V. Liatuko grafikos paroda "Lietuva mano"

1991 m. sausio 13-osios įvykiai šiandien jau istorija, apibendrinanti mūsų tautos ryžtą ir pasiaukojimą. Kraujas ir degantys laužai tą kraupią naktį susiliejo į amžinos šlovės ir laisvės fakelą, liepsnojantį jau dvidešimt metų.

Tuomet man buvo 36-eri. Stengiausi būti ten, kur labiausiai reikėjo tautos palaikymo ir pritarimo. Kiekvienas patirtas įvykis man, kaip dailininkui, buvo ne tik išgyvenimas, bet ir naujas kūrybos puslapis, apžvelgiantis mūsų praeitį ir nūdieną. Dabar džiaugiuosi, kad tarp eksponuojamų grafikos lakštų galiu parodyti to laikotarpio išsaugotus piešinius. Tai daugiausia įspūdžių ir matytų vaizdų improvizacijos bei kompoziciniai užmanymai tolimesniam darbui.

Eksponuojami kūriniai apima patį įspūdingiausią ir labiausiai įsimintiną kūrybos laikotarpį. To meto vaizdai ir šiandien jaudina daugelį mūsų... Verčia susimąstyti ir užduoti sau klausimą Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataro Algirdo Patacko žodžiai: „Kas mes būtume be Sausio 13-osios, kas mes būtume be Kražių skerdynių, 1941-ųjų sukilimo, Romo Kalantos... Be Tėvynės, be tėviškės, be namų slenksčio... Ir ar būtume išvis?“

Sausio 13-osios naktis tapo kovos ir laisvės simboliu, įkvepiančiu naujiems siekiams ne tik vyresnės kartos atstovus, bet ir jaunimą. Nulenkdami galvas žuvusiems, šiandien nepamirškime, kad mūsų tautos laisvė ir gerovė priklauso nuo mūsų pačių. Tad, mielieji – už laimingą ir gražią Lietuvą!     

Autorius

Šioje parodoje Vladas Liatukas eksponuoja per pastaruosius du dešimtmečius sukurtus grafikos darbus. Žinoma, ne visus, o tik skirtus Lietuvos valstybės atkūrimui, 1991 metų sausio 13-osios įvykiams. Daugiau tragiškiems tautos įvykiams atminti. Tai labiau proginė paroda.

Autorius gimė 1954 metais mažame Žemaitijos miestelyje Teneniuose (Šilalės r.). 1979 m. baigė grafikos studijas Lietuvos valstybiniame dailės institute. Jis dirba Vilniaus dailės akademijos grafikos mokymo spaustuvėje. Gyvena Vilniuje, augina vieną vaiką. Nuo 1981 m. dalyvauja parodose.

Šios parodos triptikuose, cikluose vyrauja kovų už laisvę, meilės gimtajam kraštui temos. Jos vienija visus rodomus kūrinius. Temos gan plačios, daugiaprasmės. Dėl to dominuoja idėjų išreiškimas keliais lakštais, didesniame formate. Tragiškumui, niūrumui, įtampai išryškinti pasirinktos giliaspaudės technikos – derinama akvatinta, lavis, rezervažas, kartais įvedamas minkštas lakas. Akvareliški, sodrūs tonai, ryškūs kontūrai svarbūs pagrindinei idėjai išreikšti, atitinkamai nuotaikai sukurti. Vaizdų struktūra lakoniška, jų kalba metaforiška, tačiau lengvai suprantama. Dažnai ji deklaratyvi, plakatiška. Vladas Liatukas stengiasi aprėpti XX a. Lietuvos istorijos tragiškumą, nors vaizdų asociatyvumas gali sukelti ir platesnes mintis.

Triptike „Tėvų žemėje“ (1986) juntama nostalgija gimtinei, prarastam kaimui ir vaikystei. Kitame trijų darbų cikle „Apmąstymai“ (1986) iš liepsnų lekiančios figūros primena karo baisybes. Tragiškumą pabrėžia graudūs vyro, užsidengusio veidą ranka, ir moters portretų išraiška. Kelių darbų grupė „Palydos“ (1989) primena karo nelaimes, o, galbūt, turi ir gilesnę prasmę. Kiekviena žmogaus figūra meta šešėlį į žemės gilumą. Tai simbolizuoja tragišką įvykių ryšį su žeme. Lakštai „Himnas Lietuvai“ (1989) primena tremtį, išsivadavimą iš jos, viltį, šlovę, kančią. Svarbūs simboliai: spygliuota viela, plazdančios vėliavos fragmentai, ąžuolo lapai, Vyčio kryžius, Nukryžiuotasis, Rūpintojėlis, Saulė. Jie daugiausia ir išreiškia kūrinių idėjas. Ciklas „Lietuva mano“ (1990–2000) fiksuoja atkurtos Nepriklausomos Lietuvos dešimtmečio esminius momentus.

Menotyrininkas  Valentas Cibulskas