Kalba:
Lietuvos valstybingumas: iš praeities į ateitį
Prisijungti / Registruotis

RIMANTAS JUKNEVIČIUS (1966 08 09 - 1991 01 13)

1966 08 09
1991 01 13

Lietuvos laisvės gynėjas Rimantas Juknevičius gimė 1966 metų rugpjūčio 9 dieną Marijampolėje, pedagogų šeimoje.  Juknevičių šeimoje augo trys sūnūs. Vyriausias sūnus - Henrikas, vidurinysis sūnus – Rimantas ir jaunėlis – Tomas.

Rimanto mama Vanda Juknevičienė – Marijampolės 5-osios vidurinės mokyklos fizinio lavinimo mokytoja, žemaitė nuo Skuodo. Šeimos galva, Rimanto tėtis, Rimantas – anykštėnas, iki 1992 metų dirbo Marijampolės gynybinio mokymo kombinato direktoriumi. Kombinatą likvidavus, tuometinis Lazdijų muitinės viršininkas Laimutis Sinkevičius pasiūlė Rimantui darbą. Nuo 1992 metų dirbo muitinėje stažuotoju, vėliau įvairiose muitinės tarnybos grandyse.

Abu tėvai stengėsi sūnų nelepinti. Rimantas ir Henrikas vasaromis nedykaduoniaudavo, plušėjo sode, nešiojo statybose plytas, dirbo bet kokius pagalbinius darbus, o uždirbtų pinigų tuščiai nešvaistė, pirko tai, kas reikalingiausia.

Rimantas Juknevičius buvo antrasis vaikas šeimoje, paprastas, kartais padykęs. Mėgo sportuoti, buvo geras krepšininkas, turėjo pirmą atskyrį.  1976–1984 metais mokėsi Marijampolės 6-ojoje vidurinėje mokykloje.  Buvo darbštus, pareigingas mokinys, tačiau ir labai išdykęs. Rimanto tėvai dažnai mokytojų buvo kviečiamas į mokyklą dėl Rimanto „pokštų“. Geriausias jo mokyklos laikų draugas – Gintautas Misiukevičius. Jie beveik niekuomet nesiskirdavo – kartu lankė mokyklą, krepšinio treniruotes, kartu leisdavo laisvalaikį. 

1985 metais baigęs Kauno 23-iąją profesinę technikos mokyklą ir atitarnavęs armijoje, nuo 1987 metais studijavo Kauno politechnikos institute (dabar – Kauno technologijos universitetas), Radioelektronikos fakultete.

1991 metais jau ketvirto kurso studentas, Rimantas Juknevičius važinėdavo budėti į Vilnių. Lemtingą vakarą jis buvo persišaldęs, jam skaudėjo gerklę, slogavo, nes iš vakaro visą dieną šaltyje prabuvo kartu su žmonėmis gatvėje. Tą vakarą teta dar paprašė, kad pasirūpintų savo sveikata ir liktų nakvoti, bet jis nepaklausė ir kartu su draugu išvyko prie Vilniaus televizijos bokšto.  Prie televizijos bokšto su Rimantu buvo jo klasės bei studijų draugas Alius Tamošauskas.  Tą 1991 metų Sausio 13-osios naktį Rimantas Juknevičius buvo nukautas per SSRS kariuomenės puolimą.

Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo 1991 metų sausio 15 dienos. nutarimu už pasižymėjimą didvyrišku narsumu ir ištverme ginant Lietuvos Respublikos laisvę ir nepriklausomybę Rimantas Juknevičius apdovanotas (po mirties) 1-jojo laipsnio Vyčio Kryžiaus ordinu.  Palaidotas Marijampolės miesto senosiose kapinėse.

Rimanto Juknevičiaus vardu pavadinta viena iš Marijampolės gatvių, vidurinėje mokykloje, kurioje mokėsi Rimantas, atidengta atminimo lenta.

 

Parengė Žydrūnas Mačiukas

  


  
Ak, tas Rimanto Juknevičiaus charakteris: žūtbūt apginti silpnesnįjį, skriaudžiamąjį, sutramdyti akiplėšą, chuliganą. Taip ir girdi jo žodžius: “Kas kitas, jei ne aš?”
Žuvusiojo vaikino draugai pasakojo, jog prie televizijos bokšto Rimas buvo gerai nusiteikęs. Visi šoko, dainavo, sužvarbę vaišinosi vilniečių atnešta kava, sumuštiniais.
Iš tamsos pradėję plūsti užpuolikai į minią ėmė mėtyti sprogmenis. Rimas draugus drąsino: nesitraukim nė žingsnio. Nuo pabūklų trenksmo aplinkiniai parkrito. Jis liko stovėti lyg ąžuolas. Paskui nuo pasalūnės kulkos palūžo. Šalia buvęs marijampolietis studentas Vytautas Juozapavičius puolė Rimą nešti ir pajuto, kaip per rankas srūva kraujas. Draugai nuvežė jį į Santariškių klinikinę ligoninę. Deja...
Vanda Juknevičienė – penktosios Marijampolės vidurinės mokyklos fizinio lavinimo mokytoja. Aukšta, sportiška, užjaučianti kiekvieną, kam reikia dėmesio, paramos. Ją myli vaikai. Vyras Rimantas Juknevičius – gamybinio mokymo kombinato direktorius, rengia kvalifikuotus darbininkus kaimui.
– Mūsų šeimoj visa Lietuva: Vanda – žemaitė, aš – aukštaitis, vaikai – suvalkiečiai. Užauginame tris sūnus. Vyriausias, Henrikas, baigė Vilniaus VISI, dirba rajono statybos organizacijoje, renčia solidžius pastatus. Rimas mokėsi Kauno technologijos universiteto radioelektronikos fakulteto IV kurse. Jauniausias Tomukas – septintokas. Visi broliai geri sportininkai. Rimas buvo krepšininkas.
Tėvai savo atžalas taip ir ugdo: tegu būna tvirti fiziškai, stiprūs dvasia. Juk tą siaubingą naktį sūnus Henrikas irgi išskubėjo iš namų į Marijampolės J.Basanavičiaus aikštę, prie miesto savivaldybės. Kas žino: gal ir čia reikės pagalbos.
– Nepagalvokit, kad mūsų šeima kuo išsiskiria. Esam kaip visi. Gyvename kukliai. Nesiekiam nei turtų, nei šlovės. Geras vaikas – ir laimė, ir paguoda, – girdžiu švelnų mokytojos Vandos balsą.
Tėvas priduria:
– Sūnų nelepinam. Rimas ir Henrikas vasaromis plušėjo sode, nešiojo statyboms plytas, dirbo bet kokius pagalbinius darbus.
Rimas šių metų rugpjūčio 9 dieną būtų šventęs 25-ąją jaunystės vasarą. Baigęs Marijampolės 6-ąją vidurinę, vaikinas stojo į Kauno technikos mokyklą. Mat iš jos neimdavo į armiją. Bet tais metais kaip tik visus “sušlavė”. Betarnaujantį kariuomenėje, vyresni kareiviai – chuliganai – bandė Rimą pažeminti, išnaudoti, bet jis sugebėjo save apginti. Grįžęs įstojo į Kauno technologijos universitetą.
– Man nuojauta seniai sakė, kad Lietuva be aukų neapsieis, – tėvo balse ir skausmas, ir laisvės kainos suvokimas.
Jam pritaria vyriausiasis sūnus Henrikas: brolio poelgį dabar visi pakartotume nesvyruodami.“

 

Lietuva, 1991 01 13 : dokumentai, liudijimai, atgarsiai / [Spaudos departamentas]. – Vilnius : Spaudos departamentas, 1991, p. 49.

 

Bibliografija

<2024 m. kovas>
PrAnTrKtPnŠtSk
26272829123
45678910
11121314151617
18192021222324
25262728293031
1234567
Rekomenduoti draugui