ALVYDAS MATULKA (1955 05 30 - 1991 01 13)

Lietuvos laisvės gynėjas Alvydas Matulka  gimė 1955 metų gegužės 30 dieną Rokiškio rajone, Roblių kaime , Marijonos ir Antano Matulkų šeimoje. Motinos tikrasis vardas Monika, gimė Taline.  Tėvas 1946 metais buvo ištremtas į Sibirą, Primorsko kraštą. Grįžęs iš tremties, kamuojamas ligų ir iškęstų negandų mirė.   Tėvas sūnui įskiepijo meilę Lietuvai.

Alvydas Matulka mokėsi Panemunėlio vidurinėje mokykloje, ją baigęs įstojo į Kauno profesinę technikos mokyklą, šaltkalvio-įrankininko specialybę. Ją baigęs dirbo Rokiškio mašinų gamykloje, autotransporto įmonėje. Vėliau šeima nusipirko ūkį  Bajoruose, netoli Rokiškio, kur ūkininkavo. Dirbo vairuotoju Rokiškio valstybiniame paukštininkystės ūkyje. Buvo darbštus, pareigingas, visų gerbiamas. Motina sakė, kad buvo jautrios sielos žmogus, mėgo skaityti knygas, laikraščius. Turėjo draugę Aldoną, su kuria ketino kurti šeimą. Prasidėjus Lietuvos Sąjūdžiui aktyviai dalyvavo jo veikloje.

Sausio 13-osios naktį kartu su daugybę žmonių A. Matulka iš Rokiškio autobusu išvažiavo į Vilnių. Išgirdęs, kad aplinkui žūsta žmonės, jis pasiteiravo: "Nejaugi kareiviai gali šaudyti į žmones?". Tai buvo jo paskutiniai žodžiai. Rokiškėnas staiga griebėsi už širdies ir sukniubo aikštėje. Atvykusi greitoji pagalba jau nebespėjo išgelbėti A. Matulkos gyvybės. A. Matulka mirė būdamas 35- erių metų, šalia savo kraštiečių bei pusseserės Nijolės Gudelevičienės. Medicinos ekspertai nustatė, kad "1991 metų Sausio 13-osios dienos naktį, apie 2 valandą Alvydas Matulka mirė nuo ūmaus miokardo infarkto".

1991 metų sausio 16 dieną visa Aukštaitija susirinko atsisveikinti su tautos didvyriu, rokiškėnu Alvydu Matulka. Prie A. Matulkos kapo kalbėjo Rokiškio rajono Tarybos pirmininkas A. Kačinskas, Aukščiausiosios Tarybos deputatas K. Uoka, velionio bendravardis Alvydas Ališauskas ir kiti. Jis buvo palaidotas Rokiškio Kalneliškių kapinėse .

Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo 1991 metų sausio 15 dienos nutarimu už pasižymėjimą didvyrišku narsumu ir ištverme ginant Lietuvos Respublikos laisvę ir nepriklausomybę Alvydas Matulka apdovanotas (po mirties) 1-ojo laipsnio Vyčio Kryžiaus ordinu.

 

Parengė Žydrūnas Mačiukas

 

---

 

 „Septyniasdešimt trejų metų Marijonai Matulkienei apie sūnų Alvydą kalbėti sunku.

– Geras vaikas buvo, – sako ji, nešdama ant stalo raudonšonius obuolius.

– Gražus mėlynų akių vaikinas, – pritaria motinai ir Alvydo vaikystės draugė Sigita Kilkuvienė.

Motina iš kito kambario atneša albumą. Ieškom Alvydo nuotraukų. Nedaug jų, tik kelios.

– Nemėgo fotografuotis, – sako. – Vos suradau tinkančią laidotuvėms.

– Būk Rokišky, ko tau trenktis į Vilnių, – priekaištavo motina sūnui sausio dvyliktosios rytą.

– Ne, mama. Nors menka dalele reikia prisidėti prie Lietuvos laisvės.

Iš Bajorų kaimo, kur gyveno, į Rokiškį Alvydas išėjo pėstute. “Ko gero, autobuso nebus”, – pagalvojo ir spėriai nužingsniavo penkis kilometrus iki rajono centro. Vilniuje susitiko pusseserę Nijolę Gudelevičienę, nuėjo į Katedrą mišių. Paskui – prie Aukščiausiosios Tarybos rūmų, kur vilnijo jūra žmonių, sugužėjusių iš visos Lietuvos kampelių.

Staiga nakties tamsoj pasigirdo tankų pabūklų trenksmas, automatų tratėjimas. Minia sukluso.

– Negi jie šaudo į žmones? – paklausė Alvydas ir... susmuko šalia giminaitės. Sausio tryliktosios rytą radijas į Bajorus atnešė žinią: plyšo Alvydo Matulkos širdis.

– Neatlaikė ji. Jautri buvo, – tarytum su savimi, tarytum su mumis kalbasi Marijona Matulkienė.

Baigęs Panemunės vidurinę, Alvydas mokėsi Kaune, profesinėje technikos mokykloje. Pradėjo dirbti Rokiškio žemės ūkio mašinų gamykloje. Vėliau, jau autotransporto įmonėje, sėdo prie automobilio vairo.

Tėvas, grįžęs iš tremties Primorės krašte, krito kryžium ant pasiilgtos Tėvynės žemės. Bet neilgai plakė išvarginta jo širdis.

Bajorų žmonės apie Alvydą Matulką nepasakė nė vieno prasto žodžio. Kas pageidavo, tam šieno, kuro atveždavo. Neatsisakydavo padėti sukrauti daržinėn ar malkinėn. Senukų būdavo ypač laukiamas – mat už paslaugas, kaip kai kas mėgdavo, svaigalų neprašydavo.

Mėgo skaityti knygas, laikraščius. Į Vilnių važiuoti paskatino iškilęs pavojus Lietuvai.

– Numirti už laisvę visai nebaisu, – ne kartą Alvydas yra prasitaręs draugams. Likimas lėmė, kad jam, 35-erių metų žmogui, Kalneliškių kapinėse būtų supiltas smėlio kauburėlis. O Alvydo Matulkos širdis troško plakti laisvoje Tėvynės žemėje. “

 

Lietuva, 1991 01 13 : dokumentai, liudijimai, atgarsiai / [Spaudos departamentas]. – Vilnius : Spaudos departamentas, 1991, p. 59. 
  

Bibliografija