ALGIMANTAS PETRAS KAVOLIUKAS (1939 01 08 - 1991 01 13)

Lietuvos laisvės gynėjas Algimantas Petras Kavoliukas gimė 1939 metų sausio 8 dieną Utenos rajone, Daugailiuose , Veronikos Kavoliukienės ir Juozo Kavoliuko šeimoje. Šeimoje augo penki vaikai- keturi broliai (Vytautas, Algimantas, Mečislovas, Leonas) ir sesuo Onutė. Tėvas mirė 1991 m. liepos mėnesį, motina – 2001-ųjų vasarį. 

A. P. Kavoliukas mokėsi Daugailių aštuonmetėje mokykloje, vėliau Vilniaus prekybos mokykloje, pasirinkdamas prekybininko profesiją.  Jaunystėje A. P. Kavoliukas dirbo žemę, mėgo jodinėti. Nepraleisdavo jokių sporto varžybų.  Iki 1991 metų dirbo pardavėju Vilniuje.

A. Kavoliuko žmona Genovaitė baigė medicinos mokyklą Vilniuje ir dirbo sesele ligoninėje. Susipažino jiedu, kai Genutei buvo devyniolika, tuomet ji atliko praktiką kaime. Kartu susilaukė trijų vaikų – vyriausias sūnus Gintaras, jaunėliai - dvyniai Sonata ir Darius.

Vilnietė sesuo Onutė Valiukėnienė pasakojo, kad su Algimantu ypač sutardavo. Vienas iš šviesių jo būdo bruožų – nepaprastas darbštumas. Niekada nesakydavo, kad negali – prie darbo visad stodavo pirmas. Jei kam reikėdavo pagalbos, Algimantas visada padėdavo, be to jis iš mažens pasižymėjo drąsa.

Algimantas buvo drąsus, nieko nebijantis. Švelniai mylėjo savo tėvus, kuriuos kasdien lankydavo. Kaimynai jį mėgo už draugiškumą, pagalbą, kurios niekam neatsakydavo. Buvo užsigrūdinęs, kupinas gyvenimo džiaugsmo. 

Tomis lemtingomis sausio dienomis Algimantas turėjo laisvą nuo darbo savaitę ir dalyvavo visuose susibūrimuose, 1991 metų sausio 11 dieną gynė nuo SSRS desantininkų Spaudos rūmus Vilniuje,  kadangi gyveno greta Vilniaus televizijos bokšto, prasidėjus jo šturmui, vienas pirmųjų išskubėjo ten.  1991 metų sausio 13-ąją prie Vilniaus Televizijos bokšto mirtinai sužalotas sovietinės kariuomenės tanko.

Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo 1991 metų sausio 15 dieną nutarimu už pasižymėjimą didvyrišku narsumu ir ištverme ginant Lietuvos Respublikos laisvę ir nepriklausomybę Algimantas Petras Kavoliukas apdovanotas (po mirties) 1-ojo laipsnio Vyčio Kryžiaus ordinu.

1991 metų sausio 16 dieną palaidotas Antakalnio kapinėse.

 

Parengė Žydrūnas Mačiukas

  

---

 

 

„Gintaras Kavoliukas skubėjo. Kad tik greičiau išvydus tėvą, motiną, seserį ir brolį. Sausio tryliktosios vidurdienį išlipęs Vilniuje iš Maskvos traukinio, jis sėdo į taksi – ketino padaryti staigmeną namiškiams.
Vairuotojas neiškentė nepapasakojęs apie tragiškus tik ką praėjusios nakties įvykius. Vežė keleivį į Karoliniškes, tad pasiūlė pažiūrėti, kaip atrodo televizijos bokštas po vandalų siautėjimo. Tačiau Gintarui tankai tą priešpietį didesnio įspūdžio nepadarė. Matęs jų tarnaudamas tarybinėje armijoje. Dabar atvažiavo trumpų atostogų, o po dviejų mėnesių turėtų ir visai sugrįžti. Mintys buvo kitur...
Skubiai užmokėjęs vairuotojui, atidarė namų duris. O į jį ašarotomis akimis sužiuro juodai apsitaisiusi motina, gausiai susirinkę giminaičiai. Smelkte nusmelkė. Po akimirkos jau žinojo, kad antrą valandą nakties jo tėvą Algimantą Kavoliuką pervažiavo tankas. Motina Genovaitė Kavoliukienė su dukra grįžusi nuo bokšto anksčiau, po kiek laiko sulaukė ir penkiolikmečio sūnaus Dariaus. Vyro vis nebuvo. Galvojo: mažne nuėjęs prie Aukščiausiosios Tarybos pastato?
Tuo metu Algimantas Kavoliukas jau buvo žuvęs.
Gintaras prisimena, kaip kalbėdavosi telefonu su tėvu. Pirmiausia apie įvykius Lietuvoje, apie kasdieninį jo darbą parduotuvėje, vasarnamį, kurį jis, draugams talkininkaujant, susirentė sode. Ką nors pradėjęs, visada pabaigdavo.
Sūnus ypač įsiminė žodžius, kuriuos prieš porą metų, išlydėdamas jį į kariuomenę (tuo metu alternatyvos dar nebuvo), tėvas pasakė:
– Būk doras žmogus, neskriausk kitų.
Paskui nuolat pasakodavo apie atgimimą gimtinėje ir vis kartodavo:
– Lietuva turi būti laisva!..
Algimantas Kavoliukas seniai stojo prieš skriaudėjus. Pirmą sykį desantininkams užėmus Spaudos rūmus, protestavo su kitais, reikalaudamas teisingumo. Porą naktų budėjo prie šio pastato ir antrą sykį. Atskubėjo čia ir sausio 11-ąją anksčiau nei šarvuoti desantininkai. Jį, protestuojantį prieš užgrobėjus, įamžino norvegų televizijos žurnalistas.
Ilgai lemtingąją naktį nesulaukę Algimanto, kaimynai grįžo prie bokšto ieškoti. Tik veltui... Rytą prie vieno iš Viršuliškių parduotuvės prekystalių žmonės vietoj besišypsančio, paslaugaus pardavėjo A.Kavoliuko išvydo juodu kaspinu perjuostą jo portretą, gėles. Jų vėliau čia daug atnešė pirkėjai.“

 

Lietuva, 1991 01 13 : dokumentai, liudijimai, atgarsiai / [Spaudos departamentas]. – Vilnius : Spaudos departamentas, 1991, p. 53.

 

Bibliografija