Alfonsas Petrulis

Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras Alfonsas Petrulis gimė 1873 m. rugpjūčio 4 d. Kateliškių kaime (dab. Biržų r.), valstiečių šeimoje. Mokėsi Šiaulių ir Panevėžio gimnazijose, nuo 1891 m. — Žemaičių kunigų seminarijoje Kaune. 1895—1897 m. klausė paskaitų Lvovo veterinarijos institute. 1897 m. įstojo į Vilniaus kunigų seminariją. 1898 m. baigęs seminariją išvyko į Peterburgą. Ten ketino tęsti studijas Dvasinėje akademijoje, bet nepritapo ir grįžo į Vilnių.

1899 m. A. Petrulis gavo kunigo šventimus ir buvo paskirtas Vilniaus Šv. Petro ir Povilo bažnyčios vikaru, po keleto mėnesių buvo pasiųstas į Bagdonavos (dab. Baltarusija) parapiją. 1901 m. buvo paskirtas Joniškio (dab. Molėtų r.), 1903 m. — Maišiagalos, 1907 m. — Nalibokų (dab. Baltarusija) parapijos klebonu. 1908 m. Vilniaus vyskupas perkėlė A. Petrulį į Marcinkonis, o 1911 m. — į Pivašiūnus. Kunigas buvo daug kartų kilnojamas iš vienos parapijos į kitą, nes nuvykęs į jam pavestąją parapiją visuomet rūpindavosi, kad sielovada, kultūrinė ir švietimo veikla vyktų ne tik lenkų, bet ir lietuvių kalba. Tokiam dvasininko siekiui nepritarė Vilniaus vyskupijos vadovybė ir vietos pasaulietinė valdžia. Patirti trukdymai nepakeitė tvirtų jo nuostatų.

A. Petrulis prisidėjo steigiant lietuviškus laikraščius ir žurnalus, rašė jiems straipsnius, platino spaudą parapijų kaimuose ir miesteliuose. Ypač daug publikacijų kunigas parengė „Vilniaus žinioms“, „Vilčiai“, „Draugijai“, „Tėvynės sargui“. 1908 m. A. Petrulis tapo Lietuvių mokslo ir Lietuvių katalikų blaivybės draugijų nariu. 1909 m. dalyvavo Vilniaus vyskupijos kunigų susirinkime, buvo išrinktas į komisiją, kuri turėjo ginti lietuvių tikinčiųjų teises melstis gimtąja kalba. 1911 m. A. Petrulis kartu su kunigais V. Mironu ir J. Novickiu įkūrė „Aušros“ bendrovę, iki 1915 m. leidusią Vilniaus krašto lietuviams tikintiesiems skirtą to paties pavadinimo žurnalą. 1913 m. talkino kuriant „Ryto“ švietimo draugiją, buvo jos veiklus narys, vadovavo Pivašiūnuose įkurtam „Ryto“ skyriui.

1917 m. liepos 10 d. A. Petrulis kartu su bendraminčiais pasirašė memorandumą Vokietijos kancleriui, kuriame buvo pabrėžiama, kad svarbiausias lietuvių politinis lūkestis — Lietuvos nepriklausomybė. Tų pačių metų rugsėjo 18—22 d. kunigas dalyvavo Vilniuje surengtoje Lietuvių konferencijoje, buvo išrinktas Lietuvos Tarybos nariu. 1917 m. lapkričio mėn. A. Petrulis dalyvavo lietuvių konferencijoje Berne. 1918 m. vasario 16 d. kartu su kitais Tarybos nariais pasirašė nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimo aktą. 

1918 m. rugsėjo mėn. A. Petrulis, Lietuvos Tarybos pirmininkas A. Smetona ir M. Yčas aplankė popiežiaus nuncijų Miunchene ir Viurtembergo grafą W. von Urachą, kurio kandidatūra svarstyta, viliantis rasti Vokietijai priimtiną ir Lietuvai tinkamą vadovą. 1918 m. lapkričio mėn. signataras dirbo Tarybos komisijoje, rengusioje pirmąją laikinąją Lietuvos Respublikos Konstituciją.

Nepriklausomybės kovų metais A. Petruliui iškilo pavojus — 1919 m. lenkų kareiviai Lietuvos Tarybos narį buvo net dukart suėmę. Antrą kartą įkalintas jis sugebėjo išsilaisvinti ir pasitraukti į Kauną. A. Petrulis kurį laiką Kaune dirbo Tautos pažangos partijos Centro komiteto sekretoriumi. 1920 m. grįžęs į Pivašiūnus, rėmė steigiamas lietuviškas mokyklas, kartu su mokytoju J. Sabaičiu sutelkė lietuvių šaulių būrį. 1927 m. buvo paskirtas Paparčių parapijos klebonu, 1928 m. perkeltas į Musninkus. Čia 1928 m. birželio 28 d. mirė, palaidotas Musninkų bažnyčios šventoriuje.

Literatūra:

1918 m. vasario 16 d. Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarai, sud. V. Bukaitė, Vilnius: Lietuvos nacionalinis muziejus, 2006.