DARIUS GERBUTAVIČIUS (1973 07 14 - 1991 01 13)

Lietuvos gynėjas Darius Gerbutavičius gimė 1973 metų liepos 14 dieną Vilniuje Vincės Gerbutavičienės (Martinėnaitės) ir Antano Gerbutavičiaus šeimoje. Tėvams jis niekada nebus herojus ar didvyris, o liko tik mylimas ir prarastas vienintelis sūnus. 

Vaikystėje lankė 146-ąjį vaikų lopšelį-darželį, o nuo 1980 metų mokėsi 43-oje vidurinėje mokykloje (dabar Vilniaus „Ryto“ vidurinė mokykla). 1988 metais baigęs devynias klases įstojo į Vilniaus 3-ąją statybininkų mokyklą (dabar VĮ Vilniaus statybininkų rengimo centras), nutaręs įsigyti staliaus-dailidės profesiją ir vidurinį išsilavinimą. Iki tikslo buvo likę tik keli mėnesiai ...

Liko mokytojai, draugai, kuriuos jis mylėjo, o jie tik galėjo palydėti jį į paskutinę kelionę...

1989 metų rugpjūčio 23 dieną kartu su tėvais, pusbroliu Viktoru ir kitais artimaisiais dalyvavo „Baltijos kelyje“. 1991 metais įstojo į Lietuvos Šaulių sąjungą, kur aktyviai dalyvavo jos veikloje ir yra apdovanotas Šaulių Žvaigždės ordinu (po mirties).

1991 metų sausio 11-13 dienomis budėjo prie Spaudos rūmų, Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo, Televizijos bokšto, kur 1991 metų sausio 13-osios naktį buvo nukautas SSRS desantininkų. Jis buvo suvarpytas penkiomis kulkomis, o mirtina buvo į plaučius. Darius išėjo net neatsisveikinęs su jam brangiais žmonėmis: tėvais, draugais, mylimąja, nebespėjo jų apkabinti ir pasakyti paskutinių šiltų žodžių.

Jis žuvo už laisvę Tėvynės, kurioje gyvename, už rytą, kurį pasitinka jo tėvai, draugai ir kiekvienas žmogus.

Lietuvos Respublikos Aukščiausios Tarybos Prezidiumo 1991 metų sausio 15 dienos nutarimu už pasižymėjimą narsumu ir ištverme ginant Lietuvos Respublikos laisvę ir nepriklausomybę Darius Gerbutavičius (po mirties) apdovanotas 1-ojo laipsnio Vyčio Kryžiaus ordinu.

1991 metų sausio 16 dieną palaidotas Antakalnio kapinėse.

1996 metais minint 5-ąsias žūties metines Vilniaus statybininkų ruošimo centre atidengtas bareljefas, atminimo lenta atidengta ir prie namo, kur Darius gyveno nuo 1975 metų. Jo vardu pavadinta gatvė, kurioje yra Vilniaus „Ryto“ vidurinė mokykla.

Ištvėrę nenusakomą sūnaus netekties skausmą, šiuos žodžius ištarė Dariaus Tėvelis Antanas Gerbutavičius:

„...noriu palinkėti, kad Jūs būtumėte tokie pat dideli patriotai, nors šiek tiek pergyventumėte dėl Lietuvos nepriklausomybės, dėl jos laisvės ir įvertintumėte, kad laisvė yra ne taip paprastai gaunama ir reikia ją branginti, kad ji būtų išsaugota. Jaunajai kartai norėčiau palinkėti domėtis Lietuvos istorija, išlaikyti mūsų kalbą ir visada žinoti, kad esame lietuviai...“

 

Parengė Žydrūnas Mačiukas

  

---

 

 „Kai nuo televizijos bokšto pusės pasigirdo šūviai, ūžavusi minia pakriko tvoros link. Pasak mačiusių, keturi berniukai bėgo nuo šūvių paskutiniai. Darius Gerbutavičius krito pirmas: kulkos pataikė į kojas. Jau prie tvoros, dar įsikibęs rankomis, bandė perlipti – peršovė rankas. Penktoji kulka į nugarą buvo paskutinė.
Darius gimęs 1973-ųjų liepos 14 dieną, ir šiemet jis būtų sulaukęs tik aštuoniolikos. Gyveno gyvenimą paprastą, kaip ir daugelis jo bendraamžių. Dar globiamas rūpestingo tėvų žvilgsnio. Prisirišęs prie namų, mėgo leisti vakarus jam skirtame kambario kamputyje: čia jo magnetofonas, keletas knygų. Ramios ir nerūpestingos vaikystės dienos.
Kai baigė 43-ojoje mokykloje aštuonias klases prisirinkęs trejetų, visi namiškiai nutarė – tegul bus stalius. Ir Darius įstojo į Vilniaus 13-ąją statybininkų mokyklą. Mama tyliai džiaugėsi – su šia specialybe tikrai neprapuls.
Dabar jo bendramoksliams – gamybinė praktika, berniukai išsiskirstę po statybų aikšteles. Mokykloje suradau grupės auklėtoją Genę Jurkūnienę.
– Buvo doras ir ramus, iš tų, kurie nekrinta į akis, nemėgsta išsiskirti ar išsišokti. Jo žūtis labai sukrėtė mano mokinius: mačiau, kaip ašarų pilnom akim visi stengėsi nors smulkia paslauga prisidėti palydint draugą į paskutinę kelionę.
Miršta žmogus – krinta žvaigždė. Kaip sunku begalinio sielvarto prislėgtai motinai... Mintyse vienas kitą gena pergyventos nakties vaizdai. Ji bergždžiai bando išsiaiškinti bent sau – kaip, už ką?
– Šiandien, stovėdama prie bokšto, galvojau – likimas. Juk minios žmonių stovėjo vienas prie kito... Likimas pasirinko mūsų vaiką, mano vienatinį sūnų. Gimė sunkiai, baimėj didžiausioj auginom. Kaip reikės gyventi toliau?
Tą vakarą tėvai išlydėjo Darių pro duris šiltai aprengtą. Sakėsi eisiąs su draugais budėti prie parlamento. Išgirdusi pirmuosius šūvius, negeros nuojautos persmelkta mama puolė prie telefono, iki ryto skambino Dariaus draugams. Buvo kartu, sakė draugai, bet pradėjus šaudyti, visi išbėgiojo. Nieko nematė, nieko nežino.
Turbūt ne vienas ir matė, ir žinojo, bet sukrėsti nedrįso pasakyti teisybės, naiviai tikėdamiesi atitolinti baisią žinią.
Gerbutavičiai surado sūnų. O radę pašarvojo šv. Teresės bažnyčioje.
– Viena paguoda – kad gulės savoj žemėj, ne afganistanuose.
Skaudi paguoda nebeišmanančiai kuo pasiguosti motinai. Tebus paguoda jai visų Lietuvos motinų ašaros – jos apverkė Darių kaip savo vienatinį sūnų.“

Lietuva, 1991 01 13 : dokumentai, liudijimai, atgarsiai / [Spaudos departamentas]. – Vilnius : Spaudos departamentas, 1991, p. 45.

 

Bibliografija