ALVYDAS KANAPINSKAS (1952 07 26 - 1991 01 13)

Lietuvos laisvės gynėjas Alvydas Kanapinskas gimė 1952 metų liepos 26 dieną Kėdainių rajone, Norkūnų kaime.  Po vyro mirties, motina Liucija Kanapinskienė iš rajono persikėlė gyventi į Kėdainius, rūpinosi gausia šeima.  

Alvydas Kanapinskas mokėsi Kėdainių 2-ojoje vidurinėje mokykloje (dabar–Kėdainių ,,Atžalyno” gimnazija), baigė Šlapaberžės profesinę technikos mokyklą.  1970–1972 metais tarnavo sovietinėje kariuomenėje, Petrozavodske. Tarnybą baigė seržanto laipsniu.  Grįžęs į Lietuvą, iki pat 1990 metų dirbo Kėdainių metalo konstrukcijų gamykloje ,,Progresas”, įrankių baro šlifuotuoju.  Nuo 1990 metų lapkričio dirbo Kėdainių biochemijos gamykloje.

Alvydas Kanapinskas buvo vienas iš pirmųjų ir aktyviausių sąjūdininkų Kėdainiuose, aktyviai dalyvavo platinant Sąjūdžio spaudą. Nuo jaunystės buvo užsikrėtęs donorystės idėja. Daugybę kartų davė kraujo kitiems ir paskutinį kraujo lašą atidavė už Tėvynės laisvę.  Jį pažinojusiųjų žodžiais tariant, buvo darbštus ir pareigingas darbuotojas, aktyvus Sąjūdžio veikėjas.  Dukra Kristina sakė: ,,Tėtę įtikinti būdavo neįmanoma, jam atrodydavo jog jis visada teisus”.

Kanapinskų šeima – Alvydas, žmona Regina, dukra Kristina bei sūnus Ramūnas gyveno Kėdainiuose, Taikos gatvėje.

1991 metų sausio dienomis A. Kanapinskas budėjo prie Vilniaus televizijos bokšto, Lietuvos radijo ir televizijos komiteto. Gindamas Lietuvos radijo ir televizijos komiteto pastatą 1991 metų sausio 13-ąją žuvo, jam tuo metu ėjo keturiasdešimt devintieji.

Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo 1991 metų sausio 15 d. nutarimu už pasižymėjimą didvyrišku narsumu ir ištverme ginant Lietuvos Respublikos laisvę ir nepriklausomybę Alvydas Kanapinskas apdovanotas (po mirties) 1-ojo laipsnio Vyčio Kryžiaus ordinu.  Palaidotas Kėdainių miesto kapinėse. Alvydo Kanapinsko vardu pavadinta viena iš Kėdainių gatvių.

1999 metais prie Radijo ir televizijos komiteto pastato atidengtas paminklinis akmuo A. Kanapinsko žuvimo vietoje.

 

Parengė Žydrūnas Mačiukas

 

---

 

 „Sausio tryliktosios rytą kėdainiškių Kanapinskų bute sustojo laikrodis. Tą minutę Taikos gatvėn atėjo baisi žinia.

– Penktadienį mes su mama vakare žiūrėjome per televiziją rodomus šmaikščius plakatus ir juokėmės. Aš, tarsi nujausdama, pasakiau: kad tik nereikėtų verkti. O sekmadienio rytą išgirdau verkiant mamą. Pažiūrėjau į laikrodį, jis nėjo, o rodyklės rodė šeštą valandą, – pasakoja devintokė Kristina Kanapinskaitė.

– Pradžioje nepatikėjau kaimynais, kurie pasakė, kad vyras žuvęs. Gal tik sužeistas? Bet radijas ir televizija patvirtino baisų faktą, – įsiterpė Regina Kanapinskienė.

– Alvydas šeštadienį rytą parėjo iš naktinės pamainos biochemijos gamykloje. O vakare susiruošė į Vilnių. Mėginau drausti: tegul pailsi žmogus. O jis: “Net keli autobusai iš Kėdainių išvažiuoja. Kaip pasiliksi? Nebijok, nieko neatsitiks, mes tik budėsim”. Jis visada taip, kai kas prašo ar paragina. Buvo visuomeninis spaudos platintojas, donoras. Daugybę kartų kraujo davęs kitiems. O tą vakarą, išgirdęs kvietimą važiuoti į sostinę, šiltai apsirengė, pasiėmė valgyti, pabučiavo mane ir išėjo, – virpteli Reginos Kanapinskienės balsas.

– Dar Sąjūdžio nebuvo, o Alvydas jau kalbėdavo, jog Lietuva kada nors bus nepriklausoma. Armijoj tarnaudamas suprato, kas ir kaip. Ne sykį buvo šaukiamas į karinius mokymus. Kai gavo paskutinį kvietimą, nusprendė, kad nebeis tarnauti į svetimą armiją... Gal ne beprasmė jo auka, bet mums labai skaudu, – su širdgėla kalba žmona. – Išgyvenom 17 metų kartu, vaikus auginom. Liko begalės nebaigtų darbų. Vaikams labai tėvo trūksta. Kristina jau nebemaža, mokosi penketais, o Ramūnas, kai tik tėvas neprispausdavo, prisirinkdavo trejetų.

Taip bekalbant, tikėjau, kad Ramūnas, dabar jau savoj atminty, sulauks griežtesnio tėtės žodžio, Kristina išgirs jai patinkantį “Strazdanose!”, o Regina, kiek beieškotų, niekur nesuras savo vyro mirties liudijimo, kur parašyta, jog Alvydas Kanapinskas mirė nuo krūtinėje įstrigusios automato kulkos.

Deja, pats A. Kanapinskas namo neparkeliaus. Jo palaikai ilsisi Kėdainių kapinėse, o kapą saugo tautodailininko V.Ulevičiaus išskobtas Rūpintojėlis.“

 

Lietuva, 1991 01 13 : dokumentai, liudijimai, atgarsiai / [Spaudos departamentas]. – Vilnius : Spaudos departamentas, 1991, p. 51.

 

Bibliografija