Justinas Staugaitis

Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras Justinas Staugaitis gimė 1866 m. lapkričio 14 d. Tupikų kaime (dab. Šakių r.), valstiečių šeimoje. 1877 m. pradėjo lankyti Naumiesčio (dab. Kudirkos Naumiestis) pradžios mokyklą. Baigęs Marijampolės gimnaziją, 1885 m. įstojo į Seinų kunigų seminariją.

1890 m. gavęs kunigo šventimus, J. Staugaitis buvo paskirtas Alytaus, vėliau — Sniadovo (Lenkija) parapijų vikaru. 1893 m. buvo perkeltas į Balbieriškį, 1895 m. pradėjo dirbti Varšuvos arkivyskupijoje — Blendovo, Lodzės parapijų vikaru, vėliau Varšuvos realinės berniukų gimnazijos kapelionu. 1906 m. kunigas J. Staugaitis tapo naujos Lekėčių parapijos (dab. Šakių r.) klebonu. Tuo pat metu jis įsitraukė į socialinę ir politinę veiklą. Buvo Lietuvos krikščionių demokratų partijos narys, vienas iš vadovų. Jis pasiūlė labdaros tvarkymo būdus, vėliau taikytus ne tik Pirmojo pasaulinio karo metais, bet ir Lietuvos Respublikoje: kurti specialias šalpos draugijas, kuo daugiau socialinės rūpybos darbų pavesti parapijoms. J. Staugaitis Marijampolėje įsteigė senelių ir našlaičių namus, vaikų darželį. 1906 m. kunigas įkūrė katalikišką „Žiburio“ švietimo draugiją. Rūpinosi pradinių lietuviškų mokyklų ir bibliotekų steigimu, Marijampolėje atidarė mergaičių progimnaziją. Dalyvavo steigiant Marijampolėje 1907—1914 m. veikusią ūkio draugiją „Žagrė“.

1908 m. J. Staugaitis pradėjo bendradarbiauti Seinuose leidžiamame katalikų dvasininkams skirtame žurnale „Vadovas“, 1909—1913 m. jį redagavo. Straipsnius tikybos, etikos, socialiniais, politikos klausimais publikavo laikraščiuose ir žurnaluose „Šviesa“, „Ūkininkas“, „Šaltinis“, „Vilniaus žinios“, „Viltis“, „Bažnytinė apžvalga“, „Spindulys“, „Tiesos kelias“, „Švietimo darbas“, „Naujoji Romuva“. Nuo 1911 m. priklausė Lietuvių mokslo draugijai. 1912 m. vasarą tapo Pakuonio, 1916 m. — Aukštosios Panemunės klebonu.

J. Staugaitis dalyvavo rengiant 1917 m. rugsėjo 18—22 d. Vilniuje vykusią Lietuvių konferenciją, kurioje buvo išrinktas į Lietuvos Tarybą. 1918 m. vasario 16 d. kartu su kitais Tarybos nariais pasirašė nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimo aktą. Tą pačią dieną signataras tapo antruoju Tarybos vicepirmininku. J. Staugaitis kartu su A. Smetona ir J. Vileišiu dalyvavo derybose su Vokietija, kurių metu 1918 m. kovo 23 d. buvo gautas Lietuvos Nepriklausomybės pripažinimas de facto. Buvo vienas iš Lietuvos atstovų 1918—1920 m. vykusioje Paryžiaus taikos konferencijoje. Išrinktas į Steigiamąjį, Pirmąjį ir Antrąjį Seimus, buvo šių Seimų vicepirmininkas, o nuo 1923 m. rugpjūčio 10 d. iki 1925 m. sausio 27 d. — Antrojo Seimo pirmininkas. Kaip parlamento vadovas, kartais pavaduodavo Lietuvos Respublikos prezidentą. 1920 m. J. Staugaitis vadovavo Steigiamojo Seimo delegacijoms, pasiųstoms į Londoną, Paryžių ir Romą siekiant Lietuvos tarptautinio politinio pripažinimo.

Signataras rūpinosi, kad būtų nustatyti Lietuvos santykiai su Vatikanu, keletą kartų pats kreipėsi į popiežiaus atstovus dėl valstybės politinio pripažinimo, kurio sulaukta 1926 m., kai popiežius įkūrė Lietuvos bažnytinę provinciją. Tuomet J. Staugaitis tapo naujos Telšių vyskupijos vadovu. Jau 1922 m. jis buvo patvirtintas Seinų kapitulos kanauninku, 1924 m. jam suteiktas prelato vardas. Paskirtas vyskupu, J. Staugaitis 1927 m. įkūrė Telšių kunigų seminariją, steigė naujas parapijas, surengė tris eucharistinius kongresus. Vyskupijoje aktyviai veikė katalikų jaunimo ir socialinės organizacijos: Pavasarininkų, Šv. Zitos tarnaičių ir Šv. Vincento Pauliečio draugijos. Vyskupas J. Staugaitis buvo vienas iš opozicijos lyderių tautininkams įsitvirtinus valdžioje. Jo rūpesčiu 1925—1940 m. leistas katalikų savaitraštis „Žemaičių prietelius“. J. Gintauto slapyvardžiu signataras parašė romaną „Tiesiu keliu“, apysaką „Tarp jausmų ir pareigos“. 

Mirė 1943 m. liepos 8 d. Telšiuose, palaidotas Telšių katedroje. 

Literatūra: 

1918 m. vasario 16 d. Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarai, sud. V. Bukaitė, Vilnius: Lietuvos nacionalinis muziejus, 2006.