LORETA ASANAVIČIŪTĖ (1967 04 22 - 1991 01 13)

Lietuvos laisvės gynėja Loreta Asanavičiūtė gimė 1967 metų balandžio 22 dieną Vilniuje, Stasės ir Stepo Asanavičių šeimoje. 1972 metais kartu su šeima persikėlė gyventi į Karoliniškes, naują Vilniaus mikrorajoną. Motinos Stasės Asanavičienės šeima – tėvai ir trys jos vaikai: vyresnysis Bronius, dukrelė Renata ir jauniausia Loreta. Stasės šaknys Ukmergės rajone, mergautinė pavardė Vagonytė. Jos motina ir Loretos močiutė Elena Petrausaitė – Vagonienė gimė 1906 metais Petrašiūnų kaime. Mirė jauna, nuo džiovos vos 50 metų sulaukusi – 1956-aisiais. Elenos vyras Juozas Vagonis kilęs iš Ukmergės rajono, Paprėniškių kaimo. Gimė 1900 metais, su žmona pergyveno 20 metų. Mirė 1976 metais.

Neturėdama nė vienerių metų, 1968 metais Loreta pradėjo lankyti vaikų lopšelį-darželį Antakalnyje, o nuo 1972 metų, kai su šeima persikėlė gyventi į Karoliniškes, lankė darželį buvusioje Žvaigždžių (dabar L. Asanavičiūtės) gatvėje. Nuo 1974 metų Loreta Asanavičiūtė mokėsi Vilniaus 50-osios vidurinėje mokykloje, kur 1982 metais baigė aštuonias klases. Tais pačiais metais Loreta Asanavičiūtė pradėjo dirbti siuvykloje „Aušra”, iš pradžių mokine, vėliau – siuvėja. Taip norėjo padėti sunkiai dirbančiai motinai, dirbo ir kartu mokėsi. Siuvo drabužėlius vaikams. 1982–1985 metais tuo pačiu metu mokėsi Vilniaus I pamaininėje vidurinėje mokykloje. 1985 metais išlaikė abitūros egzaminus ir gavo vidurinės mokyklos baigimo atestatą. 1988–1990 metais studijavo Vilniaus finansų ir kredito technikume. 1990-aisiais jį baigė, įgydama buhalterinės apskaitos specialybę. 1983 metais įsidarbino susivienijime „Dovana“. Čia dirbo mezgėja iki pat 1991-ųjų sausio įvykių.

Dar besimokydama vidurinėje mokykloje, domėjosi liaudies muzika, folkloru - nuo 1986 metų dalyvavo Vilniaus statybos tresto kaimo kapelos veikloje (iki pat žūties), taip pat dalyvavo Profsąjungų kultūros rūmų ir „Dovanos” folkloriniuose ansambliuose. 1988 metais susipažino su Vincu, būsimuoju sužadėtiniu. Lemtingaisiais 1988–1990 metais aktyviai dalyvavo Sąjūdžio renginiuose.

Artimųjų, pirmiausiai mamos, charakterizuojama kaip „darbšti, kryptinga, pareiginga, geranoriška, paslaugi, rami <...> kartu užsispyrusi, globojo laukinius katinus, nors mama ir draudė...“.

Loreta buvo kukli, santūri, drovi ir visada pasirengusi padėti kitam, kad ir kur būtų, kad ir ką veiktų - visur buvo vertinama ir giriama. Mėgdavo pasvajoti, pabūti viena, ją viliojo lietuvių liaudies muzika, liaudies dainose atrasdavo daug šviesos, išminties, pati mėgo dainuoti.

1991 metų sausio 12–13 dienomis budėjo Vilniuje prie TV bokšto. Loreta ėjo ten kartu su savo bendravarde drauge Loreta Tručilauskaite. Abi dirbo „Dovanos“ susivienijime. Apie 23 valandą Loreta skambino mamai, žadėdama grįžti. Draugės teigimu abi laikėsi už rankų. Loreta Asanavičiūtė sušuko „bijau“. Draugė pasiūlė klauptis ir melstis, tačiau į jas jau artėjo tankas. Po tanku atsidūrė trys moterys – abi Loretos ir Angelė Pladytė. Tačiau labiausiai nukentėjo Loreta Asanavičiūtė... Dar gyva pateko į ligoninę, viltingai tikėjosi išgyventi. Mirė eidama dvidešimt trečiuosius.

Loretos mama pasakoja: ,,...Prisimenu, savaitę prieš tą naktį Loreta susapnavo savo lemtį. Nubudau nuo jos riksmo per miegą. Buvo 1 valanda 20 minučių. Atsikėliau, išviriau arbatos <...> O ji man vis pasakojo, jog sapnavo kylantį didžiulį juodą debesį, o iš jo lendančią ir puolančią tamsią kvadratinę būtybę...”.

1991 metų sausio 15 dieną Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo Prezidiumo Nutarimu Nr. I-952 Loreta Asanavičiūtė apdovanota 1-ojo laipsnio Vyčio Kryžiaus ordinu (po mirties). 1991 metų sausio 16 dieną palaidota Antakalnio kapinėse.

1992 metų sausio 9 dieną apdovanota Sausio 13-osios atminimo medaliu, 2005 metų gegužės 12 dieną. Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių sąjungos medaliu „Buvome, Esame, Būsime“, Sąjūdžio medaliu.

1996 metais Loretos motinai Stasei Asanavičienei įteiktas Latvijos barikadų fondo rėmimo medalis. 1998 metais Amerikos biografijų institutas suteikė Loretai pasaulio žmogaus vardą.

Loretos Asanavičiūtės vardu pavadinta viena iš Vilniaus gatvių Karoliniškėse.

 

Parengė Žydrūnas Mačiukas

   

---

 

  „Lūpose sustingo paskutiniai Loretos Asanavičiūtės žodžiai:

 

– Daktare, ar aš dar gyvensiu?

Į šį dvidešimt trejų metų merginos klausimą atsakyti buvo labai sunku. Tanko pervažiuotas Loretos likimas buvo nulemtas... Jos širdis ligoninėje teplakė vos keletą valandų.

Bet paguoskime motiną Stasę Asanavičienę, seserį Renatą, brolį Bronių ir jo šeimą: Loreta, kaip ir tie dvylika vyrų, kritusių kruvinąją naktį ginant Lietuvos nepriklausomybę, gyvens. Kol bus gyvas bent vienas lietuvis, kol tekės Nemunas ir jo pakrantėmis skardės daina.

Dainas primenu neatsitiktinai. Jos, motinos perteiktos dukrai nuo kūdikystės, skambėjo Loretos lūpose iki pat tragiškos gyvenimo valandos. Loreta Asanavičiūtė – trapi, užsisklendusi savyje, kukli ir drovi mergaitė nebuvo klasės lyderė mokykloje. Nemėgo trankios muzikos. Liaudies melodijos ją kvietė šviesiam susimąstymui. Ji dainavo profsąjungos rūmų folkloriniame ansamblyje, savo darbovietėje.

Laisvesnį vakarą Loreta su vyresniąja seserimi Renata, “Eglės” choro dalyve, lenktyniavo tarpusavyje, kuri geriau padainuos, pagros akordeonu ar pianinu. Baigusi vidurinę mokyklą, norėdama padėti motinai kasininkei, kuri taip nelengvai viena augino tris vaikus, Loreta pradėjo dirbti „Dovanos" susivienijime. Kartu mokėsi finansų ir kredito technikume. Jos darbas “Dovanoje” – tai dailūs megztukai, kuriuos ne vienas iš mūsų ir šiandien dėvime.

Stasė Asanavičienę dukros žūties labai sukrėsta. Jai sunku kalbėti. Prie Loretos rankomis numegzta staltiese uždengto staliuko šnekučiuojamės su Renata:

– Kai tik prasidėjo atgimimas, nepraleisdavome nė vieno renginio. Ėjome visos kartu. Ir abi naktis į sausio 12-ąją ir 13-ąją budėjome prie televizijos bokšto. Drauge su Loreta dainavau, šokau jaunimo būry. Paskui mama ir aš sugrįžome į namus sušilti. Sesutė liko su draugėmis. Išgirdusios pabūklų trenksmą, rengėmės vėl bėgti prie bokšto. Čia suskambo telefonas. Vyriškis pranešė, jog Loreta sužeista, ligoninėje. Kai ją pamatėme, buvo amžinai nutilusi.

– Turbūt sesutė buvo labai drąsi?

– Nežinau, – susimąsto Renata. – Dažnai greit susijaudindavo, pravirkdavo. Kai gulėjau ligoninėje, neatsitraukdavo nuo manęs... Neseniai rytą papasakojo sapnavusi tamsų debesį ir juodą būtybę, besikėsinančią ją sugauti. Kas galėjo patikėti ta kraupia nuojauta?

Tautos dainoj minėsime Tave, Loreta... “

 

 

Lietuva, 1991 01 13: dokumentai, liudijimai, atgarsiai / [Spaudos departamentas]. – Vilnius : Spaudos departamentas, 1991, p. 41.

 

Bibliografija