Jurgis Šaulys

Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras Jurgis Šaulys gimė 1879 m. gegužės 5 d. Balsėnų kaime (dab. Klaipėdos r.), valstiečių šeimoje. Nuo 1887 m. mokėsi Kaltinėnų parapijos daraktorių mokykloje, vėliau Palangos progimnazijoje. Palangoje įsitraukė į lietuvišką tautinę veiklą: dalyvavo lietuvių moksleivių būrelyje, tarp moksleivių platino laikraščius „Vienybė lietuvninkų“, „Žemaičių ir Lietuvos apžvalga“, „Aušra“.

1895 m. „Vienybėje lietuvninkų“ buvo išspausdinta pirmoji J. Šaulio publikacija. Tais pačiais metais, baigęs progimnaziją, jaunuolis įstojo į Vilniaus kunigų seminariją, bet už lietuviškų knygų platinimą ir tautinę veiklą 1899 m. buvo iš jos pašalintas. Nutrūkus studijoms, J. Šaulys prisidėjo prie Vilniaus lietuvių veiklos — rengė straipsnius J. Tumo-Vaižganto redaguojamiems laikraščiams „Tėvynės sargas“ ir „Žinyčia“. 1900—1901 m. organizavo slaptus lietuvių kalbos kursus. 1901 m. pradėjo bendradarbiauti su „Varpo“ leidėjais.

1902 m. vasarą dalyvavo Dabikinės dvare vykusiame varpininkų susirinkime, kur talkino rengiant Lietuvių demokratų partijos programą. Kartu su bendraminčiais sukūrė antkapinį paminklą „Varpo“ leidėjui, publicistui V. Kudirkai. Gyvendamas Tilžėje, 1903 m. redagavo „Varpą“, „Ūkininką“, „Naujienas“. Išvertė antikinių graikų rašytojų Sofoklio, Aischilo kūrinių. Domėjosi tėvynės priešistore. Kartu su lenkų sociologu L. Krzywckiu dalyvavo Lietuvos piliakalnių archeologiniuose tyrinėjimuose, į lietuvių kalbą vertė ir spaudoje publikavo L. Krzywickio darbą apie Žemaitijos senovę.

1903 m. išvyko studijuoti ekonomiką Berno universitete. 1912 m. apgynė daktaro disertaciją. Studijų metais redagavo socialdemokratų periodinius leidinius „Naujoji gadynė“, „Skardas“, „Žarija“. Grįžęs į Lietuvą apsigyveno Vilniuje, dirbo Vilniaus žemės banke. Buvo Lietuvių mokslo draugijos ir kitų tautinių organizacijų narys.

Pirmojo pasaulinio karo metais liko Vilniuje, priklausė Lietuvių draugijai nukentėjusiems dėl karo šelpti. Dalyvavo rengiant okupacinės valdžios atstovams ir užsienio valstybių vadovams lietuvių politikų įteiktus dokumentus, kuriuose reikalauta pripažinti Lietuvos politinį savarankiškumą. 1916 m. birželio mėn. J. Šaulys kartu su A. Smetona ir S. Kairiu buvo lietuvių tautos atstovai Trečiajame pavergtųjų tautų kongrese Lozanoje. Vienas iš 1917 m. rugsėjo 18—22 d. Vilniuje vykusios Lietuvių konferencijos rengėjų, išrinktas į Lietuvos Tarybą. Dirbo Tarybos generaliniu sekretoriumi, o nuo 1918 m. vasario mėn. — pirmuoju vicepirmininku. 1917 m. dalyvavo lietuvių konferencijose Stokholme ir Berne. 1918 m. vasario 16 d. kartu su kitais Tarybos nariais pasirašė nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimo aktą.

1918 m. lapkričio 23 d. buvo paskirtas pirmuoju Lietuvos nepaprastuoju ir įgaliotuoju ministru Vokietijoje, vėliau — Šveicarijoje, Italijoje. 1924 m. pasitraukė iš diplomatinės tarnybos, rūpinosi lietuviškų periodinių spaudinių rengimu ir leidyba Klaipėdos krašte, redagavo „Klaipėdos žinias“, „Lietuvos keleivį“, „Memeler Zeitung“. 1927—1946 m. tęsė darbą diplomatinėje tarnyboje: buvo nepaprastasis pasiuntinys ir įgaliotasis ministras Vatikane, Vokietijoje, Lenkijoje, Šveicarijoje. Sukaupė didžiulį retų spaudinių Lietuvos istorijos tematika rinkinį, dalį jų 1938 m. padovanojo Vytauto Didžiojo universitetui. Mirė 1948 m. spalio 18 d. Lugane (Šveicarija). Palaidotas Lugano miesto kapinėse.

Literatūra:

1918 m. vasario 16 d. Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarai, sud. V. Bukaitė, Vilnius: Lietuvos nacionalinis muziejus, 2006.