Donatas Malinauskas

Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras Donatas Malinauskas gimė 1869 m. kovo 7 d. Kraslavos dvare (Latvija), bajorų šeimoje. Anksti mirus tėvui, motina su vaikais grįžo į Trakų valsčių, iš kurio buvo kilusi. Didelę įtaką jaunuoliui turėjo netoliese gyvenęs motinos dėdė Bernardas Kęstutis-Gediminas, kildinęs giminę iš Lietuvos didžiųjų kunigaikščių, mokęsis pas A. Mickevičių, dėstęs Vilniaus universitete, visą gyvenimą domėjęsis krašto istorija.

Vidurinį išsilavinimą D. Malinauskas įgijo Vilniuje ir Minske. 1889 m. išvyko į Lvovą studijuoti agronomijos, nuo 1890 m. studijas tęsė Taboro (dab. Čekija) žemės ūkio akademijoje.

1895 m. grįžęs į Lietuvą, D. Malinauskas įsikūrė Vilniuje. Buvo vienas iš slaptos draugijos „Dvylika Vilniaus apaštalų“ steigėjų. Jos nariai siekė puoselėti lietuviškas tradicijas, ginti lietuvių kalbos teises. 1901 m. jiems pavyko pasiekti, jog bent vienoje Vilniaus bažnyčioje — Šv. Mikalojaus — tikintiesiems būtų leista melstis lietuviškai. 1905 m. D. Malinauskas kartu su J. Basanavičiumi, kun. J. Ambraziejumi ir M. Davainiu-Silvestraičiu pasirašė memorandumą caro vyriausybei, kuriuo reikalavo autonomijos Lietuvai. Vienas iš 1905 m. gruodžio 4—5 d. vykusio Didžiojo Vilniaus Seimo rengėjų ir dalyvių. D. Malinauskas buvo ir lietuviškų kultūrinių, švietimo ir ekonominių organizacijų „Vilniaus Aušra“, „Rūta“, „Rytas“, Lietuvių mokslo draugijos, Lietuvos ūkininkų bendrovės vienas iš steigėjų ir narys. Rengė straipsnius lietuviškiems periodiniams leidiniams „Vilniaus žinios“, „Viltis“, „Draugija“, „Lietuva“, „Naujoji Romuva“.

Pirmojo pasaulinio karo metais D. Malinauskas priklausė Lietuvių draugijai nukentėjusiems dėl karo šelpti, 1914 m. pabaigoje tapo jos Centro komiteto nariu. 1917 m. rugsėjo 18—22 d. dalyvavo Lietuvių konferencijoje, kurioje buvo išrinktas į Lietuvos Tarybą. 1918 m. vasario 16 d. kartu su kitais Tarybos nariais pasirašė nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimo aktą.

1920 m. spalio 9 d. Lenkijai okupavus Vilniaus kraštą, D. Malinauskui buvo paliepta išvykti iš Vilniaus. Persikėlęs į Kauną, signataras pradėjo dirbti Užsienio reikalų ministerijoje. 1921 m. birželio—liepos mėn. su trumpalaike misija lankėsi Prahoje, 1922 m. kovo mėn. buvo paskirtas į Čekoslovakiją nepaprastuoju pasiuntiniu ir įgaliotuoju ministru. Jo vadovavimo atstovybei Čekoslovakijoje metais Praha oficialiai pripažino Lietuvą. 1923 m. grįžęs į Kauną, D. Malinauskas tęsė darbą Užsienio reikalų ministerijoje. 1931 m. kovo—lapkričio mėn. buvo nepaprastuoju pasiuntiniu ir įgaliotuoju ministru Estijoje.

Daug energijos, laiko ir lėšų D. Malinauskas skyrė visuomeninei veiklai. 1925 m. buvo išrinktas Vilniaus vadavimo sąjungos vykdomojo komiteto nariu. Dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą pradėjo remti archeologinius kasinėjimus Vilniaus katedroje, vildamasis, kad ten bus rasti Vytauto Didžiojo palaikai. Savo lėšomis signataras Čekoslovakijoje pagamino palaikams skirtą sarkofagą. 1939 m. Alvito dvarą gavo iš Vyriausybės ir persikėlė  į jį. 1939 m. jo dovanotoje žemėje buvo užbaigta statyti Vytautavos (dab. Trakų r.) parapijos bažnyčia.

1941 m. birželio 14 d. D. Malinauskas buvo ištremtas į Altajaus kraštą (Rusija), kur 1942 m. lapkričio 30 d. mirė. 1993 m. birželio 14 d. signataro ir jo artimųjų palaikai buvo perlaidoti Onuškio (Trakų r.) bažnyčios šventoriuje.