Pranas Dovydaitis

Gimė 1886 m. gruodžio 2 d. Marijampolės apskrities Višakio Rūdos valsčiaus Runkių kaime. 

Su pertraukomis lankė Višakio Rūdos pradinę mokyklą, mokėsi Veiverių mokytojų seminarijoje, bet 1905 m. iš jos pašalintas už dalyvavimą streike. 1908 m. pavasarį eksternu išlaikė egzaminus Marijampolės gimnazijoje, o rudenį įstojo į Maskvos universiteto Teisių fakultetą, kurį pasirinko tikėdamasis vėliau darbuotis Lietuvos labui ir kurį baigė 1912 m. Tačiau Pr. Dovydaitį labiau traukė filosofijos, istorijos ir gamtos mokslai, todėl 1912 m. įstojo į Istorijos-filosofijos fakultetą, tačiau jame mokėsi tik vienerius metus. 

Jis buvo aktyvus visuomenininkas jau studijų metais. Studijuodamas dalyvavo lietuvių gyvenime, skaitė referatus lietuvių studentų draugijoje, rašė mokslinių straipsnių „Vilčiai“, „Draugijai“, „Šaltiniui“. 1911 m. pradėjo leisti „Draugijos“ priedą – „Ateitį“, kuriame išdėstė ateitininkų ideologiją. Labai greitai Pr. Dovydaitis tapo vienu pagrindinių ateitininkų sąjūdžio veikėju, buvo ateitininkų vyriausiasis vadas. 

1913 m. buvo pakviestas į Vilnių redaguoti „Vilties“, nes laikraščio leidėjai pradėjo konfliktuoti su A. Smetona, tuometiniu leidinio redaktoriumi. Pasak J. Girniaus, A. Smetonos pakeitimas Pr. Dovydaičiu nebuvo paprastas vieno asmens pakeitimas kitu. Šis redaktorių pasikeitimas virto dviejų visuomenės srovių išsiskyrimu: katalikų (krikščionių demokratų) ir viltininkų (vėliau gavusių tautininkų vardą). Pirmasis pasaulinis karas sutrukdė baigti naujas studijas Maskvos universitete. 

Karo metais, nustojus leisti „Viltį“, persikėlė į Kauną ir 1916 m. tapo „Saulės“ (vėliau Kauno I valstybinės) gimnazijos vadovu (1922 m. direktoriaus pareigas perėmė iš Vilniaus ištremtas M. Biržiška). 1918 m. tapo pirmuoju mėnesinio pedagoginio žurnalo „Lietuvos mokykla“ redaktoriumi. 

Nors direktoriaudamas nemažai vargo, tačiau nesiribojo vien gimnazijos reikalais, jungėsi ir į visuomeninį gyvenimą. 1917 m. Vilniaus konferencijoje Pr. Dovydaitis buvo išrinktas Lietuvos Tarybos nariu. 1918 m. vasario 16 d. pasirašė Lietuvos Nepriklausomybės Aktą.

Lietuvos krikščionių demokratų partijos narys.

Kai iš antrosios Vyriausybės vadovo pareigų atsistatydino M. Sleževičius, 1919 m. kovo 13 d. ėmė vadovauti III ministrų kabinetui, kuris išsilaikė tiktai mėnesį, iki 1919 m. balandžio 12 d. Valstybėje tuo metu buvo susiklosčiusi pavojinga situacija: bolševikai buvo pasiekę Kėdainius, o Lietuvos kariuomenė buvo dar negausi ir menkai ginkluota. Tačiau pavyko pasiekti, kaip pats Pr. Dovydaitis rašė atsiminimuose, kad „viskas pradėjo krypti į normalesnes vėžes“. 1919 m. balandį Lietuvos Tarybai išrinkus A. Smetoną Prezidentu, tą pačią dieną Pr. Dovydaitis atsistatydino ir, pasitraukęs iš politikos, pasišventė pedagoginiam bei moksliniam darbui.

Dar tebedirbdamas „Saulės“ gimnazijoje, įsijungė į akademinį darbą Aukštuosiuose Kursuose, skaitė filosofijos istorijos kursą, o nuo 1922 m. iki pat 1940 m. profesoriavo Lietuvos (vėliau – Vytauto Didžiojo) universitete, buvo universiteto Senato sekretorius, Teologijos ir filosofijos fakulteto sekretorius, Religijų istorijos katedros vedėjas. 1935 m. jam suteiktas filosofijos daktaro laipsnis. Pr. Dovydaitis leido ir redagavo kelis mokslinius žurnalus: gamtos mokslų „Kosmos“, filosofijos „Logos“ ir „Soter“, skirtą religijų istorijai. Šiuose žurnaluose aktyviai skelbė savo originalius mokslinius straipsnius kultūros, religijos, filosofijos temomis ir vertė kitų mokslininkų darbus. Buvo Lietuviškosios enciklopedijos viceredaktorius.

1932 m. užsitraukęs tautininkų valdžios nepasitenkinimą dėl ateitininkų veiklos plėtojimo bei kritiškų paskaitų, tris mėnesius priverstinai „atostogavo“ kalėjimuose, buvo trumpam pašalintas iš Universiteto, vėliau suvaržyta jo mokslinė veikla.

1934 m. – Lietuvos krikščionių darbininkų profesinės sąjungos pirmininkas.

1921 m. įsteigė „Naujosios vaidilutės“ mėnesinį žurnalą, kurį redagavo iki 1940 m.

1941 m. okupacinės sovietų valdžios Pranas Dovydaitis buvo ištremtas į Rusiją prie Uralo. 1942 m. liepą Pr. Dovydaitis kartu su kitais įžymiais Lietuvos veikėjais buvo išsiųstas į Sverdlovsko kalėjimą. Tų pačių metų lapkričio 4 d. jam, vadinamosios trejukės (trojkos) sprendimu, pagal RTFSR baudžiamojo kodekso 58-ąjį straipsnį buvo paskirta mirties bausmė.

2000 m. gegužės 7 d. Romos Koliziejuje buvo iškilmingai paskelbti naujieji kankiniai; tarp jų – ir Pranas Dovydaitis.

2006 m. pastatytas Kenotafas  Vilniuje rasų kapinėse. 

​Banevičius A., 111 Lietuvos valstybės 1918–1940 politikos veikėjų, Vilnius: Knyga, 1991. – 175 p. 

Lietuvių enciklopedija, t. V, Bostonas: Lietuvių enciklopedijos leidykla, 1955. – 544 p.

Lietuvos Respublikos ministrai pirmininkai (1918-1940), Lietuvos istorijos institutas, sud. R. Čepas, Vilnius: Alma litera, 1997. – 478 p. 

Girnius J., Pranas Dovydaitis, Chicago: Ateitis, 1975. – 776 p. 

Parengė Aigustė Vykantė Bartkutė-Poderienė