuls Lietuvos[68].

Vienas reikšmingiausių tarp šioje byloje saugomų dokumentų – Lietuvos Ministro Pirmininko 1920 gegužės 22 d. pranešimas Lietuvos delegacijai taikai su Rusija apie Ministrų Kabineto posėdį, kuriame buvo svarstytas delegacijos atšaukimo iš derybų klausimas. Jame pateikti motyvai už delegacijos atšaukimą: pirma, bolševikų pasiūlytos ribos nedaug kuo skiriasi nuo tų, kurias ir lenkai yra linkę pripažinti, antra, bolševikai nepriklausomybės pripažinimą sieja su Lietuvos dalyvavimu kare prieš Lenkiją, o tai turi trejopą svarbą: pirmiausia liudija, kad Čičerino deklaruojamas Lietuvos nepriklausomybės nekvestionavimas yra blefas, antra, derybų su bolševikais dėl karinės paramos faktas gali tapti pretekstu lenkams pulti Kauną, galiausiai trečia, susirišimas su bolševikais išmestų mus iš vakarų orbitos ir įtrauktų į bolševikų orbitą ir jau tuomet tai mes visiškai priklausytume nuo jų malonės. Pateikti ir motyvai prieš delegacijos atšaukimą: nutraukiant derybas netenkama galimybės gauti pripažinimo akto, antra, neoficialiai pritariama lenkų teorijai, kad bolševikus reikia mušt, o ne derybas su jais vest. Atsižvelgus į visą tai, pasirinktas vidurinysis keliais – atšaukti dalį delegacijos ir taip laikinai sustabdyti derybas. Vyriausybės instrukcija delegacijai: informavimui žodžiu į Kauną kviečiami grįžti Norus, Bizauskas, Rozenbaunmas, Klesčinskas, Liutkus ir Grinkevičius. Derybos laikinai sustabdomos. T. Norus-Naruševičius buvo įpareigotas prieš išvažiuodamas gauti paskutinį bolševikų žodį dėl sienų ir nepriklausomybės pripažinimo[69].

Tą pačią dieną tokius Ministrų Kabineto sprendimus telegramoje pakomentavo delegacijos taikai su Rusija pirmininkas T. Norus- Naruševičius. Jo siųstoje į Kauną telegramoje teigiama, kad Čičerinas nekvestionuoja Lietuvos pripažinimo, sutinka  jį įtraukti į Taikos sutartį kaip atskirą punktą. Atskiru aktu nepriklausomybę sutinka pripažinti tuo atveju, jei Lietuva sutiks su bendra karine akcija prieš Lenkiją. T. Noraus-Naruševičiaus teigimu, dalies delegacijos atšaukimas į Lietuvą rusų būtų suprastas kaip noras nutraukti derybas, o tai, delegacijos manymu, būtų kenksminga ne vien Vakarų žvilgsniu, bet ir santykiams su Rusija. Noraus teigimu, sunkiai tikėtina, kad lenkai pultų Kauną tuo metu, kai juos rytų kryptimi atakuoja rusai. O rusams itin svarbu, kad Lietuva nesudarytų karinės sutarties su Lenkija[70].

Labai informatyvūs dokumentai – Užsienio reikalų viceministro Petro Klimo pranešimai Užsienio reikalų ministerijai Kaune dėl derybų su Sovietų Rusija[71]. Pirmajame pateikiama derybų su Sovietų Rusija eigos apžvalga nuo gegužės 1 iki gegužės 25 d. Pranešime teigiama, kad aptariamuoju derybų laikotarpiu iš esmės buvo svarstomi tik du klausimai. Pirmiausia Lietuvos Nepriklausomybės atskiru aktu pripažinimas, nurodytos priežastys, kuriomis motyvuodama Rusijos delegacija atsisakė tokį pripažinimą suteikti, antra, Lietuvos sienų klausimai. P. Klimo teigimu, daugiausia šia tema diskutuota dėl Slonimo žemės, kurios gyventojų daugumą sudarė baltarusiai, ir dėl etnografinės Lietuvos ribų. Antrasis P. Klimo pranešimas Užsienio reikalų ministerijai apima derybų laikotarpį nuo gegužės 25 iki birželio 13 d. P. Klimo teigimu, per šias tris savaites nepavyko pasiekti reikšmingų susitarimų, o derybos, nesant delegacijos pirmininko, iš esmės sustojo. Kita vertus, Lietuvos delegacijai pavyko išsiaiškinti Rusijos požiūrį į kitus derybose aktualius klausimus – meno ir kultūros vertybių grąžinimo, skolų, nuostolių atlyginimo, tremtinių ir įkaitų grąžinimo klausimus.

Taikos sutarties su Rusija sudarymo klausimas buvo svarstomas ir Steigiamojo Seimo Užsienio reikalų komisijos posėdžiuose, vykusiose gegužės 30, birželio 4, 8, 11 ir 13 dienomis[72].

Birželio antrojoje pusėje derybos tarp Lietuvos ir Sovietų Rusijos atsinaujino. Slaptoje šifruotoje liepos 1 d. telegramoje Lietuvos delegacijai buvo nurodoma nenutraukti derybų dėl ekonominių priežasčių, o matant kad daugiau gauti nepavyks, leidžiama daryti nuolaidas, su kuriomis valdžia sutiksianti. Bet kokios nuolaidos turėjo būti daromos patenkinant  minimalius teritorinių reikalavimu.[73].

Liepos 4 d. Lietuvos delegacijai skirtoje šifruotoje telegramoje nurodoma, kad Lietuvos teritorinių reikalavimų patenkinimo atveju, sutartimi siekti kiek įmanoma daugiau ekonominės naudos ir derybas kuo greičiau užbaigti. Rekomenduojama nesutikti perkelti derybų į Rygą[74]. Vykstant paskutiniam derybų etapui, Lietuvos delegacijai pateikiama daugiau šifruotų telegramų su nurodymais ar instrukcijomis.

Kita byla, kurioje pateikiama svarbi informacija, susijusi su Lietuvos–Sovietų Rusijos taikos sutarties sudarymu – Lietuvos delegacijos taikos deryboms su Sovietų Rusija veiklos dokumentai (taikos sutarties projektai, protokolai, instrukcijos, sąmatos)[75].

Byloje saugomi ir suskaitmeninti šie dokumentai: Sovietų Rusijos ir Estijos sutartis, kuri tapo pavyzdžiu Lietuvos delegacijai derybose su sovietų Rusija[76].

Lietuvos ir Sovietų Rusijos taikos sutarties projektas[77], galutinė sutarties redakcija[78], Bendros Lietuvos delegacijai taikai su Rusija taisyklės[79]. Lietuvos delegacija buvo padalinta į šešias subkomisijas, kiekviena subkomisija ir jos pirmininkas buvo atsakingi už tam tikrą sutarties sudarymo sritį, jei subkomisija negalėjo vieno ar kito klausimo nuspręsti balsų dauguma, tas klausimas buvo svarstomas visos delegacijos. Subkomisijų pirmininkai taip pat turėjo atstovauti Lietuvos interesams, argumentuoti subkomisijos poziciją derybose. Delegacijos pirmininkas buvo atsakingas už delegacijos veiklą, kartu už susisiekimą su Rusijos delegacija. Išsiskyrus subkomisijų narių nuomonėms bet kokie klausimai turėjo būti sprendžiami visos delegacijos balsų dauguma. Buvo sudarytos šios subkomisijos – Politinė – atsakinga už sienų, archyvų, aktų ir dokumentų klausimus, Sienų apsaugojimo – kariniai reikalai, sienų nustatymas atsižvelgiant į strateginius poreikius, apsikeitimas belaisviais, susitarimas dėl evakuacijos iš okupuotų teritorijų, Lietuvos sienų apsaugojimo būdų numatymas; Finansinė-ekonominė – nuostolių, padarytų carinės valdžios ir bolševikų atlyginimo klausimas, susisiekimo ir koncesijų sąlygų nustatymas; Belaisvių apsimainymui ir pilietybės klausimais – atsakinga už tremtinių, įkaitų, belaisvių ir jų turtų klausimus; Bendra juridinė ir redakcinė komisija; Ūkio delegacijos reikalams komisija.

1920 m. balandžio 21 d. posėdžio protokolas, kuriame paskirti subkomisijų nariai[80].

1920 m. balandžio 22 d. posėdžio protokolas, patvirtintos bendros taisyklės Lietuvos delegacijos taikai su Sovietų Rusija[81].

1920 m. balandžio 26 d. Delegacijos taikai su sovietų Rusija raštas Ministrui Pirmininkui, kuriame prašoma patvirtinti delegacijos parengtąjį sutarties projektą. Prašo jį kuo greičiau patvirtinti, suderinti su ministerijomis, su atitinkamomis jų sritimis susijusius punktus [82].

Byloje pateikiami įgaliojimai delegacijos nariams atstovauti Lietuvos interesams Taikos derybose su Rusija[83].

1920 m. balandžio 29 d. patvirtintos instrukcijos Lietuvos delegacijai taikos konferencijoje su Rusija[84]. Delegacija įgaliota atstovauti Lietuvos reikalams, tartis ir pasirašyti sutartį. Jos nariai buvo skiriami valdžios, išvardinta ir delegacijos sudėtis – T. Naruševičius, P. Klimas, S. Rozenbaumas, J. Vailokaitis, Vytautas Raščkauskas, Kazys Bizauskas, Dom. Siemakško. Reikalui esant į delegaciją galėjo būti skirti ir kiti asmenys, Valstybės Tarybos Prezidentas arba jį atstovaujantis vicepirmininkas, taip pat Ministras Pirmininkas, delegacijos veikloje turintis sprendžiamąjį balsą, galėjo dalyvauti ex officio.

1920 m. balandžio 30 d. Ministro Pirmininko nurodymas Lietuvos delegacijos taikos deryboms su Rusija pirmininkui, kad delegacijos nariai, ekspertai, personalas be delegacijos ar jos pirmininko žinios neprivalo teikti Rusijai jokios informacijos apie Lietuvos ekonominę, politinę padėtį,  taip pat atskirai tartis su Rusijos atstovais. Šių nurodymų nesilaikymas buvo prilygintas Valstybinės paslapties išdavimui[85].

Byloje pateikiamas Delegacijos parengtasis sutarties projektas su pataisymais[86], taip pat Lietuvos valstybės nepriklausomybės pripažinimo akto projektas[87].

1920 m. gegužės 1 d. Lietuvos delegacijos taikai su Sovietų Rusija pirmininkui skirti, remiantis  Ministrų Kabineto posėdyje balandžio 30  d. priimtais nutarimais, duoti  nurodymai dėl Rusijos aukso fondo, iš Lietuvos evakuoto, ir dar nesunaikinto turto gražinimo. Jei Rusija atsisakytų už sunaikintą turtą atlyginti pinigais, reikalaudama atsiskaityti per geležinkelių konvenciją, medieną, – tokiu atveju Lietuva negali prisiimti Rusijos skolų gražinimo[88].

1920 m. gegužės 1 d. Lietuvos delegacijos taikai su Sovietų Rusija pirmininkui skirti Ministrų Kabineto posėdyje balandžio 30  d. priimtų nutarimų pagrindu nurodymai dėl Slonimo žemės, nurodyta, kad turi būti ginamos bendros Lietuvos žemės, nedarant skirtumo tarp lietuvių ir baltarusių gyvenamų teritorijų. Sutartyje neturi būti liečiamas lietuvių ir gudų santykių nustatymas tarp lietuvių ir gudų gyvenamų vidaus plotų[89].

1920 m. gegužės 1 d. instrukcija dėl Rusijos skolų. Balandžio 29 d. posėdyje, Ministrų Kabinetas nutarė, jog Lietuva taikos sutartimi gali prisiimti dalį Rusijos skolų, padarytų bendriems Rusijos reikalams prieš prasidedant Didžiajam karui tik tuo atveju, jei atlyginimas už karo nuostolius, kurį Rusija apsiims mums duoti, nebus mažesnis už tą dalį Rusijos skolų, kurią Lietuva apsiims apmokėti Rusijos kreditoriams[90].

1920 m. birželio 1 d. Delegacijos pirmininko T. Naruševičiaus raštas Ministrui Pirmininkui, kuriame teigiama, kad Lietuvos delegacijos darbo Rusijoje metu sutarties sąlygos buvo svarstomos, kai kurie sutarties punktai pakeisti, laikantis esmės. Prašoma pridėtąjį sutarties egzempliorių perduoti teisininkų ir ekspertų patikrinimui, kadangi, T. Naruševičiaus teigimu, nuo sutarties redakcijos daug priklausys ir jos vykdymas[91].

1920 m. birželio 1 d. Delegacijos pirmininko T. Naruševičiaus raštas Ministrui Pirmininkui, kuriame teigiama, kad Rusija nepatenkins lietuvių keliamų ekonominių ir finansinių reikalavimų. Siekiant palengvinti delegacijos darbą, Vyriausybės prašoma aptarti, kuriose srityse galima daryti nuolaidas, o kokių reikalavimų primigtinai laikytis. Prašoma nustatyti reikalavimų minimumą[92].

Lietuvos Taikos sutarčiai su Rusija vykdyti prie Užsienio reikalų ministerijos rytų departamento statuto projektas[93]. 1920 m. birželio 3 d. patvirtintas Ypatingojo skyriaus Lietuvos taikos sutarčiai su Rusija vykdinti prie Užsienio reikalų ministerijos Rytų departamento statutas.

Ypatingajam skyriui buvo pavesta kontroliuoti visą iš atskirų ministerijų, įstaigų ir privačių asmenų gaunamą informaciją, vykdant nurodytus taikos sutarties punktus. Šis skyrius taip pat  turėjo teisę reikalauti informacijos, susijusios su sutartimi, iš atskirų ministerijų, turėjo teisę kviestis įvairių ministerijų atstovus, jei reikalas to reikalavo, taip pat atskirų tam tikrų sričių specialistus. Ypatingasis. skyrius turėjo teikti Lietuvos komisijai taikos su Rusija sutarčiai vykdinti Maskvoje visą jai reikalingą informaciją, instrukcijas ir žinias[94].

1920 m. birželio 3 d. patvirtintas Lietuvos komisijos taikos sutarčiai su Rusija vykdinti statutas.

Byloje taip pat galima susipažinti su Lietuvos–Ukrainos taikos sutarties kopija[95], Lietuvos ir Ukrainos Sovietų SocialistinėsRrespublikos susitarimu dėl Lietuvos pilietybės optacija[96], pateiktais delegacijos finansiniais dokumentais – asmeninių narių išlaidų sąskaitomis[97], finansinėmis ataskaitomis[98]. 1920 m spalio 21 d. J. Šaulio pro memoria dėl Lietuvos Taikos sutarties su Rusija vykinimo[99]. Taip pat su dokumentais susijusiais su taikos sutarties vykdymu[100], tarp jų Rusijos pareiškimu dėl Lietuvos metrikos fondo gražinimo[101].

1921 m. Lietuvą de jure pripažino 10 valstybių. Pirmoji tai padarė Latvija vasario 2 d. Notos, kuria Latvijos Vyriausybė pripažino Lietuvą de jure, vertimas jau vasario 12 d. pasiekė Lietuvos pasiuntinybę Vašingtone[102]. Antroji –  Estija. Apie Estijos Respublikos Vyriausybės nutarimą pripažinti Lietuvą de jure Vyriausiojo Lietuvos gynimo komiteto pirmininkas M. Sleževičius vasario 26 d. informavo LR užsienio reikalų ministrą J. Purickį[103]. Reikia pažymėti, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybė 1919 m. spalio 23 d. kreipėsi į Latvijos, Estijos bei Suomijos vyriausybes dėl nepriklausomybės pripažinimo.

Rugpjūčio 19 d. gautas Šveicarijos pripažinimas de jure. Apie tai tą pačią dieną Šveicarijos Politikos departamento direktorius raštu informavo Lietuvos atstovą Šveicarijoje V. Sidzikauską[104]. Dėl Lietuvos nepriklausomybės pripažinimo su Šveicarijos valdžios atstovais gegužės 5 d. buvo susitikęs Lietuvos atstovas Šveicarijoje V. Sidzikauskas, kurio pranešimas apie šį susitikimą pasiekė LR užsienio reikalų ministrą[105]. Dokumentas pateikiamas byloje.

1921 m. Lietuvą de jure taip pat pripažino Čekija, Olandija, Suomija bei dvi Amerikos žemyno valstybės – Meksika ir Brazilija. Buvo gautas Argentinos pripažinimas de facto.

1922 m. Lietuvos tarptautinio pripažinimo procesas gerokai paspartėjo. Sausio 5 d. Lietuvą de jure pripažino Čekoslovakija, gegužės 9 d. – Venesuela.

Apie Venesuelos pripažinimą de jure Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministrui Vladui Jurgučiui pranešė  Lietuvos atstovas Londone Tomas Norus-Naruševičius  1922 m. birželio 2 d.[106].  Šis pranešima, kartu su kitais Lietuvos pasiuntinybės veiklą atskleidžiančiais dokumentais saugomas byloje „Dokumentai apie pasiuntinybės Anglijoje veiklą“[107].

 Gegužės 23 d. Lietuvą de jure pripažino Graikija ir Čilė, birželio 6 d. – Bolivija, liepos 27 d. – Ispanija, liepos 28 d. – JAV, lapkričio 1 d. – Islandija.

1922 m. lapkričio 11 d. Lietuvos pasiuntinybė prie Šventojo Sosto telegrama informavo Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministrą apie tai, jog Lietuvą de jure pripažino Šv. Sostas[108]. Ši telegrama ir kiti dokumentai, atskleidžiantys Lietuvos pasiuntinybės prie Šventojo Sosto veiklą, bei Lietuvos, siekiančios nepriklausomybės pripažinimo, santykius su Vatikano valstybe, saugomi byloje „Dokumentai apie pasiuntinybės Vatikane veiklą“[109].

Netrukus po to kai gruodžio 20 d. Lietuvą de jure pripažino Ambasadorių konferencija, kitaip tariant, Didžioji Britanija, Prancūzija, Italija ir Japonija, gruodžio 27 d. Lietuva gavo  Vokietijos (Veimaro respublikos) ir Belgijos, 28 d. – Panamos pripažinimus de jure.

Didžiosios valstybės Lietuvos pripažinti nei de facto nei de jure neskubėjo. Pirmoji,  1919 m. rugsėjo 24 d. Lietuvos Vyriausybę de facto pripažino Didžioji Britanija. Apie tai Baltijos kraštų komisionieriaus padėjėjas pulkininkas Wardas 1919 m. rugsėjo 25 d. informavo Lietuvos atstovybe Berlyne[110]. Rugsėjo 26 d. apie Didžiosios Britanijos pripažinimą de facto pranešimą išplatino ir Lietuvos delegacija prie Paryžiaus taikos konferencijos[111].

Prancūzija Lietuvos nepriklausomybę de facto pripažino 1920 m. gegužės 11 d. Lietuvos atstovo Prancūzijoje Oskaro Milašiaus 1919 m. kovo 29 d. telegramoje LR užsienio reikalų ministrui A. Voldemarui rašoma, kad Lietuvos pripažinimo klausimas Prancūzijos parlamente buvo pradėtas svarstyti jau kovo pabaigoje[112].

Siekiant Lietuvos tarptautinio pripažinimo reikšmingiausi tapo 1922 m. 1922 m. kovo 2 d. Užsienio reikalų ministerijos posėdyje[113] buvo kalbama apie tai, kokių veiksmų reikia imtis siekiant išgauti Lietuvos pripažinimą de jure. Šio posėdžio metu patvirtinta ir instrukcija, kurios tikslas – koordinuoti Užsienio reikalų ministerijos darbą, siekiant Lietuvos pripažinimo Genujos konferencijoje. Galima susipažinti su URM posėdžių, vykusių 1922 m. birželio–spalio mėnesiais, protokolais (LCVA f. 383, ap. 7, b. 283, 284, 285, 286, 287, 288). Suskaitmenintuose protokoluose užfiksuotas aktualiausių to meto Lietuvos užsienio politikos klausimų, susijusių su tarptautiniu Lietuvos pripažinimu, svarstymas – būdų ir strategijos jam gauti aptarimas metų pradžioje, susiklosčiusios situacijos, kai Lietuvos pripažinimo klausimas buvo svarstomas Tautų Sąjungos Ambasadorių konferencijoje, aptarimas 1922 m. vasarą–žiemą.  Protokole Nr. 34 pateikiama informacija, jog Genujos konferencijos metu Prancūzijos Ministras Pirmininkas R. Puankarė pasakė, jog Prancūzija neprieštarauja Lietuvos pripažinimui de jure, tačiau nerekomenduoja jungti šio klausimo su Vilniaus klausimu[114].

Svarbūs dokumentai, susiję su Lietuvos nepriklausomybės pripažinimo klausimo Ambasadorių konferencijoje svarstymu, pateikiami byloje „Dokumentai apie Lietuvos nepriklausomybės pripažinimą, Lietuvos–Lenkijos santykių, padėties Klaipėdos krašte svarstymą Ambasadorių konferencijoje“[115]. Tarp jų – 1922 m. atašė prie Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos sudarytas Lietuvos valstybės nepriklausomybės de jure ir de facto pripažinusių valstybių sąrašas[116], Lietuvos pasiuntinybės Paryžiuje sekretoriaus Juozo Dobužio 1922 m. liepos 1 d. telegrama Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministrui Vladui Jurgučiui apie Lietuvos pripažinimo de jure klausimo svarstymą Ambasadorių konferencijoje[117],  Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministro Ernesto Galvanausko 1922 m. lapkričio 18 d. raštas Ambasadorių konferencijos pirmininkui Raimonui Puankarė dėl Lietuvos pripažinimo de jure svarstymo[118]. Vienas svarbiausių byloje pateiktų dokumentų –- Ambasadorių konferencijos 1922 m. gruodžio 20 d. raštas Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministrui Ernestui Galvanauskui, kuriuo pranešama, kad Didžioji Britanija, Prancūzija, Italija ir Japonija pripažino Lietuvą de jure[119]. Byloje taip pat saugomas Belgijos ambasadoriaus Paryžiuje 1922 12 27 raštas Lietuvos atstovui Paryžiuje Oskarui Milašiui, kuriuo pranešama, kad Belgija pripažino Lietuvą de jure[120].

Apie JAV ketinimus pripažinti Lietuvos nepriklausomybę Lietuvos užsienio reikalų ministrą V. Jurgutį 1922 m. vasario 16 d. informavo Lietuvos atstovas Vašingtone V. Čarneckis[121]. Informacija pateikta byloje Dokumentai apie pasiuntinybės JAV veiklą[122], joje saugomi ir kiti Lietuvos pasiuntinybės Jungtinėse Valstijose veiklą įrodantys dokumentai.  Pranešimas apie tai, kad JAV pripažino Lietuvą de jure, liepos 30 d. buvo išsiųstas Lietuvos pasiuntinybei Rusijoje[123]. Šis pranešimas, kartu su kitais 1922 metų susirašinėjimo su Lietuvos atstovybe  Rusijoje dokumentais, saugomas byloje „Susirašinėjimas su Lietuvos atstovu Rusijoje veiklos klausimais“[124]. Lietuvos atstovybės Maskvoje patarėjas L. Bagdonas 1922 m. rugpjūčio 1 d. apie tai, kad JAV de jure pripažino Baltijos valstybes, pranešė Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministrui[125]. Šis pranešimas kartu su kitais Lietuvos atstovybės Rusijoje veiklą 1922 m. surašytais dokumentais, saugomas byloje „Dokumentai apie pasiuntinybės Rusijoje veiklą“[126].

1923 m. sausio 5 d. Lietuvos nepriklausomybę pripažino Peru ir Kosta Rika, sausio 30 d. – Siamas, vasario 9 d. – Paragvajus, 12 d. – Kinija, 13 d. – Liberija, 26 d. – Gvatemala. Gegužės 5 d. buvo gautas Portugalijos, 11 d. – Kubos pripažinimas. Rupjūčio 8 d. Lietuvą pripažino Persija, lapkričio 6 d. – Ekvadoras. Galiausiai, 1924 m. buvo gauti Austrijos (vasario 7 d.), Rumunijos (rugpjūčio 21 d.) ir Bulgarijos (lapkričio 3 d.) pripažinimai de jure.

 

Lietuvos–Lenkijos santykiai

Lietuvos ir Lenkijos santykius 1919 m. nušviečia byla Dokumetai apie Lietuvos misijos Lenkijoje veiklą[127]. Joje pateikti dokumentai atskleidžia bandymus sureguliuoti Lietuvos ir Lenkijos santykius 1919 metais, vienyti abiejų valstybių pajėgas kovoje su bolševikais. Iš dokumentų aiškėja, kad pagrindinis Lenkijai keltas Lietuvos Vyriausybės reikalavimas buvo Lietuvos valstybės su sostine Vilniuje nepriklausomybės pripažinimas. Dokumentuose taip pat atskleidžiamas Lenkijos Vyriausybės nenoras tartis dėl Lietuvos–Lenkijos sienos nustatymo, motyvuojant, kad tai turėtų būti padaryta Paryžiuje vykstančioje taikos konferencijoje. Tarp byloje esančių dokumentų – Lenkijos Respublikos užsienio reikalų ministro Eustacho Sapiehos 1920 m. liepos 4 d. telegrama Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministrui, kuria pranešama, kad Lenkija pripažino Lietuvos Vyriausybę.

Apie Lietuvos–Lenkijos santykius, tarp valstybių kilusį konfliktą ir jo raidą 1919 metais daug informacijos pateikiama Lietuvos delegacijos prie Paryžiaus taikos konferencijos protokoluose[128]. Kovo 12 d. vykusiame delegacijos posėdyje buvo svarstomi reikalavimai, kuriuose Lietuva ketino oficialiai pateikti Paryžiaus taikos konferencijai. Grindžiant Lietuvos nepriklausomybę buvo išdėstyta Lietuvos pozicija kaimyninės Lenkijos atžvilgiu, teigiant, kad Lietuva nenori dėtis prie Lenkijos, nes istorijoje Lenkija visuomet eksploatavo Lietuvą, vertė sudaryti Liublino uniją, ją sudarius užgrobė daug Lietuvos žemių. Privilegijuotų sluoksnių anarchija įvedė sumaištį ir pražudė abi valstybes, o atgimstanti Lenkija dabar rodo agresyvias tendencijas prieš Lietuvos valstybę. Apie tai, kad Paryžiaus konferencijos metu Lietuva buvo skatinama jungtis su Lenkija, byloja kovo 16 d. pateiktas A. Voldemaro pasakojimas apie susitikimą su Prancūzijos generalinio štabo nariu Lorando (posėdis Nr. 18). Susitikimo metu aptarti Lietuvos sienų, kariniai klausimai. Prancūzijos atstovas rekomendavo Lietuvai jungtis prie Lenkijos.

Balandžio mėnesį, kai Lietuvos delegaciją Paryžiaus taikos konferencijoje pasiekė žinios apie tai, kad Lenkijos kariuomenė užėmė Vilnių, balandžio 25 d. vykusiame katedros posėdyje nutarta parengti pareiškimą prieš Lenkijos vykdomus veiksmus. Apie šį pareiškimą kalbėta ir balandžio 26 bei balandžio 29 d. vykusiuose Lietuvos delegacijos posėdžiuose. Dar vienas protestas  prieš Lenkijos vykdomus veiksmus svarstytas gegužės 7 d. posėdyje Nr.33. Galimybė tartis su Lenkijos atstovais buvo aptarta gegužės 8 d. Lietuvos ir Lenkijos klausimas nuolat iškildavo Lietuvos delegacijos prie Paryžiaus taikos konferencijos posėdžiuose.

Byloje Dokumentai apie Lietuvos delegacijos prie Paryžiaus Taikos konferencijos veiklą[129] pateikta nemažai pranešimų apie padėtį Lietuvoje 1919 metais, kurie aktualūs aiškinantis Lietuvos–Lenkijos konflikto raidą.

Lietuvos–Lenkijos santykių istoriją 1920 m. atkuria dokumentai, pateikti byloje Dokumentai apie Lietuvos–-Lenkijos derybas dėl Suvalkų sutarties 1920 01 08–1920 12 08[130].

1920 m. sausio 6 d. Lietuvos ir Lenkijos Vyriausybių atstovų susitikimo Kaune, kuriame derėtasi dėl galimybių apsikeiti karo belaisviais, protokolas[131]. 1920 rugsėjo 2–10 d. Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministro J. Purickio ir Lenkijos Respublikos užsienio reikalų ministro Sapieha telegramos, kuriose tariamasi dėl  galimybės derėtis[132].

Dalis byloje pateiktų dokumentų  liudija apie nesėkmingas 1920 rugsėjo 16–18 d. vykusias Lietuvos ir Lenkijos derybas Kalvarijose. Tai 1920 m. rugsėjo 16 d. Lietuvių delegacijos pareiškimas Nr. 1[133], rugsėjo 17 d. Lietuvių delegacijos pareiškimas Nr. 2[134], rugsėjo 18 d. Lietuvių delegacijos pareiškimas Nr. 3[135]. Taip pat 1920 m. rugsėjo 16 ir 17 d. Lenkijos delegacijos pareiškimai Lietuvos delegacijai[136].

 Galima susipažinti su P. Klimo 1920 m. rugsėjo 27 d. pasirašytu įgaliojimu V. Čarneckiui atstovauti Lietuvą ir vesti derybas su Lenkija 27 d.[137]

Derybų Suvalkuose eigą nusako byloje pateiktos Lietuvos delegatų ir Lietuvos valdžios atstovų telefonogramos, įrodančios, kokią informaciją Kaunui teikė Lietuvos derybininkai, taip pat – kokias instrukcijas derybininkams siuntė Kaunas.1920 m. rugsėjo 30 d. P. Klimo telefonograma K. Balučiui[138]. Telefonogramoje pateikiama informacija Suvalkų derybų delegacijai apie tai, kad Lenkijos užsienio reikalų ministras Sapieha ir Rozvadovskis prie Anglijos atstovo pareiškė, jog visi lenkų žygiai už Nemuno yra daromi išimtinai karinėms operacijoms prieš bolševikus vykdyti. Sapiehos pareiškimu derybos Suvalkuose turi nustatyti demarkacijos liniją, atitinkančią esamąjį kariuomenės išsidėstymą, o lenkų delegacija toliau siūlys tęsti derybas Rygoje. Rozvadovskis teigė, jog Lenkijai pakaks karinės galios Vilniui užimti tuo atveju, jei lietuviai pradės persekioti Lenkijos kariuomenę Lietuvos teritorijoje. Ką reiškia persekiojimas –- aiškiai nenurodė. Dėl to Ministrų Kabinetas nutarė imtis visų priemonių, kad išvengtų bet kokių ekscesų, suteikiančių lenkams pretekstą tokius grasinimus įvykdyti. 1920 m. spalio1 d. K. Balučio telefonograma Lietuvai[139]. Pateikiama informacija apie derybų Suvalkuose posėdį, įvykusį rugsėjo  30 d.

1920 m. spalio 1 d. P. Klimo telefonograma K. Balučiui[140], kurioje Lietuvos delegacija informuojama apie tai, jog  Curzon‘as pažymi, kad nustatyta demarkacijos linija ateityje neturės jokios politinės reikšmės ir kad būtina dėl jos susitarti. Nurodoma, kad derantis galima apeiliuoti į Lenkijos ir Rusijos kariuomenės išvedimą  iš Lietuvos teritorijos, tačiau pabrėžiama, kad jei tokia pozicija Lenkijai nebus priimtina, ji negali tapti derybų nutraukimo priežastimi. Nurodoma, kad nebūtina reikalauti paliaubų prieš nustatant demarkacijos liniją, kad jos gali būti sudarytos nustačius liniją. Kaip priimtina nurodyta linija, ties kuria stovėjo Lietuvos kariuomenė prieš pradedant derybas Suvalkuose. Teigiama, kad su tokia linija vertėtų sutikti, kad parodytume pasauliui mūsų taikingumą ir atimtume iš lenkų pagrindą kaltinti Lietuvą pagalbos bolševikams teikimu. Teigiama, kad anglai žada visokeriopą pagalbą Lietuvai, kai tik po Lenkijos–Rusijos taikos sutarties pasirašymo ar paliaubų sudarymo  Lenkijos ir sovietų kariuomenės paliks Lietuvos teritoriją. P. Klimo teigimu, svarbiausia pasiekti „modus vivendi“, kuris apsaugoja mums Vilnių ir geležinkelį Vilnius–-Varėna–-Alytus. Nurodoma derybose iškelti klausimą dėl atimtos karinės technikos ir ginklų, lokomotyvo ir 36 vagonų grąžinimo – pastarieji negalėjo grįžti susprogdinus Varėnos–Marcinkonių tiltą. P. Klimas pastebi, kad lietuvių–lenkų ginčas atiduotas spręsti Tautų Sąjungai, todėl nurodoma nedelsiant informuoti valdžią, jei lenkai pasiūlys derybas tęsti Rygoje. Teigiama, jog derybų Rygoje atveju Lietuva būtų silpnesnioji šalis. 1920 m. spalio 3 d. telefonograma Lietuvos derybininkai buvo informuoti apie Tautų Sąjungos karinės kontrolės komisijos atvykimą, lenkų vykdomus karinius veiksmus ir užimtas Lietuvos teritorijas, nurodytos derybų sąlygos ir gairės[141]. 1920 m. spalio 4 d. P. Klimo telefonogramoje K. Balučiui[142] pateikiamos instrukcijos atsižvelgiant į šią situaciją – jei Tautų Sąjunga laikosi šaltai, o lenkai nenusileidžia, priimti liniją, kurią siūlo lenkai, motyvuojant tuo, kad padėtis fronte tokia, kad Lietuva negali primigtinai laikytis savo reikalavimų. Nurodyta išrūpinti traukinių per Varėną paleidimą. Akcentuojama, kad siekiant nustatyti demarkacijos liniją ir sudaryti paliaubas reikia daryti kompromisų. 

1920 m. spalio 7 d. P. Klimo telefonogramoje B. K. Balučiui[143] kalbama apie priežastis, dėl kurių demarkacijos linija nebuvo nutiesta per Bastūnus. B. K. Balučio teigimu, Lenkijos delegacija pasinaudojo pretekstu, esą dėl bolševikų buvimo tose teritorijose linijos nutiesti neįmanoma. Informuojama apie Lenkijos kariuomenės judėjimą nuo Lydos Vilniaus link. Nurodoma, kad pavojus tikrai didelis. Todėl rekomenduojama derybų metu „paimti labai minkštą toną, duodant iš mūsų pusės taikingų santykių atmosferoje pasižadėjimą garantuoti lenkų teises Lietuvoje ir net galimybę sueiti į artimus kaimyninius santykius, jei dabar iš lenkų pusės bus džentelmeniškai pasielgta su Vilniumi ir jei nebus atakų į jį“. Toliau kalbama apie tai, kad reikia parodyti labai didelį priešiškumą lenkams dėl Lenkijos kariuomenės Lietuvoje vykdomų karo veiksmų, teigiant, kad veržimasis į Vilnių galutinai sugadintų abiejų valstybių santykius. Jei dabar lenkai paliktų mus ramybėj – ateityje galimos palankios Lenkijai politinės perspektyvos. Taip pat pateikiama informacija apie Rygoje ketinamą pasirašyti Rusijos–Lenkijos taikos sutartį, kuria lenkai gauna koridorių per Vileiką–Dysną, vadinasi, Lietuva visiškai atkertama nuo Rusijos.  1920 m. spalio 7 d. gauta  generolo leit. Kattche telefonograma Vyriausiajam karo vadui[144], kurioje nurodomi svarbiausi susitarimai su lenkais –  aptariama sutartimi nustatyta demarkacijos linija, informuojama, kad lenkai įsipareigoja praleisti visus lietuviškus traukinius, išskyrus tuos, kurie susiję su kariuomene. Sutartis įsigalioja nuo spalio 10 d. 12 val. ir galios iki galutinio teritorinių ginčų tarp Lietuvos ir Lenkijos išsprendimo. 1920 m. spalio 7 d. K. Balučio telefonograma Lietuvos užsienio reikalų ministerijai, viceministrui P. Klimui[145], kuria pranešama apie pasiektą susitarimą su lenkais – nustatytą demarkacijos liniją, susitarimą dėl traukinių judėjimo. 1920 m. spalio 7 d. gen. leit. Kattche  telefonogramoje Vyriausiajam karo vadui[146] dar kartą aptariama demarkacijos linija, su kuria sutinka Tautų Sąjungos karinės kontrolės komisija. Informuojama, kad komisija automobiliu išvyko į Varėną, nurodoma imtis visų priemonių ryšiams su komisija palaikyti.

Byloje pateikimas 1920 m. spalio 7 d. Suvalkų sutarties tekstas[147], supažindinantis su Lietuvos ir Lenkijos susitarimais dėl demarkacijos linijos, karo veiksmų sustabdymo, belaisvių apsikeitimo, sutarties laiko.

Informatyvus byloje pateiktas nedatuotas dokumentas –- Lietuvos Vyriausybės kreipimosi į Tautų Sąjungą dėl Suvalkų sutarties sulaužymo tekstas[148]. Pirmajame jo punkte teigiama, kad Lenkijos įvykdytas Suvalkų sutarties sulaužymas yra pavojingas precedentas tarptautiniuose santykiuose ir Tautų Sąjunga neturėtų leisti, kad Lenkija, pati būdama Tautų Sąjungos narė, laužytų tarptautines sutartis. Dokumente taip pat teigiama, kad kol Vilniaus kraštas yra  užgrobtas Lenkijos, tiesioginių derybų būdu susitaikyti neįmanoma. L. Želigovskio įvykdyta Vilniaus krašto okupacija ir Lenkijos Vyriausybės atsisakymas atšaukti jo vadovaujamas karines pajėgas dokumente įvardijamas kaip „internacionalinis banditizmas“, o Tautų Sąjunga raginama tokią susidariusią padėtį nedelsiant spręsti, nes  padėti žemina Tautų Sąjungos autoritetą.

B. K. Balučio pranešimas apie  1920 m. spalio 23 d. įvykusį jo ir T. Noraus-Naruševičiaus pokalbį su pulkininku Wardu. Dokumente atsispindi Lietuvos Vyriausybės požiūris į galimų paliaubų su L. Želigovskiu sudarymą. Lietuvos Vyriausybė buvo nusiteikusi derybų su L. Želigovsku nepradėti ir, reikalui esant, toliau tęsti karinius veiksmus. Tik Tautų Sąjungos arba Antantės iniciatyva Lietuvos Vyriausybė matė galimybes pradėti  derybas[149].

Daug informacijos apie Lietuvos–Lenkijos santykius 1920 m. pateikiama byloje Dokumentai apie Lietuvos–Lenkijos konflikto sureguliavimą[150].

Spaudžiant Tautų Sąjungos karinės kontrolės komisijai, Lietuvos Vyriausybė derybas dėl plebiscito atnaujino 1921 m. sausio mėnesį, tačiau ir šiame derybų etape į Lietuvos siūlymus nebuvo atsižvelgta. Galiausiai 1921 m. vasario 13 d. notoje Tautų Sąjungai Lietuvos Vyriausybė atsisakė plebiscito Vilniuje ir Vilniaus krašte, motyvuodama tuo, kad Vilnius, kuris yra Lietuvos sostinė, prie Lietuvos būtų prijungtas be plebiscito.

Kitos Lietuvos ir Lenkijos derybos prasidėjo Briuselyje 1921 m. balanžio pabaigoje ir tęsėsi iki birželio pradžios. Deryboms vadovavo tuometinis Tautų Sąjungos Tarybos pirmininkas P. Hymansas. Lietuvai atstovavo P. Klimas, E. Galvanauskas ir V. Jurgutis. Šiame derybų etape pateiktas 15 straipsnių P. Hymanso projektas, kuriame ekonominės ir karinės konvencijos derinamos remiantis užsienio politika, Lietuvą suskirsčius į administracinius Kauno ir Vilniaus kantonus, pastarajame garantuojant Lenkijos įtaką. Taip buvo siekiama pasiekti Lietuvos ir Lenkijos susitarimą. Projekto svarstymai Briuselyje prasidėjo gegužės 12 d., tuo pačiu metu šiuo klausimu pasitarimai vyko ir Lietuvoje. Lietuvos ir Lenkijos pozicijoms iš esmės nesutapus, derybos atsidūrė aklavietėje, galiausiai birželio 3 d. visai nutrūko. Klausimas vėl buvo perkeltas į Tautų Sąjungos Tarybą, kuri nutarė derybas atnaujinti 1921 m. rugsėjį. Antrasis Lietuvos ir Lenkijos derybų etapas vyko Ženevoje. Svarstymui pateiktas naujas Hymanso projekto variantas.

Lietuvos diplomatų pozicijas Hymanso projekto klausimu puikiai parodo Lietuvos užsienio atstovų konferencijos protokolai[151], saugomi LCVA, Igno Šeiniaus fonde. Diskusijos Hymanso projekto klausimu prasidėjo  1921 m. spalio 27 d. 7 suvažiavimo posėdyje, kuriame buvo pristatytas Hymanso projektas, kiekvieną jo punktą aptariant atskirai. Projekto priėmimo ar atmetimo galimybės pirmiausia buvo svarstomos tarptautinės politikos kontekste. Konstatuota, kad ir atmesti, ir priimti Hymanso projektą būtų rizikinga, tačiau atmetimas reikštų, kad „...lyg ir nutrūksta Lietuvos ryšiai su pasauliu ir ji nustoja juridinės pagelbos“. Spalio 28 d. 8 posėdyje pirmuoju aptarimo objektu tapo okupuoto Vilniaus krašto gyventojų požiūris į Hymanso projektą. Konstatuota, kad projekto atžvilgiu palankiai nusistatę žydai ir lietuviai, o Vilniaus krašto lenkai projektą griežtai smerkia. Taip pat nutarta, kad pačioje Lenkijoje požiūris į Hymanso projektą yra dvejopas – dalis politikų mano, kad projekto atmetimas sugadintų Lenkijos ir Tautų Sąjungos santykius, o „Pilsudskis ir Co. tiki vien į atliktus faktus ir su  niekuo kitu nesiskaito. Jie vis neatsisako nuo minties užimti visą Lietuvą ir sujungti ją su Lenkija federaciniais ryšiais“. Hymanso projektas taip pat buvo svarstomas Lietuvos vidaus padėties ir ekonominės situacijos kontekste. Konstatuota, kad gyventojų priešiškumas Hymanso projektui yra politinių partijų ir jų vadovų veiklos pasekmė, tuo tarpu  dauguma šalies, ypač kaimo vietovių, gyventojų „laikosi pasyviai ir indiferentiškai“. Manyta, kad ekonominiu požiūriu atmetimas gali būtų labai pavojingas. 9 posėdyje, vykusiame rugsėjo 29 d. aptartas užsienio valstybių – Vokietijos, Latvijos, Estijos, Suomijos, Rusijos požiūris į Hymanso projektą. Posėdyje dalyvavę diplomatai išdėstė argumentus „už“ ir „prieš“ Hymanso projekto priėmimą. Spalio 31 d. vykusiame 11 posėdyje svarstytos trys galimybės – Hymanso projekto priėmimas, atmetimas, priėmimas su rezervais.  Diplomatai aptarė ir diskutavo apie kiekvieno iš aptariamųjų atvejų galimas pasekmes. E. Galvanauskas pranešė posėdžio dalyviams, jog po pokalbių su visuomenės veikėjais, politinių partijų ir frakcijų nariais, paaiškėjo, kad visi nusiteikė prieš Hymanso projektą, pažymėjo, jog dauguma jų remiasi išimtinai vidaus politikos situacija. Diskusijos tęsėsi ir lapkričio 1 d. vykusiame 12 posėdyje, kuris pasibaigė balsavimu. Už projekto atmetimą ir priėmimą nebalsavo niekas. „Taigi beliko vienas kelias priėmimas su rezervomis“. Šio posėdžio metu taip pat sudaryta komisija (P. Klimas, T. Norus-Naruševičius, V. Sidzikauskas), turėjusi parengti atsakymą į Tautų Sąjungos rugsėjo 20 d. sprendimą. Atsakymo svarstymas vyko lapkričio 3 ir 4 dienos posėdžiuose, sudarytą komisiją papildė B. K. Balutis ir I. Jonynas, jiems ir jau ankščiau sudarytai komisijai buvo pavesta suredaguoti galutinį atsakymą Tautų Sąjungai prancūzų kalba. Atsakymas, kaip bendras atstovų suvažiavimo nusistatymas,  priimtas lapkričio 5 d. posėdyje Nr. 17.

Atstovų suvažiavimo nutarimas priimti Hymanso projektą su rezervais, rodantis diplomatų ketinimą toliau vilkinti ir tęsti derybas, taip siekiant susigražinti okupuotą Vilniaus kraštą, nesulaukė pritarimo. Lietuvos Respublikos Seime ir Vyriausybėje vykusiuose balsavimuose niekas nebalsavo už projekto priėmimą. Galiausiai gruodžio 24 d. Lietuvos Vyriausybė Tautų Sąjungai nusiuntė notą, kurioje buvo pasakyta, kad Vyriausybė apgailestaudama jaučiasi priversta pareikšti, kad rekomenduojamo susitaikymo projekto Lietuva priimti negali. Hymanso antrąjį projektą atmetė ir Lenkijos Vyriausybė[152].

1922 m. sausio 13 d. Tautų Sąjungos Taryba, aptardama Lietuvos ir Lenkijos derybų Ženevoje rezultatus, nutarė atsisakyti toliau spręsti abiejų šalių ginčą. Buvo atšaukta Karinės kontrolės komisija, nuspręsta padalinti neutraliąją zoną tarp Lietuvos ir Lenkijos, išvesti naujas demarkacinės linijas. Lietuva su tokiu Tautų Sąjungos sprendimu nesutiko[153]. Neutralios zonos tarp Lietuvos ir Lenkijos padalijimas užsitęsė ir naujai iškilo Tautų Sąjungos Tarybos sesijoje 1922 m. rugsėjį.

Nepaisant aktyvaus Lietuvos priešinimosi 1923 m. vasario 3 d. Tautų Sąjunga priėmė nutarimą apie neutralios zonos likvidavimą, o Lietuvoje buvusi P. Sauros vadovaujama Tautų Sąjungos komisija išvedė liniją, kuria neutralioji zona buvo padalinta. Geležinkelis Varšuva–Vilnius–Daugpilis buvo paliktas Lenkijai, Lietuvai grąžinti Širvintos ir Giedraičiai.

Galima susipažinti su duomenų bazėje pateikiamu 1923 m. vasario 3 d. vykusio Tautų Sąjungos Tarybos posėdžio protokolu[154], kuriame nutarta likviduoti neutralią zoną tarp Lietuvos ir Lenkijos; čia  nurodyta, kad demarkacijos linija bus laikinojo pobūdžio, abi valstybės  įpareigotos jos nepažeisti, joms nurodyta susilaikyti nuo bet kokių priešiškų veiksmų. Posėdžio metu Lietuvos delegacija pateikė deklaraciją, kurioje teigiama, kad Lietuvos Vyriausybė nuolat pabrėždavo, jog nesutiks su bet kokiais neutralios zonos pakeitimais, visuomet reikalavo nustatyti demarkacijos liniją, patvirtintą Suvalkų sutartimi. Buvo pareikšta, kad neutrali zona nustatyta abipuse Lietuvos ir Lenkijos valstybių 1920 m. lapkričio 30 d Kauno konvencija (1920 m. lapkričio 29 d. Lietuvos–-Lenkijos paliaubos) ir dėl to Lietuvos delegacija laikosi nuomonės, kad šiuo klausimu Tautų Sąjungos Taryba apskritai neturėtų teikti jokių rekomendacijų, nes nei Lietuva, nei Lenkija niekada nėra jos to prašiusios. Lietuvos diplomatų teigimu, dviejų valstybių susitarimų keitimas be jų sutikimo, taptų blogu precedentu, prieštarautų valstybių suverenumo principui.

Posėdžio metu vykusiame balsavime aptartąsias rekomendacijas priėmė Tautų Sąjungos Taryba ir Lenkijos atstovas, Lietuvos atstovas balsavo prieš. Buvo priimtas sprendimas, kad nepaisant Lietuvos pareikšto nesutikimo, rekomendacijos įsigalios.

Dokumentas saugomas byloje Dokumentai apie Lietuvos ir Lenkijos konflikto svarstymą Tautų Sąjungoje ir Ambasadorių konferencijoje[155]. Joje pateikiami dokumentai nuo 1921 06 23 iki 1923 10, atkuriantys Lietuvos–Lenkijos konflikto sprendimo Tautų Sąjungoje ir Ambasadorių konferencijoje eigą, Lietuvos diplomatų pastangas kelti Vilniaus klausimą  tarptautinėje arenoje po nepalankių Lietuvai Ambasadorių konferencijos nutarimų[156].

Suskaitmenintoje byloje Dokumentai apie Lietuvos–-Lenkijos sienos nustatymą, 1923 03 09–1923 05 02[157], pateikiama Lietuvos Vyriausybės protesto nota dėl Ambasadorių konferencijos 1923 m. kovo 15 d. nutarimo[158]. Protesto notoje teigiama, kad Lietuva neturi galimybės pasipriešinti Lenkijai dėl neteisėto Vilniaus krašto užgrobimo, iškilmingai pareikšta, kad Lietuvos Vyriausybė nepripažįsta kovo 15 d. Ambasadorių Tarybos sprendimo, Vilnių ir toliau laiko Lietuvos sostine, o Vilniaus kraštą – Lietuvos dalimi. Dokumentas prancūzų kalba.

Ambasadorių konferencijoje nustatytas rytines Lenkijos sienas vizualizuoja žemėlapis Les frontieres orientales de la Pologne[159].

 

Klaipėdos krašto prijungimas prie Lietuvos

Klaipėdos uosto, o kartu ir Mažosios Lietuvos priklausomybės Lietuvai klausimas buvo keliamas jau Paryžiaus taikos konferencijoje. Tai atsispindi Lietuvos delegacijos prie Paryžiaus taikos konferencijos protokoluose[160], byloje Dokumentai apie Lietuvos delegacijos Paryžiaus taikos konferencijoje veiklą“[161].

Daug šaltinių Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos istorijai studijuoti pateikiama byloje Dokumentai apie Klaipėdos krašto sukilimą ir Klaipėdos prijungimą prie Lietuvos[162]. Byloje pateikiami dokumentai atskleidžia aktyvią Lietuvos diplomatų veiklą Klaipėdos krašto klausimo sprendimo metu. Tai liudija pranešimai, kuriuos Lietuvos užsienio reikalų ministerijai siuntė Lietuvos atstovai Didžiojoje Britanijoje, Latvijoje. Pranešimuose buvo teikiama informacija apie tai, kokios nuomonės Klaipėdos klausimu laikosi vienas ar kitas užsienio politikas ar diplomatas, pateikiamos rekomendacijos, kaip elgtis vienoje ar kitoje situacijoje. Tarp byloje saugomų dokumentų – Lietuvos atstovo Didžiojoje Britanijoje T. Naruševičiaus 1923 m. sausio 31 d.  pranešimas apie 1923 m. sausio 29–30 dienomis vykusius pokalbius Klaipėdos krašto klausimu su lordu Robertu Cesiliu, Italijos ambasadoriumi Didžiojoje Britanijoje ir profesoriumi Simpsonu, Lietuvos atstovo Latvijoje D. Zauniaus sausio 30 d. pranešimas užsienio reikalų ministrui, kuriame pateikiama informacija apie Lenkijos Vyriausybės atstovų bandymus užtikrinti Klaipėdos krašto klausimo sprendimą savo naudai, įtikinti Antantės valstybes daryti Lietuvai spaudimą,  taip pat Latvijos pozicija Klaipėdos krašto klausimu.

Svarbūs Klaipėdos krašto prijungimui prie Lietuvos tirti Dokumentai apie padėtį Klaipėdos krašte[163]. Juose 1923 m. vasario 17 d.  Ambasadorių Tarybos konferencijos nutarimo dėl Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos vertimas į lietuvių kalbą[164],  Lietuvos užsienio reikalų ministerijos Vakarų ir Politikos departamento direktoriaus B. Balučio 1923 m. sausio mėnesio pranešimai Lietuvos Valstybės įgaliotiniui Klaipėdos kraštui A. Smetonai[165], Vyriausiojo Mažosios Lietuvos Gelbėjimo komiteto manifestas (afiša) Klaipėdos krašto gyventojams[166], kiti dokumentai.

Klaipėdos krašto prijungimą prie Lietuvos galutinai įteisino 1924 m. gegužės 8 d. Lietuvos ir Britų imperijos, Prancūzijos, Italijos ir Japonijos 1924 05 08 Konvencija dėl Klaipėdos teritorijos[167]. Dokumentas saugomas byloje Lietuvos ir Britų imperijos, Prancūzijos, Italijos ir Japonijos konvencija dėl Klaipėdos krašto, Prekybos ir laivininkystės sutartis su Norvegija, veikusių Lietuvoje piniginių vienetų pakeitimo litais įstatymas ir kitų įstatymų, statutų, taisyklių, etatų projektai[168].

 

---