VYTAUTAS KONCEVIČIUS (1941 05 24 - 1991 02 18)

Lietuvos laisvės gynėjas Vytautas Koncevičius gimė 1941 metų gegužės 24 dieną Kėdainių rajone, Kairėnų kaime. Motina – Teklė Koncevičienė. Vos ketverių sulaukęs, Vytautas Koncevičius kartu su mama ir broliu 1945 metų liepos mėnesį buvo ištremti į Komijos ASSR, Trojcko – Pečiorsko rajono, Ust – Ulyčo kaimą.  Vytauto tėvas - rezistentas, taip pat buvo ištremtas į Sibirą tik kiek vėliau.  Tėvas ir brolis mirė Sibire nuo bado. 1957 metais Vytautas Koncevičius baigė Ust – Ulyčo kaimo septynmetę mokyklą, o 1960-aisiais kartu su motina grįžo iš tremties į Lietuvą. 1979 metais baigė Kėdainių profesinę technikos mokyklą. Dirbo melioracijos statybos – montavimo valdyboje suvirintoju, vėliau iki mirties - Jonavos mechanikos gamyklos Kėdainių cecho suvirintoju brigadininku.

Sąjūdžio pakviestas 1991 metų sausio 13 dieną budėjo prie Vilniaus televizijos bokšto. Buvo pašautas SSRS desantininkų.  Į Antakalnio ligoninę nuo Vilniaus televizijos bokšto atvežtas sausio 13 dieną 4 valandą. Daugiau kaip mėnesį medikai kovojo, bet sužeistojo organizmas neatsilaikė. Vasario 18 dieną 5 valandą 15 minučių nustojo plakti Vytauto Koncevičiaus širdis.  Vytautas palaidotas Kėdainių miesto Kauno gatvės kapinėse. 

Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo 1991 metų vasario 18 dienos nutarimu už pasižymėjimą didvyrišku narsumu ir ištverme ginant Lietuvos Respublikos laisvę ir nepriklausomybę Vytautas Koncevičius apdovanotas (po mirties) 1-ojo laipsnio Vyčio Kryžiaus ordinu.

 

Parengė Žydrūnas Mačiukas

  

---

  

„Akinantys autogeno blyksniai, triukšmas dirbtuvėse, per kurį balso neišgirsi – tokioj aplinkoj Vytautas Koncevičius dirbo daugiau kaip dvidešimt metų.

– Mes nesistebime, kad prie televizijos bokšto Vytautas nėrė į pačią peklą. Pas mus padirbėjus, nei tankų prožektoriai, nei šūviai didelio įspūdžio nepadaro, – liūdnai juokauja Vytauto Koncevičiaus brigados vyrai. Du Jonai – Kemzūra ir Valionis – Vytauto vadovaujamoje brigadoje išdirbo po penkerius metus, jauniausias – Jonas Krasadomskis – vos dvejus. Bet vyrai tapo tikrais draugais, o jų nedidelis kolektyvas – geriausiu Jonavos mechaninėse gamyklose Kėdainių ceche.

– Vytautas iš pusės žodžio suprasdavo užduotį, o darbo brėžinius skaitydavo ne blogiau už inžinierių, – pasakoja cecho viršininkas Vincas Rozenbergas. – Visada atskubėdavo į pagalbą, kam tik reikėdavo jo patarimo, įgudusių rankų ar keliolikos rublių iki algos. Gal toks buvo iš prigimimo, o gal ilgametis darbas triukšmingame ceche išugdė įprotį kalbėti nedaug ir negarsiai, – ir šiandien, kai Vytauto nebėra, bendradarbiai mena įvairias smulkmenas, staiga tapusias brangiu prisiminimu.

– Prieis ką nors paaiškinti, pasakys aiškiai, suprantamai. Dar turėdavo įprotį vietoj “taip” tarti “da”. Šitai jam liko iš jaunystės, praleistos Sibire. Paprašysi ko nors, o jis: “da, da, tuojau...” Labai motiną mylėjo. Girdėdavom: reikia ją įspėti, kad nesijaudintų, vėliau grįšiu. Mama negaluoja. Važiuoju į miestą vaistų... Dvidešimt metų išgyveno dviese su motina 9 kvadratinių metrų kambarėly bendrabuty. Dėl to galbūt šeimos nesukūrė. Ir kad nors kada būtų verkšlenęs, skundęsis. Stebėtinas aštuoniasdešimtmetės Teklės Koncevičienės guvumas. Tokio šviesaus proto, kad liežuvis neapsiverčia pavadinti ją senute. Iš kur tik semiasi stiprybės, likusi viena kaip pirštas, domėtis kitais žmonėmis, bendrauti su jais, pagal išgales padėti.

– Gyvenimas užgrūdino. Visas ašaras išliejau tremty, Sibire. Ten žuvo vyras, kurio kapo vietos nežinau. Ten pati savo rankomis iškasiau duobę jaunesniajam šešerių metų sūneliui, – pasakoja Teklė Koncevičienė, lyg nusistebėjusi priduria:

– Štai kvėpuoju, gyvenu ir antrą sūnų palaidojusi. Visa, ką turėjau brangiausia – Lietuvai atidaviau.

Teklę Koncevičienę su dviem vaikais išvežė 1945-aisiais. O grįžo iš tolimojo Ust Pečiorsko su vienu Vytautu, jau jaunuoliu. Nelengva duona čia laukė. Tremtinys Vytautas negalėjo gauti darbo. Iš nevilties vėl buvo Sibiran išvažiavęs, bet Tėvynės ilgesys parvedė namo.

– Prieš kelerius metus pagaliau gavom butą. Rodos, galėjom žmoniškai gyventi... Vis dar turėjau vilties, kol gydytojai bandė išgelbėti nuo sužalojimų, padarytų centruotos kulkos. Kankinosi daugiau kaip mėnesį, bet nebuvo lemta, – užlūžta motinos balsas...

Ji suneria rankas, sustingsta. Veidas liūdnas ir giedras. O nuo sienos žvelgia padidinta sūnaus nuotrauka. Sausio 13-osios šūvių, mirtinai pakirtusių jos sūnų, aidas.“

 

Lietuva, 1991 01 13 : dokumentai, liudijimai, atgarsiai / [Spaudos departamentas]. – Vilnius : Spaudos departamentas, 1991, p. 67.

 

Bibliografija