Steponas Kairys

Gimė 1879 m. sausio 3 d. Ukmergės apskrityje, Kurklių valsčiuje, Užunevėžio kaime. 

Baigė Kurklių pradinę mokyklą, 1894 m. – su pagyrimu Palangos progimnaziją, 1898 m. – Šiaulių gimnaziją. 

Studijavo Peterburgo technologijos institute, iš kurio du kartus šalintas už dalyvavimą studentų judėjime. Baigė 1908 m.

1905 m. gruodžio mėnesį Didžiajame Vilniaus Seime pirmininkavo pirmos dienos posėdžiui. 

1908 m. Samaros gubernijoje, Petro Vileišio vadovaujamas, statė tiltus Volgos–Bugulmos geležinkelyje, vėliau darbavosi Kursko gubernijoje.

1912 m. grįžo į Lietuvą, atvyko į Vilnių. Dirbo miesto savivaldybės kanalizacijos skyriuje.

1917 m. rugsėjo 18-22 d. dalyvavo Lietuvių konferencijoje Vilniuje. Išrinktas vienu iš 20 Lietuvos Tarybos narių.

1917 m. lapkričio 2-10 d. dalyvavo lietuvių konferencijoje Berne (Šveicarija).

1917 m. gruodžio 11 d. Lietuvos Taryba paskelbė Lietuvos nepriklausomybės deklaravimą, kuriuo buvo pasižadama nustatyti Lietuvos priklausomybę Vokietijai. S.Kairys buvo vienas iš tų Lietuvos Tarybos narių, kurie buvo nepatenkinti vokiečiams duotais įsipareigojimais. Todėl 1918 m. sausio 8 d. jis pasiūlė Lietuvos Tarybai anuliuoti 1917 m. gruodžio 11 d. rezoliucijoje įrašytus įsipareigojimus. Taip pat jis pateikė nepriklausomybės skelbimo formulę, kuri tik redakciniu atžvilgiu skyrėsi nuo 1918 m. vasario 16 d. Akto. S.Kairio pasiūlymas buvo priimtas, tačiau ginčas tęsėsi toliau. Pagaliau 1918 m. sausio 26 d. Antanas Smetona ir Jurgis Šaulys pasiūlė patvirtinti rezoliuciją su konvencijomis. Prieš šį pasiūlymą balsavo S.Kairys, Mykolas Biržiška, Jonas Vileišis, Stanislovas Narutavičius ir Aleksandras Stulginskis. Pasiūlymas buvo priimtas 12 balsų prieš 5. Po šio balsavimo S.Kairys buvo vienas iš Lietuvos Tarybos narių, išstojusių iš jos ir protestavusių prieš Lietuvos Tarybos įsipareigojimus Vokietijai uzurpuojant Steigiamojo Seimo teisę nustatyti Lietuvos valstybės pamatus ir jos santykius su kitomis valstybėmis. Visi 20 Lietuvos Tarybos narių 1918 m. vasario 16 d. balsavo už grįžusių narių – S.Kairio, J.Vileišio, M.Biržiškos ir S.Narutavičiaus – siūlomą Lietuvos Nepriklausomybės Aktą be Lietuvos įsipareigojimų Vokietijai.

1918 m. gruodžio mėnesį subūrė Utenos apskrities savivaldybę ir buvo jos valdybos pirmininkas. Vėliau dirbo Prekybos ir pramonės ministerijoje.

IV Mykolo Sleževičiaus (1919 04 12 – 1919 10 07) Ministrų kabinete S.Kairys dirbo tiekimo ir maitinimo ministru.

Steigiamojo, I, II bei III Seimų narys.

1923-1938 m. dirbo Kauno miesto savivaldybės Kanalizacijos ir vandentiekio skyriaus vedėju. Vadovavo vandentiekio ir kanalizacijos projektavimo ir tiesimo darbams Kaune. Parengė Šiaulių miesto vandentiekio projektą, buvo kanalizacijos projektų ekspertas Marijampolėje, Vilkaviškyje, Panevėžyje.

Dėstė Lietuvos universitete, buvo Vytauto Didžiojo universiteto ordinarinis profesorius (1939 m.). 1940 m. S.Kairiui suteiktas Vytauto Didžiojo universiteto garbės daktaro vardas. 1941-1943 m. – VDU Technikos fakulteto dekanas.

1917-1919 m. redagavo „Darbo balsą”, o 1919-1933 m. – „Socialdemokratą” (abu buvo Lietuvos socialdemokratų partijos periodiniai leidiniai). Bendradarbiavo „Echo žycia robotniczego na Litwie”, „Naujoje gadynėje”, „Skarde”, „Vilniaus žiniose”, „Mūsų kelyje”, „Darbo visuomenėje”, „Mintyje”. Yra parašęs politinių feljetonų, technikos, politikos, literatūros darbų.

1943-1945 m. – Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto (VLIK'o) pirmininkas.

1944 m. pasitraukė į Vakarus. Pradžioje gyveno Vokietijoje, vėliau – JAV.

Nuo 1900 m. buvo Lietuvos socialdemokratų partijos narys. 1907 m. dalyvavo Rusijos socialdemokratų darbininkų partijos suvažiavime. Dalyvavo Socialistų internacionalo kongresuose Hamburge (Vokietijoje) 1923 m. ir Vienoje (Austrija) 1930 m.

Mirė 1964 m. gruodžio 16 d. Niujorke. 

Literatūra:

Kairys S., Lietuva budo, New York, 1957.

Banevičius A., 111 Lietuvos valstybės 1918-1940 m. politikos veikėjų, Vilnius: Knyga, 1991, p. 75-76.

Stražnickas J., Žygis: Steponas Kairys – inžinierius, mokslininkas, kūrėjas, Kaunas: Technologija, 1999, 344 p.

Vilčinskas J., Lietuvos socialdemokratija kovoje dėl krašto nepriklausomybės. Istorinė apžvalga, London, 1985.