APOLINARAS JUOZAS POVILAITIS (1937 02 03 - 1991 01 13)

Lietuvos laisvės gynėjas Apolinaras Juozas Povilaitis gimė 1937 metų vasario 3 dieną daugiavaikėje šeimoje Bliuviškių kaime, Šakių rajone.  Baigęs vidurinę mokyklą Apolinaras iš karto buvo pašauktas tarnauti Sovietų armijoj ryšininku. Grįžęs iš kariuomenės jis apsigyveno Vilniuje ir pradėjo dirbti: iš pradžių oro uoste, o vėliau, norėdamas tobulinti ryšininko specialybę, perėjo dirbti naktimis į Vilniaus telefonų stotį. Tuo pačiu metu jis įstojo mokytis į atitinkamos pakraipos amatų mokyklą ir Leningrado ryšių instituto neakivaizdinį skyrių. Baigęs amatų mokyklą jis buvo perkeltas dirbti į tos pačios Vilniaus telefonų stoties namų ATS. 

1967 metais Apolinaras  sukūrė šeimą ir susilaukė trijų vaikų: 1968 metais – dukros Editos,  1972 - sūnaus Dariaus, 1976 - sūnaus Roberto. Pagausėjus šeimai iškilo finansinės problemos, todėl mokslus ryšių institute teko atidėti į šalį ir ieškoti geriau apmokamo darbo. 1977 metais Apolinaras įsidarbino šaltkalviu šlifavimo staklių gamykloje, o 1980 metais perėjo dirbti (taip pat šaltkalviu) į Mokslų Akademijos Chemijos ir cheminės tecnologijos institutą. Šis institutas buvo paskutinė darbovietė jo gyvenime. 

Nuo pat Atgimimo pradžios Apolinaras dalyvaudavo visuose renginiuose, nepriklausomai nuo to, kuriame beatgimstančios Tėvynės krašte jie vyktų. Pirmą nepriklausomybės kovų „krikštą“ bananu nuo SSRS vidaus kariuomenės Apolinaras gavo Katedros aikštėje 1989-ųjų rudenį, užstojęs seną moterį. 1991 metų sausio dienomis jis budėjo prie Aukščiausios Tarybos, Televizijos komiteto. Kadangi šeima gyveno netoli TV bokšto, išeiginėmis dienomis budėjimui buvo pasirinkta artimesnė vieta. Tą lemtingą 1991 metų sausio 13-osios naktį Apolinarą nušovė rusų karininkas, paleidęs šūvių seriją iš automato. Apolinaras mirė vietoje, prie pat TV bokšto, kurio link išskubėjo, kai tankai jau važiavo pro jo namus.

Apolinaras Povilaitis buvo vyriausias iš žuvusiųjų prie Vilniaus televizijos bokšto tą klaikią naktį. Vasario mėnesį jam būtų sukakę 54 metai.

Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo 1991 metų sausio 15 dienos nutarimu už pasižymėjimą didvyrišku narsumu ir ištverme ginant Lietuvos Respublikos laisvę ir nepriklausomybę Apolinaras Juozas Povilaitis apdovanotas (po mirties) 1-ojo laipsnio Vyčio Kryžiaus ordinu.

1991 metų sausio 16 dieną Apolinaras Juozas Povilaitis buvo palaidotas Vilniaus Antakalnio kapinėse.

Apolinaro Juozo Povilaičio vardu pavadinta viena iš Vilniaus gatvių Karoliniškėse.

 

Parengė Žydrūnas Mačiukas

  

---

 

 „Kampe, ant staliuko – didelė dabar jau buvusio šio buto šeimininko Apolinaro Povilaičio nuotrauka, pušies šakelė, mirganti žvakelės liepsna. Durys į kambarį beveik neužsidaro. Čia tai žuvusiojo žmona Ona, tai vaikai. Stabteli prieš portretą ir tyliai, tarsi gyvo žmogaus klausia: kaip mums gyventi toliau? Po tėvo mirties Technikos universiteto studentė Edita Povilaitytė sugebėjo išlaikyti du egzaminus. Jos filosofijos žinias dėstytojas įvertino visais dešimčia balų.

– Reikia būti tokiems kaip tėtis. Nedarykime jam gėdos, – įspėjo ji brolius. Apolinaras Povilaitis – pats vyriausias iš žuvusių prie televizijos bokšto kraupią naktį. Jam buvo tik 54. Šis geraširdiškai besišypsantis žmogus paveldėjo taikų, bet tvirtą būdą genties, kuriai priklausė ir Lietuvos prisikėlimo šauklys Vincas Kudirka. A.Povilaičio senelė buvo A.Kudirkaitė.

Pats užaugo daugiavaikėj šeimoj. Anksti ėmė pelnyti duoną, kad tik nereikėtų nutraukti kąsnio nuo seserų ar brolių.

Kadaise buvo pradėjęs dirbti gamykloje. Bet ilgiau neiškentė. Negalėdavo matyti, kaip dažnas bendradarbis, ką nutvėręs, velka į namus. Priekaištaudavo jiems. Tuo ir neįtiko.

Geriau jam būdavo telefonų stotyje. Naktį dirbdavo, dieną mokydavosi ar saugodavo vaikus.

O visam laikui pritapo Lietuvos Mokslų Akademijos Chemijos ir cheminės technologijos institute. Buvo šaltkalvis, patikimas mokslinių darbuotojų talkininkas.

– Namuose man irgi jokios bėdos nebūdavo: ar ką pataisyti, ar sukalti – viską galėjo, – tramdo ašaras Ona Povilaitienė. – Sode įtaisė vėjo varomą elektros jėgainę. Planavo su vyresniu sūnumi įvesti namelin vandentiekį, sukonstruoti radijo siųstuvą, kuris signalizuotų, jei kas pasigvieš į automobilį... Ir bitės be globos liko. Matyt, išnyks.

– Kodėl kulka pirmiausia pasirenka dorą žmogų? – kartojo O.Povilaitienė. – Juk yra tiek girtuoklių, chuliganų.

Tegalėjau atsakyti, jog panašūs žmonės tiesiog neina ten, kur jaučia pavojų esant.

Apolinaras Povilaitis pirmą nepriklausomybės kovų “krikštą” gavo Katedros aikštėje 1989-aisias, desantininko “bananu”. Užstojo seną moterį... Bet tai neatšaldė jo noro veržtis į pirmąsias pozicijas. Vis budėdavo Nepriklausomybės aikštėje, prie televizijos bokšto.

Sūnus, pamatęs tėvą ant lentos, susmuko vietoje. Žmona kažkaip išsilaikė ant kojų. Lyg žvelgė į praviras vyro akis, kuriose buvo sustingusi neapsakoma nuostaba. Iki paskutinės sekundės netikėjo, kad gali šauti į beginklį žmogų.

– Mums jis vis dar gyvas. Regis, atsidarys durys ir įeis, – sako Ona Povilaitienė.“

 

Lietuva, 1991.01.13 : dokumentai, liudijimai, atgarsiai / [Spaudos departamentas]. – Vilnius : Spaudos departamentas, 1991, p. 61.

 

Bibliografija