Nepriklausomybės atkūrimas

1990 m. kovo 11 d. Nepriklausomybės atstatymo Aktas. Vidaus ir tarptautinė reakcija

1990 m. vasario 24 d. pirmuose laisvuose po 1940 m. okupacijos įvykusiuose rinkimuose išrinkti LTSR Aukščiausiosios Tarybos deputatai 1990 m. kovo 10 d. vakare susirinko į Aukščiausiąją Tarybą, posėdyje dalyvavo 125 deputatai. Kvorumas buvo ir Lietuvos TSR Aukščiausioji Taryba pradėjo savo darbą. Išrinkta Balsų skaičiavimo komisija, suformuotas Aukščiausiosios Tarybos sekretoriatas, išrinkta Mandatų komisija.

1990 m. kovo 11 d. LTSR Aukščiausiosios Tarybos posėdyje dalyvavo jau 130 deputatų. Pirmas svarbus darbas buvo AT pirmininko rinkimai. Nuo SSKP jau atsiskyrusi LKP savo kandidatu iškėlė partijos lyderį Algirdą Mykolą Brazauską, o Sąjūdis – savo Pirmininką Vytautą Landsbergį. Posėdyje išrinktas Aukščiausios Tarybos Pirmininkas Vytautas Landsbergis: už jį balsavo 91 deputatas, už Algirdą Mykolą Brazauską – 38. Taip pat išrinkti Aukščiausiosios Tarybos Pirmininko pavaduotojai Bronius Kuzmickas, Kazimieras Motieka ir Česlovas Vytautas Stankevičius, Aukščiausios Tarybos sekretorius Liudvikas Sabutis. 1990 m. kovo 29 d. į Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumą taip pat buvo išrinkti Egidijus Bičkauskas, Romas Gudaitis, Mečys Laurinkus, Eugenijus Petrovas, Aloyzas Sakalas, Gediminas Vagnorius. Seimo archyve saugomos 1990 m. balandžio 11 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo narių priesaikos Lietuvos Respublikai.  

1990 m. kovo 11 d. posėdyje Aukščiausioji Taryba norėdama atkurti Lietuvos nepriklausomybę priėmė penkis svarbiausius teisinius aktus. Priimta Aukščiausiosios Tarybos deklaracija Dėl Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos deputatų įgaliojimų, kurioje pabrėžta, kad Lietuvos rinkėjai, suteikdami išrinktiems deputatams tautos įgaliotinių statusą, įpareigojo atkurti nepriklausomą Lietuvos valstybę per šią Aukščiausiąją Tarybą, kuri nuo 1990 m. kovo 11 d. 18 val. bus vadinama Lietuvos Aukščiausiąja Taryba. Taip pat 1990 m. kovo 11 d. Aukščiausiosios Tarybos priimtas Lietuvos Respublikos įstatymas Dėl valstybės pavadinimo ir herbo. Šiuo įstatymu įtvirtintas Konstitucijoje ir kituose teisiniuose norminiuose aktuose vartojamas vienintelis oficialus valstybės pavadinimas „Lietuvos Respublika“, taip pat oficialus Lietuvos Respublikos valstybės herbas ir ženklas – Vytis. Lietuvos Aukščiausioji Taryba pagal šį Įstatymą pavadinta „Lietuvos Respublikos Aukščiausiąja Taryba“, atitinkamai Įstatymu pakeistas Aukščiausiosios Tarybos Pirmininko pareigybės pavadinimas beikitų valstybės institucijų pavadinimai. Taip formaliai buvo sukurtas būsimas atkurtos nepriklausomos valstybės aparatas. Dėl šių dviejų dokumentų Aukščiausioji Taryba balsavo atskirai. Už deklaraciją dėl Lietuvos TSR Aukščiausios Tarybos deputatų įgaliojimų balsavo 126 deputatai, 6 susilaikė ir 1 balsavimo biuletenis buvo pripažintas negaliojančiu. Už įstatymą dėl valstybės pavadinimo ir herbo balsavo visi 133 deputatai.[1] Aukščiausioji Taryba dar iki 1990 m. kovo 11 d. Akto Dėl Lietuvos Nepriklausomos Valstybės atstatymo tą pačią dieną priėmė įstatymą Dėl buvusių Lietuvos TSR sąjunginio-respublikinio pavaldumo valstybės valdymo organų statuso pakeitimo, kuriuo tokios institucijos buvo padarytos pavaldžios tik Lietuvos Respublikai.

1990 m. kovo 11 d. Aukščiausioji Taryba priėmė tris konstitucinius aktus, kuriais teisiškai atkūrė ir įtvirtino Lietuvos Respublikos nepriklausomybę: Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Aktą Dėl Lietuvos Nepriklausomos Valstybės atstatymo; Lietuvos Respublikos įstatymą Dėl 1938 m. gegužės 12 d. Lietuvos Konstitucijos galiojimo atstatymo ir Lietuvos Respublikos įstatymą Dėl Lietuvos Respublikos Laikinojo Pagrindinio įstatymo.

Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba Aktu Dėl Lietuvos Nepriklausomybės 1990 m. kovo 11 d. de jure atkūrė Lietuvos valstybės nepriklausomybę. Seimo archyve saugomos 1990 m. kovo 11 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos deputatų vardinio balsavimo Dėl Lietuvos Nepriklausomos Valstybės atstatymo akto kortelės. Balsavimo metu 124 Aukščiausiosios Tarybos deputatai pasisakė „už“, 6 susilaikė. Šiame archyve taip pat saugomos šių vardinių balsavimų Aukščiausios Tarybos deputatų kortelės: Dėl Lietuvos TSR Aukščiausios Tarybos deputatų įgaliojimų deklaracijos, Dėl Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Pirmininko išrinkimo ir Dėl kreipimosi į Lietuvos žmones.

1990 m. kovo 11 d. Aktas skelbė: „Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba, reikšdama Tautos valią, nutaria ir iškilmingai skelbia, kad yra atstatomas 1940 metais svetimos jėgos panaikintas Lietuvos Valstybės suvereninių galių vykdymas, ir nuo šiol Lietuva vėl yra nepriklausoma valstybė“. Toliau Aktas konstatavo valstybės tęstinumą ir tapatumą su 1918 metais sukurta nepriklausoma Lietuvos Respublika, įtvirtino su valstybės teritoriniu suverenitetu ir vientisumu susijusią nuostatą: „Lietuvos Valstybės teritorija yra vientisa ir nedaloma, joje neveikia jokios kitos valstybės konstitucija“. Aktas taip pat pabrėžia Lietuvos Respublikos ištikimybę visuotinai pripažintiems tarptautinės teisės principams, Akte konstatuotas Aukščiausiosios Tarybos, kaip suverenios Tautos atstovės, mandatas.

Po Lietuvos Nepriklausomos Valstybės atstatymo akto priėmimo, 1990 m. kovo 11 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba įgyvendino Akto trečiosios dalies nuostatą, kad šalies teritorijoje neveikia jokios kitos valstybės konstitucija. Todėl reikėjo nutraukti svetimos valstybės konstitucinių aktų galiojimą Lietuvoje ir vadovaujantis valstybės tęstinumu, atkurti paskutinės Lietuvos Respublikos Konstitucijos galiojimą. 1990 m. kovo 11 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba priėmė įstatymą Dėl 1938 metų gegužės 12 dienos Lietuvos Konstitucijos galiojimo atstatymo („už“ šį įstatymą balsavo 128 deputatai). 1990 m. kovo 11 d. Aukščiausiosios Tarybos Pirmininkas Vytautas Landsbergis posėdyje pažymėjo, kad šis įstatymas yra simbolinis, formalus ir įtvirtina valstybės tęstinumą. Įstatymo Dėl 1938 metų gegužės 12 dienos Lietuvos Konstitucijos galiojimo atstatymo preambulėje konstatuota, kad 1938 m. gegužės mėn. 12 d. Lietuvos Konstitucijos veikimas buvo neteisėtai sustabdytas, TSR Sąjungai 1940 m. birželio mėn. 15 d. įvykdžius agresiją prie nepriklausomą Lietuvos valstybę ir ją aneksavus. Netrukus po šio įstatymo priėmimo, greičiau nei po pusvalandžio buvo priimtas 1938 m. Konstitucijos nuostatų galiojimą sustabdęs Lietuvos Respublikos įstatymas Dėl Lietuvos Respublikos Laikinojo Pagrindinio Įstatymo, kurį palaikė 125 deputatai ir vienas susilaikė. Lietuvos Respublikos Laikinasis Pagrindinis Įstatymas galiojo iki 1992 m. spalio 25 d. referendume priimtos naujos nuolatinės Konstitucijos įsigaliojimo, t. y. iki 1992 m. lapkričio 1 d. Laikinuoju Pagrindiniu Įstatymu buvo nustatyta, kad Lietuvos Respublikoje ir toliau lieka galioti tie iki šiol veikę Lietuvos įstatymai bei kiti teisės aktai, kurie neprieštarauja Laikinajam Pagrindiniam Įstatymui. Laikinojo Pagrindinio Įstatymo 2 straipsniu valstybinės valdžios vykdymas pavestas Lietuvos Respublikos Aukščiausiajai Tarybai, Vyriausybei ir Teismui. 1990 m. kovo 17 d. buvo priimti dviejų Laikinojo Pagrindinio Įstatymo straipsnių pakeitimai.

Po Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo 1990 m. kovo 11 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausiąją Tarybą pasiekė šimtai sveikinimo telegramų, laiškų ir atvirukų. Seimo archyve saugomos Lietuvos žmonių, nevyriausybinių organizacijų, miestų tarybų deputatų, gamyklų, susivienijimų, kultūros darbuotojų, profesinių sąjungų, įvairių valstybinių įstaigų sveikinimo telegramos, atvirukai ir laiškai su pasirašiusių žmonių sąrašais, kuriuose išreiškiamas pritarimas Lietuvos nepriklausomybės paskelbimui, sveikinama Aukščiausioji Tarybai ir jos Pirmininkas Vytautas Landsbergis, linkima sėkmės, ryžto ir santarvės tolesniuose darbuose, smerkiamas Lietuvos komunistų partijos ir kitų prosovietinių jėgų veikimas prieš Lietuvos nepriklausomybę. Seimo archyve taip pat saugomos Lietuvos piliečių padėkos ir palaikymo laiškai Aukščiausiosios Tarybos Pirmininkui V. Landsbergiui, kuriuose asmeniškai dėkojama dėl nuveiktų darbų siekiant Lietuvos nepriklausomybės, išreiškiamas palaikymas dėl ekonominės blokados, vykdomos vidaus politikos ir derybų su Sovietų Sąjunga, linkima sėkmės tolesnėje veikloje.

Lietuvos Aukščiausioji Taryba po Nepriklausomybės paskelbimo taip pat sulaukė ir užsienio šalių piliečių, organizacijų, universitetų studentų, politinių partijų ir visuomeninių judėjimų sveikinimo telegramų ir laiškų iš buvusiųjų SSRS respublikų: Rusijos, Baltarusijos, Moldavijos, Ukrainos, Armėnijos, Azerbaidžano, Kazachijos, Gruzijos, Pabaltijo šalių: Latvijos, Estijos. Seimo archyve taip pat saugomos gyventojų ir visuomeninių organizacijų sveikinimo atvirutės iš JAV, Suomijos, Švedijos, Jungtinės Karalystės, Prancūzijos, Italijos, Ispanijos, Olandijos, Kroatijos, Kinijos, kuriose sveikinama Aukščiausioji Taryba, jos Pirmininkas V. Landsbergis, Lietuvos žmonės dėl paskelbtos nepriklausomybės. Saugoma Latvijos piliečių peticija su žmonių parašais, kuria remiama Lietuvos nepriklausomybė ir išreiškiamas kategoriškas protestas prieš SSRS pastangas apriboti nepriklausomos Lietuvos Respublikos teises. Archyve yra JAV Kongreso rezoliucija dėl Lietuvos Nepriklausomybės paskelbimo ir atkūrimo, kurioje sveikinama Lietuvos žmonių drąsa siekiant nepriklausomybės taikiomis priemonėmis, išreiškiamas palaikymas atkuriant valdžios institucijas, paremtas demokratinio valdymo principais. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę surinkti Čekoslovakijos gyventojų parašai dėl demokratiško dialogo tarp Maskvos ir Vilniaus užmezgimo, Švedijos – Mes palaikome Pabaltijo tautas, Sverdlovsko ir Irkutsko sričių (Rusija) gyventojų, pripažįstančių Lietuvos Respublikos nepriklausomybę, smerkiančių kišimąsi į Lietuvos reikalus, mėginimą nuslopinti demokratijos ir suvereniteto atkūrimo siekius, parašai.

Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, Aukščiausiąją Tarybą pasiekė ne tik sveikinantys ir Nepriklausomybę palaikantys laiškai, bet ir išreiškiantys nepritarimą. Archyve laikomi laiškai, telegramos, kreipimaisi iš buvusių SSR Sąjungos respublikų piliečių, komunistų partijos skyrių, organizacijų, karinių dalinių, valdžios įstaigų ir atstovų, kuriuose nepritariama Lietuvos nepriklausomybės paskelbimui, reikalaujama atšaukti Kovo 11 d. Aktą, abejojama dėl pasirinktos politikos ir nepriklausomybės siekių.

1990 m. gegužės 15 d. Šalčininkų rajono Liaudies deputatų taryba nusprendė vadovautis TSRS bei Lietuvos TSR įstatymais ir atsisakė pripažinti 1990 m. kovo 11 d. Aktą. 1990 m. gegužės 24 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba panaikino Šalčininkų rajono Tarybos 1990 m. gegužės 15 d. sprendimą. Tačiau tą pačią gegužės 24 d. Vilniaus rajono taryba priėmė sprendimą Dėl susiklosčiusios visuomeninės-politinės situacijos rajone, kurio antru punktu buvo paskelbta „lenkų tautinio rajono“ savivalda. 1990 m. spalio 6 d. Eišiškėse (Vilniaus rajone) Vilniaus krašto lenkų suvažiavime paskelbta deklaracija dėl lenkų nacionalinio-teritorinio krašto Lietuvos sudėtyje įkūrimo. Seimo archyve saugomi Lietuvos gyventojų atsiliepimai, pasiūlymai, pastabos prašymai dėl lenkų iniciatyvos sukurti Vilniaus krašte lenkų autonomiją. Šiuose dokumentuose reiškiamas piliečių nepasitekinimas dėl Nepriklausomos Lietuvos skaldymo, teigiama, kad 1990 m. spalio 6 d. Eišiškėse priimta deklaracija neteisėta ir prieštarauja Konstitucijai. Archyve saugomas Vilnijos draugijos pirmininko laiškas, Rytų Lietuvos visuomeninių organizacijų iniciatyvinės grupės nepritarimas, Vilniaus rajono mokyklų darbuotojų nepasitenkinimo laiškai. Taip pat saugomas Vilniaus krašto koordinacinės tarybos prezidiumo vadovo, Aukščiausiosios Tarybos deputato Ryšardo Maceikianeco, rengusio lenkų nacionalinio-teritorinio krašto nuostatus, nuostatų paaiškinamasis laiškas Aukščiausiosios Tarybos Pirmininkui Vytautui Landsbergiui.

 

Lietuvos Respublikos Vyriausybės

Nuo 1990 m. kovo iki 1992 m. liepos buvo sudaryti trys Lietuvos Respublikos ministrų kabinetai. Lietuvos Respublikos Vyriausybės konstituciniai įgaliojimai buvo aptarti 1990 m. kovo 11 d. Aukščiausios Tarybos patvirtintame Laikinajame Pagrindiniame Įstatyme. Jame buvo numatyta, kad Ministras Pirmininkas tvirtinamas Aukščiausiosios Tarybos Pirmininko pasiūlymu, o Ministro Pirmininko pavaduotojus ir ministrus Aukščiausioji Taryba tvirtina Ministro Pirmininko siūlymu. Laikinajame Pagrindiniame Įstatyme 1990 m. kovo 11 d. numatyta, kad Vyriausybės nariais negali būti Aukščiausiosios Tarybos deputatai, tačiau 1990 m. kovo 17 d. priimtoje Laikinojo Pagrindinio Įstatymo redakcijoje šio reikalavimo buvo atsisakyta.

1990 m. kovo 11 d. atsistatydino Lietuvos TSR Ministrų Taryba ir Aukščiausioji Taryba nutarė Lietuvos TSR Ministrų Tarybos Pirmininko pareigas laikinai pavesti Lietuvos TSR Ministrų Tarybos Pirmininko pavaduotojai Kazimirai Danutei Prunskienei. Dar nepriėmus Vyriausybės įstatymo 1990 m. kovo 17 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba paskyrė Vyriausybės Ministrę Pirmininkę - Kazimirą Danutę Prunskienę ir jos pavaduotojus Algirdą Mykolą Brazauską ir Romualdą Ozolą. Nuo 1990 m. kovo 13 d. Aukščiausiojoje Taryboje buvo svarstomas Vyriausybės įstatymo projektas. Vyriausybės įstatymą po svarstymų ir diskusijų  Aukščiausioji Taryba priėmė 1990 m. kovo 22 d. Įstatymu nustatyta, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybė – aukščiausiasis Lietuvos valstybės valdymo organas. Lietuvos Respublikos Vyriausybės įstatyme nustatytos Vyriausybės veiklos kryptys ir principai, Vyriausybės sudarymo tvarka, atsakomybė ir atskaitomybė, atsistatydinimo ir atstatydinimo tvarka, Vyriausybės kompetencija, įgaliojimai, santykiai su kitomis institucijoms, išvardinta 18 ministerijų. 1990 m. balandžio 3 d. Krašto apsaugos ministerija išbraukta iš ministerijų sąrašo, o Vyriausybei pavesta įsteigti Krašto apsaugos departamentą, kuris turėjo parengti krašto apsaugos sistemos koncepciją ir tapti pagrindu būsimai Krašto apsaugos ministerijai įkurti. Krašto apsaugos ministras Audrius Butkevičius paskirtas 1991 m. spalio 10 d., o pati Ministerija pradėjo dirbti 1992 m.

Prasidėjus Lietuvos Respublikos Vyriausybės formavimui pirmieji ministrai paskirti jau 1990 m. kovo 23 d., o paskutinis, prekybos ministras, paskirtas 1990 m. balandžio 3 d. Pirmosios Vyriausybės formavimo metu dauguma Ministrės Pirmininkės pasiūlytų ministrų kandidatūrų buvo patvirtintos iš karto, išskyrus į ryšių ministro postą. Pirmasis Nepriklausomos Lietuvos Vyriausybės posėdis įvyko dar prieš Vyriausybei prisiekiant. Šiame posėdyje svarstyta Vyriausybės aparato struktūra, jos departamentai, Vyriausybės programos rengimas.[2]

Pirmoji Lietuvos Respublikos Vyriausybė prisiekė 1990 m. balandžio 11 d. Pirmosios Vyriausybės Pirmininke tapo Kazimira Danutė Prunskienė, ekonomikos ministru - Vytas Navickas, energetikos ministru – Leonas Vaidotas Ašmantas, finansų ministru – Romualdas Sikorskis, kultūros ir švietimo ministru – Darius Kuolys, materialinių išteklių ministru – Romualdas Kozyrovičius, miškų ūkio ministru – Vaidotas Antanaitis, pramonės ministru – Rimvydas Jasinavičius, prekybos ministru – Albertas Sinevičius, ryšių ministru – Kostas Birulis, sveikatos apsaugos ministru – Juozas Olekas, socialinės apsaugos ministru – Algis Dobravolskas, statybos ir urbanistikos ministru – Algimantas Nasvytis, susisiekimo ministru – Jonas Biržiškis, teisingumo ministru – Pranas Kūris, užsienio reikalų ministru – Algirdas Saudargas, vidaus reikalų ministru – Marijonas Misiukonis, žemės ūkio ministru – Vytautas Knašys. Seimo archyve saugomas 1990 m. balandžio 11 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės narių priesaikos tekstas Lietuvos Respublikai.

Po Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo svarbiausias Respublikos Vyriausybės tikslas buvo įgyvendinti Aukščiausiosios Tarybos paskelbtą nepriklausomybę. Pagrindiniai Vyriausybės uždaviniai – sukurti ir sustiprinti valstybės institucinę sandarą, perimti iš SSRS jurisdikcijos žemės ūkį, pertvarkyti jų valdymą, pereiti iš rinkos ekonomikos į planinę ekonomiką, užmegzti naujus ekonominius ir politinius ryšius su užsienio šalimis. Pradėjusi dirbti Vyriausybė pertvarkė Vyriausybės aparato darbą, sumažino darbuotojų skaičių, įvedė patarėjų ir referentų pareigybes, nustatė ministerijų funkcijas. Pirmajame posėdyje nagrinėtas SSRS paskelbtas produkcijos tiekimo ribojimo į Lietuvos Respubliką klausimas.[3]

Vyriausybei vos pradėjus dirbti, įvairios grupės pradėjo reikšti nepasitikėjimą ja: komunistai, vėliau ir kraštutiniai dešinieji, taip pat dalis Aukščiausiosios Tarybos deputatų, kai kurie Lietuvos Respublikos gyventojai, Lietuvos laisvės lyga. Seimo archyve saugomi susirašinėjimo su Lietuvos laisvės lyga dokumentai nuo 1990 m. balandžio 28 d. iki 1990 m. gruodžio 2 d. Šiuose Lietuvos laisvės lygos pareiškimuose Aukščiausiajai Tarybai, Lietuvos Respublikos Vyriausybei, Lietuvos laisvės lygos organizuotų mitingų 1990 m. gegužės 3 d., 1990 m. lapkričio 16 d. deklaracijose ir rezoliucijose reiškiamas nepasitenkinimas komunistine Lietuvos valdžia, pateikiama įtarimų dėl sąmokslų. Seimo archyve saugomi taip pat ir Lietuvos gyventojų, įmonių ir organizacijų atsiliepimai, pasiūlymai, pastabos, prašymai ir susirašinėjimo jų sprendimo ir kitais Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos vykdomos politikos klausimais. Archyve laikomi ir Vyriausybės veiklos dokumentai.

1991 m. sausio 7 d. Vyriausybė priėmė nutarimą dėl maisto kainų padidinimo ir paskelbė apie kompensacijų bei atlyginimų padidinimą biudžetinių organizacijų darbuotojams. 1991 m. sausio 8 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos posėdyje nutarta sustabdyti Vyriausybės nutarimą dėl maisto produktų kainų pakėlimo. Už sustabdymą balsavo 100 deputatų, prieš – 4 ir 4 susilaikė. 1991 m. sausio 8 d. Aukščiausiojoje Taryboje taip pat patvirtintas Laikinojo Pagrindinio Įstatymo pakeitimas, palengvinantis Vyriausybės atstatydinimą. Tą pačią dieną Ministrė Pirmininkė Kazimira Prunskienė grįžusi iš Maskvos paskelbė apie savo ir visos Vyriausybės in corpore atsistatydinimą. 1991 m. sausio 9 d. įvyko paskutinis pirmosios Vyriausybės posėdis.

Antroji Lietuvos Respublikos Vyriausybė prisiekė 1991 m. sausio 11 d. Ministru Pirmininku 1991 m. sausio 10 d. buvo paskirtas Albertas Šimėnas, o ministrų pareigas ėjo tie patys asmenys kaip ir Pirmojoje Vyriausybėje. Dėl prasidėjusios sovietinės agresijos ir su ja susijusių netikėtai susikosčiusių aplinkybių, Antroji Vyriausybė dirbo tik 3 dienas. SSRS karinės agresijos įkarštyje 1991 m. sausio 13 d. buvo paskirta nauja Vyriausybė.

Seimo archyve saugomos trečiosios Lietuvos Respublikos Vyriausybės narių 1991 m. sausio 13 d. priesaikos Lietuvos Respublikai. Šios Vyriausybės Ministru Pirmininku paskirtas Gediminas Vagnorius. Pasikeitė ir jos personalinė sudėtis: ekonomikos ministru paskirtas Vytas Navickas, energetikos ministru – Leonas Vaidotas Ašmantas, finansų ministru – Elvyra Janina Kunevičienė, krašto apsaugos ministru – Audrius Butkevičius, kultūros ir švietimo ministru – Darius Kuolys, miškų ūkio ministru – Vaidotas Antanaitis, prekybos ir materialinių išteklių ministru – Vilius Židonis, ryšių ir informatikos ministru – Kostas Birulis, statybos ir urbanistikos ministru – Algimantas Nasvytis, susisiekimo ministru –  Jonas Biržiškis, sveikatos apsaugos ministru – Juozas Olekas, tarptautinių ekonominių santykių ministru – Vytenis Aleškaitis, užsienio reikalų ministru – Algirdas Saudargas, vidaus reikalų ministru – Petras Valiukas, žemės ūkio ministru – Rimvydas Raimondas Survila, ministras be portfelio – Aleksandras Abišala.

 

Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos ir jos komisijų veikla

Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos pirmasis posėdis įvyko 1990 m. kovo 10 d., o paskutinis 1992 m. lapkričio 11 d. Seime saugomame archyve Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos veikla labiausiai atskleidžiama per jos komisijų darbą.

Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba po Lietuvos Nepriklausomos Valstybės atstatymo akto paskelbimo 1990 m. kovo 11 d. toliau tęsė valstybingumą atkuriančią ir įtvirtinančią veiklą. 1990 m. kovo 13 d. Aukščiausioji Taryba nutarė, kad iki tol, kol bus patvirtinti Lietuvos Respublikos valstybinio herbo nuostatai, laikinai antspauduose, valstybinių įstaigų, organizacijų blankuose vartoti valstybinio herbo pavyzdžius, kurie buvo patvirtinti Lietuvos Respublikoje iki 1940 m. rugpjūčio 25 d. 1990 m. kovo 20 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos nutarimu Lietuvos valstybės herbo etalonu patvirtintas dailininko Juozo Zikaro 1925 m. sukurtas Vyčio atvaizdo pavyzdys. Tą pačią dieną priimtas nutarimas Dėl Lietuvos valstybinės sienos ženklinimo. 1990 m. birželio 18 d. Lietuvos Respublikos vidaus ministerija įteisino Lietuvos Respublikos valstybinės atributikos ženklus ant teisėtvarkos pareigūnų uniformų. Su Vyčio simboliu pakeistos kepurių kokardos, antsiuvai ir sagos. 1990 m. spalio 7 d. į apyvartą išleisti pirmieji atkurtos nepriklausomos Lietuvos pašto ženklai.

1990 m. kovo 13 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba nutarimu Dėl Aukščiausiosios Tarybos deputatų laikinųjų darbo grupių įsteigimo buvo įsteigtos šios Aukščiausiosios Tarybos laikinosios darbo grupės ir paskirti jų vadovai: bendrųjų valstybės atkūrimo principų darbo grupė, vadovas – Aukščiausiosios Tarybos deputatas Romualdas Ozolas; Aukščiausiosios Tarybos struktūros ir veiklos principų darbo grupė, vadovas – Aukščiausiosios Tarybos deputatas Lionginas Šepetys; Vyriausybės ir kitų Respublikos valdymo institutų struktūros ir veiklos principų darbo grupės, vadovas – Aukščiausiosios Tarybos deputatas Gediminas Vagnorius; teisinės sistemos principų darbo grupė, vadovas – Aukščiausiosios Tarybos deputatas Jonas Prapiestis; krašto apsaugos principų darbo grupė, vadovas – Aukščiausiosios Tarybos deputatas Zigmas Vaišvila. Seimo archyve saugomos 1990 m. balandžio 11 d. nuolatinių komisijų pirmininkų priesaikos Lietuvos Respublikai.

Aukščiausioji Taryba savo veiklos pradžioje sprendė nepriklausomai valstybei būtinų institucijų atkūrimo klausimus. 1990 m. kovo 22 d. į Lietuvos Respublikos jurisdikciją perimta Generaline prokuratūra, Aukščiausioji Taryba pirmuoju atkūrusios nepriklausomybę Lietuvos Respublikos generaliniu prokuroru paskyrė Artūrą Paulauską. 1990 m. kovo 26 d. atkurtas Valstybės saugumo departamentas prie Vyriausybės, jo vadovu paskirtas Aukščiausiosios Tarybos deputatas Mečys Laurinkus. 1990 m. balandžio 5 d. Aukščiausiosios Tarybos nutarimu vietoj Valstybinio gamtos apsaugos komiteto nuspręsta įsteigti Aplinkos apsaugos departamentą, o vietoj Liaudies kontrolės departamento – Valstybės kontrolės departamentą, atskaitingą Aukščiausiajai Tarybai. Departamento vadovu 1990 birželio 26 d. paskirtas Aukščiausiosios Tarybos deputatas Kazimieras Uoka. 1990 m. balandžio 10 d. Finansų ministerijos sistemoje vietoj Valstybės pajamų skyriaus įkurta Valstybinė mokesčių inspekcija, 1990 m. balandžio 25 d. įsteigti Darbų saugos, Kūno kultūros ir sporto, Standartizacijos ir kokybės, Krašto apsaugos departamentai. 1990 m. birželio 20 d. sudaryta Valstybinė lietuvių kalbos komisija.

1990 m. kovo 21 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba kreipėsi į Vidaus reikalų įstaigų darbuotojus ir pažymėjo, kad viena iš svarbiausių teisingumo, laisvės, demokratijos ir žmonių gerovės idealų bei valstybės gyvavimo sąlygų – gerai funkcionuojanti viešosios tvarkos palaikymo sistema – milicija. Todėl Aukščiausioji Taryba kvietė kiekvieną Lietuvos pilietį, nepriklausomai nuo tautybės ar pasaulėžiūros, turintį milicijos darbo patirties ir pasirengusį prisiekti ištikimybę Lietuvai ir jai tarnauti, sąžiningai dirbti savo darbą.

1990 m. kovo 28 d. Lietuvos Respublikos ministrų taryba priėmė nutarimą Dėl užsienio piliečių atvykimo į Lietuvos Respubliką tvarkos. Juo Užsienio reikalų ministerija nuo 1990 m. kovo 28 d. buvo įpareigota išduoti užsienio valstybių piliečiams, atvykstantiems į Vilniaus aerouostą ir Klaipėdos uostą, Lietuvos Respublikos vizas.

Atkūrus nepriklausomą Lietuvos Respubliką pagal 1990 m. balandžio 5 d. Aukščiausiosios Tarybos įstatymą Dėl Lietuvos Respublikos piliečio pažymėjimo, buvo išduodami laikinieji Lietuvos Respublikos piliečio pažymėjimai ir pažymėjimai apie apsisprendimą tapti Lietuvos piliečiu, galioję kartu su sovietiniais pasais. Lietuvos Respublikos pilietybės pažymėjimus pradėta oficialiai išdavinėti 1990 m. birželio 25 d. Lietuvos Respublikos piliečio pažymėjimų išdavimas nutartas visiškai nutraukti nuo 1992 m. spalio 15 d. Nuo tos dienos, visiems asmenims, kurie yra Lietuvos piliečiai, galėjo būti išduodami tik Lietuvos Respublikos piliečio pasai.

 

Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos komisijų veikla

1990 m. kovo 14 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba priėmė nutarimą Dėl Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos nuolatinių komisijų. Šiuo nutarimu buvo įsteigta 13 nuolatinių komisijų: Mandatų ir etikos komisija, Valstybės atkūrimo komisija, Teisinės sistemos komisija, Krašto apsaugos ir vidaus reikalų komisija, Užsienio reikalų komisija, Švietimo, mokslo ir kultūros komisija, Gamtos apsaugos komisija, Ekonomikos komisija, Biudžeto komisija, Agrarinė komisija, Sveikatos apsaugos ir socialinių reikalų komisija, Piliečių teisių ir tautybių reikalų komisija ir Savivaldybių reikalų komisija.

1990 m. kovo 17 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba priėmė nutarimą Dėl Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos nuolatinių komisijų pirmininkų išrinkimo. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos nuolatinių komisijų pirmininkais išrinkti šie deputatai: Algirdas Saudargas – Valstybės atkūrimo komisijos pirmininkas; Jonas Prapiestis – Teisinės sistemos komisijos pirmininkas; Zigmas Vaišvila – Krašto apsaugos ir vidaus reikalų komisijos pirmininkas; Emanuelis Zingeris – Užsienio reikalų komisijos pirmininkas; Rimantas Astrauskas – Gamtos apsaugos komisijos pirmininkas; Kazimieras Antanavičius – Ekonomikos komisijos pirmininkas; Audrius Rudys – Biudžeto komisijos pirmininkas; Eimantas Grakauskas – Agrarinės komisijos pirmininkas; Medardas Čobotas – Sveikatos apsaugos ir socialinių reikalų komisijos pirmininkas; Virgilijus Čepaitis – Piliečių teisių ir tautybių reikalų komisijos pirmininkas; Stasys Kropas – Savivaldybių reikalų komisijos pirmininkas.

Nuolatinių komisijų sudėtis buvo patvirtinta 1990 m. kovo 20 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos nutarimu Dėl Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos nuolatinių komisijų sudėties, iki naujo Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos reglamento priėmimo.

 

Mandatų ir etikos komisija

Mandatų ir etikos komisijos pirmininku nuo 1990 m. kovo 11 d. buvo Aukščiausiosios Tarybos deputatas Aloyzas Sakalas. Komisijos nariams priklausė: Aleksandras Ambrazevičius, Irena Andrukaitienė, Juozas Karvelis, Algirdas Patackas, Kęstutis Rimkus, Romualdas Rudzys, Benediktas Vilmantas Rupeika, Saulius Šaltenis.

Seimo archyve saugoma medžiaga nuo pirmo Mandatų ir etikos komisijos posėdžio 1990 m. kovo 10 d. iki 1991 m. lapkričio 7 d.

1990 m. kovo 11 d. Mandatų ir etikos komisija pripažino įgaliojimus 133 deputatams, išrinktiems 1990 m. vasario 24 d., kovo 4, 7, 8 ir 10 d. Seimo archyve saugomuose komisijos protokoluose galima rasti šių ir kitų vykusių Aukščiausiosios Tarybos deputatų rinkimų rezultatus, rinkimų suvestines, išrinktų deputatų sąrašus.

Mandatų ir etikos komisija nagrinėjo įvairius skundus dėl netinkamo deputato elgesio, pasisakymų spaudoje ir televizijoje, kaltinimus šmeižtu. Seimo archyve yra medžiagos dėl konkrečių skundų ir raštų šiuo klausimu. Čia saugomas ir 1991 m. vasario 21 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos deputatų sąrašas, kurie 1991 m. sausio 13 d. Ministro Pirmininko skyrimo metu buvo salėje.

Mandatų ir etikos komisija taip pat svarstė Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos nutarimo Dėl deputatų garbės ir orumo gynimo projektą, Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos nutarimo Dėl deputato pareigų derinimo su kitokia veikla projektą, Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos deputatų draudimo valstybės lėšomis taisyklių projektą.

1991 m. lapkričio 14 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Mandatų ir etikos komisija kreipėsi į Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos deputatus dėl bendradarbiavimo su KGB. Ji kvietė nuoširdžiai prisipažinti tuos, kurie bendradarbiavo su KGB.

 

Valstybės atkūrimo ir Konstitucijos komisija

1990 m. kovo 17 d. Valstybės atkūrimo komisijos pirmininku Aukščiausiosios Tarybos nutarimu paskirtas Aukščiausiosios Tarybos deputatas Algirdas Saudargas. Pagal 1990 m. kovo 17 d. Aukščiausiosios Tarybos nutarimą komisiją taip pat sudarė: Kęstutis Lapinskas, Mečys Laurinkus, Rolandas Paulauskas, Gintaras Ramonas, Gediminas Šerkšnys. 1990 m. kovo 28 d. Valstybės atkūrimo komisijos nariais tapo Česlovas Juršėnas, Juozas Karvelis, Stasys Malkevičius, Aloyzas Sakalas. Nuo 1990 m. kovo 29 d. šiai komisijai pirmininkavo Gediminas Šerkšnys. Valstybės atkūrimo komisija veikė iki 1991 m. lapkričio 21 d., kai Aukščiausiosios Tarybos nutarimu buvo sudaryta Valstybės atkūrimo ir Konstitucijos komisija. Jos nariais paskirti Rimantas Astrauskas, Česlovas Juršėnas, Mečys Laurinkus, Jonas Liaučius, Stasys Malkevičius, Romualdas Ozolas, Rolandas Paulauskas, Gediminas Šerkšnys, Aurimas Taurantas, Petras Vaitiekūnas. 1992 m. vasario 4 d. Valstybės atkūrimo ir Konstitucijos komisijos pirmininku išrinktas Aurimas Taurantas.

Seimo archyve saugomi Valstybės atkūrimo komisijos ir Valstybės atkūrimo ir Konstitucijos komisijos protokolai nuo 1990 m. balandžio 11 d. iki 1992 m. rugsėjo 21 d., taip pat 1990 m. rugsėjo 25 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Valstybės ir Konstitucijos teisių saugos pakomisijo narių (Virgilijaus Čepaičio, Balio Gajausko, Egidijaus Jarašiūno, Jono Prapiesčio, Liudviko N. Rasimavičiaus, Zigmo Vaišvilos) priesaikos.

Pirmajame komisijos posėdyje pasidalinti Valstybės komisijos darbai ir spręstas nuolat dirbančių komisijoje Aukščiausiosios Tarybos deputatų klausimas. K. Lapinskas, S. Malkevičius, J. Karvelis, G. Šerkšnys, M. Laurinkus, R. Paulauskas nusprendė būti nuolat Komisijoje dirbančiais Aukščiausiosios Taryba deputatais, o G. Ramonas ir Česlovas Juršėnas – ne nuolat Komisijoje dirbančiais deputatais. 1990 m. rugsėjo 18 d. nutarta Komisijos patarėjais priimti Egidijų Kūrį, Juozą Galginaitį, R. Krukauską.

Valstybės atkūrimo ir Konstitucijos komisijoje rengtas Valstybės kontrolieriaus įstatymas, Valstybės kontrolės įstatymas, Deputatų atšaukimo įstatymas, Konstitucinio Teismo įstatymas, redaguotas Laikinasis Pagrindinis Įstatymas, svarstytas Lietuvos Respublikos diplomatinių rangų nustatymo įstatymo projektas, tautybės įrašymo į Lietuvos piliečio pažymėjimą klausimas, analizuotos valstybės pagrindinės struktūros, Vyriausybės veiklos programa. Taip pat teikti pasiūlymai Lietuvos Respublikos įstatymui Dėl Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso ir baudžiamojo kodekso pakeitimo, Lietuvos Respublikos alternatyvios darbo tarnybos įstatymo projekto.

1991 balandžio 15 d. komisija pritarė Lietuvos Respublikos valstybinės vėliavos ir valstybinio himno nuostatų projektams.

Komisija taip pat aptarinėjo Rytų Lietuvos klausimą, Vilnijos krašto problemas, Rytų Lietuvos komisijos veiklą, lenkų aukštojo mokslo įsigijimo klausimą. 1992 m. sausio 27 d. Komisijoje pritarta Dėl Rytų Lietuvos komisijos reorganizavimo į Valstybinę regioninę problemų komisiją.

Valstybės atkūrimo ir Konstitucijos komisija nuolat svarstė Konstitucijos rengimo procesą ir rezultatus, Konstitucijos projektą. Taip pat Lietuvos Respublikos Konstitucinio įstatymo Dėl Lietuvos Respublikos Prezidento projektą, įstatymą Dėl referendumo Lietuvos Respublikos Prezidento institucijos atstatymo klausimu paskelbimo, įstatymo projektą Dėl Lietuvos Respublikos Referendumo įstatymo pakeitimo ir papildymo.

Seime saugomuose Valstybės atkūrimo ir Konstitucijos komisijos protokoluose užfiksuoti įvairūs kiti Komisijos priimti sprendimai dėl daugelio valstybės gyvenimo sričių: ekonomikos, saugumo, turto grąžinimo klausimo, nuosavybės teisių, užsienio investicijų, bankų sistemos, švietimo įstatymo.

Komisija taip pat svarstė: Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės atstovų pasirašytų sutarčių, jų derinimo tarpusavyje, registravimo, įteisinimo, skelbimo ir įsigaliojimo bei jų atitikimo Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių įstatymui, Dėl notos Nr. 005, gautos iš Kanados ambasados, kurioje reikalaujama, kad Lietuva prisiimtų buvusios SSRS skolas, Dėl derybų su Rusija dėl kariuomenės išvedimo iš Lietuvos, Dėl referendumo paskelbimo dėl TSRS kariuomenės išvedimo iš Lietuvos.

 

Užsienio reikalų komisija

Užsienio reikalų komisijos pirmininku 1990 m. kovo 17 d. Aukščiausiosios Tarybos nutarimu buvo paskirtas Emanuelis Zingeris. 1990 m. kovo 20 d. paskirti ir kiti komisijos nariai: Laima Liucija Andrikienė, Arūnas Degutis, Romas Gudaitis, Albinas Januška, Česlovas Juršėnas, Stasys Kašauskas, Valdemaras Katkus, Egidijus Klumbys, Česlavas Okinčicas, Nijolė Oželytė-Vaitiekūnienė, Justas Vincas Paleckis, Vytautas Petras Plečkaitis, Antanas Račas, Petras Vaitiekūnas, Rimvydas Valatka, Vidmantas Žiemelis.

Seime saugomos Užsienio reikalų komisijos bylos nuo 1990 m. kovo 19 d. iki 1993 m. gruodžio 20 d.

Užsienio reikalų komisija atkūrus Lietuvos nepriklausomybę pirmiausia nusibrėžė savo veiklos gaires, funkcijas, rengė savo darbo reglamentą, sprendė dėl Komisijos narių kompetencijų didinimo. Vienas iš pirmųjų komisijos svarstytų klausimų buvo Lietuvos Respublikos atstovybės Maskvoje nuostatų projektas bei klausimas dėl ryšių su ambasadomis Maskvoje užmezgimo. Užsienio reikalų komisija taip pat teikė pasiūlymus Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumui dėl užsienio šalių ir Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos deputatų delegacijų vizitų ir dėl dokumentų, siunčiamų užsienio valstybėms Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos vardu. Seimo archyve, be šių dokumentų, taip pat saugomi ir Užsienio reikalų komisijoje vykę aptarimų dėl užsienio šalių delegacijų atvykimo trkstai, informacija apie Komisijos narių vizitus užsienio šalyse (Estijoje, Skandinavijos šalyse, Lenkijoje, Šveicarijoje, JAV).

Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Užsienio reikalų komisija taip pat sprendė klausimus, susijusius su Baltijos šalių bendradarbiavimu. Seimo archyve laikomi Komisijos protokolai, kuriuose svarstyta dėl Baltijos šalių užsienio reikalų komisijų susitikimo, Baltijos šalių bendradarbiavimo sutarties. Komisijoje taip pat svarstyti Rytų Lietuvos klausimai, sutartis ir derybos tarp Lietuvos ir SSRS.

Seime saugomuose Užsienio reikalų komisijos protokoluose užfiksuoti Komisijos svarstymai dėl Lietuvos Respublikos Laikinojo Lietuvos muitinės įstatymo projekto, taip pat Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo įsako Dėl Lietuvos Respublikos diplomatinių rangų suteikimo tvarkos projekto, Muitų tarifų įstatymo projekto, Užsienio valstybių diplomatinių atstovybių Lietuvos Respublikoje projekto. Seimo archyve taip pat yra  1991 m. spalio 14 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos deklaracija dėl Lietuvos Respublikos santykių su Izraeliu, 1992 m. sausio 13 d. Deklaracija dėl draugiškų santykių bei gero kaimyninio bendradarbiavimo tarp Lenkijos Respublikos ir Lietuvos Respublikos.

 

Teisinės sistemos komisija

Teisinės sistemos komisijos pirmininku 1990 m. kovo 17 d. Aukščiausiosios Tarybos nutarimu buvo paskirtas Jonas Prapiestis. Į Komisijos sudėtį pagal 1990 m. kovo 17 d. Aukščiausiosios Tarybos nutarimą taip pat įėjo: Egidijus Bičkauskas, Egidijus Jarašiūnas, Zenonas Juknevičius, Algirdas Kumža, Liudvikas Narcizas Rasimavičius, Valerijonas Šadreika.

Seimo archyve saugomi Teisinės sistemos protokolai nuo 1990 m. kovo 26 d. iki 1992 m. sausio 15 d.

Pirmajame Teisinės komisijos posėdyje 1990 m. kovo 26 d., taip pat kovo 27 d. posėdyje buvo svarstomos Lietuvos Respublikos Aukščiausiojo Teismo teisėjų kandidatūros. Į šiuos posėdžius buvo kviečiami teisėjai kandidatai, jiems užduodami klausimai.

Teisinė sistemos komisijos svarstyti klausimai apėmė daug sričių. Seimo archyve esančiuose komisijos protokoluose galima rasti Valstybės kontrolės įstatymo projekto, Valstybės kontrolės departamento statuto, Laikinojo Pagrindinio Įstatymo pakeitimų, Aukščiausiosios Tarybos reglamento projekto, Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų garantijų įstatymo, Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio aprūpinimo sistemos pagrindų, Lietuvos Respublikos piliečio paso nuostatų projekto, Gamtos apsaugos įstatymo projekto bei daugelio kitų įstatymų projektų svarstymus.

Teisinės sistemos komisija taip pat teikė pasiūlymus dėl Teismų įstatymo projekto, Baudžiamojo kodekso pakeitimo ir papildymo, dėl Lietuvos Respublikos Prokuratūros įstatymo pakeitimo ir papildymo, Advokatūros įstatymo projekto, Administracinių teisės pažeidimų kodekso pakeitimų. Taip pat teikti pasiūlymai įstatymo projektams Dėl pataisos darbų kodekso pakeitimų ir papildymų, Dėl savivaldybių policijos steigimo. Teisinės sistemos komisijoje buvo sudaryta darbo grupė rengti Policijos įstatymą, komisija svarstė ir Lietuvos policijos akademijos statutą. Teisinės sistemos komisijos pastabos teiktos ir teismų santvarkos įstatymo projektui, krašto apsaugos tarnybos įstatymo projektui.

Teisinės sistemos komisija taip pat nagrinėjo įstatymo Dėl kooperatinių garažų ir sodininkų bendrijų projektą, svarstytas Vyriausybės įstatymas Dėl namų ir butų perdavimo piliečiams, Lietuvos Respublikos įstatymas dėl išlikusio turto grąžinimo tvarkos ir sąlygų, Vyriausybės pateiktas įstatymo projektas Dėl atsakomybės už prekybos taisyklių, prekių supirkimo, išvežimo ar išsiuntimo už Lietuvos ribų tvarkos pažeidimus.

1990 m. gegužės 21 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos nutarimu Teisinės sistemos komisijai buvo pavesta parinkti dokumentus, priimtus po 1990 m. kovo 11 d., kurių veikimą butų galima sustabdyti. Nutarta sustabdyti aktų, išplaukiančių iš  Nepriklausomybės atstatymo Akto, veikimą, kurie susiję su TSRS interesais ir gali tapti derybų objektu.

Teisinės sistemos komisijoje 1990 m. birželio 5 d. įkurtas Valstybės apsaugos organų parlamentinei kontrolei pakomisijis, kurio pirmininku išrinktas Egidijus Jarašiūnas, o nariais paskirti Jonas Prapiestis ir Liudvikas Narcizas Rasimavičius. Teisinės komisijos valstybės ir Konstitucinių teisių saugos pakomisijo pavadinimas ir nuostatos buvo patvirtintos 1990 m. rugsėjo 20 d.

Teisinės sistemos komisija 1990 m. liepos 9 d. svarstė ir rekomendavo rinkti 14 Lietuvos Respublikos miestų ir rajonų teismų teisėjus. 1990 m. rugsėjo 19 d. nutarta pritarti parengtam Lietuvos Respublikos politinių partijų įstatymui, o 1990 m. rugsėjo 24 d. nutarta priimti Spaudos įstatymo pakeitimą ir papildymą.

Teisinės sistemos komisijoje 1990 m. gruodžio 17 d. svarstyta tardymo reforma Lietuvos Respublikoje. Nutarta iki 1991 m. liepos 1 d. prie Teisingumo ministerijos įkurti Tardymo departamentą, kuris atliktų tardymą visose baudžiamosiose bylose. Įstatymui dėl tardymo reorganizavimo projektui Teisinės sistemos komisijoje pritarta 1990 m. gruodžio 19 d.

Teisinės sistemos komisijoje 1990 m. gruodžio 19 d. svarstytas Lietuvos Respublikos biudžetas, 1991 m. vasario 22 d. aptartos kandidatūros į ministrus. 1991 m. liepos 3 d. po ilgo svarstymo ir pakeitimų siūlymo proceso Teisinės sistemos komisijoje nutarta iš esmės pritarti ir šiek tiek paredagavus teikti svarstymui Lietuvos Respublikos įstatymo dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo ir sąlygų projektui.

Seimo archyve saugomuose Teisinės sistemos protokoluose galima rasti Saugumo įstatymo, projekto Dėl atsakomybės už nusikaltimus Lietuvos liaudžiai svarstymus, Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso pakeitimų ir papildymų projekto svarstymo protokolus.

1991 m. gruodžio 9 d. Komisijos pirmininku išrinktas Jonas Prapiestis.

 

Švietimo, mokslo ir kultūros komisija

Švietimo, mokslo ir kultūros komisijos pirmininku 1990 m. kovo 17 d. Aukščiausiosios Tarybos nutarimu buvo paskirtas Stanislovas Gediminas Ilgūnas. Komisijos nariais taip pat pagal 1990 m. kovo 20 d. Aukščiausiosios Tarybos nutarimą tapo: Aleksandras Abišala, Stanislavas Akanovičius, Irena Andrukaitienė, Bronislovas Genzelis, Romualda Hofertienė, Gintautas Vincas Iešmantas, Vidmantė Jasukaitytė, Virgilijus Kačinskas, Antanas Karoblis, Vytautas Kolesnikovas, Česlovas Kudaba, Jokūbas Minkevičius, Vytautas Paliūnas, Algirdas Patackas, Kazimieras Saja, Mindaugas Stakvilevičius, Saulius Šaltenis, Lionginas Šepetys, Povilas Varanauskas.

Seimo archyve saugomi Švietimo, mokslo ir kultūros komisijos posėdžių protokolai nuo 1990 m. balandžio 19 d. iki 1991 m. gruodžio 19 d.

Švietimo, mokslo ir kultūros komisija rengė Švietimo įstatymo projektą. Lietuvos Respublikos švietimo įstatymo projektas Aukščiausiosios Tarybos nutarimu 1990 m. lapkričio 15 d. buvo pateiktas svarstyti visuomenei. Po aktyvių svarstymų, ypač dėl tikybos mokymo valstybinėse švietimo įstaigose, Lietuvos Respublikos švietimo įstatymas priimtas 1991 m. birželio 26 d. Įstatymu reglamentuotos švietimo sudėtinės dalys: ikimokyklinis ugdymas, mokyklinis ir papildomas mokymas, įgyvendinamas ikimokyklinėse ugdymo įstaigose, vidurinėse bendrojo lavinimo mokyklose, profesinėse mokyklose ir papildomo mokymo įstaigose. Švietimo įstatyme nustatytas toks išsilavinimo cenzas: pradinis, pagrindinis, aukštesnysis, aukštasis. Įstatymu taip pat numatytas ir nevalstybinių privačių mokyklų steigimas, jo tvarka, taip pat Lietuvos Respublikos tautinių mažumų švietimo galimybės, valstybės parama.

Po Lietuvos Respublikos švietimo įstatymo paskelbimo Švietimo, mokslo ir kultūros komisijoje buvo rengiami Lietuvos bendrojo lavinimo mokyklos nuostatai, Lietuvos profesinės mokyklos nuostatai, Aukštesniųjų mokyklų bendrieji nuostatai, Pedagogų atestacijos nuostatai, Gimnazijos vardo teikimo nuostatai ir kiti švietimo reformą reglamentuojantys dokumentai.

Komisijoje tai pat buvo rengiamas Mokslo ir studijų įstatymas, kurį Aukščiausioji Taryba priėmė 1991 m. vasario 12 d. Rengiant šį įstatymą buvo diskutuojama dėl Lietuvos mokslo tarybos sudarymo principų ir funkcijų, aukštųjų mokyklų universitetų bei mokslo įstaigų valdymo struktūros klausimais, dėl akademinės autonomijos, Lietuvos mokslų akademijos statuto ir kitų projektų.

1990 m. sausio 23 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausiojoje Taryboje patvirtintas Klaipėdos universiteto statutas, 1990 m. birželio 12 d. – Vilniaus valstybinio universiteto, 1991 m. gegužės 14 d. – Policijos akademijos. 1992 m. liepos 2 d. patvirtinti Kauno technologijos universiteto, Vilniaus technikos universiteto, Vilniaus pedagoginio universiteto, Kauno žemės ūkio akademijos ir Vilniaus dailės akademijos statutai. Seimo archyve yra saugomi šių mokslo institucijų statutai.

Vieni iš Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos uždavinių buvo valstybinės lietuvių kalbos statuso įgyvendinimo priežiūra, spaudos, radijo ir televizijos darbo reglamentavimas, kultūros paveldo apsaugos sistemos kūrimas. Todėl Švietimo, mokslo ir kultūros komisija šiuos klausimus svarstė savo posėdžiuose.

1990 m. gegužės 9 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumas priėmė nutarimą Dėl Valstybinės lietuvių kalbos komisijos, kuriuo Švietimo, mokslo ir kultūros komisiją kartu su Mokslų akademija įpareigojo iki 1990 m. birželio 20 d. pateikti pasiūlymus dėl Valstybinės lietuvių kalbos komisijos sudarymo, jos įgaliojimų ir sudėties. 1990 m. birželio 20 d. Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo nutarimu buvo sudaryta Valstybinė lietuvių kalbos komisija prie Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo. Komisijai suteikti įgaliojimai spręsti lietuvių kalbos kodifikacijos, normų vartojimo ir valstybinės kalbos statuso įgyvendinimo klausimus.

Buvo dirbama ir paveldo srityje. 1990 m. birželio 12 d Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba priėmė nutarimą įkurti Kultūros paminklų apsaugos inspekciją. Nutarimu Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Švietimo, mokslo ir kultūros komisijai iki 1990 m. birželio 25 d. buvo pavesta parengti inspekcijos įstatų, o iki rugsėjo 15 d. – Kultūros paminklų apsaugos įstatymo projektus. 1990 m. liepos 30 d. priimtas Kultūros paveldo inspekcijos laikinasis įstatymas, kuriuo Inspekcija įgaliota rūpintis kultūros paveldo apsauga ir naudojimu bei valstybinės kalbos vartojimo kontrole.

1990 m. kovo 14 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba priėmė nutarimą Dėl laikinosios komisijos Lietuvos televizijos ir radijo komiteto statusui pakeisti sudarymo, kuriuo pakeistas Komiteto pavaldumas ir reorganizuota jo veikla. 1990 m. balandžio 3 d. paskiriama 17 narių Lietuvos radijo ir televizijos valdyba, o 1990 birželio 19 d. Lietuvos radijo ir televizijos generaliniu direktoriumi paskiriamas Skirmundas Jonas Valiulis. 1990 m. gegužės 10 d. priimtas Lietuvos radijo ir televizijos Statutas, kuriuo skelbiama, kad tai valstybės įstaiga, tiesiogiai atskaitinga Lietuvos Respublikos Aukščiausiajai Tarybai.

Švietimo, mokslo ir kultūros komisijoje tai pat nagrinėti Lietuvos Respublikos valstybinių apdovanojimų klausimai, Lietuvos autorių teisių gynimo asociacijos agentūros Lietuvoje įkūrimas, Valstybinio patentų biuro steigimas, svarstytas Lietuvos Respublikos sąžinės laisvės įstatymo projektas, Lietuvos Respublikos kūrybinių studijų pardavimo įstatymo projektas, Pietryčių Lietuvos švietimo problemos, svarstyti Lietuvos kultūros paveldo apsaugos inspekcijos nuostatai. Seimo archyve saugomuose komisijos posėdžių protokoluose užfiksuotos diskusijos dėl Švenčių ir atmintinų dienų įstatymo projekto rengimo, žydų tautos naikinimo vietų įamžinimo. Komisijoje taip pat svarstyti klausimai dėl miestų herbų įteikimo, 1991 m. birželio 25 d. nuspręsta sudaryti grupę Lietuvos Respublikos vėliavos įstatymo ir kitų su šio Įstatymo priėmimu susijusių  įstatymų pakeitimų projektams parengti.

 

Gamtos apsaugos komisija

Gamtos apsaugos komisijos pirmininku 1990 m. kovo 17 d. Aukščiausiosios Tarybos nutarimu paskirtas Rimantas Astrauskas, Žaliosios partijos narys. Kiti komisijos nariai, paskirti 1990 m. kovo 20 d., buvo: Vladimiras Beriozovas, Eugenijus Gentvilas, Virginijus Pikturna, Algimantas Sėjūnas, Jonas Šimėnas, Jonas Tamulis, Aurimas Taurantas, Birutė Valionytė. 1990 m. balandžio 25 d. Komisiją papildė naujai išrinkta Aukščiausiosios Tarybos deputatė, Lietuvos ekspertų tarybos narė Rūta Gajauskaitė. 1990 m. spalio 11 d. Komisijos pirmininku paskirtas Jonas Šimėnas. 1991 m. lapkričio 28 d. patvirtinta naujos sudėties Gamtos apsaugos Komisija: Rūta Gajauskaitė, Česlovas Kudaba, Jokūbas Minkevičius, Algimantas Sėjūnas, Jonas Šimėnas, Jonas Tamulis, Birutė Valionytė.[4]

Seimo archyve saugomi Komisijos protokolai nuo 1990 m. balandžio 17 d. iki 1991 m. gruodžio 18 d.

Gamtos komisijai teko užduotis sukurti valstybės gamtosaugos teisinius pamatus bei rengti teisės aktų projektus. Jos posėdžiuose buvo nagrinėjama gamtos apsaugos ir gamtonaudos struktūra, aplinkos apsaugos klausimai. 1990 m. balandžio 24 d. Gamtos apsaugos komisija Aukščiausiajai Taryba pasiūlė įsteigti Aplinkos apsaugos departamentą prie Aukščiausiosios Tarybos. Seimo archyve galima rasti posėdžių, kuriuose buvo rengiamas Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos departamento funkcijų projektas, aptariamas departamento vadovo klausimas, protokolus. Archyve saugomuose protokoluose taip pat užfiksuoti ir kiti Gamtos apsaugos komisijos nagrinėti klausimai: ekologinių objektų statybos Lietuvoje, saugomų teritorijų, Žaliųjų judėjimo ir Lietuvos žaliosios partijos tarpusavio santykių ir konsolidavimosi galimybės bei kiti  klausimai.

1990 m. balandžio 5 d. Aukščiausioji Taryba panaikino Valstybinį gamtos apsaugos komitetą ir įsteigė Aplinkos apsaugos departamentą. 1990 m. birželio 5 d. Evaldas Vėbaras paskirtas Aplinkos apsaugos departamento direktoriumi. 1990 m. liepos 13 d. Aukščiausioji Taryba priėmė Aplinkos apsaugos departamento įstatymą, kuriuo reglamentuotas išteklių naudojimas, aplinkos apsaugos kontrolė. Gamtos apsaugos komisija vykdė Aplinkos apsaugos departamento kontrolę ir teikė pasiūlymus Lietuvos Respublikos Aukščiausiajai Tarybai. 1990 m. liepos 17 d. Aukščiausioji Taryba priėmė nutarimą Dėl gamtos išteklių departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės.

Vienas iš Gamtos apsaugos komisijos uždavinių buvo spręsti su 1986 m. Černobylio katastrofa susijusius klausimus. Dėl to 1990 m. gegužės 4 d. komisija nutarė siūlyti Lietuvos Respublikos Vyriausybei sudaryti specialią valstybinę komisiją Černobylio avarijos pasekmėms tirti bei parengti priemonių planą.

Gamtos apsaugos komisija taip pat svarstė Lietuvos rezervatų pavaldumo klausimą, dirbo prie Aplinkos apsaugos įstatymo, svarstė Administracinių teisės pažeidimų kodekso pakeitimų ir papildymų projektus. 1990 m. rugpjūčio 7 d. Aukščiausioji Taryba priėmė nutarimą paskelbti Aplinkos apsaugos įstatymo projektą visuomenei svarstyti. Po gautų pastabų ir pasiūlymų bei derinimo procedūros, Aplinkos apsaugos įstatymas priimtas 1992 m. sausio 21 d. 1991 m. balandžio 23 d. Aukščiausioji Taryba priėmė nutarimą Dėl Dzūkijos, Kuršių nerijos, Žemaitijos nacionalinių parkų, Trakų istorinio nacionalinio parko ir Viešvilės valstybinio rezervato įkūrimo.

Gamtos apsaugos komisija 1990 m. lapkričio 9 d. sudarė ekspertų grupę gamtos apsaugos klausimams spręsti prie derybų su SSRS delegacijos.

1990 m. gruodžio 14 d. Vyriausybė įsteigė Gamtos išteklių departamentą, 1991 m. kovo 11 d. – Valstybinės geologijos ir Valstybinės geodezijos tarnybas. Seimo archyve saugomuose Gamtos apsaugos komisijos protokoluose užfiksuoti svarstymai dėl šių įstaigų kūrimo ir funkcijų.

1991 m. Gamtos apsaugos komisija rengė Mokesčių už taršą įstatymą, Valstybinio gamtos apsaugos fondų nuostatų projektą. 1991 m. kovo 21 d. priimtas Mokesčių už valstybinius gamtos išteklius įstatymas, 1991 m. balandžio 2 d. – Mokesčių už aplinkos teršimą įstatymas, 1991 m. rugsėjo 24 d. – nutarimas Dėl ekonominių sankcijų už teršalų avarinį išmetimą į aplinką, vandenų išsklaidytą taršą, viršnormatyvinius, vienkartinius teršalų išmetimus į atmosferą, taip pat atliekų išmetimą ne tam skirtoje vietoje arba be leidimo, 1991 m. spalio 24 d. patvirtinti Savivaldybės gamtos apsaugos fondo nuostatai. Gamtos apsaugos komisija savo posėdžiuose taip pat nagrinėjo vandenų apsaugos problemą.

 

Ekonomikos komisija

Ekonomikos komisijos pirmininku 1990 m. kovo 17 d. Aukščiausiosios Tarybos nutarimu paskirtas Kazimieras Antanavičius, pagal 1990 m. kovo 20 d. Aukščiausiosios tarybos nutarimą Komisijai taip pat priklausė: Aleksandras Ambrazevičius, Vilius Baldišius, Kęstutis Glaveckas, Juozas Karvelis, Arvydas Kostas Leščinskas, Bronislovas Lubys, Stasys Malkevičius, Albertas Šimėnas, Vladas Terleckas, Gediminas Vagnorius.

Seimo archyve saugomi Ekonomikos komisijos protokolai nuo 1991 m. kovo 26 d. iki 1991 gruodžio 12 d.

Ekonomikos komisija savo posėdžiuose svarstė Lietuvos Respublikos biudžeto projektus, Mokesčių įstatymų pakeitimo ir papildymo projektus, Mažų įmonių įstatymo ir Įmonių bankroto įstatymo projektus, Pridėtosios vertės mokesčio įstatymo projektą, Komercinių bankų įstatymo projektą, laikinojo įstatymo Dėl atsakomybės už prekybos taisyklių, prekių supirkimo, jų išvežimo ar išsiuntimo už Lietuvos Respublikos ribų tvarkos pažeidimus įstatymo pakeitimus ir teikė papildymų, svarstė Užsienio kontraktų įstatymo projektą.

Ekonomikos komisija dalyvavo svarstant Valstybinio turto privatizavimo įstatymą, rengiant Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų įstatymą, taip pat svarstė Vartotojų teisių gynimo įstatymo, Veiksmų prieš nesąžiningą konkurenciją ir jos ribojimą įstatymo projektus.

 

Biudžeto komisija

Biudžeto komisijos pirmininku 1990 m. kovo 17 d. Aukščiausiosios Tarybos nutarimu paskirtas Audrius Rudys, o Komisijos nariais 1990 m. kovo 20 d. paskirti: Algirdas Endriukaitis, Leonas Jankelevičius, Jonas Pangonis, Liudvikas Saulius Razma, Pranciškus Tupikas, Eduardas Vilkas.

Seimo archyve saugomi Biudžeto komisijos protokolai nuo 1990 m. kovo 19 d. iki 1991 m. gruodžio 30 d.

Biudžeto komisija nagrinėjo, svarstė ir teikė Aukščiausiajai Tarybai savo išvadas ir pasiūlymus dėl: valstybės biudžeto projektų, savivaldybių (vietinių) biudžetų sudarymo normatyvų projektų; įvairių mokesčių įstatymų projektų; galiojančių mokesčių įstatymų projektų; specialiųjų fondų įstatymų projektų; įstaigų ir organizacijų, išlaikomų iš biudžeto, finansavimo tvarkos, išlaidų normatyvų, biudžeto vykdymo apskaitos ir atsakomybės; biudžeto asignavimų įvairioms programoms realizuoti; teikė pasiūlymus dėl biudžeto asignavimų Aukščiausiajai Tarybai ir jos aparatui išlaikyti; įstatymų projektų atskirų nuostatų, kurios turi įtakos valstybės biudžeto pajamoms ir išlaidoms; valstybės biudžeto vykdymo kontrolės; dėl ministrų bei kitų Vyriausybės narių, kuriuos skiria Aukščiausioji Taryba, kandidatūrų.

Biudžeto komisija taip pat savo posėdžiuose svarstė Respublikos Vyriausybės įstatymo, Lietuvos Respublikos valstybės kontrolės, Lietuvos Respublikos valiutos fondų įstatymo, Lietuvos Respublikos gyventojų užimtumo įstatymo projektus, Lietuvos Respublikos įmonių įstatymą, Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymą, Lietuvos Respublikos valstybinės mokesčių inspekcijos įstatymą, Juridinių asmenų apmokestinamojo pelno nustatymo įstatymą. Komisijoje taip pat aptarti keleivių privalomojo draudimo, gyventojų pastatų privalomojo draudimo, valstybinių ir kitų žemės ūkio įmonių (bendrijų) turto privalomojo draudimo klausimai. Taip pat svarstytas Lietuvos Respublikos mokėjimų už aplinkos teršimą įstatymo projektas.

Seimo archyve saugomuose dokumentuose yra Lietuvos Respublikos Aukščiausiajai Tarybai atskaitingų organizacijų išlaidų sąmatų projektai, biudžeto planavimo dokumentai, Lietuvos Respublikos įstatymo Dėl Lietuvos Respublikos valstybinės valdžios, valdymo ir teisėsaugos organų išlaikymo išlaidų 1991 metams padidinimo projekto svarstymai.

 

Agrarinė komisija

Agrarinės komisijos pirmininku 1990 m. kovo 17 d. Aukščiausiosios Tarybos nutarimu  paskirtas Eimantas Grakauskas. Komisijos nariais 1990 m. kovo 20 d. buvo tapo: Povilas Aksomaitis, Leonas Apšega, Mykolas Arlauskas, Jonas Mačys, Leonas Milčius, Albertas Miškinis, Petras Poškus, Algirdas Ražauskas, Kęstutis Rimkus, Rimvydas Survila, Edvardas Tomaševičius, Algimantas Ulba.

Seimo archyve saugomi Agrarinės komisijos protokolai nuo 1990 m. gegužės 21 d. iki 1991 m. gruodžio 11 d. Čia taip pat galima rasti Agrarinės reformos programos rengimo dokumentus nuo 1990 m. rugsėjo 24 d. iki 1990 m. lapkričio 30 d., be kitų, saugomi: Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1990 m. rugsėjo 24 d. pateiktas Žemės ūkio ekonominės reformos programos projektas; 1990 m. rugsėjo 24 d. Kaimo žmonių suvažiavimo siūlomi svarbiausi Agrarinės reformos principai; 1990 m. lapkričio 28 d. Lietuvos žemės savininkų sąjungos siūlomi Agrarinės reformos pagrindiniai principai; 1990 m. lapkričio 30 d. Agrarinės reformos programos projektas bei kiti dokumentai.

Seimo archyve sukaupta apie 600 piliečių pasiūlymų ir atsiliepimų dėl rengiamų agrarinės reformos įstatymų projektų, gautų 1990 m. kovo 20 d. – 1991 m. gruodžio 29 d. Juose pateikiami Lietuvos gyventojų pasiūlymai, nuomonės, skundai Aukščiausiajai Tarybai, Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumui, Lietuvos vadovams dėl žemės grąžinimo buvusiems savininkams bei kolektyvinių sodų statybos sustabdymo; dėl grąžinimo ar atlyginimo už kolūkiui perduotus žemės ūkio padargus, žemę ir kt.; dėl žemės ūkio rėmimo bei pašalpų pradedantiesiems ūkininkams suteikimo; dėl kolūkyje dirbančių žmonių teisių reglamentavimo; dėl agrarinės reformos; dėl bedarbių aprūpinimo dirbamos žemės plotais; dėl statybinių medžiagų panaudojimo žemės ūkiui bei žemės ūkio produkcijos perdirbimo gamyklų įkūrimo, dėl žemės ūkio ekonomikos kėlimo žemdirbių teisių reglamentavimo, dėl žemės ir gyvulių laikymo normų, pasiūlymai dėl žemės mokesčių nustatymo bei kitų klausimų. Saugomos Agrarinės komisijos narių padėkos už gautus laiškus ir pateiktus pasiūlymus, taip pat Lietuvos gyventojų padėkos už atsakymus į laiškus.

Seimo archyve saugoma ir apie 160 įmonių, įstaigų ir organizacijų pasiūlymų bei atsiliepimų dėl rengiamų agrarinės reformos įstatymo projektų, gautų nuo 1990 m. gegužės 1 d. iki 1991 m. spalio 22 d. Tarp jų: Panevėžio miesto ir rajono žemės savininkų susirinkimo rezoliucija Dėl nekilnojamojo turto grąžinimo tvarkos ir sąlygų projekto pertvarkymo įstatymo; Lietuvos žemdirbių sąjungos Šilalės rajono organizacijos steigiamosios konferencijos dalyvių pareiškimas Lietuvos Respublikos Aukščiausiajai Tarybai ir Lietuvos Respublikos Vyriausybei dėl agrarinės politikos ir reformos; Lietuvos žemdirbystės instituto mokslinių bendradarbių parengtas Žemės ūkio įmonių turto privatizavimo įstatymo projekto vertinimas ir alternatyvūs siūlymai Lietuvos Respublikos Aukščiausiajai Tarybai; Lietuvos ūkininkų sąjungos Varėnos skyriaus narių susirinkimo kreipimasis į Lietuvos Respublikos Aukščiausiąją Tarybą ir Lietuvos Respublikos Ministrų Tarybą; Lietuvos žemdirbių koordinacinio tarybos posėdžio nutarimas dėl agrarinės reformos įstatymų projektų; Lietuvos žemės savininkų sąjungos Kauno rajono žemės savininkų ir jų įpėdinių kreipimasis į Lietuvos Respublikos Aukščiausiąją Tarybą ir Lietuvos Respublikos Ministrų Tarybą dėl žemės ir išlikusio turto grąžinimo; Lietuvos žemės ūkio akademijos Sąjūdžio tarybos ir Kauno rajono Sąjūdžio grupių įgaliotinių susirinkimo rezoliucija Lietuvos Respublikos Aukščiausiajai Tarybai, Lietuvos Respublikos Vyriausybei ir laikraščio „Kauno aidas“ redakcijai dėl privatizacijos ir žemės reformos įstatymų priėmimo, bei kitų įmonių, įstaigų ir organizacijų laiškai.

Seimo archyve esančiuose Agrarinės komisijos protokoluose užfiksuotos intensyvios diskusijos ir svarstymai dėl pagrindinių agrarinės reformos nuostatų. Vadovaujantis Lietuvos žemdirbių sąjūdžio programos ir Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio agrarinės politikos koncepcija Aukščiausiosios Tarybos Agrarinėje komisijoje pirmiausia buvo vykdomi šie darbai[5]: 1990 m. gegužės 10 d. parengtas ir 1990 m. gegužės 29 d. Aukščiausiosios Tarybos posėdyje pristatytas nutarimo Dėl agrarinės reformos paskelbimo projektas; parengtas 1990 m. birželio 20 d. Lietuvos agrarinės politikos pagrindų projektas; rengti ir Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos 1990 m. liepos 3 d. priimti Bendrieji agrarinės reformos principai; rengtas 1990 m. liepos 26 d. Aukščiausiosios Tarybos priimtas nutarimas Dėl Lietuvos ekonomikos reformos; 1990 m. lapkričio 5 d. parengtas 1990 m. lapkričio 30 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos posėdyje pateiktas Agrarinės reformos programos projektas. Pagrindinės agrarinės reformos dalys, su kuriomis susiję dokumentai buvo svarstomi ir rengiami Agrarinėje komisijoje, buvo: naujų, privačios nuosavybės teise pagrįstų įmonių rūšių įteisinimas specialiaisiais įstatymais (1990 m. liepos 30 d. priimtas Akcinių bendrovių įstatymas, 1990 m. liepos 31 d. – Įmonių rejestro įstatymas, 1990 m. rugsėjo 25 d. Valstybinių įmonių įstatymas, 1990 m. spalio 16 d. – Ūkinių bendrijų įstatymas, 1991 m. balandžio 16 d. – Žemės ūkio bendrovių įstatymas, 1991 m. gruodžio 20 d. – Mažųjų įmonių įstatymas); žemės ūkio įmonių turto privatizavimas ir restruktūrizavimas į privačias bendroves pagal Žemės reformos įstatymą; piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą restitucija; okupacinės valdžios nacionalizuotos privačios žemės grąžinimas ir valstybinės žemės pardavimas.

Aukščiausioji Taryba savo nutarimais 1990 m. liepos 26 d. sprendė Dėl kaimo gyventojų sodybinių sklypų išplėtimo, 1990 m. rugsėjo 4 d. – Dėl kolūkių ir kitų žemės ūkio kooperatyvų valdymo organų; 1990 m. spalio 9 d. – Dėl automobilių, žemės ūkio technikos ir arklių pardavimo. 1991 m. liepos 25 d. priimtas Žemės reformos įstatymas (Seimo archyve saugomos Aukščiausiosios Tarybos deputatų vardinio balsavimo dėl Žemės reformos įstatymo kortelės), 1991 m. spalio 12 d. priimtas Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos nutarimas Dėl Žemės reformos žemėtvarkos projektų parengimo ir jų ekonominio pagrindimo kaimo vietovėms metodikos patvirtinimo. 1991 m. rugpjūčio 15 d. Vyriausybės nutarimu patvirtinta Piliečių prašymų atstatyti nuosavybės teisę į žemę padavimo tvarka. Agrarinės komisijos posėdžių protokoluose užfiksuotos diskusijos dėl šių įstatymų rengimo, pasiūlymų ir pakeitimų.

 

Sveikatos apsaugos ir socialinių reikalų komisija

Sveikatos apsaugos ir socialinių reikalų komisijos pirmininku 1990 m. kovo 17 d. Aukščiausiosios Tarybos nutarimu paskirtas Medardas Čobotas, pagal 1990 m. kovo 20 d. Aukščiausios Tarybos nutarimą jos nariais taip pat teko: Vytenis Andriukaitis, Julius Beinortas, Miglutė Gerdaitytė, Petras Giniotas, Birutė Nedzinskienė, Vytautas Puplauskas, Rasa Rastauskienė, Valentina Suboč, Kazimieras Uoka. Komisijos narių sudėtis keitėsi, ją vėliau papildė iš kitų komisijų atėję Aukščiausiosios Tarybo deputatai: Mindaugas Stakvilevičius, Albertas Miškinis, Lionginas Šepetys, Vidmantė Jasiukaitytė, Vytautas Kvietkauskas, Albertas Šimėnas. Sveikatos apsaugos ir socialinių reikalų komisiją sudarė du pakomisijai: Sveikatos (pirmininkas – Vytenis Povilas Andriukaitis) bei Darbo ir socialinės rūpybos (pirmininkas – Kazimieras Uoka).

Seimo archyve saugomuose Sveikatos apsaugos ir socialinių reikalų komisijos protokoluose nuo 1990 m. kovo 28 d. iki 1991 m. lapkričio 20 d. užfiksuoti komisijos einamieji reikalai, pasiskirstymas į pakomisijus, nustatytos veiklos kryptys.

Komisijoje buvo svarstoma Lietuvos nacionalinė sveikatos koncepcija, teikiami pasiūlymai jai tobulinti. 1990 m. liepos 12 d. Nacionalinės sveikatos koncepcijos projektas  pristatytas Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos posėdyje. Sveikatos apsaugos ir socialinių reikalų komisijoje taip pat svarstyta dėl Pasaulinės sveikatos organizacijos darbo praktikos pritaikymo Lietuvoje.

Sveikatos apsaugos ir socialinių reikalų komisijoje 1990 m. liepos 23 ir 25 d. posėdžiuose svarstyta sveikatos įstatymų rengimo tvarka ir Nacionalinės sveikatos tarybos projektas. 1990 m. liepos 29 d. Aukščiausiajai Tarybai pristatytas Farmacijos įstatymo projektas. 1990 m. spalio 23 d. Aukščiausioji Taryba priėmė Valstybinio socialinio aprūpinimo sistemos pagrindų įstatymą. Komisijoje taip pat svarstytas Farmacijos įstatymas, Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos priimtas 1991 m. sausio 31 d. Įstatymas numatė valstybės įsipareigojimus aprūpinti Lietuvos gyventojus būtiniausiais vaistais, reglamentavo vaistinių veiklą. 1991 m. vasario 4 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba priėmė Socialinės ir psichologinės reabilitacijos taikymo laikinąjį įstatymą. 1991 m. gegužės 21 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba patvirtino Valstybinio socialinio draudimo įstatymą. 1991 m. spalio 30 d. priimta Sveikatos apsaugos ir socialinių reikalų komisijos rengta Nacionalinė sveikatos koncepcija.

Komisijoje taip pat svarstytas Sveikatos apsaugos ir Socialinių reikalų ministerijų sujungimo klausimas, Valstybinių butų fondo privatizavimo ir valstybės paramos politikos klausimai. Sveikatos ir socialinių reikalų komisija rengė Gyventojų apsirūpinimo gyvenamosiomis patalpomis įstatymą. 1990 m. rugsėjo 27 d. priimtas Gyventojų pajamų garantijų įstatymas, nustatęs gyventojų pajamų rėmimo principus pagal Įstatymu įvestą naują rodiklį – minimalų gyvenimo lygį. Valstybinio socialinio aprūpinimo pagrindų įstatymas priimtas 1990 m. spalio 23 d. Įstatyme numatyta, kad valstybinis socialinis draudimas veikia kaip savarankiška finansų ir kredito sistemos grandis, sudaranti atskirą nuo valstybės ir savivaldybių biudžetą. 1991 m. gegužės 21 d. priimtas Valstybinio socialinio draudimo įstatymas, juo nustatytos draudimo išmokų rūšys. Gyventojų pensinio aprūpinimo įstatymas  tikslintas ir pildytas keturis kartus, 1990 m. lapkričio 15 d. priimtas galutinis pataisytas įstatymo, reglamentuojančio minimalią pensiją, invalidų pensijas, variantas.  Sveikatos apsaugos ir socialinių reikalų komisija rengė ir Paramos šeimai valstybinių pašalpų įstatymą, priimtą 1991 m. birželio 11 d.

Komisijoje buvo diskutuojama ir dėl Darbo įstatymo kodekso rengimo. Rengti savarankiški Darbo sutarčių, Atostogų, Darbo apmokėjimo, Kolektyvinių sutarčių, Kolektyvinių ginčų reguliavimo įstatymai, kaip sudedamosios Lietuvos Respublikos darbo kodekso dalys. Komisijoje rengtas ir Gyventojų užimtumo įstatymas, Darbo sutarties įstatymas po diskusijų buvo priimtas 1991 m. lapkričio 28 d. Darbo įstatymus rengė Sveikatos ir socialinių reikalų komisijos suburta universitetų specialistų grupė, jai vadovavo doc. Vytautas Nekrašas, konsultavo JAV Ilinojaus universiteto mokslininkai.

Sveikatos apsaugos ir socialinių reikalų komisijoje taip pat buvo svarstomi gauti piliečių prašymai ir pasiūlymai dėl donorystės, abortų klausimo.

 

Piliečių teisių ir tautybių reikalų komisija

Piliečių teisių ir tautybių reikalų komisijos pirmininku 1990 m. kovo 17 d. Aukščiausiosios Tarybos nutarimu paskirtas Virgilijus Čepaitis, o 1990 m. kovo 20 d. komisijos nariais paskirti: Zbignevas Balcevičius, Vladimiras Jarmolenka, Jurgis Jurgelis, Ryčardas Maceikianecas, Nikolajus Medvedevas, Donatas Morkūnas, Eugenijus Petrovas, Liudvikas Simutis.

Seimo archyve saugomi Piliečių teisių ir tautybių komisijos protokolai nuo 1990 m. gegužės 7 d. iki 1991 m. gruodžio 18 d.

Piliečių teisių ir tautybių komisijos nariai pirmuose posėdžiuose pasiskirstė darbo sritimis: J. Jurgelis tapo atsakingas už prekybą, V. Jarmolenka – už sveikatą, Z. Balcevičius – už butus, R. Maceikianecas – už automobilius.

Komisija rengė ir svarstė migracijos ir imigracijos, repatriacijos įstatymus, sąžinės laisvės įstatymą, šeimos rėmimo įstatymą, svarstė Tautinės mokyklos įstatymo, Tautinių mažumų, Religinių bendrijų įstatymo projektus, Užsieniečių teisinės padėties Lietuvos Respublikoje įstatymo projektą. Komisija taip pat aktyviai nagrinėjo nacionalinių mažumų, nepiliečio ir asmenų, prašančių politinio prieglobsčio Lietuvos Respublikoje, statuso, migracijos klausimą, kitataučių pavardžių rašymo asmens dokumentuose klausimą.

Seimo archyve taip pat saugomi duomenys apie gyventojų tarpvalstybinę migraciją 1987–1990 m., informacija apie norinčiuosius išvykti iš Lietuvos bei atvykti į Lietuvą.

Komisijos veikloje daug laiko užėmė įvairių lengvatų ir privilegijų klausimas, rengtas Lengvatų ir privilegijų naikinimo įstatymo projektas. Piliečių teisių ir tautybių reikalų komisijos Seimo archyve saugomuose protokoluose nagrinėjamos pasitraukusių iš SSRS armijos Lietuvos piliečių teisinės gynybos ir socialinės apsaugos, netekusių darbo piliečių problemos. Piliečių teisių ir tautybių reikalų komisija taip pat svarstė mirties bausmės taikymo Lietuvos Respublikoje klausimą.

Ši komisijat taip pat nagrinėjo piliečių pareiškimus, svarstė Lietuvos Respublikos gyventojų pasiūlymų, pareiškimų ir peticijų nagrinėjimo įstatymo projektą. 1990 m. birželio 26 d. svarstytas piliečių pareiškimų nagrinėjimo biuro įkūrimas, įkurta darbo grupė, kurią sudarė Kazimieras Uoka, Vytautas Puplauskis, Virgilijus Čepaitis, Jurgis Jurgelis, turėję parengti Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo nutarimo projektą dėl biuro įsteigimo.

 

Savivaldybių reikalų komisija

Savivaldybių reikalų komisijos pirmininku 1990 m. kovo 17 d. Aukščiausiosios Tarybos nutarimu paskirtas Stasys Kropas. Į Komisijos sudėtį 1990 m. kovo 20 d. Aukščiausiosios Tarybos nutarimu taip pat įėjo: Nijolė Ambrazaitytė, Juozas Dringelis, Kęstutis Grinius, Stanislavas Peško, Alfonsas Žalys.

Seimo archyve saugomi Savivaldybių reikalų komisijos posėdžių protokolai nuo 1990 m. kovo 23 d. iki 1991 m. gruodžio 18 d.

Savivaldybių reikalų komisija parengė Vietos savivaldybės tarybos deputato statuso įstatymo projektą, aktyviai dalyvavo rengiant Socialinio aprūpinimo pagrindų, Savivaldybių policijos, Biudžeto įstatymus, į šį procesą įtraukė miestų ir rajonų savivaldybes. Komisija Aukščiausiajai Tarybai teikė projektus dėl Vietos savivaldos pagrindų pakeitimo ir papildymo įstatymo. Komisija taip pat rengė pasiūlymus ir teikė išvadas Aukščiausiajai Tarybai ir jos Prezidiumui dėl Lietuvos Respublikos administracinio-teritorinio padalijimo, svarstė klausimus dėl Lietuvos Respublikos administracinio suskirstymo reformos ir jo įgyvendinimo terminų. Savivaldybių komisija teikė pasiūlymus ir išvadas dėl savivaldybių tarybų sprendimų, prieštaraujančių Lietuvos Respublikos įstatymams, panaikinimo. Daugiausia rūpesčių kėlė tie sprendimai, kurie buvo priimti dėl įvairių rinkliavų, mokesčių, paslaugų, neatsižvelgiant į tai, kad Vyriausybė dar nebuvo nustačiusi nebiudžetinių lėšų formavimo ir paslaugų apmokestinimo tvarkos. Savivaldybių komisija taip pat nagrinėjo skundus ir pareiškimus, susijusius su savivaldybių darbu, konsultavo ir teikė metodinę paramą savivaldybėms.

Komisijos darbe daug dėmesio skirta administracinio-teritorinio suskirstymo koncepcijai. Seimo archyve saugomi administracinio-teritorinio suskirstymo projektai bei pasiūlymai jiems tobulinti. 1991 m. liepos 1 d. Komisijoje nutarta administracinio-teritorinio suskirstymo reformos koncepcijos naujai redakcijai parengti bei pateiktiems administracinio teritorinio suskirstymo variantams įvertinti sudaryti specialią komisiją iš Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos deputatų, Vyriausybės atstovų, mokslininkų, specialistų bei visuomenės atstovų.

Komisija taip pat svarstė Aukčiausiosios Tarybos nutarimus Dėl savivaldybių valdžios ir valdymo organų pavadinimų vartojimo ir Dėl norminių aktų, susijusių su Vietos savivaldos pagrindų įstatymo įgyvendinimu, rengimo programos, teikė pasiūlymus dėl kalbos vartojimo valstybinėse įstaigose tose teritorijose, kur kompaktiškai gyvena ne lietuvių tautybės gyventojai. 1991 m. rugsėjo 25 d. Savivaldybių reikalų komisijoje buvo svarstomas Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Lenkų frakcijos deputatų pareiškimas Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumui ir Lietuvos Respublikos Ministrų Tarybai dėl tautinių mažumų klausimų.

 

Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo Pilietybės komisija

Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo Pilietybės komisija įkurta 1990 m. gegužės 9 d. Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo nutarimu. Komisijos pirmininku paskirtas Kazimieras Motieka, Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Pirmininko pavaduotojas. Komisijos nariais buvo: Eugenijus Petrovas, Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo narys; Virgilijus Čepaitis, Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Piliečių teisių ir tautybių reikalų komisijos pirmininkas; Pranas Kūris, Lietuvos Respublikos teisingumo ministras; Marijonas Misiukonis, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministras; Algirdas Saudargas, Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministras; Vytautas Sinkevičius, Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Juridinio skyriaus vedėjo pavaduotojas.

Seimo archyve saugomi Pilietybės komisijos protokolai nuo pirmojo posėdžio 1990 m. birželio 12 d. iki 1992 m. spalio 15 d.

Nuo pat pirmojo Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo Pilietybės komisijos posėdžio jame svarstyti asmenų prašymai dėl Lietuvos Respublikos pilietybės suteikimo, jos atsisakymo, prieglobsčio suteikimo. Seimo archyve saugomuose protokoluose išvardytos konkrečių, tokius prašymus teikusių, asmenų pavardės, taip pat Pilietybės komisijoje svarstytų pareiškimų santraukos.

Pirmajame 1990 m. birželio 12 d. komisijos posėdyje nutarta pasiūlyti Vidaus reikalų ministerijai, Užsienio reikalų ministerijai ir Valstybės saugumo departamentui sudaryti laikiną darbo grupę teikti Pilietybės komisijai išvadas dėl prašymų Lietuvos Respublikos pilietybės klausimais.

Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo Pilietybės komisijoje 1990 m. rugpjūčio 27 d. nutarta Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumui pateikti Lietuvos Respublikos Pilietybės įstatymo projektą. Komisija taip pat teikė pakeitimus ir papildymus Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos nutarimui Dėl Lietuvos Respublikos Pilietybės įstatymo įgyvendinimo tvarkos.

1990 m. lapkričio 28 d. Komisija nutarė, kad Lietuvos Respublikos užsienio pasai yra dokumentas, patvirtinantis Lietuvos Respublikos pilietybę, jeigu šie pasai yra galiojantys. Asmenys, turintys galiojančius Lietuvos Respublikos užsienio pasus, gali gauti Lietuvos Respublikos piliečio pažymėjimą ir Lietuvos Respublikos piliečio pasą.

Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo Pilietybės komisijos 1991 m. gegužės 7 d. posėdyje nutarta pasiūlyti Lietuvių kalbos komisijai parengti miestų, rajonų pilietybės komisijoms pasiūlymus dėl lietuvių kalbos mokėjimo patikrinimo ir iki 1991 m. birželio 30 d. pateikti juos Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo Pilietybės komisijai; taip pat prašyti Piliečių teisių ir tautybių reikalų komisijos kartu su Tautybių departamentu parengti miestų, rajonų pilietybės komisijoms pasiūlymus dėl Lietuvos Respublikos Laikinojo Pagrindinio Įstatymo pagrindų žinojimo patikrinimo ir iki 1991 m. birželio 30 d. pateikti juos Prezidiumo pilietybės komisijai.

Komisija savo veikimo metu taip pat buvo pavedusi rengti raštą, kuriuo būtų kreipiamasi į valstybes, su kuriomis numatoma užmegzti diplomatinius santykius, siekiant išsiaiškinti jų požiūrį į dvigubos pilietybės problemą; komisija siūlė parengti miestų, rajonų valdyboms metodinius paaiškinimus dėl Pilietybės dokumentų rengimo. Pilietybės komisija tai pat sprendė, nuo kada turėtų būti skaičiuojama nuolatinio gyvenimo Lietuvoje pradžia, svarstytos Pilietybės įstatymo nuostatos, Lietuvos pilietybės suteikimo sąlygos.

1992 m. spalio 15 d. Pilietybės komisijoje nutarta, kad dabartinėje Lietuvos teritorijoje (nepriklausomai nuo to, ar ji buvo okupuota) 1919 m. sausio 9 d. – 1940 m. birželio 15 d. gyvenę asmenys, jų vaikai ir vaikaičiai gali būti laikomi Lietuvos Respublikos piliečiais, jeigu jie pateikia įrodymus, kad neįgijo kitos valstybės pilietybės arba atsisakė ją priimti. Asmenų, turėjusių Lietuvos Respublikos pilietybę iki 1940 m. birželio 15 d., vaikai, gimę ne Lietuvos teritorijoje gali atstatyti Lietuvos Respublikos pilietybę kai pateikia įrodymus, kad jie su gimimu kitoje valstybėje neįgijo kitos valstybės pilietybės.

Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo Pilietybės komisija, atsižvelgdama į tai, kad būtina paspartinti Lietuvos ir Rusijos tarpvalstybinėje sutartyje nustatytų pilietybės suteikimo klausimų sprendimą, Komisijoje nutarė kreiptis į Lietuvos Respublikos Vyriausybę su prašymu priimti nutarimą Dėl sutarties tarp Lietuvos Respublikos ir Rusijos Tarybų Federacinės Respublikos numatytų asmenų teisės įgyti Lietuvos Respublikos pilietybę įgyvendinimo tvarkos.

 

Konstitucijos projekto rengimo darbo grupė

Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumas 1990 m. lapkričio 7 d. priėmė nutarimą Dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos rengimo ir patvirtino Konstitucijos projekto rengimo grupę. Jos vadovu buvo Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas Vytautas Landsbergis, grupei taip pat priklausė Juozas Bulavas, Algimantas Dziegoraitis, Juozas Galginatis, Valdemaras Katkus, Pranas Kūris, Kęstutis Lapinskas, Zenonas Namavičius, Vytautas Pakalniškis, Artūras Paulauskas, Jonas Prapiestis, Stasys Stačiokas, Česlovas Vytautas Stankevičius, Gediminas Šerkšnys, Aurimas Taurantas, Juozas Žilys.

Seimo archyve saugomi Konstitucijos projekto rengimo grupės dokumentai nuo 1990 m. kovo 11 d. iki 1991 m. gruodžio 31 d.

Konstitucijos projekto rengimo darbo grupė turėjo parengti ir iki 1991 m. gruodžio 31 d. Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumui pateikti Konstitucijos koncepciją. 1991 m. gegužės 1 d. Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo nutarime Dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos koncepcijos metmenų buvo numatyta, kad Metmenys bus svarstomi iki 1991 m. rugpjūčio 1 d., tuomet Prezidiumas apibendrins gautus pasiūlymus, apie juos praneš Aukščiausiajai Tarybai ir siūlys tolimesnę Konstitucijos rengimo darbo tvarką.[6]

1991 m. vasario 9 d. įvyko Lietuvos Respublikos gyventojų plebiscitas, kurio metu Lietuvos rinkėjams buvo pateiktas vienas klausimas: ar jie pritaria rengiamos Lietuvos Respublikos Konstitucijos teiginiui „Lietuvos Respublika yra nepriklausoma demokratinė respublika“. Įvykęs plebiscitas buvo pagrindas 1991 m. vasario 11 d. priimti Lietuvos Respublikos konstitucinį įstatymą „Dėl Lietuvos valstybės“, kuriuo įtvirtina, jog Konstitucijos norma „Lietuvos valstybė yra nepriklausoma demokratinė respublika“ gali būti pakeista tik Lietuvos Tautos visuotinės apklausos (plebiscito) būdu, jeigu tam pritartų ne mažiau kaip trys ketvirtadaliai Lietuvos piliečių, turinčių aktyviąją rinkimų teisę.

1991 m. lapkričio 5 d. priimtas nutarimas Dėl Lietuvos Respublikos konstitucingumo raidos, kuriame nubrėžtos pagrindinės Konstitucijos rengimo gairės, politinės, socialinės, teisinės prielaidos, į kurias turi būti atsižvelgta rengiant Konstituciją. Seimo archyve saugomos Aukščiausiosios Tarybos deputatų vardinio balsavimo 1991 m. lapkričio 5 d. dėl nutarimo Dėl Lietuvos Respublikos konstitucingumo raidos kortelės. Šiuo nutarimu taip pat nustatyta Konstitucijos parengimo priimti tvarka:

1) iki 1991 m. gruodžio 1 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumas pateikia Aukščiausiajai Tarybai jo sudarytos Lietuvos Respublikos Konstitucijos projekto rengimo grupės parengtų Konstitucijos metmenų svarstymo visuomenėje rezultatus ir išvadas;

2) iki 1992 m. sausio 1 d. sudaroma Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos deputatų laikinoji Konstitucijos rengimo komisija;

3) iki 1992 m. vasario 1 d. Laikinoji Konstitucijos rengimo komisija kartu su Aukščiausiosios Tarybos Valstybės atkūrimo ir konstitucijos komisija pateikia Aukščiausiajai Tarybai Konstitucijos svarstymo etapų projektą.

 

Laikinoji komisija Konstitucijos projektui rengti

Seimo archyve saugomi Laikinosios komisijos Konstitucijos projektui rengti posėdžių protokolai nuo 1992 m. sausio 20 d. iki 1992 m. balandžio 26 d., Laikinosios komisijos veiklos dokumentai nuo 1992 m. sausio 20 d. iki 1992 m. lapkričio 6 d.

Laikinosios komisijos Konstitucijos projektui rengti sudarymo principai buvo sprendžiami 1991 m. gruodžio 9 d. vykusiame Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo frakcijų vadovų arba įgaliotųjų atstovų susirinkime. Nutarta komisiją formuoti remiantis visų frakcijų atstovavimo principu. Kitą dieną, 1991 m. gruodžio 10 d., Aukščiausioji Taryba nutarimu patvirtino iš Aukščiausiosios Tarybos deputatų sudarytos Laikinosios komisijos Konstitucijos projektui rengti sudėtį, į kurią įėjo: Vytenis Povilas Andriukaitis, Zbignevas Balcevičius, Bronislovas Genzelis, Egidijus Jarašiūnas, Stasys Kropas, Kęstutis Lapinskas, Jonas Liaučius, Donatas Morkūnas, Kazimieras Motieka, Romualdas Ozolas, Rolandas Paulauskas, Narcizas Liudvikas Rasimavičius, Zita Šličytė, Aurimas Taurantas. Komisijos pirmininku 1992 m. sausio 16 d. patvirtintas Kęstutis Lapinskas.

Pirmasis Laikinosios komisijos Konstitucijos projektui rengti posėdis įvyko 1992 m. sausio 20 d. Jame buvo svarstomi komisijos darbo nuostatai, jie Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo patvirtinti 1992 m. sausio 22 d. Šiuo nutarimu taip pat patvirtinti Laikinosios komisijos Konstitucijos projektui rengti darbo grupės nariai: Juozas Žilys (grupės vadovas), Gediminas Bulotas, Egidijus Kūris, Jūratė Ladauskaitė (sekretorė), Remigijus Mocevičius (sekretorius), Algirdas Prapiestis (redaktorius), Vytautas Sinkevičius, Šarūnas Vilčinskas, ir ekspertai: Juozas Bulavas, Mindaugas Maksimaitis, Zenonas Numavičius, Bronius Nemickas, Alvydas Pumputis, Ernestas Raskauskas, Stasys Stačiokas, Povilas Žumbakis. Darbo grupė turėjo rengti pirminius tekstus svarstymui, juos taisyti pagal komisijos pastabas.

Seimo archyve saugomas Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos 1992 m. vasario 11 d. nutarimas Dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos projekto rengimo etapų. Nutarime nustatyti šie Konstitucijos projekto rengimo terminai:

1) Lietuvos Respublikos Konstitucijos pirmojo varianto parengimas ir pateikimas Aukščiausiajai Tarybai iki 1992 m. kovo 15 d.;

2) bendra diskusija Aukščiausiojoje Taryboje dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos projekto principinių nuostatų ir dėl galimybės pateikti Konstitucijos projektą visuomenei svarstyti 1992 m. kovo 15–31 d.; 3) Lietuvos Respublikos Konstitucijos projekto parengimas visuomenei svarstyti, atsižvelgus į Aukščiausiosios Tarybos rekomendacijas – 1992 m. balandžio 1–30 d.;

4) paskelbtojo Lietuvos Respublikos Konstitucijos projekto svarstymas – 1992 m. gegužės 1 d.– rugpjūčio 31 d.;

5) pataisyto ir Laikinosios komisijos Konstitucijos projektui parengti aprobuoto Konstitucijos projekto pateikimas svarstyti Aukščiausiajai Tarybai – 1992 m. spalio 15 d.

Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Laikinosios komisijos Konstitucijos projektui parengti protokoluose galima rasti sprendimus dėl organizacinių klausimų, Lietuvos Respublikos Konstitucijos apimties, dėl atskirų Konstitucijos skyrių, pvz, „Piliečių teisės ir laisvės“, dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos rengimo etapų, dėl valstybinės valdžios sistemos, dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos struktūros projekto aptarimo, dėl Valstybės valdžių padalijimo problemos, dėl Seimo ir Prezidento galių, dėl įstatymų leidžiamosios ir vykdomosios valdžios, dėl valdžių struktūros.

Laikinoji komisija Konstitucijos projektui rengti buvo suskilusi į dvi dalis. Didžioji dalis komisijos (11 narių) kartu su teisininkais rengė vieną Konstitucijos projektą, o komisijos mažuma – 3 nariai, atstovavę Sąjūdžio koalicijai „Už demokratinę Lietuvą“, atskirai rengė kitą Konstitucijos projekto variantą.[7] Rengiamų projektų autoriai skirtingai numatė Seimo, Prezidento, Vyriausybės kompetencijų klausimus.

Seimo archyve saugomi Konstitucijos projekto darbiniai variantai, Lietuvos Respublikos Konstitucijos skirsnių ir straipsnių alternatyvios redakcijos, pastabos dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos projekto. Archyve tai pat galima rasti 1992 m. rugpjūčio 20 d., balandžio 21 d., rugsėjo 23 d., spalio 11 d., spalio 13 d. Lietuvos Respublikos Konstitucijos projektus, 1992 m. spalio 2 d. Juozo Žilio ir Vytauto Sinkevičiaus parengtą Lietuvos Respublikos Konstitucijos projekto variantą, 1992 m. spalio 5 d. Laimos Nainys pasiūlymas Lietuvos Respublikos Konstitucijos projektui dėl vieno Seimo nario rinkimo iš išeivijos, Lietuvos Respublikos Konstitucijos baigiamųjų nuostatų 1992 m. spalio 10 d. redakciją, 1992 m. spalio 10 d. Lietuvos Respublikos įstatymo Dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos įsigaliojimo tvarkos projektą, 1992 m. spalio 10 d. Sąjūdžio centro frakcijos pasiūlymus Lietuvos Respublikos Konstitucijos projektui. Seimo archyve taip pat saugomas 1992 m. spalio 12 d. Lietuvos Sąjūdžio Seimo Tarybos ir Lietuvos Sąjūdžio deputatų koalicijos pareiškimas dėl Lietuvos Sąjūdžio koalicijos „Už demokratinę Lietuvą“ paskelbto Lietuvos Respublikos Konstitucijos projekto pateikimo referendumui. Jame reikalauta suderinus du Lietuvos Respublikos Konstitucijos variantus, rengtus Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos konstitucinės komisijos ir Lietuvos Sąjūdžio Koalicijos „Už demokratinę Lietuvą“ visuomeninės Konstitucijos komisijos, tačiau, nepavyko suderinti teksto ir referendumui pateikti Lietuvos Sąjūdžio Koalicijos skelbto projekto. Anot pareiškėjų, tai, kad Aukščiausioji Taryba nekreipė dėmesio į daugiau kaip pusę milijono parašų, surinktų už Lietuvos Sąjūdžio iniciatyva parengto Konstitucijos projekto pateikimą, yra precedento neturintis įstatymo pažeidimas.

Laikinosios komisijos Konstitucijos projektui parengti 1992 m. kovo 3 d. pritarė savo parengtam Konstitucijos projektui ir jį pateikė Aukščiausiajai Tarybai. Trys Laikinosios komisijos nariai pateikė daugelio Konstitucijos projekto straipsnių alternatyvas. Pateiktą Konstitucijos projekto variantą Aukščiausioji Taryba pradėjo svarstyti 1992 m. balandžio 14 d. 1992 m. balandžio 21 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba po svarstymo paskelbė nutarimą Dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos projekto paskelbimo visuomenei svarstyti, kuriame pritarta Laikinosios komisijos Konstitucijos projektui parengti atliktam Konstitucijos parengimo darbui ir pavesta jai šį projektą parengti spaudai. Nutarta Laikinosios komisijos Konstitucijai parengti suredaguotą Lietuvos Konstitucijos Projektą iki 1992 m. gegužės 1 d. paskelbti spaudoje.

1992 m. rugpjūčio 4 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba nutarimu Dėl pritarimo Aukščiausiosios Tarybos Konstitucinių problemų derinimo grupės protokolui pritarė konsoliduotam protokolui, kuriame apibrėžtos pagrindinės pozicijos dėl būsimosios Konstitucijos. Protokole numatyta, kad suderintos Konstitucijos rengimo pagrindas – Konstitucijos rengimo komisijos ir Sąjūdžio koalicijos „Už demokratinę Lietuvą“ darbo grupės parengti projektai. Juo deputatams Kęstučiui Lapinskui ir Egidijui Jarašiūnui iki 1992 m. rugsėjo 1 d. pavesta parengti suderintą Konstitucijos projekto tekstą ir rugsėjo 3 d. jį pradėti svarstyti Konstitucijos problemų derinimo grupėje ir Konstitucijos rengimo Komisijoje. Suderintą Konstitucijos projektą 1992 m. rugsėjo 10–11 d. nutarta pristatyti Aukščiausiojoje Taryboje, o 1992 m. rugsėjo 17–25 d. Aukščiausiojoje Taryboje organizuoti Konstitucijos projekto svarstymą, pritarimą (absoliučia visų deputatų balsų dauguma) ir pateikimą referendumui 1992 m. spalio 25 d.

1992 m. spalio 7 d. Aukščiausiosios Tarybos posėdyje Tarybos pirmininkas Vytautas V. Landsbergis pranešė, jog Laikinajai komisijai Konstitucijai rengti pavyko parengti sutartinį Konstitucijos projektą.

1992 m. spalio 10 d. Lietuvos Respublikos įstatymo Dėl referendumo Lietuvos Respublikos Konstitucijos klausimu projekte nustatyti referendumo vykdymo bendrieji principai, agitacija dėl referendumo, viešumo, organizuojant ir vykdant referendumą, nuostatos, referendumo organizavimo ir vykdymo išlaidų tvarka ir atsakomybė už šio įstatymo pažeidimą. Nustatyta, kokios komisijos vykdys referendumą, jų funkcijos. Nustatyta Balsavimo ir balsų skaičiavimo tvarka, referendumo rezultatų nustatymas.

1992 m. spalio 13 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos nutarimu Dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos projekto nutarė pritarti Lietuvos Respublikos Konstitucijos projektui. Tą pačią dieną pritarta ir Lietuvos Respublikos įstatymo Dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos įsigaliojimo tvarkos projektui. Seimo archyve saugomos Aukščiausiosios Tarybos deputatų 1992 m. spalio 13 d. vardinio balsavimo dėl pritarimo Lietuvos Respublikos Konstitucijos projektui, kortelės.

Seimo archyve saugomas Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba deputatų, kurie 1992 m. spalio 13 d. dalyvavo balsuojant už Lietuvos Respublikos Konstitucijos projektą registracijos protokolas. Sąraše yra 128 deputatai, iš kurių užsiregistravusių balsavimui – 106.

Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos pirmininko V. Landsbergio 1992 m. lapkričio 6 d. potvarkiu paskelbta 1992 m. spalio 25 d. referendume priimta Lietuvos Respublikos Konstitucija ir Lietuvos Respublikos įstatymas Dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos įsigaliojimo tvarkos, įsigaliojęs 1992 m. lapkričio 2 d. Seimo archyve saugoma Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Pirmininko V. Landsbergio kalba, pasakyta  iškilmingo Lietuvos Respublikos Konstitucijos pasirašymo proga 1992 m. lapkričio 6 d. 12 val. Prezidiumo posėdžių salėje.

 

Konstitucijos projekto rengimo darbo grupės dokumentai

Tarp Seimo archyve esančių Konstitucijos rengimo darbo grupės dokumentų saugomas 1990 m. kovo 11 d. Lietuvos Respublikos Laikinasis Pagrindinis Įstatymas, 1990 m. kovo 11 d. Lietuvos Respublikos konstitucinio įstatymo Dėl Lietuvos Respublikos Prezidento projekto, 1990 kovo 11 d. Lietuvos Respublikos įstatymo Dėl Lietuvos Respublikos Laikinojo Pagrindinio Įstatymo pakeitimo ir papildymo ryšium su Lietuvos Respublikos Prezidento institucijos atkūrimu projektas. Taip pat saugomas 1990 m. gegužės mėn. Lietuvos teisininkų ir filosofų draugijų autorinės grupės parengtas Lietuvos Respublikos Konstitucijos projektas, 1990 lapkričio 7 d. Lietuvos Respublikos Konstitucijos koncepcijos metmenys, 1992 m. spalio 7 d. Konstitucijos projektas.

Konstitucijos projektus teikė ir individualūs asmenys. Seime saugomas 1990 m. lapkričio 20 d. Algimanto Gurecko Lietuvos Respublikos Konstitucijos projektas, jo pasiūlymai dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos. Taip pat Kęstučio Lapinsko 1990 m. lapkričio 27 d. parengtas Lietuvos Respublikos Konstitucijos projektas.

Seimo archyve saugomi ir Konstitucijos rengimo darbo grupėje dalyvavusių Lowry Wyman, Harvardo universiteto mokslinės bendradarbės ir jos vyro, Barnabas D. Johnson, memorandumai dėl konstitucinės vyriausybės įsteigimo nepriklausomoje Lietuvoje, pasiūlymai Lietuvos nepriklausomybei įtvirtinti, Politinių partijų įstatymui, memorandumas dėl branduolinio ginklo neplatinimo sutarties bei Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos, konfiskuotos nuosavybės grąžinimo ir kompensavimo, pastabos apie teisinę valdžią. Taip pat Algimanto Dziegoraičio, Broniaus Nemicko, Artūro Paulausko, Gedimino Šerkšnio, Lowry Wyman memorandumas Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Konstitucijos projekto grupei dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos pradinių metmenų.

Konstitucijos projekto rengimo darbo grupė pirmuosiuose posėdžiuose nutarė Dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos svarbiausių nuostatų: nutarta, kad Konstitucija turi įtvirtinti demokratinę, teisinę valstybę, garantuoti plačias žmogaus ir piliečio teises, atspindėti Lietuvos valstybės tradicijas, jos tęstinumą ir perimamumą. Kituose posėdžiuose svarstyti atskiri Konstitucijos skirsniai, nagrinėtas prezidentinės valdymo formos variantas.

 

Sovietų Sąjungos KGB veiklai Lietuvoje ištirti komisija

Aukščiausiosios Tarybos laikinoji tyrimo komisija Sovietų Sąjungos KGB veiklai Lietuvoje ištirti įkurta Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos 1991 m. rugpjūčio 24 d. nutarimu Dėl Sovietų Sąjungos KGB veiklos Lietuvoje ištyrimo. Komisijos pirmininku paskirtas Balys Gajauskas, komisijos nariais taip pat buvo Kazimieras Motieka, pirmininko pavaduotojas, Algirdas Endriukaitis, Egidijus Jarašiūnas, Jurgis Jurgelis, Algirdas Kumža, Česlovas Okinčicas, Zita Šličytė, Vidmantas Žiemelis.

Seimo archyve saugomi Sovietų Sąjungos KGB veiklai Lietuvoje ištirti komisijos protokolai nuo 1991 m. lapkričio 5 d. iki 1992 m. lapkričio 19 d.

Pagrindinės Komisijos funkcijos buvo vadovauti Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir savivaldybių sudarytoms komisijoms perimant visą turtą, archyvus bei kitą dokumentaciją, esančius Sovietų Sąjungos KGB padaliniuose Lietuvoje; tirti visą Sovietų Sąjungos KGB veiklą Lietuvoje, siekiant, kad ji būtų visiškai nutraukta. Aptikusi Sovietų Sąjungos KGB padaliniuose Lietuvoje bylas apie bet kurio lygio deputato ar valstybės pareigūno bendradarbiavimą su KGB, Komisija, jas patikrinusi, nedelsdama turėjo pateikti Lietuvos Respublikos Aukščiausiajai Tarybai. Komisija vykdydama savo veiklą turėjo KGB karininkų sąrašus, jų telefonų numerius, archyvus, tačiau į komisijos rankas nepateko KGB karininkų sąrašai, rezervo karininkų sąrašai.[8]

Seimo archyve saugomi protokolai, kuriuose – Aukščiausiosios Tarybos deputatų pasiaiškinimai dėl galimo bendradarbiavimo su KGB, Komisijos svarstymai ir nutarimai, kokie KGB dokumentai turi būti laikomi valstybine paslaptimi. Taip pat Aukščiausiosios Tarybos deputatų 1991 m. gruodžio 17 d. vardinio balsavimo dėl deputatų, įtariamų sąmoningu bendradarbiavimu su kitų valstybių specialiosiomis tarnybomis, mandatų patikrinimo kortelės. Seimo archyve saugomuose Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos deputatų, frakcijų, komisijų veiklos dokumentuose saugomas 1990 m. kovo 30 d. Sąjūdžio centro frakcijos pareiškimas dėl nepasitikėjimo Laikinosios komisijos KGB veiklai Lietuvoje ištirti veikla.

 

Lietuvos nepriklausomybės įtvirtinimas ir gynimas 1990–1991 m. nuo SSRS agresijos

SSRS III liaudies deputatų suvažiavimo sprendimai

1990 m. kovo 15 d. SSRS trečiasis liaudies deputatų suvažiavimas priėmė rezoliuciją, kurioje Lietuvos Respublikos nepriklausomybės atkūrimas paskelbtas neteisėtu ir negaliojančiu. Už šią rezoliuciją balsavo 1463 deputatai, prieš – 98, susilaikė – 128 deputatai.[9] Po suvažiavimo Sovietų Sąjungos Ministrų Taryba savo pareiškime pažymėjo, jog visi sąjunginio pavaldumo objektai Lietuvos teritorijoje yra TSRS nuosavybė, o TSRS Vyriausioji muitinių valdyba, Vidaus reikalų ministerija ir Valstybės saugumo komitetas ir toliau užtikrins muitų režimą, pasienio kontrolę Lietuvos teritorijoje.

SSRS Prezidentas Michailas Gorbačiovas 1990 m. kovo 16 d. atsiuntė Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Pirmininkui Vytautui Landsbergiui telegramą, kurioje buvo reikalaujama per dvi dienas paskelbti, jog Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo aktas yra atšaukiamas. Aukščiausioji Taryba atmetė SSRS Prezidento M. Gorbačiovo reikalavimą atšaukti Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo aktą ir priėmė kreipimąsi į visus Respublikos piliečius dėl vienybės ir rimties, į demokratinių valstybių vyriausybes dėl politinės bei moralinės paramos, pripažįstant 1990 m. kovo 11 d. įstatyminius aktus ir nutarimus ir naująją Lietuvos Vyriausybę, o 1990 m. kovo 18 d. V. Landsbergis išsiuntė laišką TSRS Prezidentui M. Gorbačiovui apie padėtį Lietuvoje, kuriame paaiškino, kad III TSRS liaudies deputatų suvažiavimo nutarimas neturi teisinio pagrindo. Tekste pabrėžiama, kad žmogaus teises Lietuvoje garantuoja Lietuvos Respublikos įstatymai, atitinkantys visuotinai pripažintas tarptautines normas ir susitarimus, ir gina Lietuvos Respublikos Vyriausybė bei teismai.

Po III liaudies deputatų suvažiavimo Sovietų Sąjungos Ministrų Taryba 1990 m. kovo 23 d. uždraudė užsienio žurnalistams vykti į Lietuvą, taip pat užsienio diplomatams įsakė apleisti Lietuvą.  Į SSRS spaudimą Lietuvos visuomenė atsakė kovo 17 d. susirinkdama prie Aukščiausiosios Tarybos rūmų į Sąjūdžio organizuotą mitingą, kuriame Lietuvos žmonės išreiškė palaikymą naujajai Lietuvos Respublikos Vyriausybei, kurios Pirmininke paskirta Kazimira Danutė Prunskienė, o pavaduotojais Algirdas Mykolas Brazauskas ir Romualdas Ozolas. Vis dėlto ne visi Lietuvos žmonės pritarė  Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimui, o Lietuvos teritorijoje palaikomos Sovietų Sąjungos veikė prosovietinės jėgos. „Jedinstvos“[10] 1990 m. kovo 18 d. organizavo mitingą prie Aukščiausiosios Tarybos, per kurį susikūrė „TSRS piliečių komitetas. Jo tikslas buvo nepripažinti Lietuvos nepriklausomybės, siekti išlaikyti Lietuvą SSRS sudėtyje. Komitetas nuo pat veiklos pradžios paskelbė, kad vadovaujasi tik SSRS ir Lietuvos SSR Konstitucija ir nepripažįsta Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo. Komiteto organizuotame mitinge prie Sporto rūmų dalyvavo apie 30 tūkst. žmonių, o virš Vilniaus ir kitų Lietuvos miestų skraidė Sovietų Sąjungos kariuomenės kariniai sraigtasparniai ir lėktuvai. LR Seimo archyve saugoma „Jedinstvos“ 1990 m. kovo 18 d. organizuoto mitingo dokumentai: mitingo metu platinti atsišaukimai, priimta rezoliucija, mintingo eigos aprašymas, kuriame pažymima, apie TSRS piliečių komiteto įsteigimą.

 

Siekiai apsaugoti Lietuvos piliečius nuo privartinės tarnybos SSRS kariuomenėje 1990 m. pavasarį

Po Nepriklausomybės paskelbimo į SSRS kariuomenę prievarta buvo šaukiami Lietuvos jaunuoliai. Siekiant apsaugoti lietuvius nuo prievartinės tarnybos okupacinėje sovietų kariuomenėje, Aukščiausioji Taryba 1990 m. kovo 12 d. priėmė nutarimą Dėl 1967 m. spalio 12 d. TSRS karinės prievolės įstatymo Lietuvos Respublikos piliečiams netaikymo, kuriame teigiamas, kad vyrai atleidžiami nuo pareigos tarnauti Tarybų Sąjungos kariuomenėje. Po Aukščiausiosios Tarybos nutarimo daug šaukiamojo amžiaus jaunuolių atsisakydavo tarnauti Sovietų Sąjungos kariuomenėje, neprisistatydavo numatytu laiku į karinius komisariatus, atsisakydavo duoti Sovietų Sąjungos kario priesaiką, slapstydavosi, nutraukdavo tarnybą ir pasišalindavo iš karinių dalinių. Lietuvos Aukščiausioji Taryba 1990 m. kovo 13 d. priimtame Kreipimesi į TSRS Aukščiausiosios Tarybos Pirmininką reikalavo, jog iki derybų pabaigos TSRS ginkluotosios pajėgos, vidaus, valstybės saugumo ir pasienio kariuomenė nevykdytų Lietuvos teritorijoje manevrų, perdislokavimo ir esamo kontingento didinimo. Toliau tekste išreiškė norą, kad už Lietuvos ribų esantys Lietuvos Respublikos piliečiai – kareiviai, karininkai ir jų šeimos – būtų apsaugoti ir nedelsiant sugrąžinti į Lietuvą.

Po Nepriklausomybės atkūrimo paskelbimo Lietuvos teritorijoje ir toliau veikė SSRS karininiai komisariatai, kurie neteisėtai vykdė karo prievolės administravimą, atsargos kareivių ir karininkų aprūpinimą, kariuomenės rezervų priežiūrą. Aukščiausioji Taryba siekdama sustabdyti karinių komisariatų veiklą 1990 m. kovo 14 d. priimė nutarimą Dėl TSRS gynybos ministerijos karinių komisariatų, esančių Lietuvos Respublikos teritorijoje, veiklos nutraukimo. Seimo archyve saugoma Lietuvos Respublikos Ministrės Pirmininkės Kazimiros Danutės Prunskienės telegrama SSRS gynybos ministrui armijos generolui D. Jazovui, SSRS generalinio prokuroro pavaduotojui vyriausiajam kariniam prokurorui generolui pulkininkui A. Katusevui, Leningrado karinės apygardos kariuomenės vadui generolui pulkininkui Jermakovui, karinių dalių ir dalinių vadams, kurioje pranešama apie Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos 1990 m. kovo 12 d. priimtą nutarimą. Tekste pažymima, jog iš Sovietų Sąjungos kariuomenės pasišalinusių kareivių (Lietuvos jaunuolių) negalima laikyti dezertyrais, taikyti baudžiamosios atsakomybės. Ministrė Pirmininkė K. D. Prunskienė 1990 m. liepos 27 d. laišku SSRS gynybos ministrui D. Jazovui informuoja, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybė įpareigojo miestų ir rajonų vykdomuosius organus nebevykdyti jaunuolių šaukimo į tikrąją karinę tarnybą, taip pat nutraukti karinių komisariatų ūkinį aptarnavimą, nes Sovietų Sąjungos teisės aktai negalioja Lietuvoje.

Siekdama pasirūpinti sovietinėje kariuomenėje tarnaujančiais Lietuvos jaunuoliais Aukščiausioji Taryba 1990 m. kovo 17 d. priėmė nutarimą Dėl Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos laikinosios komisijos Lietuvos piliečių, tarnaujančių TSRS ginkluotosiose pajėgose, grąžinimo klausimams spręsti sudarymo iš Aukščiausiosios Tarybos deputatų Audriaus Butkevičiaus, Arūno Degučio, Vidmantės Jasukaitytės, Virginijaus Pikturnos, Jono Šimėno, komisijos pirmininku paskiriamas Mečys Laurinkus. Priimamąjį nutarimą lydėjo Aukščiausiosios Tarybos kreipimasis Į Lietuvos Respublikos piliečius, tarnaujančius TSRS ginkluotosiose pajėgose, kuriame kariai buvo raginami pasilikti tarnybos vietose, kol bus išspręstas jų sugrąžinimas į Lietuvą klausimas. Toliau tekste kariai kviečiami savo elgesiu nesukelti priežasčių konfliktams ir pranešti Lietuvos Respublikos Aukščiausiajai Tarybai apie savo tarnybos vietą ir sąlygas.

Daugėjant pasitraukusiųjų lietuvių iš tarnybos SSRS kariuomenėje iškilo poreikis jais pasirūpinti, apsaugoti nuo SSRS karinių struktūrų persekiojimo, todėl Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumas 1990 m. kovo 20 d. priėmė nutarimą Dėl asmenų, palikusių TSRS ginkluotojų pajėgų karinius dalinius, teisinio statuso, kuriame rašoma, jog siekiant apsaugoti Lietuvos Respublikos piliečius, palikusius TSRS Ginkluotųjų pajėgų karinius dalinius, numatyta įsteigti Lietuvos Respublikoje jų valstybinę globą ir užtikrinti pilietinių teisių apsaugą. Šiuo tikslu Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumui buvo pavesta registruoti tokius asmenis, o Lietuvos Respublikos Ministrų Tarybą įpareigota spręsti šių asmenų apgyvendinimo, įdarbinimo ir asmens apsaugos klausimu.

Lietuvoje veikianti Raudojo Kryžiaus draugija Lietuvos Ministrų Tarybai pasiūlė savo pagalbą steigiant valstybinę globą iš SSRS kariuomenės pasitraukusiems lietuviams. Lietuvos Vyriausybės potvarkiu 1990 m. kovo 22 d. įsteigtas Lietuvos Raudonojo Kryžiaus draugijos skyrius, kurio tikslas – globoti iš TSRS kariuomenės pasitraukusis Lietuvos piliečius. Sveikatos apsaugos ministerija globos skyriui suteikė patalpas Respublikinėje Naujosios Vilnios psichiatrinėje ligoninėje, o vidaus reikalų ministras Marijonas Misiukonis buvo įpareigotas užtikrinti šiems Lietuvos Respublikos jaunuoliams reikiamas gyvenimo sąlygas ir jų apsaugą.

Sovietų Sąjunga ėmė grasinti karinės jėgos panaudojimu – Baltijos karinės apygardos vadas generolas pulkininkas Fiodoras Kuzminas 1990 m. kovo 21 d įsakė visiems Lietuvos Respublikos piliečiams, pasišalinusiems iš SSRS ginkluotojų pajėgų po 1990 m. kovo 11 d., sugrįžti į savo dalinius per 4 dienas. Nepaklususieji įsakymui numatyti sugrąžinti į SSRS kariuomenę jėga. Grasinimai panaudoti jėgą netrukus buvo įvykdyti – sovietiniai desantininkai kovo 27 d. užgrobė Naujosios Vilnios psichiatrinės ligoninėje įrengtą Lietuvos Raudonojo Kryžiaus draugijos globos skyrių iš SSRS kariuomenės pasitraukusiems Lietuvos piliečiams. SSRS desantininkai išlaužė duris, nutraukė telefono ryšį, sumušė ir prievarta išsivežė iš sovietinės kariuomenės pasitraukusius lietuvių jaunuolius. Jono Česnavičiaus negatyvuose užfiksuota piketo prieš Lietuvos jaunuolių šaukimą į Sovietų Sąjungos kariuomenę prie Radijo ir televizijos komiteto pastato dalyviai, laikantys plakatus su užrašais: „Mama apgink mane“, „135 Lietuvos vaikai žuvę Afganistane“, „Mulkinimo taktikai NE“. Negatyve užfiksuota Lietuvos jaunuolio, tarnaujančio Sovietų Sąjungos ginkluotose pajėgose, mama, piketo metu sakanti kalbą.

Po sovietinių desantininkų išpuolių prieš Lietuvos piliečius, pasitraukusius iš SSRS kariuomenės, Aukščiausioji Taryba 1990 m. kovo 31 d. pareiškime konstatavo, jog Lietuvos Respublika neturi fizinės galios ginti savo piliečius nuo smurto kitaip, negu kreipdamasi į tarptautines organizacijas bei pasaulio visuomenę prašydama paramos ir pagalbos.

 

SSRS kariškių vykdyti pastatų užgrobimai Lietuvoje 1990 m. kovo–balandžio mėn.

Po Nepriklausomybės atkūrimo Sovietų Sąjungos kariniai daliniai nesankcionuotai judėjo po Lietuvos teritoriją, buvo užimami strateginės reikšmės pastatai. 1990 m. kovo 23 d. įvykdytas pirmasis sovietinių ginkluotųjų pajėgų agresijos aktas prieš Nepriklausomos Lietuvos piliečius – Marijampolėje sovietiniai desantininkai įsiveržė į pedagoginę mokyklą, sumušė vieną mokytoją, o iš karinio kabineto pagrobė mokomuosius ginklus. Tą pačią dieną nuo SSKP neatsiskyrusios Lietuvos komunistų partijos dalies (SSKP platforma) atstovai, remiami Vilniaus sovietinės komendantūros kariškių, užėmė Lietuvos komunistų partijos Vilniaus miesto komiteto rūmus. Prasidėjus pastatų užgrobimams įvestas papildomas karių kontingentas – sovietiniai kariniai lėktuvai į Kėdainių karinį oro uostą 1990 m. kovo 23 d. atgabeno apie tris tūkstančius desantininkų. Reaguodama į susidariusią situaciją Ministrė Pirmininkė K. D. Prunskienė nusiuntė SSRS Prezidentui M. Gorbačiovui ir SSRS Ministrui Pirmininkui N. Ryžkovui telegramą, kurioje išreiškė susirūpinimą sovietinių ginkluotųjų pajėgų kiekio pagausėjimu Lietuvoje ir nerimą keliančiais jų veiksmais, grasinančiais Lietuvos nepriklausomybei.

1990 m. kovo 24 d. Vilniuje apie 30 Sovietų Sąjungos desantininkų užėmė Aukštosios partinės mokyklos bei Politinio švietimo namų pastatus, taip pat Politinio švietimo namus Kaune ir Lietuvos komunistų partijos Zarasų rajone pastatą. Ankstų 1990 m. kovo 27 d. rytą motyvuojant Lietuvos komunistų partijos pretenzijomis į turtą, Sovietų Sąjungos kariuomenės desantininkų dalinys užėmė Lietuvos komunistų partijos Centro Komiteto pastatą Vilniuje, spaustuvę ir sumušė kai kuriuos spaustuvės darbuotojus. Siekdami sutrikdyti ir nutraukti Lietuvos Respublikos teisėsaugos veiklą 1990 m. kovo 30 d. Vilniuje sovietinės kariuomenės kareiviai užgrobė Lietuvos Respublikos prokuratūros pastatą. Prie prokuratūros pastato budėjusi ginkluota sargyba neįleido į patalpas Lietuvos generalinio prokuroro Artūro Paulausko ir Lietuvos Respublikai lojalių prokuratūros darbuotojų.[11]

Po Sovietų Sąjungos ginkluotųjų pajėgų išpuolių Aukščiausioji Taryba 1990 m. kovo 22 d. priėmė Kreipimąsi į pasaulio tautas, Vyriausybes ir geros valios žmones, kuriame išreiškė nuogąstavimą, kad prieš Lietuvos Respubliką ir jos piliečius kita valstybė rengiasi pavartoti prievartą. Toliau tekste pasaulio bendruomenės buvo prašoma protestais užkirsti kelią galimam smurto panaudojimui prieš Lietuvą ir jos piliečius.

Lietuvos visuomenė įsijungė į nepriklausomybės atkūrimo apgynimą. Vilniuje. Vingio parke 1990 m. balandžio 7 d. įvyko mitingas, į kurį susirinko apie 300 tūkst. Lietuvos žmonių, palaikančių Lietuvos nepriklausomybę. Vytauto Daraškevičiaus fotografijose ir negatyvuose užfiksuota šimtatūkstantinė Lietuvos žmonių minia, dalyvaujanti Nepriklausomybės palaikymo mitinge, Lietuvos žmonės, laikantys trispalves, Vyčiais, plakatus su užrašais: „Lietuva bus laisva“, „Pirma geležis sutirps į vašką ir vanduo pavirs uola, negu mes ištartą žodį atšauksim“, „Tegu jie žino, tenepamiršta niekados, kad jėga negalima pavergti laisvos tautos“. Algirdo Sabaliausko negatyvuose užfiksuoti kalbas sakanys Aukščiausiosios Tarybos Pirmininkas V. Landsbergis, Sąjūdžio Iniciatyvinės grupės narys Arūnas Vytautas Žebriūnas, mitinge dalyvaujanti Ministrė Pirmininkė K. D. Prunskienė, Ministrės Pirmininkės pavaduotojas R. Ozolas, Aukščiausiosios Tarybos Pirmininko pavaduotojas Č. V. Stankevičius. Protestuodami prieš sovietinės kariuomenės vykdomus pastatų užgrobimus Lietuvoje 1990 m. balandžio 12 d. Vilniuje prie Aukščiausiosios Tarybos rūmų į manifestaciją susirinko apie 10 tūkst. studentų iš įvairių Lietuvos aukštųjų mokyklų. Vytauto Daraškevičiaus fotografijose užfiksuota žygiuojančių jaunuolių kolona Gedimino pr., susirinkusių į manifestaciją jaunuolių minia prie Aukščiausiosios Tarybos rūmų, studentai, laikantys plakatą su užrašu: „Red army go home“, „Tik nereikia mūsų gąsdinti“, Kauno oolitechnikos instituto studentai, laikantys plakatą su užrašu „VPI P Būkite tvirti, mes su jumis! KPI T9/1“. Algirdo Sabaliausko negatyvuose užfiksuotas ant Martyno Mažvydo Bibliotekos laiptų kalbą sakantis Aukščiausiosios Tarybos Pirmininkas V. Landsbergis, jaunuoliai, laikantys paveikslus su šventųjų atvaizdais, studentai, grojantys kanklėmis, deginantys Sovietų Sąjungos karinius bilietus.

 

Sovietų Sąjungos ekonominė blokada: 1990 m. balandis–liepa

Sovietų Sąjungos Prezidentas M. Gorbačiovas ir SSRS Ministrų Tarybos Pirmininkas N. Ryžkovas 1990 m. balandžio 13 d. atsiuntė Lietuvos Aukščiausiajai Tarybai ir Lietuvos Ministrų Tarybai raštą, kuriame pareikalavo, jog per dvi dienas Lietuvos Aukščiausioji Taryba ir Ministrų Taryba atšauktų savo priimtus nutarimus ir atkurtų padėtį Lietuvoje iki 1990 m. kovo 11 d. Rašte buvo teigiama, jog neįvykdžius šių reikalavimų bus duoti nurodymai nebetiekti į Lietuvą iš kitų SSRS sąjunginių respublikų produkcijos, kuri Lietuvos realizuojama užsienio rinkoje laisvai konvertuojama valiuta. Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba apsvarsčiusi SSRS reikalavimus ir jų pagrįstumą 1990 m. balandžio 18 d. priėmė nutarimą Dėl Lietuvos Respublikos ir Tarybų Socialistinių Respublikų Sąjungos santykių plėtojimo, kuriame Aukščiausioji Taryba patvirtino savo ištikimybę 1990 m. kovo 11 d. priimtiems aktams ir nuosekliai siekdama Lietuvos Respublikos nepriklausomybės įtvirtinimo, išreiškė įsitikinimą, kad tik dialogo būdu galima rasti Tarybų Sąjungai ir Lietuvai priimtinus sprendimus, kviesdama Tarybų Sąjungą atsisakyti bet kurios, taip pat ekonominės, prievartos prieš Lietuvos Respubliką ir jos piliečius. Toliau tekste Aukščiausioji Taryba ragino Lietuvos ūkines organizacijas ir piliečius nusiteikti griežtai visų išteklių ekonomijai ir dvasinei ištvermei. Aukščiausiosios Tarybos Pirmininkas V. Landsbergis tą pačią dieną išsiuntė laišką su TSRS Prezidentui M. Gorbačiovui ir TSRS Ministru Tarybos Pirmininkui N. Ryžkovui, kuriame Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba išreiškė apgailestavimą dėl TSRS pozicijos ir metodų, taikomų Lietuvai, patvirtino Aukščiausiosios Tarybos pasiruošimą svarstyti bet kuriuos tarpvalstybinius klausimus, atsižvelgiant į visus teisėtus TSRS, pirmiausiai jos piliečių ir strateginius, interesus.

Sovietų Sąjunga 1990 m. balandžio 18 d. 21 val. 25 min. nutraukė naftos tiekimą į Mažeikių naftos perdirbimo įmonę, o kitą dieną iki minimumo sumažino dujų tiekimą, taip pradėdama ekonominę blokadą prieš Lietuvą. Reaguodama į susidariusią situaciją, 1990 m. balandžio 19 d. iš Vyriausybės atstovų ir energetikos įmonių vadovų Lietuvos Respublikos Vyriausybė sudarė komisiją Lietuvos ūkio aprūpinimo kuru ir kitais energetiniais ištekliais klausimams koordinuoti. Komisijos pirmininku paskirtas Lietuvos Respublikos Ministro Pirmininko pavaduotojas Algirdas Mykolas Brazauskas.

Sovietų Sąjunga pradėjusi ekonominę blokadą prieš Lietuvą neapsiribojo vien ja – sovietiniai kareiviai, ginkluoti guminėmis lazdomis ir dujų balionėliais, 1990 m. balandžio 20 d. Vilniuje užgrobė Lietuvos leidybos įmonės „Spauda“ spaustuvę ir pastatus, esančius Maironio g. 1. Užgrobiant sužalota apie 30 pastatus saugojusiųjų draugovininkų, tarp kurių buvo ir Aukščiausiosios Tarybos deputatas Zigmas Vaišvila. Vytauto Daraškevičaus nuotraukose įamžinti mitingo prie spaustuvės Maironio g. dalyviai, laikantys Lietuvos vėliavas, plakatus su šūkiais, reikalaujančiais atiduoti užgrobtus pastatus. Užfiksuoti guminėmis lazdomis ginkluoti sovietiniai milicininkai, apsupę pastatą ir neleidžiantys protestuotojams patekti į vidų.

Dėl žaliavų stygiaus Aukščiausioji Taryba 1990 m. balandžio 24 d. priėmė nutarimą Dėl Valstybinės komisijos priešblokadinių priemonių planui paruošti ir vykdymo sudarymo. Į Komisiją paskirti Aukščiausiosios Tarybos deputatai: Aleksandras Ambrazevičius, Kazimieras Antanavičius, Virgilijus Juozas Čepaitis, Antanas Karoblis, Juozas Karvelis, Stasys Malkevičius, Česlovas Vytautas Stankevičius, Mečislovas Treinys, Gediminas Vagnorius, Eduardas Vilkas, Alfonsas Žalys ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės nariai: Kazimira Danutė Prunskienė, Algirdas Mykolas Brazauskas, Leonas Vaidotas Ašmantas, Rimvydas Jasinavičius, Romualdas Kozyrovičius, Pranas Kūris, Vytas Navickas, Romualdas Sikorskis, Albertas Sinevičius, Bronius Povilaitis. Komisijos pirmininke paskirta Ministrė Pirmininkė Kazimira Danutė Prunskienė. Seimo archyve saugoma Valstybinės antiblokadinių priemonių komisijos posėdžių protokolai, parengtos apžvalgos dėl galimų antiblokadinių priemonių, tokių kaip užkonservuotų naftos verslovių atgaivinimo, Klaipėdos naftos kapitalinio remonto, valstybės biudžeto asignavimų ne pirmojo būtinumo veiklai sumažinimo. Susirašinėjimai su Lietuvos Respublikos ministerijomis dėl antiblokadinių priemonių taikymo. Pranešimai apie žaliavų, degalų turimus resursus ir jų trukumą, lietuviškos produkcijos, siūlomos eksportui, sąrašai.

Valstybinė komisija parengė priešblokadinių priemonių planą, kurį po svarstymų Aukščiausioji Taryba penkiasdešimtojo posėdžio metu 1990 m. balandžio 25 d. priėmė įstatymu Dėl laikinųjų priemonių TSRS vykdomosios blokados sąlygomis, kuriame numatyta perorganizuoti gamybą, centralizuotai panaudoti vietos savivaldybių, valstybinių ir kooperatyvinių įmonių, įstaigų materialinius ir finansinius resursus, įvesti normuotą būtiniausių prekių pardavimą, apsaugant Lietuvos Respublikos valstybės turtą nuo grobstymo ir piktybinio išvežimo, numatyta uždrausti be Vyriausybės leidimo išvežti už Lietuvos ribų produkciją, žaliavas.

Visuomenėje kilo iniciatyva surinkti lėšų, kuriomis būtų sprendžiamos ekonominės blokados sukeltos pasekmės, už kurias būtų įsigyjamos reikiamos žaliavos. Reaguojant į visuomenės iniciatyvą Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumas 1990 m. balandžio 30 d. priėmė nutarimą Dėl Lietuvos valstybinio visuomeninio blokados fondo nuostatų ir šio fondo komisijos patvirtinimo iš Aukščiausiosios Tarybos deputatų: Zbignevo Balcevičiaus, Birutės Nedzinskienės, Lietuvos Sąjūdžio atstovo Juliaus Juzeliūno, Socialinio banko planavimo ir Ekonomikos valdybos ekonomisto Giedriaus Burneikos, Lietuvos laisvųjų profsąjungų konfederacijos pirmininko pavaduotojos Virginijos Končiuvienės, Lietuvos invalidų draugijos pirmininko Jono Mačiukevičiaus, Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ministerijos paramos šeimai skyriaus viršininko Stanislovo Trilikausko, Lietuvos komunistų partijos Centro Komiteto socialinės-ekonominės politikos grupės vyr. konsultanto Beiruto Vaitulionio. Lietuvos valstybinio-visuomeninio blokados fondo komisijos pirmininku paskirtas Aukščiausiosios Tarybos deputatas Audrius Rudis. Visuomeninio blokados fondo nuostatose teigiama, jog atsižvelgdama į visuomenės iniciatyvą, fondą steigia Valstybinė komisija priešblokadinių priemonių planui paruošti ir vykdyti. Fondo surinktos lėšos buvo naudojamos šelpti nuolatiniams Lietuvos gyventojams, kurie dėl Sovietų Sąjungos vykdomos ekonominės blokados iš dalies ar visiškai prarado uždarbį ir dėl to jų materialinė padėtis kartu su šeimomis tapo sunki: mažai aprūpintoms ar daugiavaikėms šeimoms, vienišiems seneliams ar invalidams, kurių pajamos dėl blokados padarinių sumažėjo, taip pat jų sumažėjo ir  kitoms Lietuvos žmonių reikmėms, atsirandančioms dėl ypatingų sąlygų. Fondo, kurio skyriai veikė visose savivaldybėse, lėšas sudarė Lietuvos Respublikos ir kitų valstybių gyventojų, įmonių, įstaigų ir organizacijų bei judėjimų įnašai, aukos tiek valiuta, tiek materialiniu turtu.

Seimo archyve saugoma Biudžeto komisijos Valstybinio-visuotinio blokados fondo posėdžių protokolai dėl fondo nuostatų svarstymo, pašalpų skyrimo ir mokėjimo tvarkos, blokados fondo lėšų apsaugojimo nuo nuvertėjimo investuojant į likvidžias prekes. Taip pat saugomos telegramos ir pranešimai apie Valstybiniam-visuotiniam blokados fondui žmonių, įmonių, valstybės įstaigų, nevyriausybinių organizacijų, Maskvos miesto gyventojų, Austrijos firmos „Sekon“ aukojamas lėšas. Seimo archyve galima rasti Lietuvos piliečių, ūkininkų laiškų su pasiūlymais dėl valstybės subalansavimo mokesčio įvedimo, įmokų į blokados fondą išskaičiavimo iš algos, fondo lėšų panaudojimo, taip pat žmonių, organizacijų prašymų skirti pašalpas iš blokados fondo, pavyzdžiui, Seimo archyve saugomas Lietuvos gailestingumo ir sveikatos fondo prašymas blokados fondo lėšas skirti varganai gyvenantiems ir nelaimės ištiktems žmonėms šelpti, tęsti jų organizuotą nemokamą maitinimą, Fondo primininko Audriaus Rudžio susirašinėjimas dėl fondo lėšų investavimo, taip pat dėl nupirkto juvelyrinių gaminių laikino saugojimo. Vytauto Viliūno archyve saugomas Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Marijampolės O. Sukackienės pedagoginės muzikos mokyklos iniciatyvinės grupės skelbimas dėl aukų skyrimo Ekonominės blokados fondui, Marijampolės O. Sukackienės pedagoginės muzikos mokyklos direkcijos skelbimas moksleiviams dėl ekonominės blokados, taip pat mokyklos aukotojų blokados fondui sąrašas.

Protestuodamas prieš Sovietų Sąjungos paskelbtą blokadą Maskvoje priešais Didįjį teatrą 1990 m. balandžio 26 d. susidegino 52 metų marijampolietis Stanislovas Žemaitis. Maskvos draugija „Memorial“ lietuvio susideginimo vietoje kitą dieną iškėlė plakatą: „Čia balandžio 26-ąją susidegino lietuvis Stanislovas Žemaitis, protestuodamas prieš savo tėvynės okupaciją ir ekonominę blokadą. Suteik ramybę jo sielai, Viešpatie.“[12] Protestą 1990 m. balandžio 29 d. surengė dviratininkai, kurie su plakatais prieš Sovietų Sąjungos ekonominę blokadą išvažiavo į demonstraciją iš Nepriklausomybės aikštės. Algirdo Sabaliausko negatyvuose užfiksuoti prie Aukščiausiosios Tarybos į demonstraciją susirinkę dviratininkai, laikantys plakatus su užrašais: „Saulė šviečia be naftos“, „Perestroijka – Glasnost. Blokada“, dviratininkų kolona pajudanti iš Nepriklausomybės aikštės, judanti Vilniaus miesto gatvėmis. Lietuvos darbininkų sąjunga prie Aukščiausiosios Tarybos 1990 m. gegužės 19 d. suorganizavo mitingą, kuriame buvo pasmerkta Sovietų Sąjungos prieš Lietuvą vykdoma ekonominė blokada. Jono Česnavičiaus nuotraukoje užfiksuota mitingo dalyviai, stovintys ant Martyno Mažvydo bibliotekos laiptų, Lietuvos darbininkų sąjungos atstovas, sakantis kalbą.

Praėjus daugiau nei mėnesiui nuo SSRS ekonominės blokados Lietuvai pradžios, Aukščiausioji Taryba 1990 m. gegužės 23 d. kreipėsi į Pasaulio tautas dėl Lietuvos Respublikos ekonominės blokados.  TSR Sąjungos vykdoma ekonominė blokada įvardijama kaip ekonominė agresija, sukelianti teisines pasekmes, kaip ir bet kuri kita agresijos forma. Toliau tekste pažymima, jog TSR Sąjungos veiksmai prieštarauja SNO Generalinės Asamblėjos 1974 m. gruodžio 12 d. priimtos Valstybių ekonominių teisių ir pareigų chartijai. Lietuva prašo visomis galimomis priemonėmis daryti tarptautinį poveikį SNO narei – TSR Sąjungai, siekdama, kad ji nutrauktų antihumaniškus, prieštaraujančius tarptautinės teisės normoms veiksmus prieš Lietuvos Respublikos gyventojus.

Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba 1990 m. gegužės 23 d. priėmė nutarimą, kuriame teigiama, jog Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba nutaria pristabdyti oficialiam tarpvalstybinių derybų laikotarpiui tuos iš Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos 1990 m. kovo 11 d. aktų kylančius jų realizavimo veiksmus ir sprendimus, kurie susiję su interesais, abiejų pusių apibrėžtinais kaip derybų objektas. Seimo archyve saugomos 1990 m. gegužės 23 d. Aukščiausiosios Tarybos deputatų balsavimo vardinės kortelės, kuriomis jie balsavo dėl Nutarimo pristabdyti iš 1990 m. kovo 11 d. Akto kylančius veiksmus ir sprendimus. 75 deputatai balsavo„ už“, „15“ – prieš, susilaikė 10 deputatų.

Po dešimties dienų svarstymų, kurių metu parengti keturiolika moratoriumo projektų, Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba 1990 m. birželio 29 d. paskelbė 1990 m. kovo 11 d. akto moratoriumą. Priimtame pareiškime sakoma, kad 100 dienų moratoriumas įsigalios tiktai nuo derybų su TSRS pradžios. Bus laikinai sustabdyti tik iš to akto kylantys teisiniai veiksmai. Moratoriumas gali būti pratęstas arba atšauktas. Jis savaime neteks galios nutrūkus deryboms. Moratoriumas taip pat neteks galios, jeigu Lietuvos Respublikos dabartinė Aukščiausioji Taryba nebegalėtų normaliai vykdyti valstybinės valdžios funkcijų. Seimo archyve saugomuose Lietuvos Respublikos žmonių pasiūlymuose, atsiliepimuose ir pastabose dėl moratoriumo, kurie siųsti Aukščiausiosios Tarybos Pirmininkui Vytautui Landsbergiui, Lietuvos Valstybinei derybų delegacijai, jos vadovui Vytautui Česlovui Stankevičiui, reikalaujama griežtai apibrėžti moratoriumo sąlygas, pasisakoma prieš moratoriumo paskelbimą, siūloma neskubėti skelbti moratoriumą, išreiškiamos abejonės dėl moratoriumo būtinumo, baimės dėl, to jog moratoriumu gali pasinaudoti prieš Lietuvos nepriklausomybę nusiteikusios jėgos.

1990 m. birželio 30 d. buvo nutraukta Lietuvos ekonominė blokada – į Mažeikių naftos perdirbimo įmonę iš Sovietų Sąjungos vėl pradėjo tekėti nafta, o 1990 m. liepos 6 d. SSRS užsienio reikalų ministerija konsulinėms tarnyboms išsiuntė aplinkraštį, kuriame nurodoma, jog apribojimai įvažiuoti į Lietuvą panaikinami tam laikotarpiui, per kurį vyks derybos tarp SSRS ir Lietuvos SSR, po dienos nutraukta ir Lietuvos geležinkelio blokada.

 

Sovietų Sąjungos kariškių ginkluoti išpuoliai 1991 m. sausio–kovo mėn.

Vykdant Prezidento M. Gorbačiovo įsakymą dėl praėjusiais metais vykusio jaunuolių šaukimo į SSRS kariuomenę vykdymo užtikrinimo Pabaltijo karinės apygardos vadas F. Kuzminas 1991 m. sausio 7 d. Aukščiausiosios Tarybos Pirmininkui V. Landsbergiui telefonu pranešė, kad SSRS gynybos ministro D. Jazovo įsakymu Lietuvoje pradedamas priverstinis jaunuolių ėmimas į SSRS kariuomenę ir bus panaudota speciali parašiutininkų divizija. 1991 m. sausio 8 d. prasidėjo papildomos Sovietų Sąjungos ginkluotojų pajėgų įvedimas į Lietuvą. Vilniaus Šiaurės miestelio karinė įgula buvo sustiprinta apie 100 karinių mašinų ir šarvuočių. Per dieną į Šiaulių karinį oro uostą nusileido per 30 Sovietų Sąjungos karinių lėktuvų, atgabenusių SSRS desantinių dalinių karius, o Vilniaus oro uoste 1991 m. sausio 9 d. nusileido pirmasis SSRS armijos lėktuvas IL-76, atgabenęs Pskovo divizijos desantininkus ir grupę aukštų sovietinės armijos kariškių.

Su didėjančiu SSRS spaudimu ir sovietinės kariuomenės kontingentu Lietuvoje aktyviai prieš Lietuvos nepriklausomybę pradėjo veikti prosovietinės arba Lietuvos valstybingumui ir nepriklausomybei priešiškos jėgos. Jau nuo pat 1991 m. sausio 8 d. ryto prie Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos būriavosi žmonės, kuriuos, pasinaudoję maisto prekių kainų pakilimu, į protesto akciją sukvietė „Jedinstvo“ ir Lietuvos komunistų partijos platformininkai vadovaujami Mykolo Burokevičiaus. Minioje buvo vyrų, apsiginklavusių akmenimis ir geležiniais strypais. Mitinge, kuriame dalyvavo apie 3 tūkst. žmonių, buvo raginama nuversti Lietuvos Vyriausybę ir Aukščiausiosios Tarybos Pirmininką, buvo pasisakoma prieš Lietuvos nepriklausomybę ir agituojama dėl sugrįžimo į SSRS. Vykstant prosovietinių jėgų mitingui Aukščiausiosios Tarybos Pirmininkas V. Landsbergis iš posėdžių salės per radiją ir televiziją pakvietė Lietuvos žmones ateiti prie Aukščiausiosios Tarybos rūmų paremti savo valdžios. Į kvietimą atsiliepė ir į teisėtą Lietuvos valdžią palaikantį mitingą susirinko apie 20 tūkst. Lietuvos žmonių. Po Aukščiausiosios Tarybos Pirmininko kreipimosi „Jedinstvo“ ir Lietuvos komunistų partijos platformininkų mitingo dalyviai Aukščiausiosios Tarybos rūmų kieme šturmavo centrinį įėjimą – akmenimis apmėtė langus, plėšė duris ir ėmė veržtis į Aukščiausiosios Tarybos vidų. Įsiveržti pasisekė 30-čiai žmonių, tačiau viduje budėję apsaugos darbuotojai netrukus juos išstūmė į lauką.

Neramumai ir nesankcionuoti prosovietiniai mitingai prie Aukščiausiosios Tarybos tęsėsi ir 1991 m. sausio 9 d. – Nepriklausomybės aikštėje susirinko „Jedinstvo“ aktyvistai ir sąjunginio pavaldumo įmonių darbininkai. Minia reikalavo Lietuvoje įvesti SSRS Prezidento valdymą, pasisakė prieš teisėtą Lietuvos valdžią ir nepriklausomybę. Kitoje aikštės pusėje Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Pirmininko Vytauto Landsbergio kvietimu susirinkę tūkstančiai vilniečių išreikšdami palaikymą Lietuvos nepriklausomybei ir Aukščiausiajai Tarybai skandavo žodį „Lietuva“, „Landsbergis“ ir dainavo lietuviškas dainas.

Nuo pat 1991 m. sausio mėn. pradžios prie Aukščiausiosios Tarybos ir kitų strateginių pastatų budėjo žmonės iš visos Lietuvos, saugodami svarbiausius pastatus nuo sovietinių karių galimų bandymų juos užgrobti. 1991 m. sausio 10 d. sudarytas sąrašas, kuriame nurodyta, kokių Vilniaus rajonų ar Lietuvos miestų žmonės budės prie Lietuvos Parlamento artimiausiomis dienomis. Nuo sausio 11–12 d. iš įvairiausių Lietuvos vietų saugoti Parlamento ir kitų svarbių pastatų pradėjo vykti patriotiškai nusiteikę piliečiai, šeimos, susiorganizavę gamyklų ir fabrikų, kolūkių ir tarybinių ūkių darbuotojai, įmonių ir organizacijų kolektyvai, universitetų studentai.

Visoje Lietuvoje 1991 m. sausio 11 d. prasidėjo sovietinių kariškių siautėjimas: buvo šturmuojami ir užgrobiami įvairūs pastatai Kaune Sovietų Sąjungos kariškiai panaudoję jėgą užgrobė Savanoriškosios draugijos armijai, aviacijai ir laivynui remti patalpas ir šalia esantį „Vairo“ viešbutį. Alytuje SSRS desantininkai užgrobė technikos mokyklos pastatą, kurio patalpose buvo įsikūręs Lietuvos Respublikos krašto apsaugos departamento Alytaus skyrius. SSRS kariškiai šarvuočiais apsupo, o vėliau užgrobė Lietuvos Respublikos krašto apsaugos departamento būstinę Vilniuje, Viršuliškių gatvėje. Sovietų Sąjungos kariuomenės tankai ir šarvuočiai Vilniuje užgrobė Spaudos rūmus. Jų užėmimo metu SSRS kariškiai panaudojo šaunamuosius kovinius ginklus – bandęs priešintis Spaudos rūmų užėmimui sunkiai į galvą sužeistas Krašto apsaugos departamento darbuotojas Vytautas Lukšys, taip pat kulkų sužeisti Arvydas Kvičkauskas ir Algis Vaičiukas, dar keli asmenys sumušti ir sužaloti. Vakare Vilniuje SSRS kariškiai užgrobė ir nusiaubė Krašto apsaugos departamento Vilniaus miesto skyriaus patalpas T. Kosciuškos gatvėje, užėmė Nemenčinės televizijos retransliacijos centrą. 1991 m. sausio 11 d. 23 val. vieno šarvuočio ekipažui įsiveržus į Vilniaus geležinkelio stoties dispečerinę ir ją užėmus, buvo sustabdytas traukinių eismas. Juozo Kazlausko ir Aleksandro Juozapaičio nuotraukose užfiksuotas Sovietų Sąjungos kariuomenės kareivių 1991 m. kovo 11 d. Spaudos rūmų šturmas Vilniuje. Nuotraukose okupacinės kariuomenės karinės technikos judėjimas ir susitelkimas apie Spaudos rūmus, ginkluotų sovietinių kariškių pasiruošimas šturmui, Spaudos rūmų darbuotojų užbarikaduoti įėjimai, Lietuvos piliečiai, bandantys sustabdyti SSRS kariškius.

Lietuvos Respublikos Aukščiausios Tarybos Pirmininkui Vytautui Landsbergiui ir Ministrui Pirmininkui Albertui Šimėnui vadinamasis „Lietuvos demokratinių jėgų kongresas“ 1991 m. sausio 11 d. atsiuntė ultimatumą, kuriame pažymėta: Lietuvos darbo žmonių, jos darbininkų, valstiečių, inteligentijos geriausios dalies vardu reikalaujame, kad iki 1991 m. sausio 11 d. 15.00 val. vietos laiku Aukščiausioji Taryba ir Vyriausybė sutiktų su SSRS Prezidento reikalavimais ir tuojau pat atkurtų Lietuvos teritorijoje SSRS Konstituciją ir Lietuvos SSR Konstituciją. Jeigu iki 15 val. nebus išpildyti mūsų reikalavimai, mes įkursime nacionalinio gelbėjimo komitetą, kuris imsis rūpintis LSSR ateitimi. Lietuvos valdžiai atsisakius patenkinti neteisėtus reikalavimus, Komunistų partijos Ideologijos skyriaus vedėjas Juozas Jermalavičius paskelbė, kad Lietuvoje yra sukurtas „Lietuvos SSR gelbėjimo komitetas“, kuris į savo rankas ima visą valdžią Respublikoje, o Sovietų Sąjungos kariuomenė yra SSRS Konstitucijos veikimo Lietuvos teritorijoje garantas.

Prasidėjus ginkluotam Sovietų Sąjungos puolimui prieš Lietuvą, Lietuvos Respublikos aukščiausios valdžios institucijos visomis taikiomis politinėmis priemonės stengėsi apginti Lietuvos nepriklausomybę. Įvykusiame Vyriausybės posėdyje buvo priimtas Kreipimasis į visų pasaulio valstybių vyriausybes, kuriame prašoma šią sunkią Lietuvos valstybei valandą, gresiant smurtiniam Vyriausybės nušalinimui, suteikti jai visą laisvosioms valstybėms įmanomą paramą ir raginama nedelsiant pripažinti Lietuvos Vyriausybę de jure. Po pastatų užgrobimo Lietuvos užsienio reikalų ministras Algirdas Saudargas išsiuntė protesto notą Sovietų Sąjungos užsienio reikalų ministerijai, kurioje reiškiamas susirūpinimas dėl sovietinės armijos siautėjimo Lietuvoje. Aukščiausioji Taryba priėmė Kreipimąsi į Lietuvos žmones, kuriame pažymima, jog agresyvūs veiksmai, panaudojant net ginkluotą jėgą, kelia grėsmę Lietuvos nepriklausomybei. Seimo archyve saugomi Aukščiausiosios Tarybos Informacinio centro biuleteniai parengti pagal surinktą operatyvinę informaciją iš savivaldybių budėtojų, ministerijų atsakingų pareigūnų, piliečių pranešimų apie SSRS kariškių judėjimą, patruliavimą, šaukiamojo amžiaus jaunuolių grobimą, vykdytas provokacijas, ministerijų veiklą ir padėtį jų valdymo srityje, Sovietų Sąjungoje transliuotojų informacinių laidų ir jų reportažų susijusių su Lietuva apžvalga.

Sovietų Sąjunga prisidengdama pasaulio dėmesio sukoncentravimu į Persijos įlankos krizę, 1991 m. sausio 13 d. tęsė pradėtą ginkluotą puolimą prieš Lietuvą. Šiek tiek po vidurnakčio sovietiniai kariai, panaudodami karinę techniką ir ginklus, užgrobė Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Atskirojo ypatingosios paskirties milicijos būrio bazę, apie 30 buvusių Lietuvos milicininkų perėjo į priešo pusę. Seimo archyve saugomi Lietuvos piliečių, šeimų, giminių, gyvenamųjų namų bendrijų, universitetų studentų, valstybinių ūkių žemdirbių, parduotuvių darbuotojų, valstybinių įstaigų ir institucijų tarnautojų, įvairių įmonių kolektyvų, nevyriausybinių organizacijų, mokyklų mokinių ir mokytojų, universitetų dėstytojų ir universitetų padalinių, rajonų tarybų deputatų, tarptautinių traukinių keleivių kreipimaisi, pareiškimai, protestai, telegramos, siųstos Sovietų Sąjungos Prezidentui Michailui Gorbačiovui ir Lietuvos Respublikos Aukščiausiajai Tarybai, kuriose išreiškiamas palaikymas Lietuvos Respublikos Aukščiausiajai Tarybai, jos Pirmininkui Vytautui Landsbergiui ir Vyriausybei, protestuojama prieš Sovietų Sąjungos ginkluotųjų pajėgų pastatų užgrobimą, karinės jėgos naudojimą 1991 m. sausio 13 d. naktį prieš civilius beginklius žmones, reikalaujama Sovietų Sąjungos Prezidento Michailo Gorbačiovo sustabdyti karinę agresiją prieš Lietuvą, išvesti okupacinę Sovietų Sąjungos kariuomenę iš Lietuvos Respublikos teritorijos, nesikišti į Lietuvos vidaus reikalus, nutraukti SSRS informacijos priemonių skleidžiamą dezinformaciją apie padėtį Lietuvoje, išaiškinti ir nuteisti kaltininkus, pavyzdžiui: Skuodo rajono Šauklių devynmetės mokyklos darbuotojų, mokinių ir mokinių tėvų susirinkimo nutarime smerkiama TSRS ir jos statytinių veiksmai prieš lietuvių tautos laisvę bei jos teisėtą valdžią, reikalaujama nedelsiant nutraukti okupantų agresiją, grąžinti užimtus pastatus, išaiškinti tikruosius agresijos kaltininkus ir juos nubausti. Toliau tekste išreiškiamas palaikymas Lietuvos Respublikos Parlamentui ir Vyriausybei, įsitikimas, jog TSRS Prezidentas M. Gorbačiovas yra nevertas Nobelio taikos premijos. Telegramose Sovietų Sąjungos ginkluotųjų pajėgų agresija įvardijama kaip okupacija, reikalaujama SSRS Prezidento Michailo Gorbačiovo atsakomybės, nepripažįstamas Lietuvos komunistų partijos įkurtas Nacionalinio gelbėjimo komitetas, pavyzdžiui: Vilniuje įsikūrusios valstybinės įmonės „Daila“ kreipimesi, pasirašytame 178 darbuotojų, smerkiamas Nacionalinis gelbėjimo komitetas, bandęs Tarybinės armijos pagalba įvykdyti valstybinį perversmą Lietuvoje, smerkiama antikonstitucinė veikla. Plungės rajono ligoninės chirurgai siųstame rašte Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumui reikalauja visu griežtumu nubausti Naudžiūną, Lazutką, Švedą, Burokevičių, Jarmalavičių ir kitus komunistus kolaborantus, veikusius Nacionalinio gynimo komiteto vardu.

Įvertindama įvykių pobūdį ir mastą, Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba priėmė nutarimą dėl priemonių Lietuvos Respublikai ginti, kuriame SSRS veiksmai įvertinti kaip atvira karinė agresija, kuri turi būti nedelsiant nutraukta. Numatyta sudaryti Lietuvos Respublikos laikinąją gynybos vadovybę ir pažymėta, jog Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ir krašto apsaugos padaliniai svarbiausiųjų valstybinių objektų užpuolimo atvejais turi teisę priešintis bet kuriam užpuolikui. Laikinąją gynybos vadovybę sudarė Aukščiausiosios Tarybos deputatai Vytautas Landsbergi, Gediminas Vagnorius, Zigmas Vaišvila, Audrius Butkevičius, Vaclovas Zabarauskas, Mečys Laurinkus, Romualdas Ozolas, Aleksandras Algirdas Abišala. Lietuvos Seimo archyve saugomi Lietuvos Respublikos Laikinosios gynybos vadovybės posėdžių protokolai dėl valstybės gynybos priemonių, dėl sovietinės kariuomenės kariškių ir technikos judėjimo, dėl SSRS kariuomenės neteisėtų veiksmų ir jų žalos Lietuvai.

1991 m. sausio 13 d. po vidurnakčio, Sovietų kariuomenės tankai, šarvuočiai ir ginkluoti kariškiai, panaudodami šaunamuosius ginklus, Vilniuje šturmavo Televizijos bokštą bei Lietuvos radijo ir televizijos pastatą, kuriuos nuo užgrobimo saugojo civiliai Lietuvos žmonės. Šios kruvinosios akcijos metu žuvo 13 civilių gyventojų, daugiau kaip 500 buvo sužeisti. Tragiškai žuvo: Loreta Asanavičiūtė, Virginijus Druskis, Darius Gerbutavičius, Rolandas Jankauskas, Rimantas Juknevičius, Alvydas Kanapinskas, Algimantas Petras Kavoliukas, Titas Masiulis, Alvydas Matulka, Apolinaras Juozas Povilaitis, Ignas Šimulionis, Vytautas Vaitkus, Vidas Maciulevičius, Vytautas Kancevičius (nuo šautinių žaizdų mirė 1991 m. vasario 18 d.). Šturmuojant Televizijos ir radijo pastatą kulka į nugarą savųjų buvo nušautas SSRS desantininkas Viktoras Šackichas.

Seimo archyve saugoma operatyvinė informacija, Aukščiausiosios Tarybos informacijos centro gauta telefonais 1991 m. sausio 13 d. – kovo 5 d. iš įvairių Lietuvos miestų ir rajonų savivaldybių atsakingų darbuotojų, piliečių apie Sovietų Sąjungos kariškių elgesį, karinių konvojų judėjimą, įrengtas kariškių užkardas, patikros postus, įsilaužtus ir užgrobtus pastatus, ginkluotų kariškių patruliavimą, civilių užpuolimus, padarytą žalą, pasisavintus dokumentus. Juozo Kazlausko ir Algirdo Sabaliausko fotografijose užfiksuoti ginkluoti Sovietų Sąjungos kariškiai, Lietuvos piliečiai su vėliavomis, žiedu apsupę bokštą, uždegti laužai, prie Televizijos bokšto žuvusiųjų pagerbimo ceremonija, gėlės ir uždegtos žvakės. Ričardo Grigo nuotraukose užfiksuoti sovietiniai kariškiai, saugantys Televizijos bokštą po užėmimo, kovinės mašinos, išsidėsčiusios kalno papėdėje. Saugomas 1990 m. sausio 13 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausiąją Tarybą saugojusių žmonių kreipimasis,  Paskutinis Lietuvos SOS pasauliui, kuriame aprašoma Sovietų Sąjungos karinė agresija prieš Lietuvą, akcentuojamas lietuvių tautos pasiryžimas ginti Lietuvos nepriklausomybę, išreiškiamas pasitikėjimas ir parama demokratiškai išrinktai teisėtai valdžiai – Vytauto Landsbergio vadovaujamai Aukščiausiajai Tarybai ir jos paskirtai Vyriausybei. Toliau tekste smerkiama Sovietų Sąjungos agresija prieš Lietuvą ir kreipiamasi į pasaulio valstybes su prašymu „de jure ir de facto“ pripažinti Lietuvos nepriklausomybę ir išgelbėti nuo tolimesnės Sovietų Sąjungos agresijos. Kreipimasis pasirašytas Parlamento gynėjų. Seimo archyve saugomi Lietuvos piliečių, įmonių, įstaigų telegramos, laiškai su užuojautomis 1991 m. sausio 13 d. žuvusiųjų artimiesiems, Aukščiausiajai Tarybai, Lietuvos žmonėms, kreipimaisi į pasaulio valstybes su pagalbos prašymais, pvz., Kauno aukštesniosios technikos mokyklos 68 dėstytojų kreipimasis į Rusijos Federacijos Socialistinių Sąjungų Respublikos Tarybą ir jos Pirmininką Borisą Jelciną, kuriame smerkiama Sovietų Sąjungos 1991 m. sausio 13 d. įvykdyta agresija prieš Lietuvos žmones, išreiškiama padėka už moralinę ir politinę paramą Lietuvos žmonėms.

Seimo archyve saugomas 1991 m. sausio 13 d. Sovietų Sąjungos agresijos metu sužeistų Lietuvos piliečių sąrašas, Televizijos bokšto gynėjų atsiminimai ir liudijimai, nepriklausomų karinių ekspertų 1991 m. sausio 13 d. Sovietų Sąjungos agresijos vertinimas ir įvykių chronologija, Aukščiausios Tarybos pranešimai apie užimtus pastatus, 1991 m. sausio 13 d. sovietų agresiją, Statistikos departamento pažyma apie Lietuvos Respublikos ekonominius nuostolius dėl 1991 m. sausio 13 d. Sovietų Sąjungos ginkluotojų pajėgų agresijos, 1990 m. lapkričio 22 d. – 1991 m. liepos 18 d. Sovietų Sąjungos ginkluotojų pajėgų vykdytos agresijos chronologija, aukų suvestinė, Lietuvos Respublikos Generalinės prokuratūros pareiškimas dėl 1991 m. sausio 11–13 d. Sovietų Sąjungos ginkluotojų pajėgų agresijos, Jungtinių Tautų Organizacijos žmogaus teisių komiteto pareiškimas dėl SSRS smurto prieš civilius gyventojus nutraukimo ir žmogaus teisių užtikrinimo Lietuvoje.

Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba įvertinusi Sovietų Sąjungos veiksmus kaip karinį puolimą prieš Lietuvą, Lietuvos Respublikos Vyriausybės veiklos nutraukimo atveju Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministrui Algirdui Saudargui, išvykusiam į Lenkiją, suteikė įgaliojimus atstovauti Lietuvos Respublikai užsienyje ir sudaryti Lietuvos Respublikos Vyriausybę emigracijoje. Aukščiausioji Taryba kreipėsi į visus Sovietų Sąjungos žmones ir priminė, kad Lietuvos tragedija yra ir jų tragedija, ragindama padėti agresiją sustabdyti. Kreipimesi Į pasaulio vyriausybes Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba pažymėjo, jog SSR Sąjunga pradėjo nepaskelbtą karą prieš Lietuvą, toliau tekste prašė pripažinti, kad Sąjunga užpuolė kitą suverenią valstybę.

Po 1991 m. sausio 11–13 d. Lietuvą susilaukė tarptautinės paramos ir palaikymo. Trijų Baltijos valstybių vadovai Vytautas Landsbergis, Anatolijus Gorbunovas, Arnoldas Rüütelis ir Rusijos FSR Aukščiausiosios Tarybos Pirmininkas Borisas Jelcinas paskelbė Pareiškimą Jungtinėms Tautoms, kitoms tarptautinėms organizacijoms, pasaulio valstybių parlamentams ir vyriausybėms dėl Sovietų Sąjungos vadovybės įvykdytų veiksmų Baltijos valstybių atžvilgiu. Kartu su Pareiškimu priimtas Kreipimasis į JTO generalinį sekretorių Javierą Perezą de Cuellarą nedelsiant sušaukti tarptautinę konferenciją, kurioje būtų sprendžiamas Baltijos valstybių klausimas. Prancūzijos ir Vokietijos užsienio reikalų ministrai bendrame pareiškime paskelbė smerkiantys smūgį, suduotą demokratijai ir teisėtumui, smerkė, kad grubiai pažeisti Paryžiaus Chartijoje nusakyti naujosios Europos principai. Vokietijos kancleris Helmutas Kohlis išplatintame pareiškime išreiškė gilų susirūpinimą dėl paskutinių dienų įvykių Lietuvoje, pareiškė užuojautą kariškių prievartos aukoms ir jų artimiesiems. NATO Politinis komitetas susitiko apsvarstyti padėtį ir išnagrinėti paskutinius pranešimus apie sužeidimus ir mirties atvejus, Sovietų kariuomenei panaudojus jėgą Lietuvoje. Švedijos Ministras Pirmininkas Ingvaras Carlssonas SSRS ambasadoriui pareiškė protestą, Danijos užsienio reikalų ministras Uffe Ellemannas Jensenas savo šalies Vyriausybės vardu perdavė protesto notą SSRS ambasadoriui, kurioje pabrėžė, kad negali būti kalbos apie ilgalaikį Europos Bendrijos ir SSRS bendradarbiavimą, kai Vilniuje žudomi žmonės. Protestus dėl sovietinės armijos veiksmų Vilniuje Michailui Gorbačiovui per SSRS ambasadorius perdavė Islandijos, Norvegijos ir Suomijos Premjerai, Kanados Ministras Pirmininkas Brianas Mulroney’as pasiuntė laišką Michailui Gorbačiovui, kuriame pasmerkė prievartą, panaudotą prieš Lietuvos žmones ir demokratiškai išrinktą jos Vyriausybę, bei pareikalavo, kad M. Gorbačiovas kuo greičiau pasmerktų tokį savo šalies elgesį.[13] Tarptautinės organizacijos „Amnesty International“ sekretoriatas Londone paskelbė pranešimą apie tai, kad tūkstančiai lietuvių 1991 m. sausio 13 d. buvo susirinkę prie TV bokšto, siekdami sutrukdyti sovietų kariuomenės būriams jėga užimti TV pastatą, ir kad kareiviai nužudė 13 beginklių demonstrantų. Pranešime papasakota apie svarbiausius keleto dienų įvykius Lietuvoje ir Sovietų Sąjungos vadovų reakciją. „Amnesty International“ sekretoriatas paskelbė, kad stengsis surinkti visą informaciją apie prievartos aktus, ir jau kreipėsi į Sovietų Sąjungos vadovybę, kad ji pradėtų visapusišką ir bešališką šių tragiškų įvykių tyrimą, kad išvadas paskelbtų viešai ir kad kaltieji būtų nuteisti remiantis tarptautiniais standartais.

Įvairiose pasaulio šalyse vyko Lietuvos palaikymo mitingai ir protesto akcijos prieš 1991 m. sausio 13 d. Sovietų Sąjungos agresiją. SSRS, Rusijos SFSR, Maskvos miesto tarybos ir Maskvos rajono tarybos deputatai Maskvoje surengė protesto mitingą „Šiandien – Lietuva, rytoj – Rusija!“. Prie šio mitingo prisijungė protestuojantys organizacijų „Memorialas“ ir „Skydas“ dalyviai. Šimtai tūkstančių demonstrantų, susirinkę Maniežo aikštėje, reikalavo, kad Michailas Gorbačiovas atsistatydintų, smerkė Komunistų partiją. Pasisakymuose buvo sakoma, kad Lietuva turi teisę išstoti iš SSRS. Leningrade surengtame mitinge, kuriame dalyvavo apie 200 000 leningradiečių ir grupė miesto deputatų, buvo pasmerktos kariuomenės akcijos Vilniuje. Protesto demonstracijos surengtos Rusijos miestuose: Krasnodare, Permėje, Rostove prie Dono, Omske, Samaroje, Sverdlovske, Irkutske, Voroneže. Protesto demonstracijos įvyko ir Ukrainos miestuose: Kijeve, Odesoje, Ternopolyje, Lvove, Černigove, Charkove, Ivano Frankovske, Luganske, Simferopolyje. Vašingtone prie piketuojančiųjų ties SSRS ambasada prisijungė didžiausių JAV profsąjungų atstovai. Australijoje keli šimtai žmonių protestavo prie SSRS atstovybės geležinių vartų. Protesto demonstracijos buvo surengtos Sidnyje, Melburne, Kanberoje, Adelaidėje. Paryžiuje vyko demonstracijos prieš sovietų vykdomą smurtą Lietuvoje. Apie 50 tūkst. susirinkusių žmonių minia Maskvoje reikalavo SSRS Prezidento M. Gorbačiovo atsistatydinimo. Rusijos TFSR vadovas B. Jelcinas pareikalavo ištirti Lietuvoje ir Latvijoje kariuomenės įvykdytas žudynes ir dėl jų apkaltino TSRS Prezidentą M. Gorbačiovą. Seimo archyve saugomi palaikymo laiškai, kreipimaisi, pareiškimai, telegramos dėl SSRS agresijos prieš Lietuvą, gautos 1991 m. sausio mėn. iš Australijos, Belgijos, Čekoslovakijos, Danijos, Ispanijos, Italijos, Japonijos, JAV, Jungtinės Karalystės, Kanados, Kosta Rikos, Lenkijos, Liuksemburgo, Švedijos, Norvegijos, Suomijos, Šveicarijos, Vokietijos, kurias siuntė valstybės institucijų, politinių partijų nariai, pvz., saugomas Italijos politinės partijos Union del popolo Veneto nepriklausomybės palaikymo laiškas su 102 parašais, miestų savivaldų, pvz., Varšuvos Rados prezidiumo telegrama, piliečių, universitetų studentų, akademinės bendruomenės narių – universitetų padalinių, dėstytojų, studentų laiškai, pvz., 18 m. Italijos studento laiškas, išreiškiantis susirūpinimą dėl Sovietų Sąjungos agresijos sausio 1991 m. 13 d., kuriame kalbama apie būtinybę ištirti ir surasti kaltininkus, Princeton University, Biologijos fakulteto dėstytojas dr. Mark Peifer siųstame palaikymo laiške smerkiamas ginklų naudojimas prieš civilius žmones, religinių bendruomenių atstovų, pvz., Australijos jungtinės bažnyčios pareiškimas, kuriame pasmerkiama sovietinių karių agresija, už žmogaus teises kovojančių nevyriausybinių organizacijų kreipimasis, pvz., Free Liberal Organization, Amnesty International. Visuomeninių judėjimų, pvz., Čekoslovakijos Piliečių forumo laiškas, išreiškiantis palaikymą Lietuvai ir pasmerkiantis Sovietų Sąjungos agresiją, kuri palyginama su 1968 m. Prahos pavasariui (prie laiško pridėti parašų lapai, kuriuose daugiau kaip 1500 parašų), užsienio šalių diplomatų pareiškimai, pvz., Japonijos užsienio reikalų ministro Taro Nakajama pasisakymas apie padėtį Lietuvoje, kuriame jis smerkia Sovietų Sąjungos karinės jėgos panaudojimą, reikalauja nedelsiant nutraukti karinius veiksmus ir spręsti susidariusią padėtį demokratiniais būdais. Seimo archyve saugomas NATO ir Europos Bendrijos įspėjimas Sovietų Sąjungai dėl jėgos naudojimo Baltijos valstybėse, kuriame rašoma, jog Sovietų Sąjungos ambasadorius prie Europos Bendrijos buvo iškviestas į neeilinį posėdį dėl agresijos panaudojimo Baltijos šalyse. Tai pat saugomas susirašinėjimas su užsienio valstybių institucijomis, jų užsienio reikalų ministerijomis, vyriausybėmis ir diplomatinio korpuso atstovais dėl Sovietų Sąjungos agresijos prieš Lietuvą 1991 m. sausio mėn. Saugomi į Lietuvą 1991 m. sausio–-balandžio mėn. atvykusių delegacijų iš Danijos, Švedijos, Islandijos, JAV, Lenkijos, Rusijos atmintinės, vizitų programos, susitikimų aprašymai.

Po 1991 m. sausio 13 d. Aukščiausioji Taryba priėmė pareiškimą dėl SSRS ginkluotųjų pajėgų neteisėtų veiksmų, kuriame išreiškė griežtą protestą prieš brutalius TSRS ginkluotųjų pajėgų veiksmus ir reikalavo, kad būtų nedelsiant nutraukta agresija, išvesti kariniai daliniai iš užgrobtųjų patalpų ir atlyginta materialinė žala, taip pat išaiškinti ir atsakomybėn patraukti kaltininkai. Suformuota Valstybinė komisija sausio 11–13 dienomis įvykdytiems SSRS armijos nusikaltimams tirti. Komisijos pirmininku išrinktas Ministras Pirmininkas Gediminas Vagnorius, jo pavaduotoju – Aukščiausiosios Tarybos Pirmininko pavaduotojas Kazimieras Motieka. Algirdo Sabaliausko archyve saugomose nuotraukose užfiksuotas Komisijos posėdis, įvykęs Mokslų Akademijoje, posėdžio dalyviai, komisijos nariai, sakantys kalbas, į posėdį susirinkę Lietuvos piliečiai. Atsižvelgdamas į Lietuvos visuomenės iniciatyvą, Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumas 1991 m. sausio 21 d. patvirtino Lietuvos Respublikos nepriklausomybės gynimo fondo nuostatus, pagal kuriuos fondo lėšas sudarė Lietuvos Respublikos ir kitų valstybių gyventojų, įmonių, įstaigų, visuomeninių organizacijų ir judėjimų savarankiškos įmokos. Fondo lėšas numatyta panaudoti nepriklausomybės gynėjų aukų šeimoms bei nekrutėjusiesiems nuo agresijos šelpti. Visuomenė ir toliau saugojo Parlamento rūmus, teikė paramą nukentėjusiesiems nuo sovietinių kareivių agresijos, aukojo pinigus į Nepriklausomybės fondą, prie užgrobtų Radijo ir televizijos pastatų Vilniuje 1991 m. kovo 6 d. pradėjo badauti nepriklausomos Lietuvos radijo ir televizijos darbuotojai, kurie reikalavo nedelsiant grąžinti turtą tikriesiems šeimininkams, apleisti okupuotus pastatus. Vytauto Daraškevičaus, Aleksandro Juozapaičio ir Algirdo Sabaliausko archyvuose saugomose nuotraukose užfiksuoti bado akcijos dalyviai, vagonėlis, kuriame gyveno badaujantys žurnalistai. Seimo archyve saugomi informaciniai pranešimai, pareiškimai, kreipimaisi, gauti iš Lietuvos Respublikos energetikos, sveikatos apsaugos, pramonės, susiekimo, ryšių, užsienio reikalų ministerijų dėl padėties Lietuvoje sausio mėn. Sovietų Sąjungos agresijos, pvz., Sveikatos apsaugos ministerijos pareiškimas apie 1991 m. sausio 13 d. Sovietų Sąjungos agresijos metu žuvusių aukų teismo medicinos tyrimų atlikimą, dėl 1991 m. sausio 16 d. įvykusios Televizijos bokšto ir jo prieigų apžiūros, pranešimas apie 1991 m. sausiop 14–17 d. labdaros būdu gautus vaistus ir tvarsliavą. Pranešimai apie miestuose ir rajonuose 1990 m. ir 1991 m. pašauktus ir tarnybą pradėjusius šaukiamojo amžiaus jaunuolius iš Lietuvos. Pranešimas apie 1991 m. sausio 13 d. Sovietų Sąjungos agresijos metu žuvusius Lietuvos piliečius, pranešimas apie Sovietų Sąjungos demokratinių jėgų Lietuvos palaikymą dėl 1991 m. sausio 13 d. Sovietų Sąjungos kariškių agresijos, pranešimas apie bankų sąskaitas užsienio šalyse, į kurias galima pervesti aukas Gynybos fondui, Sveikatos apsaugos ministerijos pranešimai apie nukentėjusių ir sužeistų asmenų kiekį per 1991 m. sausio 13 d., jų sužeidimo pobūdį, būklę.

Sovietų Sąjungos veiksmus prieš Lietuvą palankiai vertino prosovietinės jėgos, veikiančios Lietuvoje, kurios skleidė dezinformaciją. Vilniaus karininkų namuose 1991 m. sausio 17 d. įvyko SSRS ir LKP (KPSS) atstovų spaudos konferencija, kurioje jos dalyviai pateikė savas kruvinųjų sausio įvykių versijas. Juozas Jermalavičius atsisakė žurnalistams pasakyti „nacionalinio gelbėjimo komiteto“ narių pavardes ar bent įvardyti jo vadovą. Jis paskelbė, kad „komitetas“ nusprendė paleisti Krašto apsaugos ir Saugumo departamentus ir kreiptis į Lietuvos SSR prokuratūrą, kad ji iškeltų baudžiamąsias bylas šių departamentų vadovams. Konferencijoje dalyvavo SSRS gynybos ministerijos atstovas generolas majoras J. Naumanas, kuris paskelbė, kad pranešimai apie žuvusius civilius gyventojus yra „grynas melas ir provokacija“ ir kad kareiviai neturėjo kovinių šovinių. Lietuvos Respublikos Vyriausybė 1991 m. sausio 18 d. išplatino pareiškimą dėl melo apie Lietuvą, skleidžiamo per TSRS masinės informacijos priemones, kuriame pažymėjo, jog per TSRS radiją ir televiziją skleidžiama tiesos neatitinkanti informacija apie Lietuvoje TSRS kariuomenės veiksmus. Seimo archyve saugoma 1991 m. vasario 1 d. – kovo 1 d. Sovietų Sąjungos televizijų transliuotų dieninių ir vakarinių žinių suvestinės, kuriose užfiksuoti pranešimai dėl įvykių sausio mėn. Lietuvoje, tarptautinės padėties, derybų tarp SSRS ir Lietuvos Respublikos, dėl vidaus politikos klausimų.

1991 m. vasario 9 d. įvyko Visuotinė Lietuvos gyventojų apklausa-plebiscitas dėl naujai rengiamos Lietuvos Respublikos Konstitucijos teiginio – „Lietuvos valstybė yra nepriklausoma demokratinė respublika“. Iš viso apklausoje dalyvavo 2 652 738 Lietuvos piliečiai. Už teiginį, kad „Lietuva būtų nepriklausoma demokratinė respublika“, pasisakė 90,47 proc. apklausoje dalyvavusių piliečių. Remdamasi visuotinės apklausos rezultatais, 1991 m. vasario 11 d. Lietuvos Aukščiausioji Taryba priėmė konstitucinį įstatymą Dėl Lietuvos valstybės, kuriame įtvirtinta konstitucinė norma ir pamatinis valstybės principas, jog Lietuvos valstybė yra nepriklausoma demokratinė respublika. Drauge Aukščiausioji Taryba priėmė deklaraciją dėl Lietuvos Respublikos lygiateisio dalyvavimo pasaulio valstybių bendrijoje, kurioje kreipėsi į visas valstybes, jų Parlamentus ir Vyriausybes, ragindama atsižvelgti į 1991 metų vasario 9 dieną įvykusio plebiscito rezultatus, ir prašė paramos, kurią jos gali suteikti laisvės ir demokratijos siekiančiai Lietuvai. Seimo archyve saugomos Aukščiausiosios Tarybos deputatų vardinio balsavimo, įvykusio 1991 m. vasario 11 d.,  dėl konstitucinio įstatymo Dėl Lietuvos valstybės, kortelės. 115 deputatų balsavo „už“, susilaikė 1 deputatas. Seimo archyve taip pat saugomos Lietuvos piliečių, įmonių, savivaldybių deputatų palaikymo telegramos dėl sprendimo surengti apklausą, pasiūlymai dėl apklausos datos, siūlomo apklausos teiginio formuluotės, išreiškiamas nerimas dėl balsavimo galimybių prie Parlamento budintiems žmonėms. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Pirmininko susitikimo su Pabaltijo karinės apygardos karininku Fiodoru Kuzminu fonogramos stenograma, kurioje užfiksuoti susitikimo metu pateikti klausimai dėl padėties Lietuvoje, dėl sovietinių kareivių dalyvavimo sausio mėn. agresijoje prieš Lietuvą, dėl priverstinio Lietuvių jaunuolių šaukimo į SSRS kariuomenę.

Lietuvoje 1991 m. kovo 23 d. lankėsi buvęs JAV prezidentas Richardas Nixonas. Jis susitiko su Lietuvos parlamento ir Vyriausybės vadovais, apžiūrėjo Vilnių ir aplankė sovietų kariuomenės užgrobtas vietas. Tą pačią dieną Katedros aikštėje įvyko Lietuvos medikų protesto piketas prieš kraujo praliejimą Lietuvoje, prieš beginklius žmones naudojamą smurtą. Seimo archyve saugomi JAV prezidento Richardo Nixono vizito dokumentai: delegacijos narių sąrašas, vizito programa, priėmimo ir vakarienės svečių sąrašas, vizito ataskaita, kurioje pateikta informacija apie delegacijos narius, darbotvarkę, pokalbių santraukos ir pastabos iš susitikimų su Vytautu Landsbergiu, Gediminu Vagnoriumi, tautinėmis mažumomis, Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos opozicija.

 

Lietuvos pasienio apsaugos ir muitinės postų užpuolimai 1991 m. balandžio–rugpjūčio mėn.

1991 m. balandžio–liepos mėn. Sovietų Sąjungos kariškiai dažnai užpuldinėdavo Lietuvos Respublikos muitinės ir pasienio kontrolės postus, sužeisdavo pasienio apsaugos pareigūnus, padegdavo pasienio postus. Eidamas tarnybines pareigas 1991 m. gegužės 19-osios naktį apie 2 val. 30 min. buvo nušautas Šalčininkų užkardos Krakūnų pasienio posto pamainos vadas Gintaras Žagunis. Tą pačią naktį Lietuvos–Baltarusijos pasienyje sudeginti trys pasienio kontrolės postų nameliai. 1991 m. gegužės 22 d. naktį Rygos OMON-as užpuolė pasienio kontrolės postą Akmenės rajone ir sužalojo jo darbuotojus, sudegino Germaniškio pasienio kontrolės postus Biržų rajone, per užpuolimą sužeistas posto viršininkas. Ryte užpultas ir sudegintas pasienio kontrolės postas Zarasų rajone, Smėlynėje. Algirdo Sabaliausko nuotraukose užfiksuota sovietinių kariškių nuniokotų Lietuvos muitinės ir pasienio kontrolės postų apžiūra, Lietuvos muitinės pareigūnai, pasienio postų vagonėliai su išdaužytais langais, sulaužytais baldais viduje.

1991 m. liepos 31 d. SSRS vidaus reikalų ministerijos specialios paskirties OMON-o grupė užpuolė Medininkų pasienio kontrolės postą ir nužudė muitinės ir policijos pareigūnus Mindaugą Balavaką, Algimantą Juozaką, Algirdą Kazlauską, Juozą Janonį, muitininkus Antaną Musteikį ir Stanislovą Orlavičių. Sunkiai sužeidė muitininkus Tomą Šerną ir Ričardą Rubavičių. Pastarasis ligoninėje mirė. Seimo archyve saugomi Lietuvos gyventojų, įmonių, organizacijų laiškai, telegramos, kuriose reiškiamos užuojautos Medininkų OMON-o nužudytų pareigūnų artimiesiems, pasienyje žuvusiųjų artimiesiems, piliečių pasiūlymai dėl sargybos prie Tomo Šerno, dėl mirties bausmės įvedimo, dėl tyrimų grupės sudarymo, pvz., rašytojo Eugenijaus Matusevičiaus siūlymas paskelbti valstybinį gedulą. Vytauto Daraškevičaus nuotraukose įamžintos Medininkuose nužudytų Lietuvos pareigų šermenys, gedulinga procesija ir laidotuvės, įvykusios 1991 m. rugpjūčio 3 d. Seimo archyve laikomi Aukščiausiosios Tarybos Pirmininko Vytauto Landsbergio 1991 m. liepos 7 d. rengiamų dokumentų dėl Sovietų Sąjungos telegramų agentūros platinamos dezinformacijos apie Lietuvą, pranešimo dėl Sovietų Sąjungos veiksmų Lietuvoje rankraščiai.

Po 1991 m. liepos 31 d. žudynių buvo sušaukta neeilinė Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos sesija, posėdžiavo Laikinoji gynybos vadovybė, kurioje buvo tariamasi dėl priemonių, kaip sustabdyti SSRS ginkluotą agresiją prieš Lietuvą. Aukščiausioji Taryba kreipėsi į valstybes, Europos saugumo ir bendradarbiavimo konferencijos nares, į Islandijos ir Danijos parlamentus, į Lietuvos žmones, į visas pasaulio demokratines valstybes Dėl TSRS represinių struktūrų išvedimo iš Lietuvos. Siekiant apsaugoti Lietuvos sieną, Vyriausybės potvarkiu Vidaus reikalų ministerija įpareigota skubiai, pasitelkus policijos rezervą, organizuoti laikinąją Lietuvos Respublikos svarbiausiųjų muitinės postų apsaugą. Po Medininkų žudynių prasidėjo visuomenės piketai: 1991 m. rugpjūčio 9 d. Lietuvos Sąjūdis prie OMON-o dislokacijos vietos Valakupiuose organizavo 3 dienų piketą – protesto akciją „OMON von!“, taikiam piketui Lietuvos žmonės 1991 m. rugpjūčio 10 d. susirinko prie OMON-o štabo, o 1991 m. rugpjūčio 12 d. – prie KGB rūmų Vilniuje. Vytauto Daraškevičiaus ir Jono Česnavičiaus nuotraukose užfiksuoti akcijos dalyviai laikantys plakatus: „OMON von!“, „Teroro formulė KGB“, „Omonai, nešdinkis lauk iš Lietuvos“, akcijos dalių palapinės, sovietiniai kariškiai ir jų barikados, spygliuota vielos.

Maskvoje 1991 m. rugpjūčio 19-osios naktį prasidėjo pučas. Sovietų Sąjungos kariškiai Lietuvoje užėmė Kauno radijo ir televizijos redakciją, Sitkūnų radijo stotį, užgrobė Respublikinę telefono stotį, apie 19 val. ginkluotų OMON-ininkų grupė įsiveržė į Vilniaus taksi parką, užblokavo visus vartus. Kaune nuo 22 val. iki 5 val. ryto visi tiltai ir pagrindiniai keliai buvo blokuojami tarybinių šarvuočių. Klaipėdoje padidėjo kariškių judėjimas, jie miesto centre ėmė reguliuoti transporto eismą, o karinės įgulos vadas pulkininkas I. Černychas pasiskelbė ypatingosios padėties komendantu Klaipėdoje. Nutraukta Lietuvos muitinės postų veikla. Karo komendantas pulk. G. Belousovas perdavė Aukščiausiajai Tarybai generolo leitenanto V. Očialovo raštą, kuriame buvo reikalaujama nuginkluoti Krašto apsaugos departamentą, Savanorišką krašto apsaugos tarnybą, Šaulių sąjungą ir kitas struktūras. 1991 m. rugpjūčio 21 d. sovietų armijos provokacijos metu Aukščiausiosios Tarybos rūmų prieigose įvyko Lietuvos savanorių susirėmimas su sovietų kariuomenės specialiosios paskirties dalinio kariais, kurie automobiliu įsiveržė į karių savanorių saugomą teritoriją prie pirmojo posto A. Goštauto gatvėje. Pasipriešinimo metu žuvo Alytaus rinktinės savanoris Artūras Sakalauskas, dar du Alytaus rinktinės savanoriai buvo sužeisti. Seimo archyve saugomos Lietuvos piliečių, organizacijų ir savivaldybių tarybų atstovų telegramos dėl 1991 m. rugpjūčio 19 d. pučo Maskvoje, jose smerkiami antikonstituciniai kariškių veiksmai, karinio perversmo organizatoriai, išreiškiamas palaikymas Aukščiausiajai Tarybai. 1991 m. rugpjūčio 20 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba priėmė nutarimą Dėl Lietuvos Respublikos savivaldybių veiklos ypatingomis sąlygomis, kuriame numatyta, kad jeigu Aukščiausioji Taryba dėl agresijos ar kitų prievartos veiksmų negalėtų vykdyti konstitucinių įgaliojimų, savivaldybių organų ir pareigūnų veikla pristabdoma iki atskiro šios Aukščiausiosios Tarybos sprendimo. Toliau tekste pažymima, kad bendradarbiavimas su vietiniais kolaborantais ar svetimos valstybės struktūromis bus kvalifikuojamas kaip nusikalstama veikla Lietuvai, baudžiama pagal įstatymą. Aukščiausioji Taryba priimtame nutarime Dėl pasirengimo politiniam streikui, protestuojant prieš Sovietų karinę agresiją Lietuvoje ir solidarizuodamasi su demokratinėmis Rusijos jėgomis, numatė, kad jeigu Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba ir Vyriausybė nebegalėtų vykdyti savo pareigų, pradėti neribotos trukmės politinį streiką, kuris įvardijamas kaip visuotinė nepaklusnumo okupantams akcija.

Demokratinių jėgų pergale pasibaigus pučui Maskvoje, Lietuvos Vyriausybė 1991 m. rugpjūčio 22 d. pareikalavo susigrąžinti 21 Sovietų Sąjungos ginkluotojų pajėgų užgrobtą pastatą, kuriuos išvardijo sąraše, įteiktame SSRS valdžios pareigūnams. Tą pačią dieną Lietuvos Respublika perėmė per 1991 m. sausio mėn. Sovietų Sąjungos karinę agresiją prieš Lietuvą užgrobtus Radijo ir televizijos rūmus bei Televizijos bokštą. Perimti pastatai okupantų buvo stipriai nuniokoti, viduje buvęs turtas išgrobstytas arba sugadintas. 1991 m. rugpjūčio 23 d. po 225 okupacijos dienų į Vilniuje esančius Spaudos rūmus sugrįžo spaustuvininkai, leidybos įmonės „Spauda“ darbuotojai, laikraščių redakcijos, žurnalistai. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros pastato apsaugą perėmė Lietuvos policija. Algirdo Sabaliausko archyve saugomos nuotraukos, kuriose užfiksuotas sovietinių kariškių pasitraukimas iš Radijo ir spaudos rūmų, kariškų sunkvežimių kolonos, pasitraukiančius kariškius sveikinantys Lietuvos piliečiai, Lietuvos krašto apsaugos ministras Audrius Butkevičius, per megafoną sakantis kalbą, Lietuvos policijos pareigūnai, saugantys viešąją tvarką.

Po pastatų atgavimo Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba atsižvelgdama į įvykdytus agresijos bei teroro veiksmus ir nusikaltimus prieš Lietuvos valstybę 1991 m. rugpjūčio 22 d. priėmė nutarimą Dėl Tarybų Sąjungos karinių-represinių struktūrų Lietuvoje, kuriame pažymima, jog siekiant Lietuvos žmonių saugumo, tvarkos bei valstybės stabilumo įtvirtinimo, turi būti pašalintos visos svetimos karinės-represinės struktūros, kurios veikia prieš Lietuvos nepriklausomybę ir jos piliečius. Nutarime reikalaujama, jog Sovietų Sąjunga nedelsdama išvestų iš Lietuvos Respublikos teritorijos visas įvestas ar sukurtas Sovietų Sąjungos karines-represines struktūras t. y. visus KGB organus ir padalinius, desantinius ir specialiosios paskirties dalinius ir visus SSRS vidaus kariuomenės dalinius, perduotų jų turtą ir archyvus Lietuvai bei pradėtų tyrimus dėl šių struktūrų įvykdytus nusikaltimus prieš Lietuvą ir jos piliečius. Nutarimą dėl LKP (SSKP) struktūrų veiklos Lietuvoje, kuriame pažymima, jog LKP kaip SSKP padalinys Lietuvoje 1991 m. sausio 13 d. organizavo ir kurstė veiksmus, kuriais buvo siekiama nuversti teisėtą Lietuvos valdžią, prievarta sunaikinti Lietuvos Respublikos nepriklausomybę, suverenų valstybingumą, sugriauti teritorijos vientisumą. Toliau tekste pažymima, kad Komunistų partijos veikla Lietuvoje uždraudžiama, o Lietuvos Vyriausybei pavedama perimti jos visą dokumentaciją ir archyvinę medžiagą, susijusią su partijos veikla. Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras įpareigotas spręsti klausimus dėl teisinės atsakomybės asmenų, kurie veikdami LKP (SSKP) struktūrose organizavimo ir vykdė nusikalstamus veiksmus prieš Lietuvą ir jos piliečius. Seimo archyve saugomas susirašinėjimas su Lietuvos valstybinėmis institucijomis, įstaigomis ir organizacijomis dėl Lietuvos komunistų partijos Centro Komiteto veiklos, pažymos dėl perimtų Komunistų partijai priklausiusių pastatų, komunistų partijos skyrių protesto telegramos dėl demontuojamų sovietinių paminklų, Lietuvos komunistų partijos pirmojo sekretoriaus M. Burokevičiaus kreipimasis į Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos Pirmininką, kuriame Taryba kaltinama neatsakinga politika, provokacijomis, kurios atvedė iki kraujo praliejimo. 1991 m. rugpjūčio 23 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybė priėmė nutarimą Dėl TSRS valstybės saugumo komiteto padalinio, kuriame atsižvelgiant į tai, kad TSRS valstybės saugumo komitetas vykdė priešišką Lietuvos Respublikai veiklą, taip pat prisidėjo prie antikonstitucinio TSRS valstybinio nepaprastosios padėties komiteto nurodymų vykdymo Lietuvoje bei bandymo nuversti Lietuvos Respublikos teisėtą valstybinę valdžią, nutarė nuo 1991 m. rugpjūčio 23 d. TSRS valstybės saugumo komiteto padalinio Lietuvoje veiklą nutraukti.

Atsižvelgdama į prasidedantį SSRS represinių bei karinių struktūrų išvedimą iš Lietuvos teritorijos, Aukščiausioji Taryba 1991 m. rugpjūčio 24 d. priėmė nutarimą Dėl buvusių SSRS karinių komisariatų, kuriame Lietuvos Respublikos Vyriausybei pavesta  perimti Sovietų kariuomenės dar iki šiol naudotų karinių komisariatų pastatus, juose esančias kartotekas ir inventorių. Kariniai komisariatai, kurių veikla de jure buvo nutraukta 1990 m. kovo 14 d. Aukščiausiosios Tarybos nutarimu, de facto veiklą nutraukė tik pasibaigus pučui Maskvoje. Aukščiausioji Taryba taip pat priėmė nutarimą Dėl Lietuvos Respublikos valstybės sienų, kuriame pavesta nuo rugpjūčio 26 d. pradėti visų Lietuvos Respublikos valstybės sienų apsaugą ir pasienio ruožo režimo vykdymą, taip pat atnaujinti Lietuvos Respublikos vizų išdavimą. Vykdant šį nutarimą 1991 m. rugpjūčio 26 d. Lietuvos Respublikai perduotos visos tarybinės muitinės, taip pat Lietuvos muitinės pradėjo duoti lietuviškas vizas.

Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba 1991 m. rugsėjo 7 d. 10 val. 30 min. gavo pranešimą iš Maskvos, kad Sovietų Sąjungos Valstybės Taryba nutarė pripažinti Baltijos respublikų nepriklausomybę.

 

Derybos su Sovietų Sąjunga dėl santykių normalizavimo ir kariuomenės išvedimo 1990–1991 m.

Po nepriklausomybės atkūrimo Aukščiausioji Taryba ėmė siekti, kad būtų pradėtos derybos su SSRS dėl santykių normalizavimo ir okupacinės Sovietų Sąjungos kariuomenės išvedimo iš Lietuvos Respublikos teritorijos. 1990 m. kovo 13 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba priėmė Kreipimąsi į TSRS Aukščiausiosios Tarybos Pirmininką Michailą Gorbačiovą, kuriame SRS ginkluotuojų pajėgų dalinių buvimą Lietuvos teritorijoje įvardijo kaip neturintį teisinio pagrindo ir pakvietė TSRS Vyriausybę artimiausiu metu pradėti derybas dėl Sovietų Sąjungos karinių dalinių statuso, dislokavimo ir visiško išvedimo iš Lietuvos Respublikos teritorijos, taip pat pažymėjo, kad kol nebus pasiektas susitarimas su TSRS ginkluotosiomis pajėgomis, vidaus, valstybės saugumo ir pasienio kariuomenė neturėtų vykdyti Lietuvos Respublikos teritorijoje manevrų, perdislokavimo ir esamo kontingento didinimo. Aukščiausiosios Tarybos 1990 m. kovo 19 d. priimtame pareiškime Dėl Tarybinių ginkluotojų pajėgų Lietuvoje statuso, ginkluotosios pajėgos įvardintos kaip okupuojanti jėga, įžengusi 1940 m. į Lietuvą, kitos valstybės kariuomenė turi teisiškai neapibrėžtą statusą, jos buvimas Lietuvos teritorijoje yra žalingas ekonominiu, ekologiniu, psichologiniu ir politiniu požiūriu, dėl šios kariuomenės išvedimo 1989 m. buvo surinkta 1,5 mln. Lietuvos gyventojų parašų.

Aukščiausiosios Tarybos Pirmininkas Vytautas Landsbergis ir Ministrė Pirmininkė Kazimira Danutė Prunskienė, oficialiais pranešimais kreipėsi į Sovietų Sąjungos Prezidentą Michailą Gorbačiovą ir Ministrų Tarybos Pirmininką Nikolajų Ryžkovą dėl derybų pradžios, atskirų derybinių klausimų sprendimo. Seimo archyve saugoma Ministrės Pirmininkės Kazimiros Danutės Prunskienės 1990 m. balandžio 2 d. telegrama, kurioje prašoma SSRS Gynybos ministro armijos generolo Dmitrijaus Jazovo priimti Lietuvos Respublikos atstovus SSRS gynybos ministerijoje ir aptarti klausimus, susijusius su kariniais daliniais, dislokuotais Lietuvos Respublikos teritorijoje.

Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba 1990 m. liepos 5 d. priėmė nutarimą Dėl pasirengimo tarpvalstybinėms deryboms su TSR Sąjunga, kuriame patvirtino, jog vyksiančiose tarpvalstybinėse derybose su Sovietų Sąjunga Lietuvos Respublikai atstovaus Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba. Derybų pasirengimui Aukščiausioji Taryba 1990 m. liepos 11 d. nutarimu sudarė Politinio, teisinio ir diplomatinio pasirengimo deryboms su TSR Sąjunga komisiją, susidedančią iš Aukščiausiosios Tarybos Pirmininko pavaduotojo Bronislovo Juozo Kuzmicko, Aukščiausiosios Tarybos deputatų Kęstučio Lapinsko, Kazimiero Motiekos, Romualdo Ozolo, Audriaus Rudžio, Aloyzo Sakalo, Gedimino Šerkšnio ir Gedimino Vagnoriaus bei Teisingumo ministro Petro Kūrio ir Užsienio reikalų ministro Algirdo Saudargo. Komisijai pavesta svarstyti pagrindines politines, teisines ir ekonomines Lietuvos Respublikos ir Sovietų Sąjungos derybų nuostatas, savitarpio santykių principus, derybų pradžią, tikslų ir sąlygų protokolo (akto) projektą ir iki 1990 m. liepos 25 d. pateikti parengtus dokumentus Lietuvos Respublikos Aukščiausiajai Tarybai.

Aukščiausioji Taryba 1990 m. rugpjūčio 7 d. savo nutarimu patvirtino derybų su Sovietų Sąjunga tikslus ir pagrindines nuostatas. Seimo archyve saugomi 1990 m. Politinio, teisinio ir diplomatinio pasirengimo deryboms su TSR Sąjunga komisijos posėdžių protokolai, kuriuose užfiksuotas tarpvalstybinių derybų pradžios klausimo sprendimas, Lietuvos derybinių tikslų ir derybų sąlygų parengimas, taip pat delegacijos sudėties formavimas. Derybų nuostatose Lietuva įvardijama pradedanti derybas kaip suvereni valstybė, besiremianti pamatiniais Lietuvos Respublikos 1918 m. vasario 16 d. ir 1990 m. kovo 11 d. Nepriklausomybės Aktais bei valstybinės teisinės galios tęstinumo principu, 1920 m. liepos 20 d. Taikos sutartimi su Rusija. Dokumentuose numatyta, jog Lietuvos Valstybinė delegacija negali pasirašyti jokio dvišalio dokumento, kuriuo Lietuvos Respublika būtų traktuojama kaip TSRS Sąjungos dalis ar susijusi kitokia forma, išskyrus tarptautinius ryšius. Politinio, teisinio ir diplomatinio pasirengimo deryboms su TSR Sąjunga komisija išskyrė penkerius derybų metus siektinus tikslus:

1. Pasiekti visišką Lietuvos Respublikos nepriklausomybę ir kad TSR Sąjunga ją teisiškai pripažintų.

2. Nustatyti lygiateisius ir abipusiškai naudingus tarpvalstybinius Lietuvos Respublikos ir TSR Sąjungos santykius.

3. Pasiekti, kad būtų pripažintos dabartinės Lietuvos Respublikos sienos.

4. Susitarti su TSR Sąjunga dėl ginkluotojų pajėgų išvedimo iš Lietuvos Respublikos teritorijos terminų ir etapų, taip pat dėl TSRS  pritarimo Lietuvos neutralitetui.

5. Pasiekti, kad TSR Sąjunga atsisakytų pretenzijų į Lietuvos teritorijoje esantį valstybės turą. Derybų delegacijos vadovu patvirtintas Aukščiausiosios Tarybos Pirmininkas Vytautas Landsbergis, o nariais Aukščiausiosios Tarybos deputatai: Aleksandras Abišala, Romualdas Ozolas, Kazimira Danutė Prunskienė, Algirdas Saudargas, Česlovas Vytautas Stankevičius ir Emanuelis Zingeris.

Tęsiant pradėtą pasirengimą deryboms su Sovietų Sąjunga, 1990 m. rugsėjo 12 d. dėl Sovietų Sąjungos kariuomenės statuso Lietuvoje nustatymo sudaryta ekspertų grupė iš Aukščiausiosios Tarybos deputatų: Gedimino Šerkšnio, Audriaus Butkevičiaus, Jono Liaučiaus. Seimo archyve saugomas ekspertų grupės sąrašas, TSRS ginkluotųjų pajėgų statuso ekspertų grupės posėdžio protokolo išrašas ir ekspertų grupės parengti pasiūlymai dėl SSRS ginkluotųjų pajėgų statuso nustatymo iki oficialių derybų pradžios. Šiuose pasiūlymuose numatyta, kad Sovietų Sąjungos kariuomenė iki derybų pabaigos nesikiš į Lietuvos vidaus reikalaus, niekaip nepažeis jos suvereniteto, neskleis propagandos ir nerems jokių prieš Lietuvos valstybingumą ir nepriklausomybę veikiančių organizacijų, nevykdys prievartinio šaukimo atlikti karinę prievolę, o dėl jos neatlikimo nepersekios.

1990 m. spalio 2 d. Maskvoje, Kremliuje, įvyko pirmasis neoficialus Lietuvos Respublikos ir Sovietų Sąjungos derybinių delegacijų susitikimas, kuriame Lietuvos delegacijai vadovavo Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos Pirmininkas V. Landsbergis, o Sovietų Sąjungos delegacijai – SSRS Ministrų Tarybos Pirmininkas N. Ryžkovas. Šio prieš derybinio, konsultacinio pasitarimo metu buvo sutarta sudaryti darbo grupę, kuriai iš Lietuvos pusės atstovautų Romualdas Ozolas, o iš SSRS pusės Vitalijus Dogužijevas. Nutarta, kad sudarytoji darbo grupė turi parengti konkrečius derybų klausimus ir pasiūlymus kitam susitikimui. Pirmajame posėdyje Lietuvos atstovai į sudarytą  darbo grupės dienotvarkę  pasiūlė įtraukti Lietuvos jaunuolių prievartinę tarnybą sovietinėje kariuomenėje bei patį šios kariuomenės buvimą Lietuvoje. Posėdyje buvo suderinti būsimų derybų klausimai, susiję su sienų nustatymu ir SSRS kariuomenės buvimu Lietuvos teritorijoje.[14] Seimo archyve saugoma protokolų projektai dėl derybų pradžios, tikslų ir sąlygų, kuriose siūloma į rengiamą sutartį įrašyti naują formuluotę dėl Lietuvos prievartinio inkorporavimo į SSRS 1940 m., be to, okupacijos pasekmių pašalinimas galėtų tarp besiderančių šalių sukurti pasitikėjimo sąlygas. Tobulinant sutarties projektus siūloma įtraukti abiejų šalių įsipareigojimus nesikišti į kitos valstybės vidaus politiką, pripažinti teises į savarankišką šalies gynybos ir saugumo politiką.

Antrasis Lietuvos Respublikos ir Sovietų Sąjungos valstybinių delegacijų susitikimas įvyko 1990 m. spalio 20 d. Maskvoje. Kremliuje buvo sutarta dėl derybų pradžios – jos turėjo prasidėti 1990 m. lapkričio mėn. pabaigoje. Seimo archyve saugomi Sovietų Sąjungos Ministrų Tarybos Pirmininko N. Ryžkovo interviu SSRS centrinei televizijai po konsultacinio susitikimo su Lietuvos delegacija. Interviu N. Ryžkovas teigė, jog Lietuva yra SSRS dalis, kritikavo Lietuvos išeities poziciją, pagal kurią Lietuva save laikė nepriklausomą valstybe. Saugomi 1990–1991 m. veikusių Lietuvos Respublikos ir Sovietų Sąjungos Federacijos ekspertų grupių: humanitarinių, mokslo, technikos ir kultūros; nuosavybės; piliečių teisių ir laisvių garantijų, socialinės rūpybos; valstybės saugumo ir sienų režimo; ekonominių ir prekybinių santykių; transporto, ryšių, energetikos; finansų sistemos ir bankų; armijos ir gynybos veiklos dokumentai.

Humanitarinių, mokslo, technikos ir kultūros klausimams nagrinėti ekspertų grupę sudarė pogrupiai: kultūros vertybių grąžinimo, mokslo ir technikos, sporto, sveikatos. Šios grupės veiklą liudija dokumentai: susitikimų protokolai, ekspertų grupės sąrašai, nagrinėjamų klausimų sąrašai, atliktų darbų ataskaitos, bendrų abiejų šalių ekspertų grupių posėdžių protokolai, pranešimai apie susitikimus. Nemažai dokumentų sudaro pasiūlymai dėl derybų, parengti sutarčių projektai dėl kultūros vertybių grąžinimo. Kultūros vertybių grąžinimo, mokslo ir technikos pogrupio susirašinėjimas su valstybinėmis įstaigomis dėl išvežtų kultūros vertybių, parengtos pažymos, pvz., apie Lietuvos pasiuntinybių ir konsulatų perduotą turtą SSRS, Lietuvos okupacijos metais išvežtas kultūros vertybes, išvežtus tauriuosius metalus ir brangiuosius akmenis, Lietuvos Respublikos atstovybės Maskvoje 1920–1940 m. archyvinių dokumentų sąrašas, Vrublevskio bibliotekos Vilniuje rinkinių, išvežtų 1939 m., sąrašai, Vilniaus viešosios bibliotekos ir jos muziejaus evakavimo į Rusiją 1914–1915 m. byla. Sveikatos apsaugos ir sporto pogrupių posėdžių protokolai, ekspertų sąrašai, parengti pasiūlymai deryboms, sutarčių projektai dėl bendradarbiavimo medicinos, sveikatas apsaugos srityje tarp Lietuvos Respublikos ir Sovietų Sąjungos, dėl bendrų karantino punktų steigimo muitinėse, dėl bendradarbiavimo sporto ir kūno kultūros srityje tarp Sovietų Sąjungos ir Lietuvos.

Seimo archyve taip pat saugomi nuosavybės ekspertų grupės veiklos dokumentai: posėdžių protokolai, ekspertų sąrašai, informacinė medžiaga ir pažymos dėl okupacijos metais patirtų nuostolių, pvz., valstybinių aukso atsargų nusavinimo, privačios nuosavybės nusavinimo, piniginių indėlių bankuose kompensavimo, pateikiamas preliminarus 1939–1959 m. aukų skaičius ir bandymas patirtų aukų skaičių įvertinti pinigais, Lietuvos nuosavybės objektų sąrašas Sovietų Sąjungoje, informacija apie Sovietų Sąjungos ginkluotojų pajėgų užimtus ir naudojamas žemės plotus, miškus ir vandens telkinius, taip pat kariuomenės padarytą ekologinę žalą. Ekspertų grupės pateikti pasiūlydami deryboms dėl padarytų nuostolių Lietuvos valstybei bei jos žmonėms, taip pat sutarčių projektai, pažymos apie Lietuvos ir Sovietų Sąjungos ekonominius ryšius ir santykius bei pasiūlymai dėl jų plėtojimo. Grupės parengtas suvestinės medžiagos, dokumentų rinkinys Dėl žalos, padarytos SSRS Lietuvos Respublikai ir jos gyventojams 1940–1991 metais. Rinkinyje, remiantis ministerijų, departamentų, atskirų specialistų, mokslininkų, Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto surinkta informacija apie Sovietų Sąjungos represinių struktūrų padarytą žalą Lietuvos valstybei ir jos žmonėms, paskaičiuoti ekonominiai nuostoliai dėl neefektyvios ūkinės sistemos 1953–1990 m. Archyve saugomas Ekspertų grupės Memorandumas dėl okupacijos metais patirtos žalos, kuriame pateikiama žalos analizė ir skaičiavimai pagal gyventojų nuostolius, turto nuostolius, ekologinę žalą, Bažnyčiai padarytą žalą, šalies ūkio nacionalizacijos sukeltus nuotolius, namų fondo parceliaciją, Lietuvos kariuomenės ginkluotės ir turto nuostolius, aukso atsargų pasisavinimą.

Seimo archyve saugomi ir Piliečių teisių ir laisvių garantijų, socialinės rūpybos ekspertų grupės veiklos dokumentai: posėdžių protokolai, ekspertų sąrašai, atliktų darbų ataskaitos, ekspertų grupės nagrinėtų klausimų sąrašai, rengiamų sutarčių dėl pilietybės klausimų projektai, taip pat pasiūlymai dėl baudžiamosios ir civilinės teisės suderinimo piliečių teisių ir laisvių, nuosavybės klausimais.

Valstybės saugumo ir sienų režimo klausimų ekspertų grupės veikloje naudoti žemėlapiai, ruošiant Lietuvos poziciją derybose su Sovietų Sąjunga dėl sienų nustatymo (demarkavimo). Detaliuose žemėlapiuose pažymėta Lietuvos Respublikos siena su Sovietų Sąjunga, kurią parengė ekspertų grupė išanalizavusi įvairią medžiagą. Taip pat istoriniai Lietuvos žemėlapiai, kurie buvo naudojami nustatant sieną, pranešimo juodraštis, kuriame nagrinėjama Lietuvos sienų kaita nuo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikų iki naujųjų laikų. Archyve saugomi ekspertų sąrašai, tarpvalstybinių sutarčių projektai, kuriuose apibrėžiamos pagrindinės sąvokos ir sienų nustatymo principai, derybų protokolai, informacinės pažymos apie Lietuvos sieną 1919–1940 metais, sienos ženklinimo, rengiamų įstatymų dėl sienos demarkacijos ir delimitacijos projektai.

Seimo archyve saugomi Ekonominių ir prekybinių santykių grupės ekspertų sąrašai su jų pareigomis ir darbovietėmis, parengtos pažymos dėl Lietuvos derybinės pozicijos, sutarčių tarp Lietuvos ir Sovietų Sąjungos projektai, kuriuose nustatoma prekių ir paslaugų tiekimo, atsiskaitymo būdai, sutartinių kainų, keleivių ir prekių transportavimo principinės nuostatos. Pavyzdžiui, Gedimino Vagnoriaus parengta pažyma apie derybų tarp Lietuvos ir SSRS problemas, iš kurių išskiriami valstybinių įmonių ir objektų, tokių kaip karinė technika, dujotiekis, naftotiekis, magistraliniai tinklai, Ignalinos atominė elektrinė, nuosavybės klausimai, laisvas prekių judėjimas, žaliavų tiekimo užtikrinimas.

Taip pat Finansų sistemos ir bankų ekspertų grupės sąrašai, pažymos dėl pinigų apyvartos, emisijos atsiskaitymo būdų, valstybės kreditinių resursų, posėdžių protokolai, pasiūlymai derybų delegacijai ir Aukščiausiajai Tarybai dėl Lietuvos Respublikos biudžeto 1991 m. sausio 1 d. atsiejimo nuo Sovietų Sąjungos biudžeto, parengti sutarčių tarp Lietuvos Respublikos ir Sovietų Sąjungos dėl bankų veiklos priedai dėl 1990 m. SSRS taikytos ekonominės blokados Lietuvai, centralizuotų fondų lėšų, Agrobanko įsiskolinimų, pensijų atsargoje esantiems kariškiams ir Vidaus reikalų ministerijos tarnautojams.

Seimo archyve saugomi Transporto, ryšių, energetikos ekspertų grupės sąrašai, parengti tarpvalstybinių sutarčių projektai dėl energetikos sistemų, elektros energijos tarifų peržiūrėjimo, posėdžių protokolai, kuriuose užfiksuoti derybų klausimai dėl elektros stočių, energetikos įmonių tarpusavio santykių ir jų priklausomybės, geležinkelio sistemos ir jos valdymo, pašto ženklų, tarifų, radijo-telegrafo perdavimo, keleivių pervežimo taisyklių. Pažymos dėl Lietuvos geležinkelio pajėgumo ir jo būklės iki okupacijos, SSRS susiekimo sistemos, civilinės aviacijos ir laivyno. Taip pat saugomi Armijos ir gynybos ekspertų grupės veiklos dokumentai, tarp kurių yra grupės dirbusių ekspertų sąrašai, informacinės pažymos, pavyzdžiui, apie lietuvius, tarnavusius Sovietų Sąjungoje, apie žuvusius lietuvius Sovietų Sąjungos kariuomenėje, apie Sovietų Sąjungos ginkluotę: turimus ginklus, dislokaciją, įtaką regiono saugumui. Saugomi ekspertų grupės posėdžių protokolai, parengti pasiūlymai deryboms.

1990 m. lapkričio 19 d. įvyko Lietuvos Respublikos ir Sovietų Sąjungos delegacijų ekspertų susitikimas kariniais klausimais. Susitikimo metu SSRS ekspertų grupei vadovavęs Sovietų Sąjungos kariuomenės Generalinio štabo viršininkas armijos generolas M. Moisejevas susitikimo metu pasiūlė pradėti rengti medžiagą dėl SSRS kariuomenės laikino buvimo statuso Lietuvoje. Lietuvos atstovai susitiko rengti medžiagą, tačiau dėl kariuomenės išvedimo iš Lietuvos, o ne dėl jos buvimo.[15] 

SSRS Ministrų Tarybos Pirmininko pavaduotojas V. Dogužijevas 1990 m. gruodžio 14 d. telegramoje Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Pirmininkui V. Landsbergiui pranešė, kad 1990 m. gruodžio 14 d. numatytos Sovietų Sąjungos ir Lietuvos delegacijų derybos negali įvykti, o dėl naujos susitikimo datos bus tariamasi papildomai. Seimo archyve saugomos Lietuvos Respublikos ir Sovietų Sąjungos derybų metu vykusio susirašinėjimo telegramos, pranešimai, laiškai, skirti Sovietų Sąjungos Prezidentui M. Gorbačiovui, Ministrų Tarybos Pirmininko pavaduotojui V. Dogužijevui, Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos Pirmininkui V. Landsbergiui dėl derybų delegacijų susitikimo, ekspertų grupės susitikimų, deryboms rengiamų dokumentų.

Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba 1990 m. gruodžio 28 d. priėmė nutarimą Dėl Lietuvos Respublikos ir SSRS tarpvalstybinių derybų, kuriuo sustabdė moratoriumo iš 1990 m. kovo 11 d. Akto išplaukiantiems naujiems teisiniams veiksmams veikimą, paskelbė netekusiais galios anksčiau priimtus nutarimus dėl derybų pradžios ir sąlygų protokolo būtinumo ir leido Lietuvos Respublikos Valstybinei derybų delegacijai pradėti tarpvalstybines derybas su SSRS nereikalaujant pasirašyti derybų pradžios protokolo. Seimo archyve saugomi Aukščiausiosios Tarybos Informacinio centro parengti informaciniai biuleteniai, pranešimai dėl 1990 m. spalio–gruodžio mėn. Lietuvos Respublikos derybas su Sovietų Sąjunga, taip pat parengti santykių normalizavimo tarp Lietuvos ir SSRS sutarties projektai.

1991 m. sausio mėn. derybos su SSRS dėl tarpvalstybinių santykių normalizavimo ir ginkluotojų pajėgų išvedimo iš Lietuvos teritorijos nutrūko. Seimo archyve saugomas Aukščiausiosios Tarybos įgaliotosios delegacijos tarpvalstybinėms deryboms su Sovietų Sąjunga pareiškimas, kuriame apgailestaujama dėl SSRS nutrauktų derybų, nereagavimo į Lietuvos kreipimusis, protestuojama dėl 1991 m. sausio 11–13 d. Sovietų Sąjungos ginkluotos agresijos ir delsimo panaikinti susidariusius pasekmes. Pareiškime akcentuojama, kad Lietuva tikisi, jog artimiausiu metu derybos bus atnaujintos.

M. Gorbačiovas 1991 m. vasario 1 d. sudarė naują delegaciją deryboms su Lietuvos Respublika. 1991 m. vasario 19 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba pateikė Sovietų Sąjungos Aukščiausiajai Tarybai Pasiūlymus, kuriuose siūlė įvertinti Sovietų Sąjungos kariuomenės veiksmus, ypač 1991 m. sausio 13 d., pavesti SSRS vykdomajai valdžiai nedelsiant grąžinti Lietuvos Respublikai valstybinius objektus (televiziją ir radiją bei kitus), kurie ginkluotųjų pajėgų buvo užgrobti 1991 m. sausio mėnesį, ir išvesti iš Lietuvos teritorijos represinius SSRS armijos vidaus kariuomenės ir Valstybės saugumo komiteto dalinius; taip pat parengti sutartį dėl Lietuvos nepriklausomybės pripažinimo ir santykių normalizavimo; įgalioti Sovietų Sąjungos Valstybinę delegaciją pradėti derybas su Lietuvos Respublikos Valstybine delegacija dėl Lietuvos Respublikos nepriklausomybės pripažinimo atnaujinimo ir atitinkamos sutarties tarp mūsų valstybių sudarymo. Pasikeitus Lietuvos Respublikos Ministrų kabinetui, buvo atnaujinta derybų delegacija su Sovietų Sąjunga – įtraukti nauji nariai: Ministras Pirmininkas Gediminas Vagnorius, Krašto apsaugos departamento generalinis direktorius Audrius Butkevičius, Aukščiausiosios Tarybos deputatai Kęstutis Glaveckas ir Valdemaras Katkus.

991 m. balandžio 4 d. Maskvoje įvyko oficialus Sovietų Sąjungos ir Lietuvos Respublikos derybų delegacijų susitikimas. Lietuvos delegacijai vadovavo Aukščiausiosios Tarybos Pirmininko pavaduotojas Česlovas Vytautas Stankevičius, o Sovietų Sąjungos derybų delegacijai SSRS Ministro Pirmininko pirmasis pavaduotojas Vitalijus Dogužijevas. Derybų delegacijų susitikimo metu buvo pasirašytas Protokolas, kuriame susitarta dėl derybų proceso, reglamento ir procedūrų. Įtvirtinti derybų principai: atsisakymas kelti išankstines derybines sąlygas, besiderančių šalių lygybės užtikrinimas, taip pat pagarbos principas šalies suverenitetui ir tarptautinės teisės normoms. Protokole taip pat nustatyta derybų tikslas: Lietuvos Respublikos ir Sovietų Sąjungos santykių sureguliavimas. Seimo archyve saugomuose Lietuvos Respublikos žmonių laiškuose Aukščiausiosios Tarybos Pirmininkui Vytautui Landsbergiui, Lietuvos Valstybinei derybų delegacijos vadovui Vytautui Česlovui Stankevičiui išreiškiamas palaikymas dėl vykstančių derybų, akcentuojama šalies suvereniteto svarba ir okupacinės žalos atlyginimas. Taip pat saugomi A. Šiušos karikatūrų originalai, kuriuose vaizduojamas Lietuvos ir Sovietų Sąjungos derybų procesas, derybose dalyvavę abiejų šalių atstovai – Vytautas Landsbergis, Michailas Gorbačiovas, derybų procesas, jų įvykiai, aktualijos iš užsienio spaudos, taip pat Sovietų Sąjungos priemonės, naudotos derybų metu.  Seimo archyve saugomos 1991 m. balandžio 7 d. datos konsulinės konvencijos tarp Lietuvos Respublikos ir Sovietų Sąjungos projektas.

Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Pirmininkas V. Landsbergis 1991 m. balandžio 20 d. išsiuntė pasirašytą Memorandumą Sovietų Sąjungos Prezidentui Michailui Gorbačiovui, kuriame išdėstė argumentus ir būtinybę atkurti Lietuvos ir Sovietų Sąjungos teisinius santykius, grindžiant juos tarptautine teisės nuostatomis. Memorandume Vytautas Landsbergis siūlė pradėti konstruktyvias tarpvalstybines derybas dėl santykių normalizavimo.

Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba, praėjus kelioms dienoms po pučo Maskvoje, 1991 m. rugpjūčio 27 d. priėmė nutarimą Dėl visiško TSRS ginkluotojų pajėgų dalinių išvedimo iš Lietuvos Respublikos, kuriame, remiantis Lietuvos žmonių pozicija, reikalaujama nedelsiant išvesti Sovietų Sąjungos kariuomenę iš Lietuvos teritorijos, taip pašalinant okupacijos sukeltas pasekmes. Nutarimu buvo siekiama užsienio valstybių, visų pirma Jungtinių Amerikos Valstijų, Prancūzijos ir Didžiosios Britanijos, paramos ir palaikymo. Priimtas nutarimas buvo išplatintas kartu su Kreipimusi į visas Jungtinių Tautų Organizacijos nares, reikalaujant, kad Sovietų Sąjunga besąlygiškai įvykdytų teisėtą Lietuvos Respublikos reikalavimą visiškai išvesti SSRS ginkluotąsias pajėgas ir Lietuvos teritorijos.

 

Derybos su Rusijos Federacija dėl buvusios Sovietų Sąjungos kariuomenės išvedimo iš Lietuvos teritorijos 1992 m.

1991 m. gruodžio 24 d. Rusijos Federacijai perėmus ir tapus Sovietų Sąjungos teisių ir pareigų tęsėja, Sovietų Sąjunga nustojo gyvavusi ir išnyko kaip tarptautinės teisės subjektas. Lietuvos Respublikos Vyriausybė tą pačią dieną Rusijos Federacijai įteikė notą dėl visiško okupacinės kariuomenės išvedimo.

1992 m. sausio 17 d. Rusijos Federacija ratifikavo 1991 m. liepos 29 d. pasirašytą tarpvalstybinę sutartį, kurioje įsipareigojo vykdyti okupacijos pasekmių pašalinimą. Ta pačią dieną Maskvoje įvyko Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos Pirmininko Vytauto Landsbergio ir Rusijos Federacijos vadovo Boriso Jelcino susitikimas, kurio metu buvo pasirašytas Komunikatas, kuriame buvusios Sovietų Sąjungos kariniai daliniai, perėję į Rusijos Federacijos jurisdikciją, oficialiai abiejų šalių buvo apibrėžti kaip išvedami iš Lietuvos Respublikos teritorijos. Taip pat numatyta, jog visi kariniai daliniai, kurie dislokuoti Lietuvoje, bus išvesti pagal atskirą abiejų šalių susitarimą, taip pat, kad iki išvedimo pabaigos kariniai daliniai nesiims jokių veiksmų, kurie būtų nukreipti prieš Lietuvą ir jos Nepriklausomybę. Komunikate buvo įrašytas punktas, kad susitarimas dėl kariuomenės išvedimo iš Lietuvos tvarkos ir terminų turėtų būti parengtas per mėnesį nuo Komunikato pasirašymo. Komunikate buvusi Sovietų Sąjungos kariuomenė apibrėžta kaip „išvedama kariuomenė“.

Lietuvos atstovybė Rusijos Federacijoje 1992 m. sausio 21 d. gavo Rusijos gynybos ministerijos, standartinį susitarimą dėl kariuomenės išvedimo, kuris buvo išsiųtas visoms buvusios Sovietų Sąjungos šalims. Siųstajame Rusijos Federacijos susitarimo tekste buvo laikomasi nuostatos, kad valstybėje laikinai esanti buvusi Sovietų Sąjungos kariuomenė, kuri perėjo į Rusijos Federacijos jurisdikciją, nesikiš į šalies vidaus klausimus, gerbs konstitucinę santvarką, užtikrins saugumą ir suverenitetą pagal išorinę sieną. Jai bus sudarytos sąlygos atlikti savo funkcijas. Tekste buvo reikalaujama pripažinti nuosavybės teises Rusijos Federacijai į kariuomenės naudojamą nekilnojamąjį turtą, suteikti teisę kariškiams į šalies, kurioje jie yra, pilietybę, garantijas aprūpinit gyvenamuoju plotu, taip pat reikalaujama, kad Lietuva savo lėšomis pastatytų naujoje dislokacijos vietoje karinės ir socialinės paskirties objektus. Atsiųstame susitarimo tekste galutinė kariuomenės išvedimo data nebuvo tiksliai įvardyta.

1992 m. sausio 27 d. Rusijos Federacijos vadovas Borisas Jelcinas pasirašė įsakymą, kuriuo Šiaurės Vakarų karinė apygarda ir Baltijos laivynas perėjo į Rusijos Federacijos jurisdikciją. Įsaku B. Jelcinas pavedė Rusijos Federacijos Valstybinei delegacijai pradėti tarpvalstybines derybas dėl kariuomenės išvedimo iš Lietuvos teritorijos. Šiaurės Vakarų karinei apygardai vadovavęs gen. plk. V. Mironovas paskirtas Rusijos Federacijos įgaliotiniu laikino buvimo ir kariuomenės išvedimo iš Lietuvos, Latvijos ir Estijos klausimais.[16]

Besirengdama būsimam pirmajam abiejų šalių delegacijų susitikimui Lietuvos valstybinė derybinė delegacija parengė sutarties projektą dėl buvusios SSRS kariuomenės išvedimo, kurį 1992 m. sausio 27 d. pateikė Aukščiausiosios Tarybos Pirmininkui Vytautui Landsbergiui aprobuoti. Sutarties projekte buvo numatyta, jog buvusios Sovietų Sąjungos kariuomenės išvedimas iš Lietuvos teritorijos prasidės 1992 m. kovo 1 d. ir baigsis ne vėliau kaip 1992 m. rugpjūčio 1 d.

Delegacijų susitikimo išvakarėse 1992 m. sausio 30 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Pirmininkas Vytautas Landsbergis potvarkiu suteikė įgaliojimus Lietuvos Valstybinei delegacijai susitikti su Rusijos Federacija dėl buvusios Sovietų Sąjungos kariuomenės išvedimo iš Lietuvos. Susitikimo delegacijos vadovu paskirtas Aukščiausiosios Tarybos Pirmininko pavaduotojas Česlovas Vytautas Stankevičius, o nariais Aukščiausiosios Tarybos deputatai: Aleksandras Algirdas Abišala, Audrius Butkevičius, Egidijus Jarašiūnas, Mečys Laurinkus, Saulius Pečeliūnas, Gediminas Šerkšnys, Zigmas Vaišvila. Arvydo Sabaliausko asmeniniame archyve saugomas negatyve užfiksuotas derybų su Rusijos Federacija dėl visiško buvusios Sovietų Sąjungos kariuomenės išvedimo iš Lietuvos teritorijos Lietuvos valstybinės delegacijos vadovas, Aukščiausiosios Tarybos Pirmininko pavaduotojas Česlovas Vytautas Stankevičius.

Pirmasis Lietuvos Respublikos valstybinės delegacijos ir Rusijos Federacijos delegacijos derybinis susitikimas įvyko 1992 m. sausio 31 d. Vilniuje. Rusijos Federacijos delegacijai vadovavo Rusijos Federacijos Vyriausybės Pirmininko pavaduotas Sergejus Šachrajus, delegacijos nariai – Jurijus Zaicevas, Aleksandras Konenkovas Vladimiras, Mačicas, Fiodoras Šelovas-Kovediajevas, Eugenijus Kožokinas. Seimo archyve saugomi abiejų delegacijų narių ir ekspertų grupių sąrašai. Susitikimo turinį ir eigą perteikia garso įrašas ir susitikimo stenograma, kurioje užfiksuota abiejų šalių derybinių pozicijų pristatymas ir pagrindimas argumentais. Rusijos Federacija derybų tikslu laikė Šiaurės– Vakarų karinės grupės, perėjusios į Rusijos jurisdikciją, statuso Lietuvoje nustatymą, taip pat jos išvedimo tvarką ir etapus bei klausimų grupę, susijusią su išvedamos kariuomenės socialinėmis garantijomis. Lietuvos delegacija derybų tikslu, pristatytu delegacijos vadovo Česlovo Vytauto Stankevičius, laikė siekius panaikinti 1940 m. aneksiją. Buvusią Sovietų Sąjungos kariuomenę Rusijos Federacijos derybų delegacija siūlė apibrėžti kaip užsienio valstybės kariuomenę, išvedamą iš Lietuvos, bet ne kaip okupacinę. Lietuva šį siūlymą atmetė, motyvuodama, kad Lietuvos Respublika negali suteikti buvusiai SSRS kariuomenei jokio statuso, sutinka ją įvardyti kaip išvedamą Rusijos kariuomenę, bet toks įvardijimas neturėjo jokios juridinio įteisinimo galios. Rusija pasiūlė kai kuriuos ypač svarbius karinius dalinius ir objektus tam tikram laikui palikti ir toliau juos dislokuoti Lietuvos teritorijoje, pavyzdžiui, Kosminę ryšių pasiklausymo stotį Linksmakalnyje, Kaune. Lietuvos delegacija šį siūlymą atmetė kaip nesvarstytiną.  Derybų metu buvo sutarta, jog 1940 m. Lietuvos kariuomenės sunaikinimas gali būti derybų objektas ir Rusijos Federacija galėtų padėti atkuriant Lietuvos Respublikos gynybinius pajėgumus, taip kompensuodama kariuomenės sunaikinimo nuostolius. Rusijos Federacijos delegacija kaip galutinį išvedimo iš Lietuvos teritorijos SSRS kariuomenės terminą siūlė svarstyti 1994 metus. Susitikimo stenogramoje užfiksuotas abiejų besiderančių šalių delegacijų susitarimas dėl tolesnės derybų eigos: nutarta, jog tolimesnis darbas vyks ekspertų grupių susitikimuose, kuriose turės būti suderintos techninės kariuomenės išvedimo detalės, parengti tvarkaraščiai ir grafikai. Buvo sutarta pradėti  būsimojo susitarimo dokumentų rengimą ir tarpvalstybinio susitarimo projektus.

Susitikimo metu parengtas komunikatas, kuriame abi šalys įsipareigojo  rengti buvusios Sovietų Sąjungos kariuomenės išvedimo iš Lietuvos teritorijos susitarimą. SSRS kariuomenės išvedimas turėjo prasidėti 1992 m. vasario mėn. Komunikate taip pat užfiksuota galimybė derėtis dėl buvusios Sovietų Sąungos kariuomenės ginkluotės perdavimo sąlygų Lietuvai. Perduota ginkluote numatyta apginkluoti atsikuriančius Lietuvos Krašto apsaugos dalinius. Komunikate numatyta tiksli tolesnių derybų eiga – numatyta, kad ekspertų grupės darbą pradės 1992 m. vasario 10 d. Vilniuje.

Besitęsiant deryboms, 1992 m. vasario 6 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės potvarkiu Nr. 124 patvirtinta nuolatinė Lietuvos Respublikos Valstybinė derybų delegacija su Rusijos Federacija dėl buvusios SSRS kariuomenės, perėjusios Rusijos Federacijos jurisdikcijon, visiško išvedimo iš Lietuvos Respublikos teritorijos terminų bei tvarkos. Sudarytai delegacijai pavesta parengti ir parafuoti susitarimą kariuomenės išvedimo klausimu. Delegacijos vadovu paskirtas Aukščiausiosios Tarybos Pirmininko pavaduotojas Česlovas Vytautas Stankevičius, o nariais: Aleksandras Algirdas Abišala, Audrius Butkevičius, Egidijus Jarašiūnas, Vladimiras Jarmolenko, Romualdas Ozolas, Saulius Pečeliūnas, Algirdas Saudargas, Gediminas Šerkšnys ir Zigmas Vaišvila. Iš derybų delegacijos narių sukurtos trys darbo grupės: politinių susitarimų klausimų grupės (vadovas G. Šerkšnys), kariuomenės išvedimo sąlygų grupė (vadovas S. Pečeliūnas), žalos atlyginimo klausimų grupė (vadovas R. Ozolas). Seimo archyve saugomas 1992 m. vasario 25 d. Lietuvos Respublikos valstybinės delegacijos deryboms su Rusijos Federacija dėl buvusios SSRS kariuomenės išvedimo priimtas reglamentas, kuriame apibrėžiami delegacijos narių, ekspertų ir vadovo įgaliojimai, veikimo galimybės ir tvarka, delegacijos jurisdikcija formuojant Lietuvos poziciją ir ją atstovaujant derybose su Rusijos Federacija.

Naujai patvirtintoji Lietuvos Respublikos derybų delegacija 1992 m. vasario 7 d. susirinko į pirmąjį posėdį. Posėdžio metu delegacijos vadovas Č. V. Stankevičius, įvardindamas tolesnių derybų darbus, akcentavo siekį nelesti pakeisti okupacinės kariuomenės statuso ir kartu neleisti išvengti atsakomybės. Posėdžio metu sutarta siekti, kad buvusios SSRS kariuomenės pajėgumas iki jos visiško išvedimo būtų ne vien įšaldytas – apribotas judėjimas, manevrai, pratybos, lėktuvų skraidymas, bet ir mažinamas nepildant naujokais.

Besirengiant derybų delegacijų ekspertų grupės susitikimui, Lietuvos derybų delegacija savo posėdyje 1992 m. vasario 11 d. patvirtino nuostatas ir reikalavimus tolesnėms deryboms su Rusijos Federacija. Esminė nuostata, kuria rėmėsi Lietuvos derybų delegacija, buvo, kad visi Lietuvos delegacijos reikalavimai dėl neteisėtai esančios svetimos kariuomenės išvedimo kyla iš Lietuvos Respublikos suvereniteto, todėl visi reikalavimai yra teisėti ir negali būti atmesti be svarstymo ir susitarimo.

Pirmieji Lietuvos Respublikos ir Rusijos Federacijos derybų delegacijų ekspertų grupės susitikimai įvyko 1992 m. vasario 11–14 d. Vilniuje, Užsienio reikalų ministerijoje. Lietuvos ekspertų grupei vadovavo Aleksandras Algirdas Abišala, o Rusijos Federacijos – Viktoras Isakovas. Susitikimo metu ekspertų grupės apsikeitė nuomonėmis ir pagrindinėmis derybų pozicijomis, nuostatomis. Lietuvos atstovai pristatė Lietuvos derybų išeities poziciją, paremtą Lietuvos derybų delegacijos patvirtintais nuostatomis ir reikalavimais. Seimo archyve saugoma susitikimo stenograma, ekspertų grupės sąrašas, ekspertų pogrupių sąrašai, po susitikimo parengtas protokolas.

Rusijos Federacija, vykdydama savo prisiimtus įsipareigojimus pradėti kariuomenės išvedimą iš Lietuvos vasario mėn., 1992 m. vasario 27 d. iš Lietuvos Respublikos teritorijos išvedė pirmąjį buvusios Sovietų Sąjungos kariuomenės karinį dalinį. Seimo archyve saugomas 1992 m. sausio 31 d. vykusio pirmojo Lietuvos ir Rusijos Federacijos valstybinių derybų delegacijų susitikimo metu pasirašytas Ketinimų protokolas dėl karinio dalinio Nr. 71272 išvedimo iš Lietuvos. Seimo archyve taip pat yra Šiaurės Vakarų grupės vado, Lietuvos teritorijoje dislokuotų buvusios Sovietų Sąjungos kariuomenės karininių dalinių viršininkų, karinių dalinių karininkų, kareivių kreipimaisi, laiškai Lietuvos Respublikos Aukščiausiajai Tarybai, Vyriausybei, derybų delegacijos dėl buvusios SSRS kariuomenės išvedimo iš Lietuvos vadovui Česlovui Vytautui Stankevičiui, kuriuose išreiškiamas susirūpinimas dėl kariuomenės išvedimo iš Lietuvos, buvusios SSRS kariuomenės teisinio statuso, komentuojamos vykstančios derybos, techniniai išvedimo klausimai, pavyzdžiui, pensininkų – VRM vidaus kariuomenės buvusių karininkų – kariškių kreipimesi išreiškiamas susirūpinimas ir reikalavimas spręsti atsargoje esančių kariškių socialines problemas.

Artėjant antrajam ekspertų grupės susitikimui Rusijos Federacijos Prezidentas B. Jelcinas 1992 m. kovo 18 d. paskyrė naują Rusijos Federacijos derybų delegaciją, kurios vadovu liko tas pats Viktoras Isakovas. Delegacijai pavesta derėtis visais tarpvalstybiniais klausimais.[17] Maskvoje, Lietuvos Respublikos atstovybėje, 1992 m. kovo 18–19 d. vyko antrasis Lietuvos Respublikos ir Rusijos Federacijos derybų delegacijų ekspertų grupių susitikimas. Ekspertų delegacijoms vadovavo: iš Lietuvos Aleksandras Algirdas Abišala, Rusijos Federacijos – Viktoras Isakovas. Seimo archyve saugomi šio susitikimo ekspertų grupių sąrašai, stenogramos juodraštis. Po daugiau nei mėnesio pertraukos 1992 m. balandžio 23–24 d. įvyko trečiasis ekspertų grupės susitikimas, kuriame Lietuvos trylikos ekspertų delegacijai vadovavo Aleksandras Algirdas Abišala, Rusijos Federacijos ekspertų delegacijai vadovavo Viktoras Isakovas. Seimo archyve saugomi trečiojo ekspertų grupės susitikime dalyvavusių ekspertų delegacijų sąrašai, ekspertų pogrupių sąrašai ir posėdžių protokolai, kuriuose užfiksuoti Rusijos Federacijos perduoti Lietuvos delegacijos prašyti duomenys apie buvusios Sovietų Sąjungos kariuomenę, jos ginkluotę, tikslius kareivių ir karininkų skaičius ir karinių dalinių dislokacijos vietas. Rusijos Federacijos delegacija perdavė projektą dėl karininkų būstų klausimo sprendimo, kuriame numatyta, kad Lietuva taip pat prisidės prie statybų.

Buvusi SSRS kariuomenė buvo pildoma iš Rusijos Federacijos atvežamais jaunuoliais, pašauktais atlikti karinę prievolę. Aukščiausios Tarybos pirmininkas V. Landsbergis, reaguodamas į neteisėtus veiksmus, 1992 m. balandžio 28 d. kreipėsi į Rusijos Federacijos Prezidentą B. Jelciną reikalaudamas, kad būtų nutrauktas karinių dalinių papildymas ir kariškių vežimas į Lietuvą. Seimo archyve saugomi Lietuvos Respublikos Laikinosios gynybos vadovybės posėdžių protokolai dėl sovietų kariuomenės papildymo naujokais, dėl SSRS karinio transporto ir ginkluotės judėjimo po Lietuvos teritoriją, dėl papildomo kontingento įvedimo, dėl galimų karinių dalinių provokacijų ir neramumų.

1992 m. gegužės 26–27 d. įvyko antrasis Lietuvos Respublikos ir Rusijos Federacijos valstybinių delegacijų susitikimas, kuriame delegacijoms vadovavo: Lietuvos delegacijai –  Aleksandras Algirdas Abišala, Rusijos Federacijos delegacijai – Viktoras Isakovas. Seimo archyve saugomi 1992 m. gegužės 26–27 d. susitikime dalyvavusių delegacijųs narių sąrašai, ekspertų sąrašai, derybų procedūros projektas, posėdžio protokolas su derybų metu pateiktų dokumentų sąrašais, posėdžių garso įrašai. Taip pat archyve saugomas Lietuvos delegacijos vadovo Česlovo Vytauto Stankevičiaus ir derybų delegacijos koordinatoriaus Aleksandro Algirdo Abišalos pasirašytas Lietuvos Respublikos valstybinės delegacijos pareiškimas dėl vykstančių derybų.

Vykstant deryboms 1992 m. birželio 8 d. Aukščiausioji Taryba priėmė konstitucinį aktą Dėl Lietuvos Respublikos nesijungimo į posovietines Rytų sąjungas. Šio konstitucinio akto trečiajame straipsnyje įtvirtinta nuostata, kad: Lietuvos Respublikoje negali būti jokių Rusijos Nepriklausomų Valstybių Sandraugos ar į ją įeinančių valstybių karinių bazių ir kariuomenės dalinių. Seimo archyve saugomos 1992 m. birželio 8 d. vykusio vardinio balsavimo dėl Konstitucinio akto Dėl nesijungimo į posovietines Rytų sąjungas kortelės.

1992 m. balandžio 27 d. Aukščiausioji Taryba priėmė nutarimą Dėl referendumo paskelbimo piliečių valiai pareikšti dėl buvusios SSRS kariuomenės besąlygiško ir neatidėliotino išvedimo iš Lietuvos Respublikos teritorijos 1992 m. ir žalos atlyginimo. Slaptame referendumo balsavimo biuletenyje buvo įrašyta frazė „Aš reikalauju, kad buvusios SSRS kariuomenės išvedimas iš Lietuvos Respublikos teritorijos būtų pradėtas tuoj pat ir baigtas 1992 m. ir kad būtų atlyginta Lietuvos žmonėms ir Lietuvos valstybei padaryta žala.“ Seimo archyve saugomos 1991 m. balandžio 27 d. Aukščiausiosios Tarybos deputatų vardinio balsavimo dėl referendumo paskelbimo Dėl buvusios TSRS kariuomenės besąlygiško ir neatidėliotino išvedimo ir žalos Lietuvai atlyginimo  vardinės kortelės.  110 deputatų balsavo „už“, 1 deputatas „prieš“ ir 2 „susilaikė“.

1992 m. birželio 14 d. vykusiame referendume 90 proc. dalyvavusių Lietuvos gyventojų  už suformuluotą referendumo teiginį pasisakė „taip“, išreikšdami pritarimą reikalavimui neatidėliojant išvesti buvusiosios SSRS kariuomenę iš Lietuvos teritorijos. Seimo archyve saugomos pavienių žmonių, šeimų, giminių, užsienio lietuvių (Australijos, JAV), įvairių nevyriausybinių organizacijų, susivienijimų ir draugijų, gyvenamųjų namų bendrijų, pramonės įmonių profesinių sąjungų, konsulų, miestų ir miestelių tarybų, politinių organizacijų skyrių telegramos, prašymai, laiškai, rezoliucijos, kreipimaisi ir pareiškimai, palaikantys rengiamą referendumą dėl SSRS kariuomenės besąlygiško ir neatidėliotino išvedimo iš Lietuvos Respublikos teritorijos. Lietuvos „Caritas“ organizacija laiške Aukščiausiosios Tarybos Pirmininkui Vytautui Landsbergiui rašė: „Mums atrodo, kad be jokios abejonės prezidento ir sovietinės kariuomenės išvedimo klausimai privalo būti referendume, kad kiekvienas galėtų laisvai pasisakyti.“ Laiškuose, telegramose ir pareiškimuose žmonės palaiko Ministro Pirmininko Gedimino Vagnoriaus vidaus ir užsienio politikos kursą, griežtai pasisako už abiejų referendumų, skirtų Prezidento institucijos atkūrimui ir okupacinės kariuomenės išvedimui iš Lietuvos, rengimo tą pačią dieną. Lietuvos Tautinio Olimpinio komiteto atstovo Australijoje Jurgio Jonavičiaus kreipimesi į Aukščiausiosios Tarybos deputatus rašoma: „Mus ypatingai neramina svetimos valstybės kariuomenės buvimas Lietuvos Respublikos teritorijoj. Skaitome, kad jos išvedimas iš Lietuvos atsiekimas, yra vienas skubiausių ir svarbiausių Aukščiausiosios Tarybos uždavinių.“

Seimo archyve saugomuose dokumentuose žmonės reikalauja, jog referendumas dėl SSRS kariuomenės išvedimo iš Lietuvos Respublikos teritorijos nebūtų atskirai organizuojamas nuo Prezidento institucijos atkūrimo referendumo, bet būtų rengiami kartu ne vien dėl ekonominių sąnaudų, bet ir akcentuojant nenorą šį klausimą spręsti vėliau, o pats sprendimo atidėjimas suprantamas kaip padėtį destabilizuojantis kenkimas Lietuvai, pavyzdžiui, Adelaidės lietuvių sąjungos laiške rašoma: „Esame nuomonės, kad referendumai dėl Lietuvos prezidento posto ir sovietinės kariuomenės greito išvedimo iš Lietuvos turi būti atlikti pramanytą dieną t. y. š. m. gegužės 23 ir jokiu būdu neatskirai. Tai diktuoja politinės, ekonominės ir tarptautinės aplinkybės.“ Visuomenės palaikymas dėl buvusios Sovietų Sąjungos kariuomenės išvedimo iš Lietuvos buvo išreiškiamas plakatais. Angonitos Rupšytės asmeniniame archyve saugomas spalvotas plakatas, palaikantis okupacinės kariuomenės išvedimą, kuriame anglų kalba užrašas skelbia „Red army go home“ (Raudonoji armija grįžk namo).

Referendumo išvakarėse, 1992 m. birželio 13 d., trijų Baltijos valstybių vadovai Rio de Žaneire pasirašė pareiškimą Dėl Rusijos kariuomenės Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje, kuriame teigiama, jog santykiuose su Rusija kariuomenės išvedimas ir tarpusavio pasitikėjimas yra svarbiausias klausimas. Tekste toliau akcentuojamas Rusijos nenoras derėtis dėl kariuomenės išvedimo, kariškių vykdomos provokacijos ir piliečiams pavojingi įsakymai. Paskelbtu pareiškimu buvo siekiama pritraukti Vakarų Europos valstybių dėmesį ir pagalbą derantis dėl okupacinės kariuomenės išvedimo.

Buvo parengtas naujas susitarimo projektas, kuris 1992 m. birželio 11 d. perduotas Rusijos Federacijos derybų delegacijos vadovui Viktorui Isakovui. Seimo archyve saugomas Lietuvos Respublikos atstovybės Rusijoje patarėjo R. Jurevičiumi Pro Memoria apie birželio 15 d. susitikimą su V. Isakovu, kuriame išdėstomos V. Isakovo kritinės pastabos parengtam sutarties projektui, nusistebėjimas Lietuvos derybine pozicija skaidyti derybų klausimus į blokus ir akcentuoti kariuomenės išvedimą.

1992 m. birželio 30 d. Lietuvos Respublikos laikinasis reikalų patikėtinis Maskvoje Egidijus Bičkauskas susitiko su derybų delegacijos vadovu V. Isakovu ir perdavė jam laišką su Lietuvos delegacijos parengtu ir deryboms siūlomu kariuomenės išvedimo grafiku. Seimo archyve saugomas Lietuvos derybų delegacijos parengtas išsamus buvusios Sovietų Sąjungos kariuomenės dalinių išvedimo iš Lietuvos teritorijos grafikas. Grafike nustatytos tikslios kiekvieno karinio dalinio išvedimo datos, taip pat galutinė kariuomenės išvedimo data – 1992 m. gruodžio 31 d.

Po pertraukos 1992 m. liepos 20 d.vėl prasidėjo Lietuvos Respublikos ir Rusijos Federacijos derybų delegacijų ekspertų grupių susitikimas. Seimo archyve saugomi ekspertų grupės susitikime abiejų delegacijų dalyvavusių ekspertų grupių sąrašai, susitikimo protokolas, garso įrašai, kuriose užfiksuota buvusios Sovietų Sąjungos kariuomenės išvedimo iš Lietuvos teritorijos grafiko nagrinėjimas. Siekiai susitarti dėl galutinės kariuomenės išvedimo datos.

Maskvoje 1992 m. liepos 27 d. vykusiame trijų Baltijos valstybių užsienio reikalų ministrų susitikime su Rusijos Federacijos užsienio reikalų ministru Andrejumi Kozyrevu buvo kalbama dėl buvusios Sovietų Sąjungos kariuomenės išvedimo iš Baltijos valstybių. Rusijos užsienio reikalų ministras A. Kozyrevas teigė, kad okupacinė kariuomenė iš Baltijos šalių bus išvesta 1994 m. Pačiam išvedimui iškelta vienuolika išankstinių sąlygų, kuriomis buvo reikalaujama buvusiai Sovietų Sąjungos kariuomenei suteikti laikinojo buvimo teisinį statusą, taip pat buvo reikalaujama atsisakyti 1940–1991 m. okupacijos sukeltų pasekmių ir žalos kompensavimo, įsipareigoti kompensuoti paliekamo karinio turto ir karinių statinių vertę.[18]

Vilniuje 1992 m. rugpjūčio 11–12 d. vyko trečiasis Lietuvos Respublikos delegacijos ir Rusijos Federacijos delegacijos susitikimas. Lietuvos delegacijai vadovavo Česlovas Vytautas Stankevičius, o Rusijos delegacijai – Viktoras Isakovas. Seimo archyve saugomas Lietuvos Respublikos ir Rusijos Federacijos derybų delegacijų susitikimo garso įrašas, kuriame užfiksuotas kariuomenės išvedimo grafiko svarstymas ir derinimas. Lietuvos Respublikos Vyriausybės potvarkis Dėl alstybinės delegacijos sudarymo, abiejų delegacijų narių sąrašai, derybų delegacijų susitikimo komunikatas, einančiojo Laikinojo Lietuvos reikalų patikėtinio pareigas Rusijos Federacijoje R. Jurevičiaus Pro Memoria telefoninio pokalbio prieš derybas įrašas.

Intensyviausias derybų periodas dėl buvusios Sovietų Sąjungos kariuomenės išvedimo iš Lietuvos Respublikos teritorijos prasidėjo 1992 m. rugsėjo 7 d. Maskvoje. Lietuvos derybų delegacija ir Rusijos Federacijos užsienio reikalų ministerijos atstovai susitiko metu suderino ir parengė pasirašyti septynių dokumentų tekstus. Prieš pasirašant dokumentus, 1992 m. rugsėjo 8 d. Rusijos Federacijos Prezidento patarėjas valstybės sekretorius Genadijus Burbulis pranešė, jog Rusijos Federacijos Prezidentas B. Jelcinas atsisakė pasirašyti pagrindinį susitarimą. Atsižvelgiant į tai parengtas pareiškimas, kuriame skelbiama, kad pasirašomas susitarimas tarp Lietuvos Respublikos ir Rusijos Federacijos neišsprendžia žalos, padarytos Lietuvai po 1940 m. birželio 14 d., atlyginimo klausimų, kurie turės būti sprendžiami tolesnėse Lietuvos Respublikos ir Rusijos Federacijos derybose. 1992 m. rugsėjo 8 d. vakare Kremliuje įvyko baigiamasis Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Pirmininko Vytauto Landsbergio ir Rusijos Federacijos Prezidento Boriso Jelcino bei valstybių delegacijų vadovų susitikimas. Per susitikimą Borisas Jelcinas Vytautui Landsbergiui pranešė, jog Rusija nusprendė pasirašyti tik tris parengus susitarimus: Rusijos Federacijos ginkluotojų pajėgų išvedimo iš Lietuvos Respublikos teritorijos techninių ir organizacinių klausimų sprendimo tvarkos protokolą; Lietuvos Respublikos ir Rusijos Federacijos susitarimą dėl išvedamų Rusijos Federacijos ginkluotojų pajėgų dalių, dalinių, bei kariškių elgesio ir funkcionavimo taisyklių; Rusijos Federacijos ginkluotojų pajėgų išvedimo iš Lietuvos Respublikos teritorijos grafiką.

Krašto apsaugos ministras Audrius Butkevičius ir Rusijos Federacijos gynybos ministras Pavelas Gračiovas pasirašė buvusios Sovietų Sąjungos kariuomenės išvedimo iš Lietuvos Respublikos teritorijos grafiką ir karinių pajėgų išvedimo techninių ir organizacinių klausimų sprendimo protokolą, išvedamų ginkluotojų pajėgų dalių, dalinių, kariškių elgesio ir funkcionavimo taisykles. Rusijos federacijos Prezidentui Borisui Jelcinui Rusijos Aukščiausiosios Tarybos užsienio reikalų ir tarptautinių santykių komitetas rekomendavo atidėti likusių keturių susitarimų pasirašymą, kol susitarimų tekstai bus peržiūrėti.

 

Galutinis karinių dalinių išvedimas

1992 m. lapkričio 25 d. į pirmąjį posėdį susirinko naujai išrinktas Lietuvos Respublikos Seimas, kuris priėmė pareiškimą Dėl Rusijos kariuomenės išvedimo iš Lietuvos. Susitarime pažymima, jog Lietuvos Respublikos Seimas dėl visas pastangas, kad 1992 m. rugsėjo 8 d. Maskvoje pasirašytas Rusijos kariuomenės išvedimo grafikas būtų besąlygiškai įvykdytas.

Tą pačią dieną Jungtinių Tautų Generalinė Asamblėja priėmė rezoliuciją Visiškas užsienio karinių pajėgų išvedimas iš Baltijos valstybių teritorijos. Rezoliucijoje  sveikinama dėl Rusijos Federacijos ir Lietuvos Respublikos susitarimo ir kariuomenės išvedimo grafiko pasirašymo.[19]

Organizuotas buvusios Sovietų Sąjungos kariuomenės išvedimas vyko pagal 1992 m. rugsėjo 8 d. Maskvoje pasirašytą kariuomenės išvedimo grafiką, kuriame išvedimo eiga suskirstyta į 4 etapus. Pirmasis etapas tęsėsi iki 1992 m. gruodžio 31 d. Jo metu buvo akcentuojamas buvusios Sovietų Sąjungos kariuomenės išvedimas iš Vilniaus, taip pat visiškas karinių oro pajėgų kovinių bei aptarnaujančios paskirties dalinių išvedimas. Iki gruodžio 31 d. pagal grafiką turėjo būti išvesta 61 karinis dalinys. Dar 1992 m. rugsėjo 25 d. Krašto apsaugos ministras A. Butkevičius sudarė komisiją iš Krašto apsaugos ministerijos ir kariuomenės atstovų išvedamos iš Lietuvos buvusios Sovietų Sąjungos kariuomenės karinių miestelių patikros ir priėmimo klausimams spręsti.

1992 m. lapkričio 20 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybė Lietuvos krašto apsaugos ministrą Audrių Butkevičių paskyrė vyriausiuoju įgaliotiniu Rusijos kariuomenės išvedimo iš Lietuvos klausimai. Jam pavedė sudaryti reikiamus struktūrinius, institucinius darinius, kurie tvarkytų praktinius Rusijos kariuomenės išvedimo, perimamų objektų ir turto inventorizavimo ir apsaugos klausimus.

Rusijos Aukščiausiosios Tarybos užsienio reikalų ir tarptautinių ekonominių ryšių komitetas 1992 m. rugsėjo 21 d. priėmė nutarimą, kuriame teigiama, kad buvusios SSRS kariuomenės išvedimas iš Lietuvos teritorijos, remiantis 1992 m. rugsėjo 8 d. sutartimi ir išvedimo grafiku, neturi juridinio pagrindo, nes nėra pasirašytas pagrindinis politinis susitarimas. Reaguojant į Rusijoje priimtą nutarimą Lietuvos Aukščiausiosos Tarybos Pirmininkas V. Landsbergio paskelbtame pareiškime rašoma apie mėginimus sutrukdyti 1992 m. rugsėjo 8 d. sutarčių įgyvendinimą, toliau tekste išreiškiama viltis, jog kariuomenės išvedimas iš Lietuvos teritorijos nenutrūks, o pasaulio organizacijos stebės šį procesą.

Vilniuje 1992 m. lapkričio 5 d. vykusiame Baltijos Valstybių Tarybos posėdyje konstatuota, kad okupacinės kariuomenės buvimas pažeidžia tarptautinę teisę, o besąlygiškas reikalavimas nedelsiant išvesti buvusios Sovietų Sąjungos kariuomenę iš Baltijos valstybių teritorijos yra Rusijos Federacijos kaip SSRS pareigų perėmėjos įsipareigojimas.

Lapkričio pabaigoje vykusioje NATO Asamblėjos sesijoje Lietuvos delegacijai, kuriai vadovavo Č. V. Stankevičius, kartu su kitomis Baltijos valstybių delegacijomis pavyko pasiekti, kad Asamblėja priimtų specialią rezoliuciją Baltijos saugumas: naujas kontekstas, kurioje patvirtino principą, kad buvusios SSRS kariuomenės išvedimas iš Baltijos šalių negali būti siejamas su kitais klausimais, o Baltijos valstybių pasirašytos sutartys ir grafikai su Rusijos Federacija dėl buvusios SSRS kariuomenės išvedimo kvalifikuojami kaip tarptautinės sutartys, kurių laikymasis yra privalomas.[20]

1992 m. gruodžio 29 d. iš Vilniaus karinio Šiaurės miestelio išvyko paskutinis karinis sunkvežimis – iš Lietuvos išvesta 107-oji motošaulių divizija. Iki 1992 m. gruodžio 31 d. iš Lietuvos teritorijos iš viso buvo išvesti 49 buvusios SSRS kariuomenės kariniai daliniai.[21] Seimo archyve saugomi buvusios Sovietų Sąjungos kariuomenės karinių objektų, esančių Lietuvos Respublikos teritorijoje, priėmimo–perdavimo aktai, buvusios Sovietų Sąjungos karo aviacijos Lietuvos oro erdvės pažeidimų sąrašas, kuriame pažymėti nesankcionuoti karinių orlaivių skrydžiai.

Antrasis išvedimo etapas, prasidėjęs 1993 m. sausio 1 d., tęsėsi iki kovo 31 d. Jo metu iš Lietuvos teritorijos buvo numatyta išvesti 92 okupacinės kariuomenės dalinius. 1993 m. sausio 21 d. Rusijos Federacijos Aukščiausioji Taryba priėmė įstatymą, pagal kurį numatytos papildomos socialinės garantijos ir kompensacijos kariškiams. Reaguodamas į šį įstatymą, Lietuvos Respublikos Seimo Užsienio reikalų komitetas priėmė pareiškimą Dėl kai kurių Rusijos ketinimų Baltijos šalių atžvilgiu, kuriame pažymėjo, jog priimti įstatymai dėl papildomų garantijų ir kompensacijų kariškiams prasilenkia su Rusijos ir Lietuvos geros kaimynystės ir lygiateisės partnerystės politika.  

1993 m. kovo 29 d. Briuselyje įvykusiame NATO ir Vidurio bei Rytų Europos valstybių gynybos ministrų posėdyje Rusijos Federacijos gynybos ministras Pavelas Gračiovas pranešė, kad kariuomenės išvedimas iš Baltijos šalių yra pristabdomas. Jau kitą dieną į Lietuvos užsienio reikalų ministeriją buvo iškviestas Rusijos Federacijos ambasadorius Lietuvoje N. Obertyševas. Jis teigė, kad bus išvesti tik tie kariniai daliniai, kuriems yra sudarytos gyvenimo ir socialinės infrastruktūros sąlygos naujose tarnybos vietose. Lietuva 1993 m. kovo 31 d. išreiškė protestą dėl buvusios Sovietų Sąjungos kariuomenės išvedimo iš Lietuvos pristabdymo. Per antrąjį etapą išvesti 24 kariniai daliniai, iš kurių 13 anksčiau, negu buvo numatytą grafike.[22] 

Trečiasis buvusios SSRS kariuomenės išvedimo iš Lietuvos etapas prasidėjo 1993 m. balandžio 1 d. ir tęsėsi iki birželio 30 d. Šio etapo pradžioje Lietuvos teritorijoje buvo likę 12,6 tūkst. okupacinės kariuomenės karių. 1993 m. gegužės 18 d. su oficialiu vizitu į Lietuvą atvykęs Rusijos Federacijos gynybos ministras Pavelas Gračiovas susitiko su Lietuvos Respublikos Prezidentu Algirdu Mykolu Brazausku, vakare – su krašto apsaugos ministru Audriumi Butkevičiumi. Susitikime aptarti klausimai, susiję su išvedama buvusios Sovietų Sąjungos kariuomene, patikslintas kariuomenės išvedimo grafikas, suderintos principinės pozicijos dėl ginklų, karo technikos perdavimo ir pardavimo Lietuvai, dėl karinių objektų, gamyklų, aerodromų, šaudmenų sandėlių perdavimo.[23]

Baigiamasis kariuomenės išvedimo etapas prasidėjo 1993 m. liepos 1 d. ir baigėsi 1993 m. rugpjūčio 31 d. Rusijos Federacija akcentavo būtinybę pasirašyti politinį susitarimą dėl buvusios SSRS kariuomenės išvedimo iš Lietuvos. Reaguodamas į šiuos reikalavimus 1993 m. liepos 15 d. Lietuvos Prezidentas A. M. Brazauskas išsiuntė laišką Rusijos Federacijos Prezidentui B. Jelcinui, kuriame pažymėjo, kad kariuomenės išvedimas iš Lietuvos teritorijos vyksta sklandžiai, pagal pasirašytą kariuomenės išvedimo tvarkaraštį, todėl, esant tokiai situacijai, politinio susitarimo dėl kariuomenės išvedimo pasirašymas nėra reikalingas, o tolimesnėse derybose lieka išspręsti okupacinės sukeltos žalos Lietuvai kompensavimą.

1993 m. rugpjūčio 17 d. iš Rusijos Federacijos gynybos ministerijos gautas oficialus pranešimas dėl kariuomenės išvedimo pristabdymo. 1993 m. rugpjūčio 19 d. Užsienio reikalų ministerija paskelbė pranešimą dėl Rusijos kariuomenės išvedimo pristabdymo, kuriame išreiškė susirūpinimą dėl Rusijos Federacijos bandymų nesilaikyti 1992 m. rugsėjo 8 d. kariuomenės išvedimo grafiko, kariuomenės išvedimo pristabdymą įvertino kaip politinio spaudimo priemonę ir kreipėsi į pasaulio visuomenę atkreipti dėmesį į tai, kad pasiekti susitarimai tarp Rusijos ir Lietuvos abiejų šalių turi būti vykdomi.  

1993 m. rugpjūčio 30 d. telefoninio pokalbio metu Lietuvos Prezidentui A. M. Brazauskui Rusijos Federacijos Prezidentas B. Jelcinas pažadėjo, kad kariuomenės išvedimas iš Lietuvos bus baigtas pagal numatytą grafiką. Paskutinis karinis ešalonas, išvykstantis į Rytus, pakrautas karinės technikos, atvyko į Kenos geležinkelio stotelę 1993 m. rugpjūčio 31 d. 23 val. 45 min. ir nesustojęs paliko Lietuvos Respublikos teritoriją.[24] Seimo archyve saugomose Algirdo Sabaliausko nuotraukose užfiksuoti Sovietų Sąjungos kariškiai, kraunantys karinį inventorių į karinius sunkvežimius, ant geležinkelio platformų pakrauta karinė technika ir ginkluotė, sovietinė kariškių rikiuotė, Lietuvos kariuomenės kariai, perimantys karinius objektus, keliantys Lietuvos vėliavą. 

---