IGNAS ŠIMULIONIS (1973 12 17 - 1991 01 13)

Lietuvos laisvės gynėjas Ignas Šimulionis, jauniausias iš žuvusiųjų Televizijos bokšto gynėjų (žuvo būdamas tik 17 metų), gimė 1973 metų gruodžio 17 dieną Vilniuje,  Nijolės ir Rimanto Šimulionių šeimoje.  Buvo vienintelis vaikas šeimoje.

Igno Šimulionio motina Nijolė Šimulionienė (Linkevičiūtė) (1940–1995), dirbo pedagoginį darbą Vilniaus pedagoginėje mokykloje. 1947 m. aštuonerių metukų Nijolę su mama ir senele sovietai ištrėmė į Igarkos lagerius Sibire. Nijolės tėvas buvo nuteistas kalėti Intos lageriuose. Igno dėdė Antanas Linkevičius, mamos Nijolės brolis, mokėsi Ukmergės gimnazijoje, kurios nebaigęs prisijungė prie partizaninio judėjimo ir žuvo. Palaidotas Anykščių rajone, Andrioniškio bažnytkaimio kapinėse, partizanų kapavietėje. Kaip teigia Igno tėvelis Rimantas Šimulionis: „visa tai formavo Igno asmenybę, meilę Tėvynei ir patriotizmą“.  Tėvas - Rimantas Šimulionis - miesto statybos projektavimo instituto skyriaus viršininkas.

Ignas Šimulionis mokėsi 34-joje vidurinėje mokykloje, 1991 metais buvo 12 klasės mokinys, tuo metu, taip pat  „Geležinio vilko" kuopos šaulys . Ketino stoti į Vilniaus universitetą arba Policijos akademiją . Domėjosi politika, mėgo muziką, knygas, gamtą, sportavo , buvo paklusnus, atidus, teisingas vaikas.   Buvo aukštas apie 178 cm ūgio, stambus berniukas. 

1991 metų sausio dienomis Ignas Šimulionis kartu su motina Nijole Šimulioniene budėjo prie Vilniaus televizijos bokšto visą savaitę. Prie televizijos bokšto budėdavo ir jo bendraklasiai.  Sausio 13-osios naktį I. Šimulionis neatsitiktinai pateko prie televizijos bokšto, jis buvo poste, kaip ir kiti šauliai.  Buvo prie pagrindinių durų į bokštą.  Rankose laikė gaisrininko žarną ir bandė kariauti vandeniu... Tėvai jį rado tik kitą dieną morge. Asmenybė buvo nustatyta pagal šaukimo į sovietinę armiją lapelį.  Prokuratūros mirties ekspertizės aktuose parašytą mirties priežastis: Ignas mirė per keletą sekundžių ar minučių. Septynios kulkos, viena mirtiną į kaktą, kitos - į ranką, krūtinę, pilvą. Parkritusiam buože trenkė per galvą. 

Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo 1991 metų sausio 15 dienos nutarimu už pasižymėjimą didvyrišku narsumu ir ištverme ginant Lietuvos Respublikos laisvę ir nepriklausomybę Ignas Šimulionis apdovanotas (po mirties) 1-ojo laipsnio Vyčio Kryžiaus ordinu. 1991 metų sausio 16 dieną palaidotas Vilniaus Antakalnio kapinėse. 

Igno Šimulionio vardu pavadinta viena iš Vilniaus gatvių Karoliniškėse. Vilniaus Universiteto Senato sprendimu, tarpininkaujant tėvams, 1995 metais įsteigta Igno Šimulionio vardo stipendija, mokama Vilniaus universiteto studentams.

 

Parengė Žydrūnas Mačiukas                                           

 

---

  

„Oi neverk, motušėle, kad jaunas sūnus

 

eis ginti brangiosios Tėvynės!

Kad pavirtęs kaip ąžuolas girių puikus

lauks teismo dienos paskutinės.

 

Ignai Šimulioni, sūnau, apie Tave ši Maironio daina.

Pernai gruodžio 17 dieną Tau sukako vos septyniolika metų. Mokeisi Vilniaus 34-ojoje vidurinėje mokykloje dvyliktoje klasėje. Tavo tėvas Rimantas, miesto statybos projektavimo instituto skyriaus viršininkas, sakė, kad šauniai vairavai automobilį, mėgai muziką, humorą, skaityti knygas, rengeisi stoti į Vilniaus universitetą ar Policijos akademiją. Greičiausiai į akademiją, nes pastaruoju laiku vis labiau stiprėjo patriotinė priedermė Tėvynei.

Ir dar tu mėgai žuvauti. Būdamas vienuoliktokas, parašei gražiausią rašinį apie kartu su tėvu praleistą vasaros atostogų dieną. Mokytoja jį skaitė visai klasei. Kas žino, gal būtumei parašęs tokį kūrinį, kurį būtų skaičiusi visa Lietuva.

Motina Nijolė, nuo aštuonerių metų patyrusi tremtinio dalią, dabar dėstanti pedagoginėje mokykloje, sakė, kad Tu buvai paklusnus, atidus ir teisingas. Niekad neišeidavai pas draugus ar į mokyklą nepabučiavęs tėvų. Buvai neišrankus, nereikalaudavai iš tėvų puošnaus drabužio, brangios muzikos aparatūros, ir ne todėl, kad augtum varge – vieninteliam užvadėliui tėvai nieko negailėjo.

Buvo 1991 metų sausio 10 diena. Motina, grįžusi vidudienį iš pamokų, sutiko Tave su draugu tarpduryje. Ėjai prie televizijos bokšto, nes ten jau stovėjo okupantų tankai. Grįžęs vakare pasakei, kad kareivukai visai mieli vaikinai, net leido paliesti neperšaunamą liemenę. Tu vis dar netikėjai, kad jų pirštai gali nuspausti automato gaiduką ir paleisti į savo bendraamžį kulką.

Kai desantininkai užgrobė Spaudos rūmus, vėl puolei prie televizijos bokšto. Grįžai, bet jau surimtėjęs ir labai susikaupęs. Paskui atėjo šeštadienis. Tu vėl ten. Grįžai vakare, nenusirengęs kritai ant sofos ir netaręs nė žodžio žvelgei į lubas, kažką mąstei. Tai buvo paskutinis tavo žvilgsnis, kurį amžiams įsiminė tėvai, paskutinės mintys, kurias žino tik Dievas.

Po kelių minučių vėl išėjai. Motina dar spėjo pasakyti: – Sūnau, mes su tėtuku ateisim Tavęs pasitikti.

Jie atėjo. Tarp gausios, skanduojančios “Lietuva! Lietuva!” minios jie neišskyrė Tavo balso, nes jis susiliejo su visos Lietuvos patriotų vieningu protesto ir laisvės balsu.“

 

Lietuva, 1991 01 13 : dokumentai, liudijimai, atgarsiai / [Spaudos departamentas]. – Vilnius : Spaudos departamentas, 1991, p. 63.

 

Bibliografija