Jokūbas Šernas

Jokūbas Šernas gimė 1888 m. birželio 14 d. Jasiškių kaime (Biržų aps.). Tėvai buvo reformatai, tad ir Jokūbas vėliau aktyviai dalyvavo protestantų bažnyčios organizaciniame gyvenime.

J. Šernas mokėsi Nemunėlio Radviliškio pradinėje mokykloje, Slucko (Baltarusija) gimnazijoje, iš kurios pašalintas už dalyvavimą revoliuciniame judėjime. 1910 m. baigė privačią Tartu (Estija) gimnaziją. Metus pasimokęs Tartu universiteto Teisės fakultete, perėjo į Peterburgo universitetą, kurį baigė 1914 m.

Grįžęs į Lietuvą, dirbo žurnalistu, redagavo „Lietuvos žinias“, dėstė istoriją Vilniaus „Ryto“ gimnazijoje. Pirmojo pasaulinio karo metais – Lietuvių draugijos nukentėjusiems dėl karo šelpti narys.

J. Šernas buvo vienas iš Lietuvių konferencijos Vilniuje (1917 m. rugsėjo 18–22 dienomis) organizatorių; buvo išrinktas į Lietuvos Tarybą, jos generalinis sekretorius. 1918 m. vasario 16-ąją kartu su kitais devyniolika Tarybos narių pasirašė Lietuvos Nepriklausomybės aktą. 

M. Sleževičiaus vadovaujamame IV Ministrų kabinete buvo ministras be portfelio, vėliau paskirtas Prekybos ir pramonės banko direktoriumi, Vidaus reikalų ministerijos referentu. Nuo 1925 m. J. Šernas – pirmasis Savivaldybių departamento direktorius, taip pat žurnalo „Savivaldybė“ redaktorius.

Jokūbas Šernas dėjo daug pastangų, kad Lietuvai būtų sugražintas Klaipėdos kraštas. Daugiausia jo pastangomis į Lietuvos Valstybės Tarybą 1920 m. kovo 20 d. buvo kooptuoti trys Prūsų Lietuvos Tautinės Tarybos nariai (Taryba dar 1919 m. balandį įteikė Taikos konferencijai Paryžiuje deklaraciją, kad „Mažoji Lietuva būtų priglausta prie Didžiosios Lietuvos“, deja ir deklaracijos, ir Lietuvos valstybės delegacijos reikalavimų buvo patenkinta tik maža dalis – Lietuvai pripažintas Klaipėdos kraštas iki Nemuno). Ta proga įvyko speciali Valstybės Tarybos sesija, skirta Mažajai Lietuvai; J. Šernas tam įvykiui prisiminti parengė ir išleido knygą „Kovo 20 diena“, kurioje pateikta ir Prūsų tautos istorija, ir tą dieną posėdyje pasakytos kalbos. Valstybės Tarybos nutarimą 1921 m. pakartojo Steigiamasis Seimas, pareikšdamas, kad Mažoji Lietuva yra neatskiriama nepriklausomos Lietuvos valstybės dalis, tačiau tik po sėkmingo 1923 m. sausio 15 d. lietuvių Klaipėdos krašte sukilimo, Klaipėda ir jos kraštas įsijungė į Lietuvos sudėtį. Tuo labai džiaugėsi signataras J. Šernas.

Deja, šiuo laimėjimu džiaugtis galėjo neilgai – 1926 m. liepos 31 d. neįveikęs skrandžio vėžio mirė Kaune. Palaidotas Nemunėlio Radviliškyje.

Jokūbo Šerno nuopelnus Lietuvai tarsi pratęsė jo sūnėnas Tomas Šernas – vienintelis likęs gyvas Medininkų tragedijos liudininkas, nukentėjęs 1991 m. rugpjūtį, sovietų milicijos specialiojo būrio OMON smogikams užpuolus neseniai atgavusios nepriklausomybę Lietuvos valstybės sieną saugančius pareigūnus. 

Literatūra: 

Banevičius A., 111 Lietuvos Valstybės 1918–1940 politikos veikėjų, Vilnius: Knyga, 1991, p. 177.

Liekis A., Signatarai. Vasario 16, Vilnius: Džiugas, 1996, p. 407.