Kalba:
Lietuvos valstybingumas: iš praeities į ateitį
Prisijungti / Registruotis

Vytautas Adolfas PUPLAUSKAS

1930-10-03
 
Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos AKTO Dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo signataras. 
 

Gimė 1930 10 03 Telšių rajone, Rubežaičių kaime. 1955 m. baigė Kauno politechnikos institutą, inžinierius elektromechanikas.

1955-1978 m. dirbo Telšių „Masčio“ trikotažo gamybiniame susivienijime elektros cecho meistru, vyriausiuoju mechaniku, vyriausiuoju konstruktoriumi, vyriausiuoju energetiku;

1978-1983 m. – Telšių miesto jungtinių katilinių ir šiluminių tinklų direkcijos direktoriumi; 1983-1990 m. – Telšių „Masčio“ trikotažo gamybiniame susivienijime vyriausiuoju energetiku.

Nuo 1988 m. Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio dalyvis. Lietuvos krikščionių demokratų partijos narys, šios partijos tarybos narys.

1990-1992 m. - Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo deputatas.

Kandidatavo 1992 m. ir 1996 m. Seimo rinkimuose.

1997-2000 m. – Telšių rajono savivaldybės mero pavaduotojas.

Priklauso Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų partijai.

Apdovanotas Lietuvos Nepriklausomybės medaliu (2000).

Vedęs, žmona Nijolė. Vaikai: Viktorija, Regina, Antanas, Rimas.

 

Į KOVO 11-ĄJĄ

1990 metų Kovo 11-oji diena - tai sunkiai suvokiama Dievo dovana Lietuvai. Įvyko stebuklingas Lietuvos valstybės Nepriklausomybės atgavimas. Nors Lietuvoje dar buvo galinga ir žiauri Tarybų Sąjungos kariuomenė ir tebeveikė jos žiaurus ir klastingas represinis saugumo aparatas, kiekvienu metu galėjo pasikartoti vengrų ir čekų tragedija. Tačiau, nežiūrint visų pavojų, Lietuvos Atkuriamasis Seimas dirbo ryžtingai, tvirtino Lietuvos valstybingumą, visiškai nesibaimindamas ir nesižvalgydamas į gresiančius pavojus. Atkuriamojo Seimo Pirmininkas ir Atkuriamojo Seimo dauguma elgėsi taip, kaip J.Biliūno apsakymo "Laimės žiburys" herojai, kopiantys į kalną, kurio viršūnėje švietė "Laimės žiburys" - Nepriklausoma Lietuvos valstybė. 

Tarptautinėje arenoje Lietuvos Nepriklausomybė buvo idealiai stiprinama. Tačiau valstybės ūkio funkcionavimas buvo nevaldomas. Blogai dirbo ministerijos. Netinkami, skuboti ir neapgalvoti buvo Seime priimami valstybės turtą ir ekonomiką tvarkantys įstatymai. Ypač blogai buvo priimti privatizavimo įstatymai. Suduotas labai stiprus smūgis Lietuvos ekonomikai ir Lietuvos žmonių gerovei. Keitėsi Nepriklausomos Lietuvos premjerai, keitėsi ministrai, tačiau Vyriausybės darbas nepagerėjo. Gal todėl, kad ministerijų biurokratinis aparatas praktiškai nesikeitė. Liko ta pati biurokratinė tvarka ir asmeninės naudos siekimas. Kita po Nepriklausomybės Lietuvą užgriuvusi nelaimė - tai politikų ir valdininkų plepėjimo manija. Daug kalbame, dažnai meluojame ir mažai darome. Ypač trūksta planingo ir tikslingo darbo, duodančio apčiuopiamą rezultatą. Absurdas, kad per dešimt metų nėra moksliškai pagrįsto, ekonomiškai atsiperkančio Lietuvos ūkio išvystymo plano. Nėra valstybės ekonominio prisikėlimo vizijos. Šiam tikslui nepajungtas Lietuvos mokslininkų protas. Nereaguojama į praktikų patarimus. Dešimt metų gyvenome tik su šia diena. Savivaldybes, o tuo pačiu ir Lietuvos žmones kamuojančių problemų nesiėmė spręsti nei Seimas, nei Vyriausybė. Savivaldybių asociacijos balsas į "Dangų" nėjo. Todėl logiška įvykių pasekmė - visas gyvenimo sritis apimanti didžiulė krizė. O taip norėtųsi, kad įvykęs Nepriklausomybės atgavimo stebuklas ir ant Lietuvos nepriklausomybės aukuro sudėtos tautos geriausių sūnų ir dukrų gyvybės bei kančių aukos nenueitų veltui. Kad neprarastume Nepriklausomybės, kad ji nebūtų keikiama. Prisikelia valstybės po niokojančių karų ir stichinių nelaimių. Turime prikelti ir mums brangią Lietuvą. Tokio tikslo siekiame visi. Atsisakykime asmeninių ambicijų ir visko, kas yra negera. Pasauliui Lietuva įdomi tik lietuviška, tik aukso grynuolis, o ne visų tautų blogybių kratinys. Linkėčiau, kad nuo šiol šeima, mokykla, bažnyčia ir visuomeninės informacijos priemonės dirbtų viena kryptimi - geros valios žmogaus ugdymo kryptimi. 

Lietuvoje yra garsių mokslininkų, gerų sportininkų ir menininkų, tačiau mažai turime geros valios valdžios vyrų ir moterų. Matyt, atgavus Nepriklausomybę, nuo to reikėjo ir pradėti. Reikėjo rinkti geros valios žmones, kaip kad renka perlus jūroje ar aukso kruopeles kasyklose. Geros valios žmonėms patikėti valstybės valdymą ir įstatymų leidybą. Kompetencijos trūkumą gali kompensuoti nuolankus specialistų (mokslininkų) nuomonių išklausymas, tačiau valdininko geros valios trūkumo niekas negali kompensuoti. 

Labai gaila prarasto laiko. Per dešimt metų turėjome sukurti jei ne klestinčią, tai nors pakenčiamai gyvenančią visuomenę. Deja, turime tai, ką turime. Ko nepadarėme, niekas už mus nepadarys. Turime apmąstyti, kas buvo daroma negerai. Klaidų nekartoti, o mobilizavus visas tautos sveikas pajėgas, visus turimus materialinius rezervus kopti iš duobės. 

Nepriklausomybės atgavimo dešimtmečio proga linkiu Lietuvai prisikėlimo ir suklestėjimo.

 

Iš: “LIETUVOS NEPRIKLAUSOMOS VALSTYBĖS ATSTATYMO AKTO SIGNATARAI, 1990” (parengė Julius Beinortas, Jūratė Černiauskienė, Gediminas Ilgūnas ir kt.). - Vilnius: Savastis, 2000, p. 183-184.

<2024 m. kovas>
PrAnTrKtPnŠtSk
26272829123
45678910
11121314151617
18192021222324
25262728293031
1234567
Rekomenduoti draugui